SENOJI MOTERIS MAŽAIS ŽINGSNELIAIS

Senoji moteris mažais žingsneliais klaidžioja po kambarius
kažką įkyriai bambėdama sau po nosim
jos rankų darbų nėrinius pratęsia voro darbų nėriniai
virtuvėje pelėkautuose cypia pelė ir visur
tvyro gaižus terpentino kvapas
laikrodžio gegutė sukukuoja šešissyk ir slepiasi
laikrodžio inkilėly
sudžeržgia sukamas skambutis ir maža kalytė
viauksėdama puola prie durų
nepažįstamas paštininkas stovi ant cemento laiptelių
laikydamas rankoje telegramą apie mirtį
mylimiausios dukters anūko
o senoji moteris pagaliau kaip tik tuo metu
suranda plaukų smeigtuką
užkritusį vaistų dėžutėj

 

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



BALTOJO ARKLIO TAVERNA

Tarp durų dusliai bilsteli ramentas
įvesdamas tavernon vienakojį
kuprotą senį, vyšnių brendis
salsva aitra plevena erdvėje
sutarška šeikeryje gabaliukai
skambaus tarytum rytas ledo
vienodai šnypščia adata nudilus
pabaigus gremžti užmirštą plokštelę
o plaštakos sunkus raudonas krabas
lėtai ropoja staltiese pilkšva

prie baro fotografiniuos rėmeliuos
išblukęs baltas žirgas, padavėjos
liepsnojantys ugniniai karčiai
banguojantys kaip raidės coca cola
už lango šydas sudrumsto lietaus
ir šiaudeliu į vienakojo kupriaus burną
iš lėto kyla tonika ir džinas
atšaldytas o gatvėje suklykia
artėjantis baltasis ambulansas

 

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



TUŠČIAS PAŠNEKESYS

Nešauk taip garsiai nemėgstu
skardžių balsų
kurie primena klyksmą
aštrių kaip deimantas
rėžiantis stiklą
– bet mano toks balsas
Dievo man duotas
– bet Dievo duotais instrumentais
reikia mokėti naudotis

palauk nakties
tada bus taip tylu
tarsi Dievas vaikščiotų kilimu

 

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



VARIO MONETŲ RINKĖJAS

Mėnulio delnas nusileido ant krantinės
į upės vandenį nukrito moneta
ties sankryža ant draudžiančios grandinės
pavargus supos begalinė visata

kas ten vaikščioja tilto turėklais
kas ten vaikščioja tilto turėklais
iš baimės net nesurėkdamas

nakties automobilis
žeria staiga į akis
žėrinčius vario gramus

per juodus rudenio lapus
nakties šaligatvius klampius
nevykėlis klajoklis grįžta
į savo sujauktus namus

ant apmusijusios klijuotės
lipnios stiklinės antspauduotos
tabako ir pyrago trupiniai
ir nuorūkų geltoni šoviniai

surūdijusion kriauklėn
monotoniškai teška
inkvizicijos amžiaus lašai
o iš seno radijo taško
gieda vis nauji pranašai

neviltis išsipildo
neviltis išsipildo
neviltis išsipildo
Kiaulių gatvėj prie žaliojo tilto

kaip tas mėnuo suspaustas delnuos
mano žodis išlėks iš burnos
ir palaidos mane ir palaidos mane
mėnesienos monetą tos upės dugne

 

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



PASIENIO ZONA

Ar dar seka mus išardyti radarai
ar stebi mūsų pėdas sniege
seniai nevalyti binoklių stiklai
ledo lytys nuo šalčio gūžiasi smėly
apie ką lekuoja per naktį
nebereikalingi tarnybiniai šunys
paneigdami kažkokį tvarumo dėsnį sušylam
atiduodami savo šilumą vienas kitam
kieti spinduliai traška ant sniego plutos
mes nespėsim į keltą kuris vėl
                     nugramzdins į žemyną
kodėl dabar tavo tokios mėlynos akys
ką jos išduoda kokios tai ligos spindesys
negesinkim šią naktį blyškios šviesos kambary
kai pabusiu matysiu tave užsimerkusią
besišypsančias tavo blakstienas
kur mums skubėti niekur mes nepabėgsim
visada liksim pasienio zonoj
nebijau tiksinčio laikrodžio
vis tiek mes esame laiko inkliuzai

 

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



LAIVAS

Baltas laivas perkrautas svetimais gyvenimais
pamažu tolsta nuo kranto
niekas jiems atsisveikindamas nepamoja
net sustingę vėjo malūnų sparnai
niekas jiems nepasako sudie
abejingai tyli bažnyčių varpai
neužfiksuoti atsiminimai susilieja tarpusavy
nežinia kieno jie iš kurio gyvenimo vėl atsišaukę
karštas vėjas nuo smilkinių laižo ilgesio druską
mano meile žinau kad ir tu čia esi
jaučiu tavo gyvenimo dvelksmą
silpną tylų labai
nes ir jį nualsuoja
svetimų gyvenimų plaučiai

