Kai pirmąsyk pamačiau tą mėlyną šėtoną, man turbūt protas buvo užtemęs. Juk turėjau iškart suvokt, dar ir kaip turėjau. Tiesa, karštis svilino neregėtas, net akyse raibo, galvoj tarytum perdžiūvusio šieno buvo prikimšta. Visai kaip tą vasarą, tą velnionišką vasarą. Ne prieš gerą tokia kaitra, išsyk pamaniau, ne prieš gerą. Miestas apsisiautė baltom dulkėm, o jau smarvių smarvelių kiek uždvokė – joms vienoms karštis krovė į naudą. Pargrįžau namo visas šlapias, nors gręžk, o prie laukujų durų jau laukė ta įsikūnijus prapultis, lyg iš anų laikų atskridus. Nė patupėt negalėjo, vis virto ant dešinio šono, rėmėsi sparnu, stripinėjo savo nucibusiom kojelėm, kad suvis nepargriūtų. Visai glušas karvelis, nupiepęs apsigimėlis, nė nebandė skrist ar bėgt, tik nudėbė mane pabaisingu žvilgsniu. Ne piktumas buvo tose gelsvose akelėse ir ne baimė, bet kaži kodėl visa nugara nuėjo pagaugais. Rodės, iš tų akelių kažkas kitas žvelgia, tartum ne šio pasaulio padaras. Rodės, ilgiau į tas gelsvas sagutes pažiūrėtum – visai apkvaištum, lyg jos iš tavęs būtų pamaži siurbusios gyvastį. Taip negera pasidarė, taip negera, dar maniau, paspirsiu tą dvėseną, bet sakytum kojas būtų atėmę. Tik atsargiai lankstu apsukau, net artintis pabūgau. Ne veltui sako, kad karveliai atneša mirties žinią. Šlykštus visas buvo, purvinas, dvokiantis – net blogumas apėmė. Nė nepastebėjau, kad šlubuoja dešine koja.

       Paskum gavau ne tik tą pastebėti, įsiminiau kiekvieną jo plunksną. Aš tą mėlyną šėtoną ir dabar regiu prieš akis kaip gyvą, jo karpuotos trinagės raižo man širdį.
       Tikri stebuklai, kad išvis dar turiu tą širdį. Visi stengėsi ją užgniaužt, uždusint, visas pasaulis. Randų joj liko nesuskaičiuotinai. Nelengva manąją sugildyt, būdavo, kitas net rauda, širdį jam kaip adatom bado, o man visos adatos į randus pataiko, nieko nejuntu. Tokia jau yra tikro lietuvio širdis, nieko nepaveiksi.
       Pakilau į kambarį – visai karštis perėmė. Tarytum kokia tvanki sunkenybė ant viso miesto užgriuvo, lenkė prie žemės, net kojos nebelaikė. Visų langai atlapoti, visi žmonės skerspūtes manosi, kėpso be jėgų, nuogi išsirengę. Tik tasai senis kacapas po langais su savo šleivu šunėku tuzginasi. Pats klišakulnis, ir šuva klyvas, atseit, kiniškas. Kiūtinėja abu pakampėm, visur kaišioja nosis, senis susisukęs kaip kriauklė, maskoliškai burbuliuoja, lietuviškai nė žodžio. Šuo kaip špygutė, kiauksi kiniškai, tasai irgi savaip vograuja, kurią dieną abu vienu balsu užlos. Norėjau užsidaryt langą, bet taip ir apmiriau. Būva, kad lauki išsipildant blogo sapno, lauki, bet slapčia viliesi, kad nelaimė tave aplenks. Bugščiai dairaisi, rodos, nieko pikta nematyti, jau visai nurimsti, o tada ir trenkia perkūnas iš giedro dangaus. Taip ir tąsyk: šlubas karvelis jau tupėjo mano kambary.
