NULŪŽO NORAGAS

Ariant pernykštę bulvieną,
Nulūžo plūgo noragas –
Toks dailus, toks gražus, – užsimerkęs
Atsiminiau, kaip atrodo.

Vėjas gainiojo debesis,
Gandras ieškojo lizdo,
Kolūkiečiai vykdė planus,
Lėktuvai plasnojo sparneliais,
Ir kilo asiūklių menturiai
Pro temstantį pempių klyksmą.

Pradėjau ieškoti norago
Pėsčias, raitas, važiuotas,
Bet visur – tik devynios priežastys
Ir nė vieno norago.

Atsisėdau ant griovio kranto,
Bet kur tau mąstysi –
Ausis užsikimšk,
Kai prasikala usnys
Ar lėktuvas viršija garsą.

O dirvoj – ieškok neieškojęs –
Nei norago, nei priežasties.

 

Jonauskas, Stasys. Darbų vardai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.



ATRADO JAUNYSTĖS MINTIS

Atsikėlė, pabudus kregždėms,
Ir išėjo į lauką. Rasa
Buvo tyliai nukritusi. Švietė
Baltas pakrančių smėlis.
Artėjo lazdynai. Rugiai
Žiūrėjo į gimtąją žemę,
Iš kurios visą vasarą kilo,
O dabar, kai pamėlo beržynai,
Varpos norį namo.
Pasibeldus į vieną, ant delno
Iškrito patsai vyriausias.
Ir, perkandęs grūdą, atrado mintis,
Kurias pagalvojo jaunystėj,
Jiems žydint, pro šalį praeidamas.
Atsivedė savo vaikus
Ir pritrynė rugių, bet anie
Po lukštu nesurado nieko.
Per vėlai, pagalvojo, gal būt,
Reikėjo ateiti, kai žydi.
Ir dar pagalvojo: jų mintys be molio
Iš metalo, natų ir genų –
Daug laiko praeis,
Kol rugiai jas supras.

 

Jonauskas, Stasys. Darbų vardai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.



***
Po karpytais eglių peiliais
Sausos naktys laikos,
O išdžiūvusiais upeliais
Teka mūsų laikas.

Be vandens jau ir be vėjo,
Po dienos – po žaibo,
Šitaip greitai sumirgėjo,
Akys net apraibo.

Ir žiūrėjau, kaip nutolo
Ir nutilo žuvys.
Tik šiureno virš atolo
Laikas, vakar buvęs.

 

Jonauskas, Stasys. Darbų vardai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.



PAŠAUKĖ DARBĄ VARDU

Vieną vakarą Petras Martinkus
Užmiršo, kiek gavo algos,
Ir sumanė, nuėjęs į lauką,
Pasikalbėti su darbu.

Tiek metų, – galvojo, – skubėjau užbaigti
Ir nė karto nepakalbėjau,
Nepaklausiau, ar mano rankos
Jam buvo vienintelės.

Keista, – sustojo, –
Kad rytais laukiau pokaičio,
Dienovidy – vakaro,
Šienapjūtės, rugiapjūtės, bulviakasio
                                            pabaigtuvių,
Džiaugiaus, kad sulaukdavau –
Kuo toliau, tuo greičiau ir lengviau.
Ir laukdavau vėl iš pradžių, negalvodamas
Jog džiaugsmas, užbaigus dieną, tik toks,
Kad liko viena mažiau.

Ir gaila paliko Martinkui,
Kad belaukiant daug kas pasibaigė,
Ir jis pagalvojo, ar metai,
Sėjant ant plyno lauko,
Užstojant nuo vėjo avižas
Ir kuliant klojimų skersvėjuos,
Su pelais neišlakstė pavėjui.
Ir, paglostęs ražienų grumstą,
Pašaukė darbą vardu.

Bet darbas –
Sunormuotas, suketvirčiuotas –
Po darbo valandų
Neprisileido Martinkaus.
Tik rasos blizgėjo,
Ir krito ant veido
Vėlyvos linarūtės šviesa.

