Kiekvieną rytą nubusdavau dar su tamsa, ūmai pajutęs tylą. Ji įšliauždavo į nekieto miego pilkumą ir iškart apraizgydavo visa, ką pamatydavo baugščiai prasimerkusios akys. Sienos apaugdavo ja kaip gebene, baldus ir grindis ji godžiai pasiglemždavo tarsi pamišęs vijoklis, jų nebelikdavo, nieko kambaryje nebelikdavo - vien ji. Tokia būdavo pati pirmoji. O paskui susirinkdavo ištisa tylų kolekcija. Taip, šitai derėtų vadinti keista tylų kolekcija. Kiekviena tyla būdavo vis kitokia. Tais rytais gerai išmokau jas skirti. Viena švelniai, bet tvirtai apnarpliodavo mane. Lentynose, tarp knygų, įsitaisydavo kita – tamsesnė ir sunkesnė, rami it stovintis vanduo: neišsakytų minčių tyla. Galėdavau atsikelti – tuomet po antklode susirangydavo prakaituota, sudvisusi tyla. Galėdavau pažvelgti pro langą – į benamių kiemo kačių tylą, minkštą kaip jų letenų pagalvėlės ir paslaptingą kaip nesiliaujantis jų sliūkinimas pasieniais – nežinia kur, nežinia ko. O ant laiptų nuguldavo dar kitokia: puri ir pilka, joje bent galėjai palikti pėdsakus. Nė nežinau, kaip aš jas visas pakeldavau. Stengdavausi neužsimerkti. Dievaž, jeigu praplėšęs akis nebeužsimerkdavau, tylos pamažu susirikiuodavo, galėdavau jau daug ramiau nužvelgti visą rinkinį – lyg tose medžioklėse, kur svarbiausia – nesutrikdyti miegantį tigrą gaubiančios rimties.
       O paskui – įprastas ritualas: smilkstančio popieriaus ir tabako šapelių spragsėjimas, vos girdimas išpučiamų dūmų švilpesys. Dar cigaretė, ir dar cigaretė, paskui - kosulys, trys ar keturi prikimusio šuns amtelėjimai. Tačiau netgi tada tylos nepasitraukdavo, ramiai lūkuriuodavo, kol kriauklėje nugurgės vanduo, nuplaudamas rytmetinės kavos likučius. Ilgiau nebeištverdavau tarp skendinčių prietemoje sienų. Mane smaugdavo dusulys, įprastas ryto dusulys – tarytum visos tylos vienu metu stengtųsi sulįsti į plaučius. Nusileisdavau žemyn, palikdamas laiptų tyloje trisdešimt dvi pėdas. Visuomet trisdešimt dvi. Tą lemtingąjį rytą pirmąsyk apsirikau skaičiuodamas. Buvau beveik nulipęs, kai į mano rytą įsibrovė garsas. Tylos, visa tylų kolekcija, ūmai sudužo, nors ne, kažin kur susmego, pranyko kaip atvaizdas pasitraukus nuo veidrodžio. Kažkoks žmogus kopė laiptais į viršų. Pirmą mirksnį pamaniau, jog man vaidenasi. Šituose laiptuose negalėjo atsirasti žmogus. Čia egzistavo tik tylos purumas, mano pėdos ir niekad nesisklaidanti prieblanda. Čia negalėjo būti jokių žmonių. Tačiau žingsnių aidas artėjo, pasirodė senyva žmogysta – neryškus šešėlis dulkėto lango fone. Mudu prasilenkėme tylėdami, prietamsyje net neįžiūrėjau ištįsusio kaulėto veido, kuris vėliau tapo manuoju. Įsidėmėjau tik rankas. Jos buvo liesos, gyslotos ir neramios, be perstojo taikėsi ko nors nusigriebti – lyg skęstant. Paskui viršuje trinktelėjo durys, o aš išėjau į kiemą ir atsisėdau ant pakrypusio suolelio.
