KONRADO EIKENO EILUTĖ
Žiū-
rėk ilgai ir pamatysi vaike
atsispindi užvertam lange
medis paukštis bet giliau už stiklo
siuvanti senutė rankoj laiko
įkapes ir tarp raukšlių jos negražių
lašas iš gilių verpetų Stikso
dar ilgiau žiūrėk tame laše
pamatysi nuotakos vainiką
šulinį ir pievą vaiko lopšį
girtą žmogų grįžtantį gatve
stalą saują surūdijusių skatikų
tvorą jauną moterį darže
medį paukštį ir galų gale save
Jonynas, Antanas A. Parabolė. – Vilnius: Vaga, 1984.
Ji suokė apie tai kad mirs
o rožės krūmui
atrodė kad jisai gyvena virš
šitos giesmelės vienodumo
ir nemirė tačiau ruduo
kitaip galvojo apie meną
gyvena rožės krūmas kas iš to
kad jis gyvena
Jonynas, Antanas A. Parabolė. – Vilnius: Vaga, 1984.
GYVASIS KAMPELIS
Ir man gėda šaipytis iš to
kad nešdavau triušiams žolę
kurią mes pešėm
nuo šlaito
šlaitas seniai
su visa atmintim
su kapais
nuslinko į upę
mažas vaikas
atsistojęs ant akmenio balto
geležine rykšte
plaka vandenį
vandenį plaka!
Jonynas, Antanas A. Parabolė. – Vilnius: Vaga, 1984.
MIESTELIS
Keleivis sustojo ant kranto
ir tyliai nulenkė galvą
žibalo vaivorykštė švietė
supintam šiaudų vainike
vainikas plaukė upe
buvo trumpiausia naktis
- - - - - - - - - - - - - - - - gyveno
prieš mane stovėjo mergaitė
ir žiūrėjo man į akis
vienintele savo žvake
atsispindinčia veidrody
Jonynas, Antanas A. Parabolė. – Vilnius: Vaga, 1984.
OSKARO KOKOŠKOS PIEŠINYS
Angele mano bliauk avinėlio balsu
mėlynu auksu mano dangaus kupolus dažo
geležim išdaužytas mano gerklės sidabras
iš lėto rūdija mano širdis
NEVE NVMER
OK
žydrame karste ilsisi mano spygliuota mirtis
dygiom žvaigždėm vainikuotas
aš kita diena gyvenu
mano rūpestis užkastas toli nuo Sarajevo
toli nuo manęs mano rūpestis yra toli
nuo mano širdies o mano širdis toli nuo
mano kaukolės o toli nuo manęs yra žydra
aureolė
o! mano dantys kalena kiekvieną diena o!
mano dantys kalena toli nuo Miuncheno tarp
mano bailių žandikaulių
laimingi mano dubens kaulai
laimingi mano blauzdikauliai
laimingos mano pirštų falangos
bliauk mano avinėli bliauk
mirusieji ropščias ant tavo kupros
jų kaulų smegenys žemę alina
Jonynas, Antanas A. Parabolė. – Vilnius: Vaga, 1984.
KRIOKLYS PO LEDU
Žiema prikaustė paukštį prie dangaus
ir su dangum į žemę paukštis krito
o aš nuo tų žiemos dienų dengiaus
lediniais šipuliais ledinio ryto
aš pyniau stiklines beržų šakas
iš debesų vijau stiklinį lyną
bet dužo mano darbas į šukes
kurių netirpdė geležinis vynas
ir šildžiau ledo šipuliuos rankas
ir tirpo rankos tik netirpo ledas
o pilkas debesis žeme. slenkąs
žiūrėk ir mus jau vedas
ir žvelgdamas į krioklį po ledu
aš pagalvojau kad išnyksi tu
Jonynas, Antanas A. Parabolė. – Vilnius: Vaga, 1984.
***
Ir taip lakštingala alyvų krūme suoks
ir taip apsvaigę jos klausysis žmonės:
žiūrėk į tą kuris tiesos išmokęs –
žinok daugiau jis nieko neišmoks
tačiau ir šis likimas nebaisus
dar lieka išdavystė ir kūryba
abi jos palankiai kortas sudėsto
abi jos sutveria ir praeitį ir miestą
abi jos meile sutveria dausas
o žvaigždės negalvodamos sau žiba
Jonynas, Antanas A. Parabolė. – Vilnius: Vaga, 1984.
PAVEIKSLAS
Iš benzino statinės išlipti
išpilti iš benzino statinės savęs
neapykantos ir benzino likutį
iš benzino statinės konservų peiliu atidaromos
iš septinstygės gitaros išlipti šiuo laiku
rezonatoriaus erdvėje gyvenu ir su tuo sutinku
man dievą sukūrė ir prietema mano jauki
viskas pritaikoma viskas ištirpdoma
viskas ištirpsta laike
per stygas išeidamas aš nesuvirpinu stygų
liko diena ir mes dviese statinėje likom
liko statinės žievė kurią ėda valandų
dantys ir valandų rūdys
ir atleidimas už tai kad esi nusižudęs
rėkia vargšas žuvėdra kiras ir jūrų erelis
tu neaprėptas žemynas aš aprėpiamos salos
mano oda samanos geriančios šimtmečius
tavo šimtmečius žėrinčius auksu
ir deimantu spindinčius
iš benzino statinės vėl į benzino statinę
mes esam šventi ir rankomis esame susikabinę
aš suku šitą žemę ir rieda ši žemė kaip dviračio ratas
ir savisaugos instinkto genamos
bėga priešingon pusėn žirafos
tu į kalnus lipai ir leidais į slėnius
ir graži tavo siela
ir dangus tavo mėlynas
ir dangaus mėlynėje sidabrinis
tavo lėktuvo kryželis
niekuo benzino statinės būties pakeisti negalintis
kas sukūrė mane ir mano gyvenimą yrantį
nepritaikomą įrankį žemę apšviečiantį
dviratį
Jonynas, Antanas A. Parabolė. – Vilnius: Vaga, 1984.
