***
Ar išsaugos galulaukių molis
Šventą vietą, kur tu stovėjai?
Jau rugsėjis, ir aureolės
Pamažu išsisklaido pavėjui.
Nebešilta – kalvelės rudos,
Ir nešalta, neliūdna – šiaip sau.
Pasiliktų keliai ir prūdas,
Pasiliktų, jei ir išeičiau.
Tik lakiotų ištartas žodis –
Kol pakalnėj – karklynų vėjai.
Ir apaugtų nežinomos žolės
Tuščią vietą, kur tu stovėjai.
Jonauskas, Stasys. Didelis laukas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1973.
GAL BŪT
Aš tave, gal būt, atrasiu,
Tu mane, gal būt, atrasi,
Ir galvosime: išaušo
Žemėje nauja era.
Aš prie to, gal būt, priprasiu,
Tu prie to, gal būt, priprasi,
Ir žiūrėsime iš aukšto,
Kas pasauly šiam yra.
Aš tave, gal būt, turėsiu,
Tu mane, gal būt, turėsi
Taip, kaip žemė turi medį,
Taip, kaip laikas turi mus.
Aš dėl to, gal būt, nerėksiu,
Tu dėl to, gal būt, nerėksi,
Kai meteliai eis po metų
Per beržynus ir namus.
Aš tave, gal būt, užmiršiu,
Tu mane, gal būt, užmirši,
Ir paliks taip tuščia sieloj,
Kad ir saulė nešviesi.
Aš dėl to, gal būt, nemirsiu,
Tu dėl to, gal būt, nemirsi,
Plauks aukštybėj debesėliai,
Ir gyvensim kaip visi.
Jonauskas, Stasys. Didelis laukas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1973.
***
Suprantu jau, kaip žmonės pavargsta ir darosi tingūs
Ir moterys padeda skrynion apverktus vualius.
Nusipirksiu žalią kepurę, kad būčiau protingas,
Ir, kad nepasenčiau, pavandeniui leisiu
popierinius laivelius.
Kad būčiau gražus – kamanių medum tepsiu nosį,
Kad girdėčiau toli – Petro raktais papuošiu ausį.
Kad mylėčiau – įbrisiu į upę, tik tu nežinosi,
Jog taip visada tavo almančio vardo
klausausi.
Ir ko jūs taip skubat į mišką po du, manęs dar palaukit,
Juk aš jau nemirsiu, kol upės pilnos laivelių, tekės.
Dainuosiu ant kranto: Jau plaukia vainikai, jau plaukia...
Bet jūs greit pasensit, ir niekam manęs jauno nebereikės.
Jonauskas, Stasys. Didelis laukas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1973.
SENTIMENTALUS EILERAŠTIS
Man atleisk, aš mirsiu tiktai vieną kartą,
Tiktai vieną kartą... Ir todėl atleisk.
Vėl rugius kaip tąsyk ant kalvelių kerta,
Vėl ruduo ateina vasaros keliais.
Vėl nuvyto gėlės, upės nužydėjo,
Vėl paseno žodžiai, vėl kita mada.
Aš dabar išeisiu, kur kiti išėjo,
Kur jau nebegelsta lapai niekada,
Nors rugius ant kalno kaip kadaise kerta,
Nors nueina saulė dulkinais keliais
Milijardus kartų paskutinį kartą...
Jeigu vėl užgimsiu, ir už tai atleisk.
Jonauskas, Stasys. Didelis laukas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1973.
LIETUS, KURIO DAR NĖRA
Matyti, kaip leidžiasi saulė, išplaukėjus miežiams,
Akuotų šviesoj jos vainikas kaip mūsų
darbai pakartoja save.
Ir pradeda lyti lietus, kuris nukris po pirmadienio,
Ir nedaugelis šitą težino. Vaikai
Pasileidžia nuo kalno, nes vandenys blizga,
O sviedinys apvalus, ir lietaus,
Kuris lis po pirmadienio, nėr.
Ir žolė paguldyta dėl to. Gulėk
Pradalgėj ar tarp jų. Birželis.
Ir dobilai antrą kartą žydės.
Dar nėra to lietaus, kuris jau pradėjo lyti,
Ir neaišku, kada jis nukris.
Jonauskas, Stasys. Didelis laukas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1973.
SNINGA
Visą dieną sninga, visą naktį sninga,
Visą amžių sninga, kol apsninga mus.
Gera būt laimingam arba nelaimingam,
Gera po kelionių grįžti į namus.
O už naują kelią reikia ir – taurelę,
Ir dar daug ko reikia, jeigu nori būt
Vidury to kelio ir su tais, kas kelia.
Ritamės mes patys – tai ir nesvarbu.
Visą dieną sninga, visą naktį sninga,
Ir labai dėsninga, kad apsninga mus.
Kartais nebesninga – tai irgi dėsninga,
Ir jauni iš lėto virsta į senius.
Jonauskas, Stasys. Didelis laukas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1973.