       Lyg ir negalėjo taip greit apie namą apsisukt, jisai vos paskrido, vis ant žemės puldavo. Bet juk negali netikėt savo akim. Kito tokio padaro visam pasauly nerasi. Tupi po kėde, akutes varto, tąsyk jau geriau įsižiūrėjau: plunksnos nutriušusios, šūdais ištepliotos, balkšvos kirmėlikės po jas ropinėja, kaklas apipešiotas, mažne plikas, nubertas kruvinais šašais. Ir vis stripinėja kaip girtas, akutės žvairos, bet yra, jaučiu, jų žvilgsny kaži kas pabaisinga, nuo to net šleikštu palieka. Gyslom vaikšto šiurpuliai, o burnoj kaupiasi negeras kartėlis. Puoliau vyt lauk tą pragaro išperą, o jis neskrenda, nors visi langai atlapoti. Slapstosi po kėdėm, po lova nuklibikščiavo,
       net ant stalo užšoko. Ir vis spitrėja į mane, mirties akim spitrėja. Niekaip negaliu išvaryt: prisiliest prie jo baisu, o iš tolo baidant anas į kampus sprunka, lyg pasislėpt norėtų, įsikurt pas mane visam laikui. Pagaliau užspeičiau kampe, pačiupau storą knygą, manau, pridobsiu. Paskui jau kaip nors į laikraščius susuksiu, rankom neliesdamas. Pasilenkiau, o širdis tik tvata, rankos ėmė drebėt. Jau užsimojau, o jis ūmai suplakė kleivais sparnais ir šoko man tiesiai į veidą.
       Šioj žemėj tokių dalykų esu patyręs, kokių niekam patirt nelinkėčiau. Bet šitaip šiurptelėjęs niekad nebuvau. Tasai padaras plaka man sparnais veidą, balkšvos kirmėlikės skraido į šalis, lavono dvokas gniaužia kvapą, o karpuotos trinagės taiko iškabint man akis. Gelsvos žlibės beprotiškos ir, baisiausia, stebeilija be jokios pagiežos, be įniršio, šaltai lyg pati mirtis. Širdis sustingo, rodės, net pats laikas sustojo. Rodės, jau niekad nebeištruksiu laisvėn. Nebijojau, kad tasai mane užkapos ar akis išles – ką jis beišles, gaišena nususus. Bet šiurpus klaikas apėmė: lyg kas būtų į ausį sušnabždėjęs, kad nuo šiol visą laiką taip ir bus. Toji smirdinti dvėseliena plasnos man ant veido, į nosį lįs kirmėlikės, ir bus baisu baisu, kaip nuogam kūdikiui, pakliuvusiam tarp žvėrių. Ir niekad šitai nesibaigs, ir nieko daugiau pasauly nebebus. Jeigu žmogui šitaip ima rodytis – visai prasti popieriai. Nesučiuopiau, kaip tasai vis dėlto išskrido, o aš likau, visas drebėdamas. Dėl visa ko net persižegnojau, nors jaučiau, kad pikta dvasia čia niekuo dėta.
       Tik visiškas kvėša gali bijotis piktų dvasių. Tik davatka nutriušus gali pasikliaut dievuliu. Viską pasauly daro žmonės, vien jų reikia bijot, tik žmonės yra ir piktos dvasios, ir dievai. Su tigrais džiunglėse bendraučiau, gyvačių duobėj išgyvenčiau, bet jei kas išmestų negyvenamoj saloj su kitu žmogum – neištverčiau. Geriau iškart pasikart. Bet kokį žvėrį galiu mylėt, bet kokį gyvulį. Ir vilkas yra geras, ir gyvatė graži, ir asilas protingas. Tik ne žmogus. Pikčiausi šunys pjaunasi, vienas parvirs, atgręš beginklį pilvą – kitas jam žarnų nepaleis, gerklės neperkąs. O žmogus – būtinai. Žmogus pats blogiausias padaras, o svarbiausia – gudrus. Piktas dvasias pramanė, kad savo blogumą užslėptų, primestų vargšėm dvasiom visą savo šlykštybę.
       Iškart supratau, kad tasai karvelis – visai ne karvelis. Žmogum jis man pakvipo, žmogaus dvasia.
       Ir tik vienas žmogus galėjo šitaip dvokti – Kazimieras Rugaitis. Ne išsyk šitaip pagalvojau, žinoma, ne išsyk. Tik dabar viskas pamažu dėstosi į daiktą, nors dar ne viską suvaikau. Bet nesigailiu. Per vėlu dabar gailėtis, be to, mano viduj tiek visko privirė, tiek svetimos bjaurasties, kad ją vienu sykiu išspjovęs, pasijutau kaip ir pasveikęs. O pasauliui, žinia, kiekvieną sveiką žmogų reikia pražudyt.