 

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



KURORTAS BELAUKIANT PASIMATYMO

Geltonos plastmasinių indų nuolaužos
tarytum gyvos negyvos rausias į smėlį
sintetinio akvamarino spalvos
lynų atraižos bando sumegzti tinklus
įžūliai svirduliuojantiems kirams
tebesisuka smėlyje gulinčio dviračio ratas
moterys skraido pažeme o
tarp kopų pinučių miega didelis nuogas vyras
jo krūtinės brūzgynais
bėginėja paklydusios skruzdės

Katedros varpas skambina Lloydą Weberį
naktiniai drugiai kaip telegramos
blaškos virš pašto laiptų
komutatoriuose nepaliaudama dūzgia tyla
sutrūnijusias šokių aikštelės grindis
paryčiais nuplauna lietus
blondinės vaškuotais veidais
raudonai spalvina kavos puodelių kraštelius
gali susivemti
vertikalioj karuselėje sukasi senis su lietpalčiu

vežimėlyje tiltu į jūrą rieda invalidas
paskui save tempdamas savo globėją
iš ryto pablyškusi saulė
vakare karščiuodama leidžias į jūrą
natiurmortas iš tropinių vaisių žievių
puikuojas prie šiukšlių dėžės
dar viena taurelė degtinės ir viskas
pro šalį šmėžuoja treningai džinsai chalatai

pakelia nuorūką atsisėda ant akmenų atsiverčia knygą
įskilęs akinių stiklas perpjauna
Gunnaro Ekeliofo eilutę
nuobodulys belaukiant
kol pašte pasibaigs pamaina

 

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



KURORTAS

Aš dar nespėjau sugalvoti tavęs
                            o tu jau įvykai
geruoju prisipažink
                    kas tave sugalvojo

 

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



ŽIŪRINT NUO SUBAČIAUS GATVĖS

Rankos mylimos moters rankos
rūpestingai laužo ievos šakas
nuo kurių krenta giedančios lakštingalos
šerpetoton upės srovėn
primenančion mylimos moters rankas
švelniai ir negailestingai
krenta lakštingalos
sutrūniję kelmai tarp sudžiūvusių nendrių
iš išbalusios kaukolės stirnų

sausas suaižėjęs dumblo dangus
grumstais krenta
ant celiulioidinių skėčių

priemiesčiai kaip dulkėti erškėčiai
kabinasi į šlaitus
ir apverkia nešvarios jų ašaros
senamiesčio skersgatvius
lyg mylimosios pirštai besikabinančius
į slėnyje drybsantį upės kūną

taip mylimasis nori pabėgti
o mylimoji jį laiko
lyg žiedai lyg pumpurai
lakštingalos krenta į burną

 

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



POETAS TARP GULBIŲ

Stebuklingi reklamų vitražai
atsispindi drėgnam grindiny

už raudonom užuolaidom uždengto lango
jaukiame kambary
poetas tarp gulbių

šilku išsiuvinėtos gulbės
plėšriomis akytėmis varsto poetą
juoduose tinkluose
spurda gulbių kojytės
dega vynas raudonas taurėj
spindi žėri sietynų šviesa

saldžiai gieda poetas
kad jo dalia nesaldi
ir gulbių baltieji sparnai
gula jam ant pečių

ir kai liūdnas poetas išeina
jį apšviečia jau blėstantis mėnuo
o sena susiraukusi kambario senė
iš fontano kambario viduryje
renka žvilgančias monetas
paliktas vargšo poeto

gulbės grįžta ant savų kilimėlių

 

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



KLASIKO MIRTIS

       Seni ir mandagūs, jie sėdi patogiai
tvarkingai įsitaisę ant graikų kalbos
slenksčio: velnias žiūri ir beveik
nesupranta, karstosi lentynomis, kaišioja
liežuvį, prisipažįsta ir meluoja. Dangus
ištuštėja, vėl prisipildo, ir sunku
pasakyti – ko
       Į kambarį įeina tas, kuris mato – iš
didelės į begalinę, pasako. Vergas
esi, aš matau, kad avižos byra tau iš
paskos
       Atsineša krištolo fleitą, tačiau
užkliūva už slenksčio ir griūva: kalnas
ateina pasiimti nendrės švilpynės, žmogaus
pasisemti, iš juodo šaltinio putoto
kaip kraujas vandens
       Seniai sukabinti styginiai instrumentai
ant sienų, žvakės mirgėdamos dega,
rūkstančius knatus žnyplėmis karpo
mirtis su gintariniais karoliais

