Svarbu, kad Jaras drąsiai įveda į dabartinę tikrovę, kurioje naujai išdygę ekstrasensai ir pranašai, apsišaukėliai ir šventeivos norėtų įrašyti „Dzen dzen“ į juodąjį knygų sąrašą. Bet naujai užaugusi karta drąsiai galės pavadinti jo kūrinį kultiniu, nes jis atitinka jų interesus – sugriauti senąjį pasaulį ir ant jo akmenų statyti savąjį šalašą. Aišku, prieš tai perspėta, kad ne visi „Dzen dzen“ demonstruojami dalykai yra saugūs ir kad remtis jais yra pavojinga, prieš tai nepraėjus ilgalaikio treniruočių periodo. 

                                                                                   Gintaras Patackas

         I

         Gregorijus šoktelėjo ir kaip perkirptas pasileido specialia pėsčiųjų gatve. Storos moterys traukėsi iš kelio ir keikėsi. Gražios moterys kavinėse žiūrėjo į jį pro langus ir spjaudė. Ir gaudė.

– Veltėdis, – tarė viena.

– Darmojėdas, – tarė antra. – Nuo žodžio „dermo jėsti“, – pasityčiojo. Jos abi ėmė kvatoti baisiai, išžiojusios dažytas, nefotogeniškas lūpas ir nematė, kaip Gregorijus dingo už kampo.

Įtampa išaugo, ir Gregorijus išbėgo į važiuojamąją dalį. Jis nekontroliavo savęs ir, sumosavęs rankom, palindo po mašina.

Jis nepataisomai palindo po mašina. Jo pasaulis suplokštėjo iki dviejų matmenų – ilgio ir pločio. Maskvos chirurgai mokėjo atlikti plastines operacijas. Amerikiečiai – grakščias operacijas galūnių srityje. Chirurgai iš Laisvės alėjos – tik širdies gydymo masažą. Kas galėjo jį išgelbėti?

– O jėj, o jėj, – dejavo Gregorijus priešais veidrodį ir nematydamas savęs.

– Bet profilis tavo vis tiek gražesnis nei tėvo, – sakė motina, nervingai kramtydama lūpas.

II

– Ak! – sušuko žmogus, blykšdamas po antklode ir sapnuodamas košmarą. Jo vaizduotėje augo liūdni lediniai grybai. Viename įsikristalizavusi didėjo jo dantų pasta. Žmogus pašoko iš miego ir atsisėdo.

Ir tada į jo smilkinį įsirėmė šaltas pistoleto vamzdis. Žmogus trūkčiojo.

– Sveikas, – tarė juodais rūbais apsirengęs Fantomas. Jo visiškai nesimatė tamsoje. – Dabar tu man pasakysi, koks tavo geriausios draugės vardas?

Skambant juokui, žmogus palindo po antklode, paskui, pagalvojęs, po paklode, vėliau – įlindo tarp spyruoklių vandens lovos viduje.

– Emanuelė, – prakalbo jis išblyškusiomis lūpomis.

– Tu gyvas? – paklausė Fantomas.

– Taip, – pamelavo jis drebančiomis lūpomis.

Tamsoje sušlamėjo kišenė.

– Ką tu manai apie šitą, – prieš jo akis pasirodė nuotrauka su skrybėlėtos moters veidu.

Žmogus žioptelėjo ir vandens lova pasipildė.

– Ji, – sugargė šalia jo ausies balsas, – ji ir bus tavo žmona!

Sušlamėjo užuolaidos, ir viskas nurimo.

Žmogus pasėdėjo išsižiojęs, paskui parvirto aukštielninkas.

– Tai buvo tik naktinis drugelis, tai buvo tik naktinis drugelis, – sušnabždėjo jis.

Paskui jis susirietė po antklode ir drebėjo, laukdamas ryto. Dar įsivaizdavo, kaip ji ištiesia savo kilometrines kojas per visą lovą, o jis sustato ant jų stulpelius – po vieną kas kilometras.