       Rugaitis tyčia prie manęs apsigyveno, tikrai žinau. Kad kasdien jį matyčiau. Toksai ponulis galėjo kur Antakalny įsitaisyt, prie pušynėlių, o mūsų rajonas paprastas. Sako, aną butą vaikams palikęs, bet aš nujaučiu, kad jis vien stengėsi mane uždusint. Visą gyvenimą tykojo, juto smagumą kankindamas, net miręs nepaliko manęs ramybėj. Anksčiau kasdien po langais slankiodavo. Kad man kąsnis burnoj strigtų, kad visas pasaulis bespalvis paliktų. Bamblinėjo, pilvą išvertęs, rankas už nugaros sudėjęs. Veidelis raudonas, apvalutis, su kaimynais šnekteli, mergaites pakibina. Suprask, tokiam senbezdai dar jaunos mergaitės rūpi. O į mane nė dėmesio nekreipė, lyg visai nepažintų. Būva tokių žmonių: jeigu tavęs nekenčia – žiūri pro šalį, atseit, nepažįsta. O jei prisieina kartu tarnaut ar šiaip bendrą bylą turėt, toksai niekaip tavo vardo, pavardės neįsidėmi. Stovi, akis varto, veblena sau: na, šitas... kaipgi jį... na, tasai... O juk žinai, kad tavo vardas pavardė jam kepenis ėda, naktim užmigt neleidžia. Tokie tad esti žmonės, o Kazimieras Rugaitis – pats pirmiausias apsimetėlis. Jis ne tik odos spalvą kaip chameleonas mokėjo keist, bet ir akių spalvą, ir balsą. Jisai savo sielą galėjo triskart per dieną kaitaliot.
       O per tuos karščius pradingo kaip į vandenį. Jau maniau – atsipusiu savaitėlę kitą, bet kur tau. Sako nežinomi viešpaties keliai. Žmonių keliai nežinomi, žmonių. Pradingt Rugaitis pradingo, bet savo vietoj paliko tą mėlyną karvelį, kad ramybės vis vien neturėčiau. Niekad nemaniau, kad besielis padaras galėtų taip žmogų persekiot. Jis man išsiurbė visą kraują, ištąsė visas smegenis. Pats pražuvo, bet ir manąją prapultį atnešė. Priskreto prie manęs, vienas nė žingsnio žengt negalėjau. Kur beeičiau, kleivojo iš paskos, skraidžiojo, vis ant žemės puldamas. Būdavo, nusileidi laiptais į kiemą – ano lyg ir nėra, žengi žingsnį – ir pajunti, kad jo gelsvos akutės ne tik į nugarą, o tiesiai tau į širdį spokso, siurbia paskutiniausias jėgas. Rankos apmiršta, pakaušis šąla, sakytumei, ten ledo gabalas riogso ir tirpsta. Ne prakaitas veidu žliaugdavo, ne mano kūno syvai, o kažkoks bjaurus ledinis vanduo. Visaip tą padarą vaikiau, viską dariau – niekas negelbėjo. Nė nepajutau, kad Rugaitis nebestypso po langais, nedūlinėja tarp namų. Viena man berūpėjo – tasai pamėkliškas karvelis. Apsėdo jis mane kaip slogutis, dievaž, naktim slogindavo. Būdavo, guliu patamsy pramerktom akim, ir vaidenasi, kad jis už lango tupi, laukia, kol užsnūsiu. Ir tokia negalia apima, kad, rodos, užmigsi – tikrai nebekelsi, tasai pragaro karvelis numarins tave miegantį. O dieną šimtąsyk mano balkoną puldavo. Ant turėklų nenusilaiko, tai plumpteli vidun ir rėplinėja, viską savo dvoku persmelkia. Žiūri į jį ir nieko negali suprast, tik klaikas ima. Bet dargi ko bijojau, niekaip nepermaniau. Kiek ten to paukščio tėra: sugniaužtum viena ranka – šlapia vieta teliktų. Juk nei nagų jis turėjo, nei kokių ilčių, o vis vien buvo baisu. Gal ne tiek baisu, kiek negera. Toks negerumas, toks neramumas apnikdavo, kad nors verk. O svarbiausia – pats sau nieko paaiškint negalėjau. Kol ramiai svarstydavau – karvelis kaip karvelis, tik smirda, bet vos pažiūrėdavau į tas jo akeles, vien slėptis magėjo, nors po žeme lįsk. Rodės, nevalia prie jo nė prisiliest, tarytum kokia dvasia jį būtų sergėjus. Palytėsi – rankos kojos tau nudžius, smegenys išpus. Nemirsi, dar blogiau: tysosi kaip rastas ir į pasaulį juodus pūlius leisi. Kartais atslūgdavo tokios mintys, būdavo, jau pačiumpu kokį pagalį, jau įsidrąsinu, bet pamatau tas besieles giltinės akis, ir vėl rankos suglemba. Visą pasaulį, tasai mėlynas šėtonas man užstojo. Nebeužuodžiau liepų kvapo, nebejutau barščių skonio, pabudęs pirmiausia prisimindavau jį. Iš viso miesto, visos žemės, viso dangaus liko vienas pamėkliškas karvelis.