Pastovėjo ir grįžo namo,
Iš pradžių vėl galvodamas,
Kad viskas gerai pasibaigtų.

 

Jonauskas, Stasys. Darbų vardai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.



LIETINGAS RUDUO. VIDURNAKTIS

Ir varpos po grūdą išbarsto,
Kai debesys košia šakas.
Rugiai sužaliuoja iš karto,
Nelaukę, kol žemėn užkas.

O laikrodis gulintį muša
Po drėgna rugsėjo skara.
Ir laikas sustingsta tarp mūsų,
Net garso bangų nebėra.

Tik žaibas per smegenis bėga
Ir vyzdžiuose dega žaviai.
O lietūs filtruojas per miegą,
Ir nuosėdos lieka žievėj.

 

Jonauskas, Stasys. Darbų vardai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.



GIMTI NAMAI

Atsiranda taip, kaip laikas,
O iš kur – ir nežinai,
Šimto metų neišlaiko,
O atrodo: amžinai

Lieka dirvose kaip grumstai
Po sniegu ir po javu.
Jie per lietus nenugrimzta,
Tik sudyla be savų.

Jų nestatė niekas. Buvo
Čia ledynų pradžioje.
Nesulaukdamos stebuklų,
Vinys sienose atbuko
Nuo jausmų kaip nuo plaktukų,
Mušant širdžiai tyloje,

Kai pravirksta mažas vaikas,
Jų lopšy – atmintinai.

Atsiranda taip, kaip laikas,
O iš kur – ir nežinai.

 

Jonauskas, Stasys. Darbų vardai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.



DIENA

Kai, žiedadulkėm pušį užpustęs,
Vėjas raitosi šlaito žolėj,
Ją tuoj sugeria upės ir skruzdės,
Avižienos ir eglių spygliai.

Jos šviesa daiktuose negyvena,
Tik praeina per žemę kaip mes.
Ji nužydi – tokia vienadienė –
vysdama nuo šešėlių drėgmės.

Šviečiant saulei gyvenimą savo –
Tą žiedų ir ugnikalnių tiesą,
Ji kaip nendrė ant kalno siūbavo,
Visą amžių nemačius nakties.

 

Jonauskas, Stasys. Darbų vardai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.



EGLYNAI

O rūkas pakyla nuo slėnių ir užlygina veido
                                                       raukšles,
Kai kinivarpos grikši staktose išrantytus
                                                       metus.
Ištirpsta slenksčio akmuo. Bet atsisėsk prie
                                                       kamieno –
Skruzdėlynai sausi – po žieve teka vanduo
                                                       į šaknis.

Po šakom jų sutemsta vėjas ir atneša ilgą
                                                       rudenį,
Sausio pirmosios naktį, bet aukštos viršūnės
                                                       medėja,
Nebejaučia trapaus laikinumo: naujieji
Metai vieni paskui kitus dumia pro šalį.

O spygliai užkloja takus, ir jie atgal
                                                       nebegrįžta,
Tik šaknys dar ieško žaislų, įsikandusios
                                                       rūgščią velėną.
Po perkūnijos, tekant mėnuliui, slėny
                                                       sutemsta
Laikini kaip visi, amžini kaip niekas –
                                                       eglynai.

 

Jonauskas, Stasys. Darbų vardai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.



***
Buvo birželio mėnuo. Motina
Atmintinai išmoko vaikų vardus
Ir nebegali užmiršti
Nei penktą, nei sekmą dieną,
Dirbdama, nei užmigusi: Algis,
Petras, Birutė. Laikas
Netikėtai pasibaigė. Laikrodis
Nebežinojo, ką veikti, parodė
Plunksninius debesis. Algis,
Petras, Birutė, Algis,
Petras, Birutė – sukosi galvoje,
Išeiti nebegalėdami pro sustingusias lūpas.
Kiek jau metų praėjo,
Sakau, pažiūrėjęs į laikrodį,
Teberodantį bulves, pūdymus, vištų mintis,
Šitiek vardų po žole,
Ir ką jie ten veikia, gyvi.