       Lyg ir buvau jį matęs seniau, be abejo, buvau matęs, nors aiškiai neprisiminiau. Panašiai būna staiga sutikus žmogų, regėtą sapne. Mintys susipainioja, nežinai, ar jau esi su juo bendravęs ir tik paskui susapnavai, ar jis atkeliavo tiesiai iš sapno ir sutrukdė tau skaičiuoti žingsnius. Trisdešimt keturi, o gal trisdešimt penki – ir iš kur jis, po galais, išdygo tokią ankstyvą valandą, barbendamas laibais pirštais į turėklus? Turbūt šitaip aš tąsyk pagalvojau. Nors ne, aš apie jį negalvojau nei tada, nei kitą rytą, nei dar kitą. Paprasčiausiai sėdėdavau ant įšalusio per naktį suolelio laukdamas, kol saulė išvaikys iš mano kambario paskutines dar užsilikusias tylas. Turbūt prisiminiau jį tik tą rytą, kai ant suolelio radau murziną, nušiurusią katę, vieną kiemo tylos valdovių. Ji gulėjo ištiesusi kojas, lyg negyva – bijojau ją nustumti šalin. Atsisėdau atokiau, šnairuodamas į pasišiaušusį jos kailiuką. Suolas buvo pakrypęs, man vis rodėsi, kad ji slysta link manęs. Pagaliau katė prasimerkė ir tingiai pažiūrėjo kažkur į viršų, paskui į mane. Jos akys buvo sklidinos gelsvos tylos. Nejučia ir pats dirstelėjau aukštyn. Tą akimirksnį labai gerai atsimenu. Buvo jau gerokai prašvitę, juste jutau, kad netrukus už mano nugaros, virš dantytos stogų linijos, pasirodys saulė. Namo langai buvo panašūs į užgesusias akis, o viename netikėtai pamačiau jį. Sėdėjo tiesiai prieš mane, pasitempęs ir sustingęs. Nejučia pasivaideno, jog regiu vaškinę lėlę.
       Keista, kad iš karto jį pažinau. Langas buvo tolokai, tačiau veidas tarytum atplaukė oru prie manęs ir sustingo, rodės, kad sėdim vienas priešais kitą surėmę kelius. Įdubę nesveikos spalvos skruostai, pakumpusi nosis, blyškios seno žmogaus lūpos - galėjau įžiūrėti smulkiausius bruožus, suskaičiuoti kaktos raukšles, apgaubtas plevenančios miglelės. Tą miglą magėjo atsargiai nuvalyti – kaip voratinklius nuo seno paveikslo. Ištisą amžinybę taip ir sėdėjome trise: jis, aš ir katė, kuri irgi sustingo lyg iškamša. Jutau jo žvilgsnį, įbestą tiesiai į mane. Kažkodėl sutrikau, pradėjau sukiotis, neturėdamas kur dėti rankų, – net katė stryktelėjo nuo suolelio ir, nedraugiškai šnairuodama, nuslinko pasieniu. Veltui tikinau save, kad negaliu matyti, kur jis žiūri. Rodės, jis tikrai žiūri į mane, tuo žvilgsniu įspėja, gal net baugina. Bet kiemas pagaliau nušvito, tada jau aiškiai pamačiau, kad jis žvelgia kažkur pro šalį, barbendamas į palangę nerimstančiais pirštais. Regis, tuomet ir praminiau jį Teodoru. Kažkoks vardas žmogui juk reikalingas.
       Ta vasara jau seniai praėjo, bet ir dabar kartais pastoviu prie apdulkėjusių stiklų, pasižvalgau į daiktus ir žmones. Nors kelias minutes rodosi, kad ištrūkau iš savo nykaus kambario, gal net vykstu į šventę, kur manęs visi laukia. Deja, tas džiaugsmas neilgas – kiemas jau užmiršo tą vasarą. Kartais labai norėčiau, kad jame vėl būtų ir kreivas suolelis, ir murzina katė, ir mėlynakis žmogus, rytmetinis sėdėtojas. Bet kur tu dabar juos berasi? Tiktai benamės katės amžinos – jos tebesliūkina pasieniais, nežinia kur, nežinia ko. O rankų visai nesuvaldau, jos gyvena atskirą gyvenimą, kartais stebiu jas beveik susidomėjęs. Jos prieš mano valią verčia knygų lapus, dažnai susimąsčiusios rėplinėja po palangę, pabarbena į stiklą – nelyginant paukščiai. Keista justi, kad tavo kūno dalis tau nepaklūsta. Bet ilgainiui pripranti.
       Ar bereikia sakyti, kaip nekantravau kitą rytą. Saulė jau nušvietė viršutinius aukštus, netrukus turėjo pabusti garsai, tačiau jo lango stačiakampis žiojėjo tuščias nelyginant juoda kiaurymė sienoje. Katės slampinėjo pasieniais, subedusios akis į kažkokį man neregimą tolį. Kiekvienas jų kailio plaukelis skelbė, kad tik jos vienos viską žino, viską supranta, kad laukti neverta. Bet kažkodėl tikėjau (turbūt jau tada tikėjau), jog Teodoras būtinai pasirodys, ir jis pasirodė: pailgas raukšlėtas veidas skambtelėjo kiemo erdvėje kaip liūdnas bliuzo akordas.