       Kaip aną velnionišką vasaros vidudienį iš viso pasaulio tebebuvo likęs vienas Kazimieras Rugaitis.
       Net pradėjau slapstytis nuo to karvelio, slankiojau katinų takais, bet jis mane uoste užuosdavo, pajusdavo nežemišku jutimu. Niekur negalėjau pasislėpt, jis lakstė paskui mane kaip dūšia be vietos. Pažiūrėjau į veidrodį – savęs gaila pasidarė: veidas nubalęs, skruostai įdubę, akys žybčioja beprotiška ugnimi. Jaučiu – reikia nugalabyt tą karvelį. Bet niekaip negalėjau prisiverst, nevaliojau prie jo nė prisiartint. Ir pagalbos nebuvo ko prašytis. Vilniuj juk kaimynas kaimyno nepažįsta, nė vardo nežino. Nebėra lietuviškos bičiulystės, pradingo ji amžiams. Ir su kuo čia bičiuliausies, jei tų lietuvių aplink trys ir pusė. Gal su tuo šuniniu kacapu? Vienas turi viską daryt, pats su savim šnekėtis, pats sau guostis. Aplinkui tik šmėklos, tegu ir žmogiškais veidais. Jau maniau, taip ir nusmaugs mane ta pragaro išpera miegantį. Tik tada prisiminiau savo žalsvuosius miltelius.
       Geri milteliai. Ką nori nugalabys: kirmėle, žiurkę ar šunį. Dukart esu sapnavęs, kaip įteikiau Kazimierui Rugaičiui tortą, visą tais milteliais nubarstytą. Priviriau karveliui gardžiausio lesalo, o miltelių šūstelėjau, kad geram arkliui būt ganėję. Maišau maistą ir nė per nago juodymą netikiu, kad tasai lestų. Bet susyk puolė kaip smakas. Viską švariai surijo, rodės, net apsilaižė. Iškart pasidarė ramu ir gera, prisėdau, pats vienas burnelę išlenkiau, laukiu, kada anas stips. Žiū, jau parvirto ant šono, tad pasiėmiau kibirėlį, einu išmesiu. Tik pasilenkiau – tasai kad puls ant manęs. Dar aršiau nei anąsyk. Pasipūtė, papuro ir nuplasnojo sau, šnypšdamas kaip gyvatė. Nė nemanė stipt, tik dar labiau ėmė šlubuot dešine koja.
       Kad ne tas klibikščiavimas, turbūt niekaip nebūčiau susivokęs. Per visą gyvenimą vienui vieną padarą taip troškau nugalabyt, kaip tą karvelį. Vienintelis per visą gyvenimą regėtas padaras šitaip klibikščiavo. Mano galvoj tarytum kokie ratukai kitaip persisuko, akys ėmė kitaip regėt. Tik tada pagaliau susigaudžiau, kad senų seniausiai nematyti Kazimiero Rugaičio.
       Tarsi juodą raištį nuo akių būtų kas nurišęs. Tarsi, išvien patamsiuos tūnojęs, būčiau ūmai išvydęs šviesą. Tarsi griausmingas balsas būtų tiesiai ausin pasakęs: atsibusk, Povilai, argi jau suvis nieko nebesupranti?
       Vienui vieną padarą lygiai taip troškau nugalabyt – Kazimierą Rugaitį.
