KĄ PASIIMTI IŠ TĖVO NAMŲ:
liepinius rėmelius
šeimyniniam portretui
kuriuose tilptų
bent penketas nuo laiko
pageltusių pusbrolių
arba
nuzulintą juodkriaunį
kuriame užrašyta gražiausia
duonos riekimo melodija
o gal verksmas
arba
tolimą sidabrinės balandos
skundą
kvapą nupjautos žolės
prie sušaudytų žvyrduobių auštant
arba
neaiškią baimę prieš sutiktą vieškelyje
apšviestus veidus
pasilenkusius ties neišnešiota rytdiena
arba nieko
Kalinauskas, Jonas. Atminties namai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
ŪKINIŲ PREKIŲ GYVENIMĖLIS
Dirbtinis gaidžių
Apsėklinimas
akių dūmimo protezai
nušertas žmonių
palikuonis
sučepsi lūpom
ir perka dirbtinį gvazdiką
antrinių žaliavų supirkimo punkte
patarimai jaunoms šeimininkėms
vis šoka ratelį su žnyplėmis
nosies plaukams paraityti
draugas štai įsigijo
širdies vožtuvą
dešimčiai metų
iš visų jėgų
stengiuos sutrupint narvelį
kur jau seniai galuojasi
pilkasai rojaus paukštukas
Kalinauskas, Jonas. Atminties namai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
DRAUGO MIKO PAGUODIMAS
Jeigu Mikai
buvo gerai
turi Mikuti
būt ir blogai
Taip Mikai taip!
Neapsimetinėk Mikai
dzenmandanistu:
tavo sąžinė rami
nes esi nusipirkęs
du raugintus agurkus
už visą gyvenimo algą
M–i–k–u–t–i
Vienas agurkėlis tau
kitas agurkėlis man –
ir – šviesus gyvenimukas!
Taip Mikai taip!
Kalinauskas, Jonas. Atminties namai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
IŠMESKITE NUVYTUSIAS GĖLES
Nunoko gėlės
ir vanduo mirties jau
krištolo taurėj putoja
bet poros žydinčios
paskui viena kitą žengia
į veidrodžių salę
iškilmingam pasibučiavimui
vėliau
išnyksta kitose duryse
tamsoje
kurioje monotoniškai
caksi vandens lašai
ant cementinių grindų
nunoksta žmogus
lyg rudens obuolys
plikų dienų voratinkly
vienas
jis ir mėnulis
bežadėj tolumoj
siunčia kits kitam
paskutinius bučinius
ir caksi vanduo už nugaros
Kalinauskas, Jonas. Atminties namai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
DVIEJŲ VAKARONĖ
Kaziui Mackevičiui
1
Leidžiuosi į save,
tarsi į tamsią šachtą leidžiasi
nuo lyno nutrūkęs keltuvas –
kas kartą vis giliau,
greičiau.
Kelio atgal nėra.
Per nelemtą atsitiktinumą
turiu dvi gimimo dienas:
vadinasi, neturiu nė vienos.
Įdomu,
ką dabar veikia mano mirtis –
gal dar ji tik šauni paauglė,
su įpintu į plaukus kaspinu,
linksmai zyliojanti pajiesio krūmuos.
Ar jau sirpi moteris,
besirūpinanti veidrodžiu.
Kas?..
Aš vis renku iš savo gyvenimo
kolorado vabalus,
džiovinu
vieną po kito –
ką gali žinoti,
kokie ateis laikai.
Bet jų vis daugiau,
vabalų.
2
Nesistengė man
pažvelgt į akis
ir paklaust šio bei to –
lyg tarp kitko –
gražiausios šių laikų
karalienės ir pardavėjos.
Net sekmadieniams
aš nerūpėjau,
nors pats juos,
bjaurybes,
buvau sugalvojęs.
Kartą beldės, tiesa,
į duris
Mikė Pūkuotukas,
bet nerado namuos
ir nuėjo pas kaimyną Miką.
O vakar sapnavau,
kad esu ufonautas:
nemėgstu kopūstų
ir niekad neskauda
galvos.
Tegu taip visi ir galvos!
3
Kai viską suprasi
ir nieko jau negalėsi paaiškinti, –
persikelk
į savo atminties namus,
drauguži.
Gerai dulkes nušluostyk
nuo senų užguitų niekučių,
susirask tarp lūženų
ką nors visai nereikalingo
ir pakabinki pagarbiai ant sienos.