 

Jonauskas, Stasys. Darbų vardai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.



SKRUZDĖLYNAI

Karštą birželio vakarą jie sukasi apie save
Ir apie saulę. Pilki kauburėliai. Sustoki –
Visą naktį matysi, kaip auga pušys,
O toli pakyla lėktuvai, ir daugelis jų
                                                       nusileidžia.

O jos nebe visos per spyglių amžinybę
                                                       sugrįžta
Ir sustoja tarp svetimų, kaip ir mes. Tik
                                             mus, kai nebekrutam,
Kartais vėl parveža. O medžių viršūnės be
                                                       vėjo
Linguoja, kai nuo šaknų atsiskiria lapai, dar
                                             ilgai ant šakelių judėdami.

Niekas nejoja, tik mėnuo uždaro juodus
                                                       eglynus,
Kai būgnai nutyla, ir pradeda kristi rasos.
Pilkų kauburėlių tamsoj pasilieka mėlynės
                                                       ir vasaros
Karštą birželio naktį, kai sukasi apie save

Ir apie saulę amžini jų gyvenimai.
Trumpos mūsų laikrodžių valandos eina,
Pradeda pūsti vėjas nuo jūros, bet niekas
Dar negalvoja: galėjo būti kitaip.

 

Jonauskas, Stasys. Darbų vardai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.



ĮŽYMAUS ŽMOGAUS NUOTRAUKA

Viršelyje buvo jo nuotrauka. Akys
Matė visą pasaulį, ir mes
Matėme dalį pasaulio, akis,
Veidą, krūtinę, rankas
Ir smilkstančią cigaretę.
Jis šypsojos, tarytum galvodamas,
Jog yra medžiagų, kurios neišrūksta su
                                                        dūmais,
Neišauga su vaiko plaukais, neišdulka su
                                                        spaliais,
Ir žmogui – anksčiau ar vėliau – nuo to
                                             kažkas atsitinka.
Jis žinojo ir tai, tik, matyt, nenorėjo, kad
                                                        žmonės,
Vartydami knygą, galvotų, jog jis viską žino.

 

Jonauskas, Stasys. Darbų vardai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.



NAUJŲJŲ METŲ ŽAIDIMAS

Palikit raides, vaikai,
Jos pavargo, kiekvieno kartojamos.
Mes pažaisim Naujuosius metus:
Dalinsime dovanas, šoksim, būsim seneliai,
                                                       laimingų
Metų linkėsim po visko, bet šventė
                                                       nepasibaigs.
Kitiems iš eilės atiduosim lazdas ir barzdas.

Naujieji vos kartą metuose, tad žaisti reikės
                                                       ilgai,
Mes užaugsim, pavirsim seneliais iš naujo ir
                                                       mirsim,
Nesulaukę žaidimo galo.

Ko jūs bėgat, vaikai, aš eglutę jau parnešu,
Negi daugiau nebežaisim Naujųjų metų?

 

Jonauskas, Stasys. Darbų vardai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.



VARNĖNAI

Baltas paukštelio snapas
Subado seną velėną.
Žiūri artojas per petį
Su vyšnių kaulelių nuosėdom.

Visų apšvilpautas,
Nė vieno nepakartotas,
Atgieda tą pačią giesmę
Grumstui, medžiui ar žmogui.
Visi vienodai supranta:
Kiekvienas savo kalba.

Ir kaip jie ten skraido
Su savo keistais pavadinimais,
Kurių grįždami neparsineša.

Galėtų gyventi be mūsų,
Galėtume ir be jų.
Bet – pakeli galvą – paukštelis
Gieda, kaip viską žinodamas.

Jonauskas, Stasys. Darbų vardai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.