"Nekenčiu bobų. Visos jos kvėšos", - pagalvojo Petras ir užsirūkė. Kurį laiką stengėsi nieko negalvoti, bet mintys apie moterų giminės bjaurastį nedavė jam ramybės. Jos apskritai nieko daugiau nesugeba, tik zyzti ir žargstytis. Pazyzia, o po to išsiskečia - malonėk ją išdulkinti. Ji, mat, jau sušlapo. Bobos - siaubingai ribotos. Jų laimė baigiasi dulkinimusi ir pinigais.

       Bobai nusispjaut, kaip tu gyveni. Jai nerūpi, kad šiandien galbūt užkniso šefas, kad arei kaip jautis ir nori bent trumpam atsikvėpti. Duok pinigų ir išdulkink. Tuomet būsi geras. Neduokdie sykį neišdulkinsi, žiūrėk, ji jau skečiasi prieš tavo draugą. Čia Petras prisiminė savo skyrybas, iš apmaudo nusikeikė, spjovė tiesiai ant grindų, sumaigė cigaretę, užsimetė striukę ir smuko pro duris. Kaip tik dėl to jis ir išsiskyrė.

       Petras gyveno devintame aukšte, o iki jo dėl begalinio architektų sumanumo liftas nepakildavo. Todėl reikėjo lipti žemyn, į aštuntą aukštą, o belipant liftą būtinai kas nors nugvelbdavo. Čia Petras vėl nusikeikdavo. Po to jis paprastai nespėdavo į troleibusą, kuris nuvažiuodavo iki stotelės likus pėdinti vos keliolika metrų. Petras vėl keikdavosi ir rūkydamas nekantriai laukdavo kito. Ir taip kasdien. Ir visur. Tarkim, nueina Petras į parduotuvę. Sulaukia savo eilės, o pardavėja būtinai tuo metu kur nors dingsta arba užsiima kuo nors kitu, tarsi jo nė nebūtų. Ir taip visada. Ilgainiui Petras su tuo apsiprato, bet vis dėlto...

       Į darbą Petras vėluodavo bent dvidešimt minučių. Taip ir paaiškindavo: trolikas nuvažiavo prieš nosį arba stovėjau eilėj. Iš pradžių šefas dar bandė gėdinti, sakydavo, kad reikia ateiti laiku, net grasino. "Pasistengsiu", - mindžikuodamas atsakydavo Petras ir toliau vėluodavo. Galop ir šefas nusiramino, juolab kad Petras dirba kruopščiai ir beveik be priekaištų. Besikapanodamas kasdienėje rutinoje Petras sulaukia penktadienio.

       Pagaliau dar vienas penktadienis. Kai kas nusišypso. Kai kas apsiverkia. Daugelis kur nors eina, važiuoja, velkasi. Daugelis kur nors stypčioja ir trinasi. Petras irgi. Paprastai jis užsuka pas Barą pasiklausyti muzikos arba su kompanija prisiperka alaus ir nulenda į kokį nors senamiesčio užkampį, pvz., į Šunparkį. Bet Šunparkį uždarė. Vadinasi, ten nebenueisi. Ėmė stuksenti ir kalinėti, dažyti ir pudruoti, muilinti ir visai be muilo kišti visokias ten... Petras ir šiaip nemėgo politikos, o dabar ėmė ją niekinti. Politika - tai boba. Per bobas visos bėdos!