       Neskaičiavau, kiek dienų tyrinėjau jo veidą. Visi rytmečiai susilydė į vieną ilgą, kone begalinį akimirksnį, galbūt tebesitęsiantį kažkur kitur, kitame laike. Nulipęs laiptais, beveik visada rasdavau Teodorą jau parimusį lange. Jo veidas būdavo ramus, kiek elegiškas, keisdavosi tik žvilgsnis. Kartais rodydavosi, kad jis kenčia, kitąsyk-kad kažkuo abejoja, o kartais – kad kažin ko manęs prašo, kone maldauja. O gal tik aš įžiūrėdavau tiek daug – surinkau dar vieną kolekciją, beprasmę nuotaikų kolekciją. Beje, Teodoras išties stengėsi man kažką įteigti (kaip lengva tai pasakyti dabar, jau viską supratus). Norėdavau įspėti – ką, bet ir bijodavau. Turbūt taip jaučiasi žmogus, neatsispyręs pagundai ir ištraukęs iš slaptavietės svetimą dienoraštį, bet niekaip nesiryžtąs atversti pirmojo puslapio.
       Tais rytmečiais, žiūrėdamas į Teodorą lyg į veidrodį, dažnai pagalvodavau: o kokį jis regi mane? Juk matydavo (žinau, kad matydavo) ir mano ilganosį veidą, ir nervingas rankas, ir akis. Tik dabai galiu suprasti, ką jis pajusdavo tais ankstyvais rytmečiais, pamatęs mano tiriantį žvilgsnį. Tarpais rodosi, kad galbūt – jeigu labai panorėčiau – kieme vėl galėtų atsirasti ir plytomis paramstytas suolelis, ir nušiurusi katė, ir... Tačiau net rankos manęs nebeklauso: lesa sienų tinką arba sugula ant knygos lapų, niekinamai žvelgdamos į tvarkingas žodžių eilutes. Menu tos vasaros saulėtekius, saldų laukimą, kuris nutrūko taip skaudžiai ir beprasmiškai, palikdamas vien tylas. Dabar mano kambaryje net dieną nebūna skardžių garsų – jie dūsta stokodami oro, kaip ir mano plaučiai. Nebūna kvapų – juos užgožia aitrus rožinės spalvos sienų tvaikas. Čia ir gardžiausias valgis negardus – liežuvis bemat apsivelia beskone lipnia mase. Čia nebūna net skirtingų dienų, jos jau seniai vienodos, o rytmečiai – netgi rytmečiai – prarado savo slaptą prasmę. Galiu kiek tinkamas stypsoti prie dulkėto lango – tematysiu juosvą asfaltą, žmones, kurie manęs nedomina, kartais kokį perkarusį rūsių katiną.
       Kažkurį rytą pabudau kiek vėliau. Kol skilbinai leidausi laiptais, patekėjo saulė. Kieme buvo vėsu, net žvarboka, prisimerkęs nėriau į lauką lyg į šaltą vandenį ir staiga išgirdau kažką šlepsenant. Vos nepuoliau atgal: nenorėjau, kad Teodoras prie manęs prieitų, negalėjau leisti, kad jis prabiltų. Jis privalėjo amžinai likti ten, antrojo aukšto lange, anapus stiklo.
       Lengviau atsidusau pamatęs, kad palei sieną žingsniuoja kaimynė. Ji oriai nešė savo storą apdribusį kūną, brūžuodama asfaltą numintais basučių padais, retkarčiais kažką tarstelėdama greta bidzenančiam murzinam pudeliui. Tą vaizdą dažnai prisimenu lyg kokį seniai seniai matytą filmą.
       Oras buvo be galo grynas, vaiskus. Vėjelis vos vos judino kelių padžiūvusių krūmelių šakas. Moteris slinko, didelė ir sunki, mėsingos šlaunys ritmingai kilnojo trumputį, kone trūkinėjantį per siūles žalią sijonėlį. Pudelis šmirinėjo šen ir ten, painiojosi jai po kojomis, rodės, ji tuoj užklius už jo ir parvirs, sudrebindama visą namą. Bet ji tik retkarčiais kažką burbtelėdavo šuniui (matydavau krutančias lūpas) ir vėl didingai iškeldavo raudoną, liepsnote liepsnojančią galvą. Ji pati atrodė kaip pudelis: rusvaplaukis, su kiaušinio dydžio plaukų mazgeliu ant pakaušio.