– O jėj, o jėj, – rėkė jis po antklode.

III

Dvimatis Gregorijus judėjo trimatėje metro stotelės erdvėje. Jis sakė:

– Visi žiūri į mane iš šono, niekas nepažvelgs man į akis!

Todėl, sardoniškai kvatodamas, jis susirišo ir griuvo ant bėgių.

– Ėj, ėj, – klyktelėjo senukas. Aplink jį susibūrė minia.

– Žiū-ūrėkit, Žiū-ūrėkit, savižudis! – rėkė minia.

Gregorijus nemėgo minios, tad atsigulė ant pilvo ir dingo visiems iš akių.

– Vo! – suriko minia. – Žiūrėkit, jo jau nėra.

Laukdamas traukinio Gregorijus keikėsi:

– Tegu aš tapsiu vienmatis! Tegu, na, tegu!

Bet laikas bėgo, ir ant bėgių gulintis Gregorijus prisiminė Minkovskio pastabą apie keturmatę erdvę. Mažai ką suvokdamas dvimačiais, viens į kitą sulindusiais pusrutuliais, jis nušliaužė nuo bėgių, nutaręs palaukti, kol prabėgs laikas.

Tuo tarpu traukinys tik ūžt!

– O jėj, o jėj, – dejavo žioplys Gregorijus ir pabandė atsistoti. Bet tada į galvą ir įsirėžė einančio traukinio laipteliai.

IV

– Būk šiąnakt mano, – tarė jam išsižiojusi prostitutė. Žmogus myktelėjo ir bandė pasitaisyti švarką. Bet tuoj buvo jau be jo.

– O-o, – drebino šypseną ekstazijoje prostitutė, – o!

Žmogus išsitraukė iš po jos užpakalio marškinius ir pabandė juos užsivilkti.

– Buvo gražu, – tarė jis sau prieš veidrodį.

Bet ji taip negalvojo. Ji nebuvo tokia.

– Katisj ty k čiortu, – rėkė ji rusiškai, išmesdama jį pro duris ir paleisdama jį ridentis laiptais. Todėl žmogus atsistojo jau svyruodamas ir dejuodamas.

– Kur tu buvai, girtuokli?! – daužė jo sudaužytą galvą žmona, – kur šlialsa?!!

Žmogus apsivilko pižamą ir užgesino šviesą. Tyliai palindęs po antklode jis prisiminė vaikystę, todėl ir ašaros jo veidu riedėt pagavo. Paskui jis persivertė ant šono.

– O jėj, o jėj, – aidėjo tamsa.

V

Išaušo šviesus rytas. Žmogus kabojo metro traukinyje ant rankenos, o aplinkui stovėjo storos moterys ir kišenvagiai ardė skutimosi peiliukais jų lagaminus. Ir netikėtai traukinį supurtė. Žmogus suriko, o aplinkui kilo triukšmas. Vyrai juodais dantimis kibo vieni kitiems į plaukus, moterys alkūnėmis blaškėsi viena kitos viduriuose, ir niekas nežinojo, kad traukinys tuo metu perlėkė per vienmatį, sukrešėjusį Gregorijaus kraujo klaną…

VI

Skrybėlėta žmogaus žmona raukydamasi raitėsi po stalu.

– Tu, – kalbėjo ji, – tu išdraskei mūsų meilę.

Žmogus, sėdėdamas už stalo, skėstelėjo rankomis.

– Ne, – žmona gulėjo ant nugaros, atmetusi į šalis rankas, primenanti kryžių, – ne, ne, nE, NE, NE!

Žmogus pakrapštė keptuvėje, skėstelėjo vėl:

– O tu nepatikėjai, kad mano toks darbas – naktinis? – tarė jis.