       Pastojo jis man kelią tą velnioniškai karštą vasarą, prieš trisdešimt ketverius metus, pastojo ir jau nesitraukė. Kaitra buvo neapsakoma, smegenys galvoj užvirė, pukšėjo tartum košė. Tik todėl ir įkliuvau į pasalą. Manęs penkerius metus niekas pagaut neįstengė, o čia tasai iššoko kaip pilypas iš kanapių. Šuniškai nutykojo: paėjau į šalį nusimyžt, o jis strykt ir stovi priešais, akis vartydamas. Pasiduok, sako, bandite, žarnas paleisiu, bekiauši. O pats žiūri man į tarpkojį, akių neatitraukia. Lai žiūri, jei tikro lietuvio nematė. Ir vis vapa: tu bekiauši bandite! Na, galvoju, prisigyvenai, Povilai, penketą metų bunkery tupėjai, kad tave šitas špicas pagautų. Dievaži, augumo buvo kaip pono Valatkevičiaus špicas. Argi stribai ūgesnių susirinks? Stoviu, rankas iškėlęs, o tasai vis spokso man į tarpkojį, net žiežirbos iš akių lekia. Žinojo, gyvatukas, kas jam koją pamuše. Man net šaltis šakumą perėmė. Matau, iš akių matau, kad ano galvoj jau viskas įvykę, jau išties esu bekiaušis. Na, galvoju, Povilai, sakyk sudievu savo tarpkojui, visi tavo vaikeliai iš anksto į dangų eis, nė nepradėti. Laikų laiklaikius stovėjau priešais tą špicą, gėdingai išsivertęs, visur tą stovėjimą atsiminiau – ir lagery, ir namo pargrįžęs, visą gyvenimą atsiminiau. Kiti pirmą meilę prisimena, kokią didžiulę šventę, o aš vien tą stovėjimą. Stypso priešais mane tasai špicas: ant vieno delno padėtum, kitu priplotum – paliktų truputis smarvės, daugiau nieko. O tu stovi kaip kokia begėdė išsivertęs ir nieko nieko negali.
       Tasai negalėjimas nusitęsė per visą mano gyvenimą. Kėliau ir guliau su tuo negalėjimu po širdim. Pirmiausia negalėjau turėt laisvės, jokios laisvės, nė menkiausios. Pjuvenas rijau, uogas ant šakų supuvusias, ir vis geru žodžiu minėjau Kazimierą Rugaitį. Kasdien dvasios akimis jį regėdavau. Paskui gyvent nei dirbt, kuo noriu, negalėjau. Maniau, jis tik mano galvoj man kelią pastojo, na, dar tą velnionišką vasaros vidudienį. O pasirodė – tikrų tikriausiai pastojo, kiekvieną mano žingsnį sekė, stribas prakeiktas. Nė tų stribų senų seniausiai nebeliko – tik jis vienas visoj Lietuvoj. Ligi gyvenimo galo toks liko. Nedrįso pribaigt, nedrįso išromyt, tai nutarė pamaži numarint. Kur benusidanginčiau, visur jo ranką jutau. Jis man visas gyslas po vieną ištąsė, širdį randais išraižė, nežmogum mane pavertė. Visi gyveno, kaip gyveno, visi ką nors galėjo. Tik mano vieno likimą persunkė negalia, o tą negalią pagimdė Kazimieras Rugaitis. Kur buvęs, kur nebuvęs, vis stodavo man ant kelio ir be garso sakydavo: tu bandite bekiauši! Mano kraują gėrė, mano mėsa užsikąsdavo. Jau, rodos, į žmones išeidavau, pamiršdavau, ko prisimint nenorėjau, imdavau šį tą galėt. Ir būtinai nežinia iš kur išdygdavo jis. Nė nematydavau jo, girdėt apie jį negirdėdavau, tik paskum viskas išaiškėdavo. Kaip šūdas paviršiun išplaukdavo. Čia yra tokia nuomonė, kad tamsta neatitinki, veblendavo koks nupiepelis, kad tamstos, vanasi, praeitis. Kokia nuomonė, klausdavau, kaip tos nuomonės vardas? Bet nė klaust nereikėjo, iš anksto žinojau: Kazimieras Rugaitis. Jis prisiekė mane praryt. Iš vieno valsčiaus į kitą blaškiausi, o jis iš paskos sėlino. Speitė mane į kampą, matyte mačiau, kaip mėgaujasi, viliasi kada nors visai mane sutraiškyt. Juo labiau pats kilo, juo smarkiau mane gramzdino. Patyręs, kad jį vėl paaukštino, išsyk žinojau, kad mane dar giliau į purvą įmurdys. Jis visą mano gyvenimą užnuodijo. Ne tik man kraują siurbė. Mano žmona jauna vėžiu pasimirė – jis kaltas, vien jis. Tikriausiai naktimis būrė, nuodingus spindulius leido, kad tik ji nusibaigtų. Jeigu žmogus visas persunktas neapykantos, apie jį pradeda skraidžiot nuodingos dulkelės, jos gali ir niekuo dėtus žmones pražudyt. Sūnus su mašina užsidaužė – be Rugaičio rankos neapsieita. Nežinau, kaip kelią nuslidino ar stabdžius sugadino, bet čia jo darbas. Visa, kas mane gyvenime blogo ištiko, – Kazimiero Rugaičio kliautys. Jis mane kaip tą akmenį, lašas po lašo pratašyt norėjo. Vienui vieną norėjo palikt, kad kaukčiau kaip vilkas, pats jam pasiduočiau.