       Išvydęs šį liūdną maskaradą, šią pakelės užkandinės bufetininkę, šią persenusią prostitutę iš amerikietiško kino filmo, aš privalėjau viską suprasti. Matyt, paprasčiausiai nenorėjau. Abejingai atsisėdau ant suolelio ir pakėliau akis. Teodoro langas buvo tuščias. Nieko nesupratau, spoksojau čia į blyksinčius saulėje stiklus, čia į tolstančią moters nugarą. Nereikėjo daug stengtis, kad vėl išvysčiau iki smulkmenų pažįstamą veidą, kuris lėtai lyg sapne išniro nebe lango stačiakampyje, o čia pat, ištiestos rankos atstu. Žiūrėjau į jį ilgai, bet atsako neįspėjau. Ką regėdavo tos padėrusios akys, įsmeigtos į saulės nutviekstą kiemą?
       Dabar gerai žinau, kad jokiu būdu nereikėjo vėl atsisėsti ant sukrypusio suolelio dienai brėkštant. Turėjau pasitraukti, palikęs Teodorui jo rytą ir jo tylų kolekciją. Dabar... Dabar nebėra net suolo, teliko vien plytos, kuriomis buvo paremtas.
       Tą paskutinį rytmetį atsisėdau ant suolelio ankstėliau, beveik visai nemiegojęs. Sėdėjau lyg apdujęs, įkyriai vaidenosi, jog tamsiuose languose įžiūriu grotas. Abejinga katė vėl tysojo ant suolo lyg negyva, ištiesusi liesas, apskretusias kojas. Matyt, čia buvo jos nuolatinis guolis. Užsižiūrėjęs į ją, nė nepastebėjau, kada pasirodė Teodoras. Katė prasimerkė ir pirmoji pažvelgė į viršų, paskui į mane. Tada trakštelėjo rakinama spyna.
       Raudonplaukė dručkė jau išėjo pro duris, dirstelėjau į ją, kartu sekdamas Teodoro veidą. Jis palaimingai atsilošė, paskui susikaupęs palinko į priekį. O moteris pamažu tolo nuo sienos, įkypai kirsdama kiemą. Teodoro žvilgsnis įsibedė į balkšvą dėmę ant asfalto, prie kurios artėjo dručkė. Jos plaukai degė kiemo prieblandoje. Teodoras staiga prisimerkė, apakintas pirmųjų saulės spindulių, papurtė galvą. Mačiau, kad jis žvelgia į mane – šįsyk negailestingai. Jo akys buvo mėlynos mėlynos. Tas mėlynumas įsiurbė ir mane, ir moterį, ir kiemą, rodėsi, net sustabdė laiką. Raudonplaukė moteris sustingo žengdama žingsnį, katė, šokanti nuo šiukšlių dėžės, pakibo ore. Supratau, kad jau nebegaliu nei pabėgti, nei užsimerkti. Pagaliau suvokiau, ko jis, ko aš, ko mes abu laukėme. Visai paprastai, nė kiek nesistebėdamas, išvydau save, išvydau ten, žemai, prigludusį prie besigūžiančios kiemo tylos, išvydau iš antro aukšto, iš viršaus: liesą figūra nenustygstančiomis rankomis, mėlynas akis, kurios prigeso išsigandusios to, ką pamatė.
       Baugu buvo tik patį pirmąjį mirksnį, kol visiškai patikėjau. Paskui jutau vien gildantį liūdesį, vien širdgėlą, kuri sukaustė mano seną pavargusį kūną. Jis tebesėdėjo ten, apačioje, nudelbęs akis, galėjau tik pasisukti ir lėtai nueiti šalin, prisimindamas paskutinįjį jau mirusį rytmetį.