KELEIVIO RAMYBĖ
Aš ramiai sėdžiu:
mane į dangų neša nešuliniai asilai
visa išmintinga architektūra laukia,
visos alyvos –
kad mane nuneštų kuo toliau kuo aukščiau
į tuos kalnus
kur negali užlipti nei avys
nei vynuogės keras –
o kaip verkia nusvirusi gluosnio šaka
tai mane asilas neša per gražią
Grenlandijos žemę
tai ledokšniais styro mano plaukai
kai išalkstu Arktikos baltas balandis
man į burną pražiotą
kviečius Sinajaus ir riešutus meta Tibeto
o į mano smėlynus
į mano smėlynus į smegenis mano
jūros gyviai žvelgia ir ašaras ryja
girdi jie kitokius garsus: varpelį
ir fleitą iš jūros
ir dėžę kurios viduriuos burbuliuoja
debesys kraujas ir vynas
rūgštus kaip serbentai lašantys
Drujos srovėn
ir geroji gėrėja aukštoj minareto viršūnėj
šuns beždžionės ir vaiko balsu
gailiai verkia:
aš ant asilo sėdžiu ant pilko
stogo Bucharoj
teleskopinėm savo akim rydamas žvaigždę
ir skėrį
o gražus ornamentas svajoja
gražus kontrforsas
trupa ir byra į graikiškai
ošiančią jūrą Egėjo
kur didelius kalnus nuėda ožys kur jakas
nulaižo ledynus
kur skruzdėlės viską prakeikia:
ant kalvos smėlio vėjas mano kaukolėj
kaukia
aš sėdžiu ramiai:
Ir ramiai asilas mąsto
kad kraujas lašės nuo karūnų nuo pasagų
kraujas lašės
tiesiai į gerklę vulkano
mes jo grėsmės nepažįstam
stveriam veidrodį štai pasirodo žuvis
štai išplaukia jos alkanas kūnas
su pranašu skrandy
ir visi pasitraukiame: nirtų
panertų į smėlį ir vyzdžiai išmoktų
prisitaikyt suprasti suvokti
pajusti ištvirkti
bet geometriškos raidės bet nukarę
žandikauliai:
kareivis mokosi skydo
ir rupūžės krinta jam iš burnos
ir rupūžės krinta jam iš burnos
ir kai žvelgi tai matai
kraujo kūneliai
kraujo kūneliai
kraujo kūneliai
kraujo kūneliai
bet aš –
sėdžiu ramiai ir asilas kopia
į kalvą link baltos išėstos druskų
koplyčios
kur pati derlingiausia mirtis
kur karvelių pražiodytos burnos
ryja juodus grūdus aguonos
Jonynas, Antanas A. Parabolė. – Vilnius: Vaga, 1984.
CENTRINĖ GATVĖ
Celofano antsnukis
porceliano šuneliui
sidabrinėj vitrinoj
marmurinėm kolonomis sruva lietus
o secesinio namo tarpuvartėj slepias
kareivėlis karmen ir karvelių
šeima
o šaligatviu bėga šuva
šuva toks rudas
o šaligatviu srūva lietus
su lapais rudens su atsiprašymais
su begaliniu liūdesiu
išeit negali du girtuokliai
iš telefono automato
lyg iš užburto rato
prie banko
liepoj tupintis žmogutis
skausmingom ašarom nuplauna rūdis
nuo geležies sukausčiusios šaknis
ir šuo lietuj atrodo
kaip ugnis
Jonynas, Antanas A. Parabolė. – Vilnius: Vaga, 1984.
VAIKIŠKA DAINELĖ
APIE SUTRAIŠKYTAS MEDŪZAS
Sutraiškytos medūzos keliauja dangumi
jos dangumi keliauja keliauja dangumi
sutraiškytos medūzos jos žiūri
iš dangaus
ir kuo daugiau medūzų tuo vis mažiau
dangaus
jas išmeta iš jūros pražydusio vandens
prieš liūdną ir prieš baisų artėjimą rudens
sutraiškytos medūzos aukštyn į dangų skris
vaikai netraiškykit medūzų
ir viens ir du ir trys
sutraiškytos medūzos jos iš dangaus nukris
sutraiškytos medūzos išdegina akis
sutraiškytos medūzos medūzos nebegyvos
sutraiškytos medūzos jos radioaktyvios
vaikai netraiškykit medūzų
ir viens ir du ir trys
Jonynas, Antanas A. Parabolė. – Vilnius: Vaga, 1984.
GRAŽUOLĖS MIRTIS
Sauliui
Atkopdama saulelė skelbia pradžią
dienos kuri prasideda gražiai –
po kiemą laksto tylintys gaidžiai
palikę savo galvas ant kaladžių
gražuolė mirė – tegyvuoja
gražuoliai grąžantys grakščias rankas
tik trečias jaunikaitis
su mirtimi nesutinkąs
su slibinais ir su gaidžiais tebekovoja
Jonynas, Antanas A. Parabolė. – Vilnius: Vaga, 1984.
STOVINTIS ARKLYS
Senas žilas arklys
į roges įkinkytas
stovi turgaus aikštėj ant sniego
ir žiūri taip skaudžiai
taip klaikiai skaudžiai
nuolankiom akimis
ir teisybės siaubą išvydęs
girtas žmogelis
ima rėkti turgaus aikštėj
Jonynas, Antanas A. Parabolė. – Vilnius: Vaga, 1984.