       Todėl Petras Barą dabar sutikdavo nebe Šunparky, o knygų supirktuvėj. Jis neša knygas, vis pasiguosdamas, kad reikia sumokėti už butą. Butą. Butą... Reikia... "Ką bendra gali turėti mokesčiai už butą ir knygų supirktuvė? - spėliojo Petras, - ir ką Baras ten taip dažnai veikia?" Po to suprato. Bet niekam apie tai neužsiminė, nes nebuvo įsitikinęs, ar suprato teisingai. O po to ir knygų supirktuvę uždarė. Ar Baras kur rado kitą, Petras nežinojo. Jam buvo apmaudu. Ir už Barą, ir už jo butą, ir už tuos nelemtus, nuolat augančius mokesčius. Petras riebiai nusispjovė ir kiek atlyžo. "Man lengviau, - pagalvojo. - Aš buto neturiu: po galva pasikišu pažadų ritinėlį, garbės žodžiais užsikloju. Ir man gerai. Man labai gerai. O kad būtų šilčiau, į guolį pasikviečiu kokią šliundrą. Su šliundrom paprasta: atsibodo, spyrei keliu į užpakalį ir labanakt. Gaila tik, kad jos siaubingai keikiasi. Visą guolį užverčia b, k, ir jbnvr. Po to tik vemt norisi... O jei gyvatė papultų - ne kas. Apsivys tris kartus apie kaklą ir pasiusk. Nors gyvas į žemę lįsk."

       Petras ir pats mielai užsukdavo knygų supirktuvėn. Jis mėgo žiūrinėti senienas, kartais net kokią pigesnę knygiūkštę nusipirkdavo. Ypač džiaugdavosi suradęs dar neskaitytą, nesupjaustytais lapais šimtametę senutę. "Tik pamanyk, amželį nugyveno, o nė vienas šunsnukis taip ir nesugebėjo paskaityti", - liūdnai šypteldavo Petras, atsargiai brukdamas knygelę kišenėn.

       Nelikus Šunparkio ir knygų supirktuvės, Petras kas penktadienį sliūkindavo į vieną ir tą patį kabaką, sąžiningai prisiliuobdavo, o po to lygiai taip pat sąžiningai visą savaitgalį vartydavosi lovoje, šlamšdamas tabletes nuo galvos skausmo ir maukdamas mineralinį. Jokiems kitiems žygiams po darbo savaitės Petrui nebelikdavo fantazijos.
       "Baras-caras-garas-maras-naras-žaras-laras-karas, - tiksėdavo Petro galvoje einant penktadieniais iš darbo. Ir vėl: - caras-laras-garas-naras-žaras-maras-baras-karas". Ir taip toliau iki begalybės. "Koks karas, ką čia paistai?" - tarsi kas svetimas įsiterpdavo į Petro mintis. "Karas yra karas ir nieko daugiau", - trumpai paaiškindavo Petras. "Ką tu išmanai apie karą, durniau? Tu ką, kariavai?" "O gal ir kariavau, koks tavo reikalas?" "Neskiesk, gerai?" - nuskambėdavo priekaištas. "Eik šikt", - atsikirsdavo Petras, ir pokalbis baigdavosi.

       "Po to prasidėjo karas. Baro nebesutikdavau. Knygų niekas nebepirko. Sako, galiausiai knygos visai išnyko. Laukė laukė ir išėjo, galvas nuleidusios", - sykį sumąstė Petras.

       "Tau turbūt visai... Gal tu negerk šiandien", - vėl atsibudo priekaištautojas. "Kas tau nepatinka? Tu bent vieną knygą esi perskaitęs?" - pyktelėjo Petras. "Ne." "Tuomet patylėk." "O kam man skaityti, jei tu jas ryji? Manai, neturiu ką veikti?" "Aišku, kad neturi. Jei turėtum, tai nepliurptum nesąmonių!" - atrėžė Petras, nusprendęs daugiau nebendrauti su įkyriu pašnekovu. O šis daugiau nieko ir nesakė. "Taip tau ir reikia! - metė įkandin Petras.

       "Jam, matote, karai rūpi, knygos, matote, ne jo sfera", - kitą sykį Petras paerzino priekaištautoją. "Norėčiau pažiūrėti, ką tu su knygomis per karą nuveiktum. Po tankais kištum, o gal į bombonešius mėtytum?" - atsikirto šis. "Jeigu žmonės daugiau skaitytų - karų nebūtų", - pareiškė Petras. "Nesąmonės. Karų nebūtų, jeigu žmonės daugiau dulkintųsi. Kaip antai beždžionės. Jei tik kas - pasidulkina. Ir jokių problemų." "Tik, žiūrėk, nepersidulkink, kad po to neapsidulkintum!" "Tas irgi tiesa. Kas per daug - tas nesveika", - rimtai sutiko balsas. "O tu, žiūrėk, filosofas". "Nieko nepadarysi, toks jau esu."