Žmona patylėjo. Ir tuoj pat ėmė daužyti galvą į stalo koją. Paskui sustingo ir, pavarčiusi akis, griebė stalą bei užvertė jį ant žmogaus; subarškėjo keptuvė, žirneliai ir arbatinukai.

– Tu atsisakysi jos, – sugergždė ji, laikydama jį už gerklės, – tu bjaurybė, bjaurybe, bjaurybė!

Žmogus pažiūrėjo kurį laiką į jos akis ir net išsigando.

VII

Fantomas aplankė žmogų erdvaus sandėliuko vidury ir iš arti įbedė akis. Žmogus pakraipė galvą, bet ją prie kaklo veržė veržlūs Fantomo pirštai. Žmogus pabandė tabaluoti kojomis, bet stipresnis Fantomas veržė ir jas.

– Tu kvailys, kvaily, – Fantomas nuskusdamas ūsus kyštelėjo žmogui po nosimi šveicarišką peilį ir smogė juo į didelį kvepiantį olandišką sūrį.

– N, – tarė žmogus ir krūptelėjo.

Prasivėrė durys ir kartu su saule pasirodė ilgarankis vairuotojas. Jo rankos amžinai grabinėjo kraujuotus švarko skvernus. Fantomas kraupiai juokdamasis įdavė jam pusę sūrio, o pats, iškėlęs savo dalį aukštyn, tarė žmogui:

– Ir aš palieku tave čia. Kiekvienas savo laimės kalvis. Durys užsitrenkė.

PIRMASIS IŠSISKYRIMAS ARBA AŠTUNTOJI NOVELYTĖ

Raumeningas vyras, stiprus ir tvirtas, atsikėlė traiškanodamas ir įkišo į viryklę tešlą.

– Jū veik ap in de moning, – vyras niūniavo.

Jis čiupinėjo karštas puodelių ąseles ir, rėkdamas:

– Eech, eeech! – griebdavo sau ausis už spenelių.

Tuo momentu vyrą per pečius apkabino Emanuelė. Prieš tai, lipdama laiptais, ji šypsojosi. Dantys balti ir netipiški.

– O-o, – tarė, – gud moning, gud moning.

Vyras išsitraukė uostydamas iš viryklės švelnius tešlainius ir patiekė į stalą.

– O-o, – tarė Emanuelė, perplėšdama tešlainį per pusę.

– O-o, kas is dis? – ji ištraukė iš vyro rankų pakelį ir perplėšė jį per pusę. Miltai pasklido po orą.

Paskui ji su smalsia šypsena prilindo prie arbatinuko ir besisukdama ėmė dosniai juo mosuoti. Arbata šliūkščiojo.

Ji dar parvertė dulkių siurblį, nubraukė pieno butelius ir suskaldė lango stiklą. Ir visa tai su šypsena, ir visa tai linksmai.

Tuo tarpu vyras buvo išsižiojęs. Dingdamas pro duris, jis išvyko į aerouostą.

Tiek.

ANTRASIS IŠSISKYRIMAS, ARBA DEVINTOJI NOVELYTĖ, KURI IŠ ESMĖS YRA AŠTUNTOSIOS TĘSINYS

Čia Emanuelė žinoma prostitutės vardu.

Ji pasirodė tarpdury.

– Aš atėjau pakalbėti su tavimi, – ji erotiškai priartėjo.

– A, klausau, mieloji, – jis palinko virš jos.

– Pastarieji metai iš manęs daug pareikalavo, – ji burbtelėjo pasilenkusi.

– Taip, taip, aš girdžiu, – jis guodė ją.

– Ir aš negaliu, aš negaliu taip sunkiai.

– Taip. taip.

– Tu. supranti, – ji pakėlė savo akis į jo akis.

– Aš suprantu tave, mieloji, – jis tarė.

– Na, na, va, – ji šniurkštė nosimi.

– Taip, na. taip. – jis tarė.

– A. matai, – ji ėmė raustis kišenėse.

– Aha. taip. taip. – jis tarė.