       Nužudžiau jį mažiausiai tūkstantį kartų. Galabydavau jį mažne kasnakt. Dieną jis darydavo savo juodą darbą, o naktį aš su juo atsiteisdavau savaip. Kartais sunkiai besulaukdavau vakaro. Per dieną patirdavau tiek skriaudų, tiek žmonių blogumo, kad širdy susikaupdavo didžiausias juodulys, mausdavo visus kraujuojančius širdies randus. Tasai juodulys kaip voras rėpliodavo po visą kūną. Ištisą dieną svajodavau, kad atsigulęs būtinai susapnuosiu ką nors gražaus: kvapnią stebuklingą pievą, o gal jūros pakrantę ir laisvę, kuria galima suvis išplaukti iš šio dvokiančio pasaulio. O vos užsnūdęs pradėdavau žudyt Kazimierą Rugaitį. Jis manęs neapleido netgi sapnuose, mudu buvom lyg surišti virve. Sapnai būdavo keisti: labai jau gyvi, kitąsyk nubudęs nesugaudydavau, ar sapną prisimenu, ar tikrą dalyką. Dar gerai, jei sapne būdavau visai kitoks, nei gyvenime. Kada kepiau jam tą tortą su žaliaisiais milteliais, buvau negras virėjas, minkiau tešlą didžiulėj virtuvėj su raudonom spintelėm. Bet neretai sapne pasirodydavau visai toks pat, kaip ir dieną. O Kazimierą Rugaitį visad sapnuodavau tokį, koks buvo iš tiesų: mažiuką, susivėlusį ir išdidų kaip povas. Net pašiurpdavau, sapne pagalvojęs: o jeigu šitai dedasi iš tikrųjų? Juk žmogų nugalabyt – ne dvokiantį karvelį nudobt. Nenorėjau aš sapnuot tokių sapnų, tikrai nenorėjau. Bet rytą lyg ir geriau ant širdies patapdavo. Žinojau, kad Rugaitis nepražuvo, kad ir vėl mane persekios, bet didysis siutas kaži kaip apmalšdavo, jutau, kad ne viską jis iš manęs atėmė, nors sapnai man dar paliko. Geriau jausdavaus, jeigu sapne aš būdavau visai ne aš. Tarytum išeidavo, kad ne aš Kazimierą Rugaitį nugalabijau, o lemtis ar Dievas, ar pati gamta. Sykį sapnavau, kad esu bitė. Gerai žinojau, kad mano geluonis mirtinai nuodingas vienam vieninteliam žmogui, kiti mano įkandimo nė nepajaustų. Saugojaus, kad neįgelčiau kam per klaidą, veltui neišleisčiau nuodo, mirtino vieninteliam žmogui. Dūzgiau ir dūzgiau ištisą naktį, bet vis dėlto prisitaikiau ir įgėliau Rugaičiui -jis tuo metu savo viloj gurkšnojo čekišką alų. Sapnavau, kad esu Perkūno žynio palaimintas kardas, kaip tik manim lietuvis karžygis turi perskrost Kazimiero Rugaičio krūtine – mat anas mūsų pilį kryžiuočiams išdavė. Esu buvęs net akmeniu, krintančiu anam ant galvos. Lėkiau žemyn ir džiūgavau, matydamas, kaip jo pakaušis vis artėja. Šit kokie sapnai mane lankė: tikrai buvau akmuo, bet visui viską regėjau, galėjau netgi svarstyti, į kurią vietą trenksiuos. Taip jau išėjo, kad mudu su Kazimieru Rugaičiu tarytum visą gyvenimą rungėmės. Jis dieną mane priveikdavo, o aš naktį jam atsikeršydavau.
       Rodės, diena buvo kaip diena, kai pagaliau susivokiau. Karštis atslūgo, visi žmonės lengviau atsikvėpė, o aš ūmai perpratau šlubojo karvelio paslaptį.