Stalą padenki dviems:
šaunią
galėsime turėt vakaronę!
Kalinauskas, Jonas. Atminties namai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
ANAPUS SIENOS TIESI RANKAS
Vienas liūdi
kitas juokias
bet tai
surūdiję patamsy daiktai
ir tu pats
čia irsti trupi ir nyksti
ir tu pats prieš mėnulį anksti
dar jaunystėj žalioj atakai
kai verkei prieš tą nežinią
kai
senas miestas artėjo į naktį
lyg sunkus gyvulys po darbų
ir prie sienos prisiglaudė
tu
sužiedėjusią duoną jam trupinai
vargšo vardą įspėti bandei – – –
– – – – – – – – – – – – – –
bet neištartas vardas nakty –
ir esame jau atskirti
medžių šakos įauga į sieną
į nervą atvertą
kiekvieną
seka judesį žalčio akis
senas miestas jaunystė naktis
Kalinauskas, Jonas. Atminties namai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
O RYT KAIP SEKSIS?
Gyvenimu išrašai
pilkame dienų popieriuje
ir nutrauki
pačioje įdomiausioje vietoje –
iš staugiančios minios atsiimi
iš perkūniško bilsmo kanopų
juodosios balsų pragarmės –
pasaulį kurs telpa
vaikiškos saujos kriauklėj
dabar esi nepriklausomas
gal tris ketvirčius valandos:
toli už joninių nakties
atsidūsti didmiesčio parke
ir trauki atgal girgždėdamas
lyg surūdijusi vėjarodė
pagautas įniršio
virš užtemusių properšų
iškeli įsitempusias iki beprotybės
smegenis –
raudona ir mėlyna kaujasi
silpstančios vilties spindulių
properšose
o neturi vietos
tarp atsitiktinių pakeleivių
daiktų pamestų
tarp balsų ir bilsmų
negali atsiimti
vienatinio nebaigto sakinio
pilkame popieriuje
negali atsiminti kas bus
tavo priešas
irgi turi savo priešą
tad klausi:
– dabar tau sekas gerai?
pavargusi
atsigniaužia vaikiška sauja
Kalinauskas, Jonas. Atminties namai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
LAIKAS DAIKTUS SUTRAUKIA
Laikas pamažu daiktus sutraukiu
iš vidaus
sutraukia dienas į valandas
suriša į pilką kamuolėlį
ir išmeta gatvėn
mergaitė pasiima
apsidžiaugus
nešasi namo:
bus graži kepuraitė!
Pradeda megzti
prieš židinį atsisėdus
pakelia galvą:
į raukšles sutrauktas veidas
kiekvienoj raukšlėj
po mažą vaikelį
ir židinys jau pradeda blėsti
O tuo tarpu kita mergaitė
jau nešasi pilkąjį
dienų kamuolėli namo
Kalinauskas, Jonas. Atminties namai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
PARAŠTĖSE
1
Taip dega žvakė iš abiejų pusių
o vidury
lyg paukštis tinkle spurda
vienintelis širdies tvinksnis
sukvietęs gyvuosius ir mirusius
sutirpsta
ir vienintelė ašara
rieda rytmečio skruostu
nustebus
2
Eiti tolyn
kur nesibaigia nei dienos nei naktys
kur medžių sėklose
Amžinieji Poetai
išrašo savo likimą
anapus pasaulio
pro suplyšusią uždangą
tvyksteli žvaigždė:
susitinka rožės ir piktžolės
ir apsikabina
iš tamsos išsiritusiam žiede
Eiti artyn
3
Tylos!
muzika pilna tamsos spyglių
dreskiančių pasaulio žievę
aš esu niekieno medis
šaknimis apsivijęs mylimosios
liemenį
juodose mano šerdies drevėse
šiugžda meilės alkanas ruduo
apsako ką girdėjo
pavasarinio vandens šniokštime
O, meilės muzika
pilna gyvatės kerėjimo!
4
Aš nežinau kitų balsų
bet lenkiuosi prie pražūties veidrodžio
bandydamas įžvelgti
kas darosi auksiniame aušros spinduly
degti baigia vaško žvakė
rieda vienintelis vaško lašas
baltose atminties paraštėse
taškas
Kalinauskas, Jonas. Atminties namai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.