Ji tylėjo. Jis palinkęs apkabino ją per pečius.

O ji smūgiavo jam į veidą!

– Į snukį! – sušuko gergždama.

Jis bloškėsi ant žemės. Taip jam ir reikia, taip jam ir reikia – žinos, kaip naudotis prostitučių paslaugomis! Jis netikėjo tuo, ką mato. Jis netikėjo, kad ji taikosi jam dar ir įspirti.

– Ha ha! – sušuko ji galingai. Ir spyrė spyrė spyrė.

Kai jis neturėjo sąmonės, ji uždegė sauso kuro gabalą ir mažoje keptuvėje ėmė lydyti šviną.

– Ir dabar tau galas, – tarė ji. Sukliuksėjęs švinas ėmė lietis jam į ausį.

– Ha ha ha ha ha! – rėkė ji gatvėje, skėteriodama kojomis ir rankomis.

Diena baigėsi, ir paukšteliai grįžo į savo lizdus. Žiedus suskliaudė žibuoklės, ir tada jis atsibudo.

– Och, – tarė lėtai atsisėsdamas. Šniurkštelėjęs nosimi ėmė pūsti ją į nosinę.

– Och ta pavasarinė sloga! – nuotaikingai atsistojo jis. Priėjęs prie veidrodžio, pažiūrėjo į savo pastorėjusį ir pamėlusį veidą.

– O jėj. – jau norėjo pradėti, bet pajuto sunkumą galvoj. Pašokinėjo vietoje. Pakrapštė dešinėje ausyje. Iš ten iškrito vatos gumulas. Ėmė krapštyti kairėje ausyje.

– A-a!!! A-a-a!!! – skambėjo ambulatorijos salės. Gydytojas, lupo iš jo ausies gabalus siaubingo švino.

– Štai štai – išėmiau jį, – tarė pagaliau, pabarškindamas kibirėly, – 50 litų, 38 kapeikos.

Jis ėjo gatve svyruodamas ir keistas. Iš kairės ausies pavėjui nusirito iškritęs vatos gumulėlis.

– Ach, – tarė jis, – ach ach. Ta pavasarinė sloga.

Autoriaus pastaba: tikrai verta, tikrai verta, kaip matome, rūpintis savo ateitimi. Ar tai būtų pavasarinė sloga, ar tai reikštųsi gripas, visad saugokite ausis. Nes komplikacijos po tokių sunkių susirgimų gana dažnos. Komplikacijos dažnai pastebimos ausų srityje. Todėl geros kloties jums ir – viso gero!

TREČIASIS IŠSISKYRIMAS, ARBA DEŠIMTOJI NOVELYTĖ

– Kiekvienas yra… tiksliau, kiekviena yra savo laimės kalvė, – tarė žmogus.

Emanuelė tylėjo.

– Kvailė tu, Enigma, – tarė žmogus.

– Kokia aš tau Enigma, – tarė ji, – aš irgi turiu vardą.

– A! Tiesa, tiesa. Tai va. Kvailė tu, Emanuele. Ir apskritai. kokia tu Enigma. Tu paprasčiausia Emanuelė. Iškrypėlė baisioji.

Jos lūpų kampučiai ėmė leistis žemyn. Ji sunėrė rankas ant ach krūtinės ir žiūrėjo į žmogų kaip ne į žmogų. Jis loštelėjo. Žvilgsnis siaubino jam akis, o jos lūpų kampučiai slinko smakru žemyn.

– Emanuele, tu, – žmogus įsigriebė stalo, – tu. nagi baik!

Lūpų kampučiai pasiekė pagurklį.

Žmogus pašoko ir įsižiūrėjo į ją.

– A. jė. – pasišlykštėjo. Ir pamažu atbulas išslinko pro duris.

(Aut. past. Jų visų keliai vienodi, ane?)

– Kad nors mano kojos čia būtų, – tarė jis vyniodamas šaliką ir trenkdamas lauko durimis.