Kiekvieną dieną mes atnešame džiaugsmą tūkstančiams žmonių.
Bet...
Draudžiama siųsti gyvus gyvūnus, išskyrus bites, dėles, šilkverpius...
Lietuvos paštas
Atsiųsk man šilkverpį. Atsiųsk man šilkverpį ant žalio ginkmedžio lapo. Šilkiniame narvelyje iš sidabru spindinčių siūlelių... Kaip amžinos sandoros ženklą. Atsiųsk man šilkverpį...
Moteris sėdėjo ant smėlio, basomis kojomis jausdama bangų lekavimą: jos kaišiojo drėgnus liežuvius vis plačiau, vis toliau, stengėsi lyžtelėti pirštų pagalvėles, bet ji sėdėjo vos vos aukštėliau, ir ant įdegusių pėdų, blauzdų retsykiais nukrisdavo tik balti purslai. Galbūt ji net nejuto jų.
Moteris rašė laišką. Pirmą kartą išdrįso. Pasiryžo. Kruopščiai pasiruošė. Butelis su sandariu kamščiu. Nauja tarpine. Iš tokių vaikystėje, labai retai, gėrė limonadą. Kai motina parveždavo iš miesto. Atsiųsk man šilkverpį... Juk tuos visus metus... – pradėjo vaar rašyti pajūrio namelyje, kuriame apsistojo ir taikiai gyveno su skruzdėlėmis, o gal ir kitais gyviais, kurie „nelindo jai į akis“, o gal tiesiog jų nepastebėdavo po baldais tūnančiuose šešėliuose, susiliejusiuose su prieblanda, nes, bijodama kaitrios saulės, Moteris jau pirmą dieną pridengė langą stora žalia užuolaida. Ir neatitraukė jos.
Taip buvo įpratusi per visus metus, kuriuos sugebėjo vienaip ar kitaip įvardyti. Būsena, kai nebesuvoki, kur prasideda gyvenimas, buvo Moters oras ir duona, ir vanduo, ir tykus gulėjimas ant nugaros vidurnaktį, kai mėnesiena ropščiasi vidun, apglosto daiktus, tarsi rūpestinga šeimininkė išblizgina grindis, vos matomom pėdutėm perbėga gėlių lapeliais, retsykiais lyg švyturėliais sužybsi jų žiedais (Moters namuose visais metų laikais kas nors kvepėjo, skleidėsi, žydėjo, dygo), begėdiškai lenda į santuokinę lovą, sujaukia patalus ir braunas vis gilyn, gilyn, pro nosies šnerves, pro ausų landas, apsemdama akių obuolius, net panagėse ima švytėti, tarsi Moters rankos būtų fosforinės. Blyškūs mėnulio atšvaitai jau sunkiasi į kraują, jis šviesėja, gęsta jo purpuras, užleisdamas kaskart daugiau erdvės žydram švytėjimui. Tada, sukaupusi visas jėgas, Moteris ima šaukti. Iš tiesų tai tik dejonė, kartais gargaliavimas, kartais šuns inkštimas arba kraupi rauda. Ji stengiasi iš paskutiniųjų apgauti save (?), esanti dar čia. Čia, kur pažįsta daiktų kontūrus, kur supasi už lango ant beržo šakos apsnūdus varna, kur laikrodis virš durų braukia sekundes, minutes, kur miega kiti, ramūs, nes įsitikinę, kad ji yra arti, kad kelsis, eis į vonią, paglostys katę, palaistys gėles, išsivirs arbatos...
– Nubusk! Nešauk! – ir mėnesiena ima trauktis, šliaužia kaip gyvatė atgalios, laukan pro langą, vilkdama paskui save sidabrinį šleifą, traukdama nematomą voratinklį, kurio siūleliais vis dar sudaigstytas išsitempęs Moters kūnas.
Tykus gulėjimas ant nugaros per daug grėsmingas čia, kur nėra kam ištart „Nubusk“, todėl ji sandariai uždangsto langą ir leidžia skruzdėlėms ropoti per pagalvę, per blauzdas, staipytis ant peties ir tyrinėti plaukus. Jos kopia ant kėdžių, ant stalo, lipa į lėkštes, it per žalias bangas karpytais salotų pakraštėliais ritas, nardo tarp raidžių per knygos puslapius.