 

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



LETARGAS

Slėnyje baugiai gyvena lygumos
suspaustos snieguotų kalnų
aš niekur tavęs nebeišsivešiu
upė rami ir vienoda

nepažįstamo miesto aludėje
hipiai pražilusiais smilkiniais
aš niekur tavęs nebeišsivešiu
iš šitų kambarių

aš nežinau išeities
nes tik meilė yra išeitis
aš nežinau išeities
aš nežinau išeities

 

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



MIEGANČIOJI GRAŽUOLĖ

Kas esu šitame kambary
šiam mieste šiam pasauly

švelniai virpančios šnervės
vos praviros lūpos
tvinksinti kaklo arterija

ar dar iš tiesų egzistuoju
miegamojo daiktų baltoje konkretybėj
taip lengvai sunaikinamas
tavojo miego

viršum tavo veido parimęs
nykstančiais kontūrais
ir vieną akimirką jau nebeturintis kuo
pajusti artėjančio siaubo

 

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



ŠI NAKTIS

Ši naktis elegantiškas tyras grakštus personažas
nelaimingas jisai ir nuo skruostų nubraukdamas ašarą
nusišypso piktai ir širdis jo gerumo priplūsta
tik pažvelk į akis o tanai nusivylusių tūkstančiai
ir jo vaikišką rimtį gražiai spinduliuoja fontanas
tylios motinos akys žavus ir klastingas vandenis
ir ant meilės blakstienų tylėjimo prieblanda kaupiasi
ir vienatvės baltam kambary vaikšto slaugės

 

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



JUODAS BLIUZAS

Gilus šaltiniai bet ranka niekados nepasieks vandens
neišsities pirštai apkabinę medžio šaknis
saulės virš galvos visada bus per maža
iš pelenų žvelgia juodos didelės akys
sparnuotos gyvačių akys pro šonkaulius skverbias
šaipos klarnetas iš mažyčių džiaugsmų
traška medinė naktis šiek tiek rausvai nušviesta

keturi variniai mėnuliai virš tavo nakties
ant garažų stogų balandis vaitoja
bet mirtis vis rudenesnė atrodo
labiau iškalbinga rimta susikaupusi
neišsitiesia pirštai apkabinę medžių šaknis
šaltiniai giliai kvaila mintis dar sugrįžti

 

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



MANO BET TAVO

Mano ranka bet tavo kakta
mano žodis bet tavo klausa
mano lova bet tavo naktis
mano bet tavo

 

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



MIRTIS BUVO TVARKINGESNE

Mirtis buvo tvarkingesnė
negu tykūs jos apibūdinimai
jos apatiniai drabužiai buvo švaresni
negu pranašų pamokymai

ji neteikė sau tiek reikšmės
jos krūtys kvepėjo sudžiūvusiom vynuogėm
jos lūpų dažai
kėlė pasitikėjimą
už kurio neslypėjo pavydo šešėlis

tuo metu kai mylimiausios žodžiai
geraisiais durklais raižydavo mano liežuvį
aš bandydavau ištylėti
ir alsuoti švaros ramybe

 

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



RAUDONAS MĖNUO

Štai tu ir mano
raudonas mėnuo virš mūsų galvų
tai yra įspėjimas
mėnuo eina į delčią
ir velniop eina galimybė

realizuoti galimybes

ten kyla įkaitintas smėlis
ten slūgsta įtūžus banga
ten žengia aistrų karavanas:
iš lėto iš lėto iš lėto

miražų stogais prašokuoja
apkvaitę žiogeliai

marija! raudonas
mėnuo yra įspėjimas

 

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



DIENA IŠEINA IŠ NAMŲ

Man neramu
vis kitaip dienas aš sudėstau
o saulė pastoviai ir taisyklingai
teka virš miesto

medžių šešėliai tvarkingai gula ant žemės
ir sukas iš lėto
medžių šešėliai pilki
ir pilkai violetiniai

gatvėmis vaikšto žiema
ant palangių blyksi jos sniegas
vėl ir vėl
toksai ilgesys manyje
kurio negali pasotinti niekas

vis kitaip dienas aš sudėstau
bet išeina diena iš namų
o saulė toliau šviečia virš miesto
man neramu

 

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



***
Pabėgti nuo susitarimų
kalbėtis be atminties
surinkti žodžius
į varganą saują
pilną lukštų ir kevalų
išmokyti patyrimų
versti žodyno puslapius
matuoti žemes
akimis ir liniuotėmis
tapti turtingu
išmokt klasikinės vergovės
nužiesti puodą
iš kurio negalėtum ištraukti
savo galvos

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.