       Mirė Kazimieras Rugaitis, pasimirė, bet manęs nepaliko ramybėj. Ne veltui žmonės sako, kad karveliai – tai mirusiųjų vėlės. Anoks tai buvo karvelis, pagaliau supratau, kad jo vardas – Kazimieras Rugaitis. Tarytum antras regėjimas būtų atsivėręs. Staiga viską taip ryškiai išvydau, žvelgdamas į tą mėlyną šėtoną, net Kazimiero Rugaičio eigastį pažinau: lygiai taip pat šlubčiojo dešine koja. Manė, kad priveiks mane gyvenime – ir bus jo viršus. Prie naujos valdžios pritapo, ponuliu pasidarė, o mane šiukšle pavertė. Bet pamiršo, kad tikrąsias sąskaitas pateikia vien mirtis. Sukriošo didysis stribas, subyrėjo į gabalus, o aš likau sveikutėlis, dargi visai drūtas vyras. Oi, koks pavydas ir nuoskauda turėjo jį apimt! Juk džiūgavo, mane žemėn įtrypęs, save didžiu žmogum laikė. O giltinė atėjus visai kitokią bylą pradėjo. Visą gyvenimą jis mane smaugė, bet nepergalėjo. Dabar pasimirė, kad ir kažkokio skyriaus vedėjas ar net pusministris buvo, o aš paliksiu ir dar metų metus nugyvensiu. Jis mane šiukšle laikė, o aš jį pergyvenau. Tad ir nusprendė net iš ano pasaulio mane persekiot, vylėsi bent iš proto išvarysiąs.
       Tiktai Kazimieras Rugaitis galėjo taip pasielgt, tikrai galėjo – aš jį kaip nuluptą pažįstu.
       Daug jis man į širdį prišiko, visko nė neįsiminsi. Visad į mano gyvenimą lindo. Kol Vilniuj pas sūnų priregistravo, per jo malone tikrus kryžiaus kelius turėjau praeit. Negana to, dar tyčia greta įsikūrė, kad pačia savo povyza man gyvenimą nuodytų. Bet neišdegė, nieko jam neišdegė – tai šit kokiu būdu nutarė mane pribaigt. Bet ir vėl apsišovė.
       Viską perpratus, apėmė kone palaima. Reikėjo tik kuo greičiau pridobt tą mėlyną šėtoną. Dabar net jo besieles akutes pažinau. Juk jos persekiojo mane visą gyvenimą. Keistai surėdytas tasai pasaulis: visokias smulkmenas pameni, o pamatęs svarbių svarbiausią dalyką, išsyk jo nė nepažįsti.
       Reikėjo tik gražiai tą mėlyną pabaisą nutykot. Kokį pavojų įtaręs, būtų dar kuo pasivertęs. Negalėjau prašaut pro šalį, atėjo laikas visiškai Kazimiero Rugaičio atsikratyt, pribaigt net jo mėlyną plazdančią vėle. Visą gyvenimą su juo grūmiaus, beliko paprasčiausi darbai. Galėjau nusimegzt kokį tinklą, galėjau susimeistraut spąstus. Tūkstantįsyk žudžiau jį sapne, bet taip ir nenugalabijau. Turėjau sudorot bent jo dvokiančią vėlę. Visą gyvenimą slapčia to mirksnio laukiau, nė pats nesuprasdamas, ko viliuosi. Jaučiau, kad ateis ypatinga valanda, tik nežinojau kokia. Ir pagaliau atėjo, beliko ranką ištiest.
       Nudobiau aš tą karvelį. Gajus pasirodė besąs kaip katė. Plunksnos į šalis lėkė, kirmėlikės ligi pat lubų skraidžiojo. Sako, katinas turi septynias gyvastis, o tasai mėlynas šėtonas turbūt kokias dvi dešimtis turėjo. Sudraskiau jį į skutus, visai sumaitojau, po kaulelį išnarsčiau, kol pagaliau amžiams sustingo. Valandą laiko rankas kvepiančiu muilu ploviausi – nė tas negelbėjo. Atsiguliau visas sudvisęs, jokios ramumos nepajaučiau, jokio džiaugsmo. Po galvą slankiojo įkyrios mintys: negalėjo Kazimieras Rugaitis taip lengvai pasiduot, kokią niekšybę jis dar pramanė?