Skruzdėlių žaidimai žmonių gyvenimuos. Atkaklūs ir įkyrūs. O gal tik nežinojimas yra šių vabalų drąsos šaltinis? Nežinojimas, kada kas nors užmins, prispaus alkūne, priplos knyga, uždusins pagalve, užpakaliu, nužers su trupiniais nuo stalo ar kartu su žemėmis, šapeliais jas nuplaus nuo rankų tiesiai į juodas kanalizacijos ertmes. Rečiau – nusimazgos jas jūroje.
Ar skruzdėlės ištvertų kosmose? Ar bent viena yra jau buvusi erdvėlaivyje? Ar sugebėjo išgyventi ir sugrįžti atgalios į žemę? Galbūt skruzdėlė astronautė ropoja Moters delnu arba nuo vasaros karščių apmirusiu televizoriaus ekranu, galbūt ji prieš dvidešimt metų avėjo baltas kojinaites ir braidžiojo panemuniais, springdama juoku ir smėliu, kuris byrėjo iš jos plaukų, krito nuo blakstienų, ritosi nuo pasmakrės į griovelį tarp krūtų. Tos smėlio smiltys kvepėjo Vyro prakaitu.
Atsiųsk man šilkverpį... Raidės smulkutės, dailios, jų nedaug. Žodžiams, išnešiotiems dvidešimt penkerius metus, reikia ypatingos erdvės. Ir ypatingos formos. Todėl ji vakar išlankstė kregždutę. Jai atrodė, kad kregždėlaiškio Jis negalės neperskaityti.
Vakar ji kantriai į permatomo plastiko kapsulytę viliojo skruzdėles. Jos nenorėjo lįsti vidun. Aplenkdavo ir aplenkdavo piršto storumo vamzdelį.
– Eikit į mano erdvėlaivį. Jūsų kelionė bus nepaprasta. Ji turi tikslą. Galėčiau jus visas sutraiškyti. Įprastai – primynusi batu arba tarp pirštų. Bet jums pasisekė – jūsų laukia išskirtinė misija. Išskirtinė mirtis.
Moteris galėjo įberti į kapsulytę cukraus arba įmesti saldainio trupinėlį. Bet to nepadarė. Jai nereikėjo skruzdžių savanorių. Ji rinkosi pati. Kaip kad dievai renkasi pateptuosius. Kantriai, ramiai vieną po kitos įviliojo vidun, surinko dvidešimt penkias juodas skruzdėlytes ir sandariai užspaudusi kapsulę įmetė ją į butelį šalia kregždėlaiškio.
Šiandien prie jūros išėjo dar neišaušus, lydima vieno kito bundančio paukščio. Net ir kregždės nedrumstė dangaus, bet ausyse skambėjo jų vakarykštis nesuderintas orkestras. Jis, regis, šaipėsi iš ją užplūdusio prisiminimo: pavasarį, kai imdavo apie namus kaltis avižos ir miežiai, burokai ir morkos, motina atlikdavo priverstinį ritualą. Gaudydavo vištas, nešdavo vieną po kitos iš vištinyko ir... pakirpdavo joms sparnus. Čerkšt, čerkšt, čerkšt – didelės, aštrios tėvo žirklės per raibas, juodas, rusvas vištų ir vaivorykštinių spalvų (o dangau!) gaidžio plunksnas. Kad neskraidytų per tvoras ir nekapstytų pasėlių!
Čerkšt! Čerkšt! Čerkšt! Čerkšt! – kregždės per dangų aštriai ir drąsiai. Akrobatiniai lėktuvėliai. Gal tai jų kaltė, kad grįžusi į savo kambarėlį praskleidė užuolaidą ir parašė: atsiųsk man šilkverpį. Ir išlankstė kregždėlaiškį. Dabar prie jūros ji baigia savo ritualą: iškrato iš butelio kapsulytę – juodi susigūžę lavonėliai panašesni į aguonos grūdelius nei į „gyvybingo mirštamo amžiaus“ Viešpaties sugalvotus gyvius, bet Jis supras, Jis turėtų atleisti... Iškrapšto kregždėlaiškį ir ryžtingai ant baltojo paukščio galvutės užrašo savo adresą – mažytėlaitėmis raidelėmis. Jos panašios į gubojų virpėjimą kopose. Tada viską tvarkingai sustumia atgal – kregždėlaiškio sparneliai butelyje prasiskleidžia, ir ji mato, kaip per popieriaus sulenkimus keliauja tvarkinga piligrimų virtinė: atsiųsk man šilkverpį...