       Pabudęs dar vyliausi, kad jis pavėluos (juk pavėluodavo ligi šiol), nors gerai žinojau, jog. priėjęs prie lango, pirmiausia išvysiu jį, traukiantį kažkelintą cigaretę. Prieblandoje įžiūrėjau jo veidą, aukštą kaktą ir tiriančias akis. Astminis dusulys, ypač neduodąs ramybės rytais, smaugte smaugė. Žiūrėjau į purviną sieną apsilupusiu tinku, tikindamas save, jog šiandien man pasiseks. Mano deivė jau puošėsi, slampinėjo po virtuvę, užsimetusi tik nudrengtą rausvą apatinuką, susisukusi ugninius plaukus ant popierinių papiliočių. Rodės, girdžiu jos žingsnius per visas sienas. O gal ji jau stovėjo prieš veidrodį ir dažėsi lūpas ta prie nieko pasaulyje nederančia violetine spalva. Paskui virė savo magiškąjį gėrimą – balintą kavą, nenujausdama, kad šis rytas – galbūt paskutinis. Jai ir nebuvo šitai svarbu: juk deivėms nerūpi žemiški dalykai. Mintyse jau mačiau jos tobulą kūną, kol kas pridengtą juokingais apdarais. Pavadinau ją Ėja, toks yra jos tikrasis vardas, kurio ji pati nežino. Ėja kiek paėjės pasieniu, – gerai viską įsivaizdavau, – tada pasuks į kairę, įkypai kirsdama kiemą. Šuo kaip visuomet apuostys šiukšliadėžes, o ji išdidžiai žingsniuos purvinu asfaltu, vilkdama storas, tinimo ligos apniktas kojas. Visa tai bus, jei tik jis nesėdės ant suolelio, nervingai pūsdamas balkšvus cigaretės dūmus.
       Priėjęs prie lango, išsyk pamačiau jį ir išgirdau rakinamos spynos spragtelėjimą. Žara bemat turėjo nurausvinti dangų, artinosi ir ji, ryto deivė, išskleidusi vėjyje plevėsuojančius plaukus. Iš pradžių vien plaukų liepsna kovojo su juoduma, paskui visas Ėjos kūnas užsiplieskė akinančiu raudonumu. Ji žengė atlikti aušros ritualo, vedama savo palydovo, apsigaubusi saulėtekio tunika, skaisti ligi pat panagių – tarsi sviesdama į ryto liepsną savo jauną nemarų kūną, savo amžinojo buvimo spindesį. Liūtas risnojo greta, didingu saulėtekio žvėries žvilgsniu apmesdamas neaprėpiamą savo valdą. Tik tada ir saulė drįso išnirti virš stogų ir pasiųsti pirmuosius spindulius. Dar keliolika ilgų sekundžių gėrėsiuos jos kūnu, regimu pro ploną audeklą, kol ji pranyks, ištirps ore. Net prisimerkiau nuo tos akinančios šviesos. Ir tada pajutau skvarbų tylos žvilgsnį. Akys paskutinį kartą pagavo grakščios deivės atspindį ir užsimerkė. Kai vėl pravėriau vokus – tik stora nevalyva moteriškė iš po žalio sijono išsipešusiu apatinuku krypavo per kiemą. Lėtai nusigręžiau nuo lango, žinodamas, kad jis, sėdėdamas ant perkrypusio suolelio, pagaliau suprato, deja, pernelyg vėlai suprato.
       Virpančiomis rankomis sugraibiau cigaretę, nepaisydamas, kad dusulys dar labiau ims smaugti. Kas galėjo išsklaidyti tylas, kas surikusį būtų mane išgirdęs? Pagalvojau, kad visuomet surankioju tik praradimus ir neišsipildymus – baltus, švarius lapus, primenančius tai, kas buvo ir ko nebėra. Niekas nesužinos, kas liko palaidota ten, pačiame dugne. Užgožęs viską savo akių mėlynumu rytmetinis sėdėtojas pakils ir nueis į nežinią, o aš, deja, liksiu čia, nes negaliu niekur išeiti.
       Springdamas karčiais dūmais, dar galėjau (tikriausiai galėjau) prieiti prie lango, pažvelgti į grįžtančią savo deivę, vizginančią žaliasijonę uodegą smarkiau nei jos pudelis, išdidžiai nešančią didelę kampuotą galvą. Dabar ji amžinai liks perrengta, pasmerkta vaikščioti šiais liūdno karnavalo rūbais. Cigaretė susmilko iki galo, nudegino pirštus, bet nėjau prie lango, gerai žinodamas, kas manęs laukia.
       Rytą ir dabar retkarčiais žiūriu pro langą, matau dulkėtą asfaltą, nuskurusius katinus (šit ir dabar du sliūkina pasieniu), kartais dručkę kaimynę išsipešusiu apatinuku, mažytį plaukų kuodelį ant jos pakaušio. Vis dažniau kamuoja astmos priepuoliai, man rodosi, kad juos – kaip ir tą nenumaldomą nykulį – sukelia apsilupinėjusios kambario sienos. O jeigu pabudęs gerai įsiklausau, pajuntu susyk visą tylų kolekciją – lyg tose medžioklėse, kur varovai atsargiai sėlina supdami tankmę, nors tigras jau seniai seniai išbaidytas.

       Gavelis, Ričardas. Įsibrovėliai: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1982.