       Užmigau sunkiai, ir iškart aplankė pažįstamas sapnas: vėl pradėjau galabyt Kazimierą Rugaitį. Net sapne širdį negerumas apėmė: gyvųjų tarpe jo nebėr, ir jo vėlę nusmaugiau, o jis vis vien nepranyksta. Nėra nuo jo išsigelbėjimo kaip nuo kokio maro. O dar patį bjauriausią sapną sapnavau: buvau visai toks, kaip gyvenime, net savo butą pažinau. Ėjau galabyt Kazimiero Rugaičio į jo namus. Tik tiek sapnas nuo gyvenimo ir skyrėsi: iš tikrųjų niekad tiksliai nežinojau, kur anas gyvena. Pastovėjau prieš veidrodį, pažiūrėjau sau į akis. Iš pradžių norėjau pasiimt kirvį ar peilį, bet paskui supratau, kad turiu pasmaugt jį plikom rankom, kad kiekvieną dvesiančio kūno virptelėjimą pajusčiau, kad jo gyvastis man per pirštus nutekėtų. Įgriuvau į jo kambarį kaip gyvas kerštas, jis nė burnos pravert neįstengė, iškart suprato, kas jo laukia. Anksčiau jį galabydavau lyg ir nenorom, tarytum iš prievartos, o šįsyk pajutau keistą smagumą. Bandė nuo manęs slėptis, į visus kampus lindo, o aš nė neskubėjau. Kur turėjau skubėt – juk žinojau, kad vis vien nugalabysiu, kaip jau tūkstantįsyk esu galabijęs. Vis į akis jam žiūrėjau: tos pačios geltonos besielės akelės. Blaškėsi po kampus, stalą apvertė, knygas iš lentynų ant grindų išgriovė. Žaidžiau su juo kaip katė su pele, kol pagaliau pabodo. Čiupau ir plikom rankom pasmaugiau. Ilgai nesikankino, vos smarkiau spustelėjau – sprando kauliukai trakštelėjo, ir baigta. Atsisėdau, cigaretę užtraukiau – anas amerikoniškom buvo visą stalą nukrovęs. Menkas dūmas – man jau veikiau „Primos“ reikėjo. Šitų tik pakučiai dailūs – nieko neprikiši.
       Tada ir prasidėjo tikras slogutis. Kažkas ėmė baladotis į duris, paskui spyną išlaužė. Sugriuvo į kambarį gal penki vyrai, čiupo už rankų. Paskui kažkur vežė, uždarė šaltoj kamaroj – iškart senus laikus prisiminiau. Ne tokiose esu tūnojęs. Atsisėdau ant grindų, rūkau amerikoniškas cigaretes ir laukiu, pakol sapnas baigsis. Dar ne tokių baisybių esu prisapnavęs. Rytas išaušo, paskui visai įsidienojo. Atėjo toksai vaikiniokas su ūsiukais, žiūrėjo į mane, žiūrėjo, o paskui paklausė: ar žinojot, kad Rugaičiui buvo belikę gyvent koks mėnuo? Ar žinojot, kad antras mėnuo nė nevaikšto, kad vėžys baigia jį sugraužt? Ar žinojot? Ištardysim, sako, vėliau, dabar man kaip žmogui tokie klausimai rūpi. Kam šitai padarėt? Kas jūsų ranką valdė?
       Nieko aš jam neatsakiau, pasėdėjo jis, pasėdėjo ir išėjo. O aš visai rimtai pagalvojau: kodėl tasai sapnas ligi šiol nesibaigia? Jau kelissyk bandžiau pabust - niekaip neišėjo. Sėdžiu šaltoj kamaroj ant grindų, amerikoniškas cigaretes jau baigiu ir visai nieko nebesuprantu. Tūkstantįsyk Kazimierą Rugaitį galabijau, tūkstantįkart šalto prakaito išpiltas nubudau, bet šitaip baisu dar nėra buvę. Dažnai ir anksčiau pamanydavau: o kas, jeigu viskas iš tikrųjų dėjosi? Bet juk negali būt, kad iš tikrųjų. Argi toks ponulis vienas namie merdėtų? Jam geriausioj ligoninėj palatą paruoštų ir gėlėm apkaišytų.
       Visą gyvenimą kenčiau nuo Kazimiero Rugaičio, net savo dvokiančią vėlę jis ant manęs užsiundė, į šitą šaltą kamarą įkišo. Nepaliko manęs Kazimieras Rugaitis ramybėj ir, matyt, jau nebepaliks. Nė pats nežinau – gyvas jis ar miręs. Baisi mintis po galvą šliaužioja: o gal teisybę sakė tasai vaikiniokas su ūsiukais? Tūkstantįsyk galabijau Kazimierą Rugaitį, nejau būčiau nugalabijęs, kada jau nė pribaigt nebereikėjo? Nejau būtų tokią klaikią niekšybę sumanęs: pats dvėsdamas, savo mirtim ir mane pražudyt? Cigaretės visai baigiasi, taip ir nusprendžiau: jei nežinia iš kur naujas pakelis rasis, žinosiu, kad čia sapnas. O jeigu nesiras?

       1986

       Gavelis, Ričardas. Taikos balandis: Apsakymai. – Vilnius: Alma litera, 1995.