Spragteli butelio kamštis. Vokiško. Patikimo.
Paskui nusirengė. Žinojo, kad jos amžius įpareigoja dėvėti geresnius net ir apatinius drabužius. Bet ji nieko neišmanė apie madas, tuo labiau apie liemenėles su ažūrinėmis gėlytėmis, įmantrybėmis nėriniuotus apatinius. Jai atrodė, kad geismas ateina, arba ne, iš giliau, išsinėręs iš odos, nuplėšdamas drauge bet kokį drabužį, pirmykštis, nepridengtas, nesimaivantis lyg šokėja ant kuolo, kvepiantis vėju, ežeru, jūra, o kartais – alkanas kaip pulti pasiruošęs žvėris.
Brido Moteris vis gilyn ir gilyn, negalvodama, kurios kūno linijos jau užlūžusios, kiek rausvų kapiliarų mėnesienos išliejo pavargusiuose jos pakinkliuos ir kodėl dešinysis petys nulinkęs gerokai žemiau.
Jūra dar tik raivėsi murmėdama rytines gelmių mantras, aptingusi pilstė ir pilstė dugne dailias smėlio bangeles, kurios kuteno moters padus, tarsi ji būtų ėjusi medine mamos skalbimo lenta, kvepiančia iki permatomo ažūro suskalbta vaikyste.
Įbridusi iki kaklo, sviedė butelį kiek galėdama toliau. Nuplaukė iki jo ir vėl sviedė. Nuplaukė ir sviedė. Ir dar kartą. Ir dar.
Atsiųsk man šilkverpį...
Tą, kuris išaus dvidešimt penkerių metų ilgio juostą ir apvynios mano kojeles šilkeliais. Kaip anuomet Panemunėje vasarvidžio naktį, kai tiršta rūko puta užpylė upę ir pievas, apsėmė šieno kauges ir, priplaukusi prie pat mūsų kojų, užliejo jas, pasiglemžė, paskui kilo aukštyn ir aukštyn, apsėmė iki pasmakrių, uždengdama mūsų krūtines ir rankas, neleisdama įžvelgti, ką jos daro... Dar vienas kitas oro gurkšnis, ir balta nakties saldybė užpylė lūpas, plaukus, ausis – jos nebegirdėjo šieno čežesio, nes kaugė grimzdo drauge su mumis į rūko zonos laimės kambarius.
Tada nubudo šilkverpis, išskleidė sparnus, ir ratilais pasklido pirmas lašo dūžis.
Baltam zonos paviršiuje it mėnulio žaisliukai plaukiojo kaugių viršūnėlės – kartais viena jų virptelėdavo, išduodama gelmėse bundančią gyvastį. O gal tai virpėjo mirštančio šilkverpio sparneliai...
Ne rūkas, o jūra parplukdo Moterį atgalios. Į krantą išlipa tiesi, grakšti, saulės nuglamonėta, ir jos, jau nyrančios iš po kopų, visai nebijanti. Apsivelka drabužius ir nueina. Laukti.
Smėlyje, kur sėdėjo Moteris, liko du ryškūs dailus pusrutuliai, jų dvi kišenėlės (turbūt džinsų) ir pinto diržo juosta. Net ir apatinių kelnaičių gumelė atsispaudus. Per šitą dailų „sėdynvaizdį“ šiek tiek žemiau diržo it parašas driekėsi „šumerų“ raštas – čia ka tik perbėgo mažutėlaitis paukštelis.
Negi kregždė? Ar kregždės vaikšto paplūdimiais?
Kai žiogai baigė išgroti paskutinę vasaros partitūrą, pašto dėžutėje Moteris rado atsakymą – mėlyną mėlyną, aptaškytą baltais raidžių purslais:
Kiekvieną dieną mes atnešame džiaugsmą tūkstančiams žmonių,
Bet...
Draudžiama siųsti gyvus gyvūnus, išskyrus bites, dėles, šilkverpius, parazitus ir kenksmingųjų vabzdžių naikintojus, skirtus tyrimams, oficialiai pripažintoms institucijoms.
Lietuvos pašto vardu –
su meile
Viešpats
Jonuškaitė, Birutė. Kregždėlaiškis: Apsakymai. – Vilnius: Versus aureus, 2007.