       Jei kartais Petrui pritrūkdavo pinigų kabliui ištirpinti, o žaisti nesisekdavo, namo jis vilkdavosi piktas. Kitas reikalas, jei pinigų pasitaikydavo pakankamai ir dar pavykdavo ištempti lygiosiomis ar net laimėti vieną kitą partiją. Tuomet Petras traukdavo namop nusiteikęs ir neretai kitą rytą jausdavo beveik pakenčiamai.

       * * *
       "Na jau ne!" - beveik balsu rėžė Petras ir tekinas pasileido laiptais. Laiptais greičiau nei liftu. Viens, du, trys, ir dešim laiptelių liko už nugaros. Viens, du, trys, ir jau aukštu žemiau. Ypač džiugu, kai pavyksta aplenkti tą, kuris nugvelbė liftą. Šit jau Petras iššoka pro lauko duris ir pusiau bėgte lekia į stotelę. "Šiandien tai jau nepaspruksi", - pagalvoja.
       Važiuodamas troleibusu, Petras paskęsdavo savo minčių kvartale, nekreipdamas dėmesio į besistumdančius keleivius. Neretai prisiminęs kokį anekdotą vos nulaikydavo juoką.

       * * *
       Vieną šeštadienio rytą Petro kambario, įprastai skendinčio alkoholio garuose, durys prasivėrė. Pro jas įžengė basagalvis treninguotas mulas, nešinas didžiuliu krepšiu, iš paskos šeimininkė. Šeimininkė tarė: "Štai tamstos kambarys". "Tiks", - sočiai atsakė mulas ir prisėdo. Čia suskambo telefonas ir šeimininkė išlėkė. Mulas iš krepšio ištraukė butelį alaus, dantimis atkimšo ir, žvilgtelėjęs į Petrą, paklausė: "Ką, sunku po vakar?" "Aha", - neslėpdamas vilties išlemeno Petras. Bet viltis žuvo per kelias ar keliolika sekundžių, nes tiek laiko prireikė alui nugarmėti į mulo gerklę. Viltį, kad mulas turi daugiau alaus, be gailesčio sutraiškė šeimininkės pokalbis telefonu: "Jau išnuomojau... taip, taip... sumokėjo už pusmetį... taip, taip... atrodo, neblogas žmogus". Kas "taip, taip"? O aš? Regis, nesiruošiau niekur keltis?! "Nesijaudink, - ištuštinęs antrą butelį ir atsiriaugėjęs pasakė mulas. - Viskas tvarkoj." Jis stvėrė Petrą už pažastų, žengė kelis žingsnius ir šypsodamasis šveitė jį per balkoną. Iš devinto aukšto. Ir skambiai nusiperdė. "Jis išėjo", - paaiškino baigusiai kalbėti telefonu šeimininkei mulas. "Ką sakei?" - paklausė šeimininkė. "Ne, nieko", - atsakė mulas, nuraudamas galvą trečiam alaus buteliui. "Saugok dantis, vaikeli", - perspėjo šeimininkė. "A, bus tų dantų, motin, ne karo metai", - numojo naujasis kambario gyventojas.
       Gyvenimas Petro sąmonėje neiškilo kino juostos pavidalu. Jis nusprendė pasislėpti. O gal apskritai jo nebuvo. Kažkodėl krisdamas Petras teprisiminė vakarykštį konfliktą troleibuse, kai mergina, užlipusi jam ant kojos, nusprendė, jog šis nori ja, na, taip sakant, pasinaudoti. "Kam tokia varna reikalinga?" - dingtelėjo Petrui.

       "Nekenčiu vyrų. Jie tokie plaukuoti ir dvokia", - pagalvojo Jurga ir užsirūkė. Jiems terūpi tik prisigerti ir išsidulkinti. Nesvarbu kur, nesvarbu kaip, nesvarbu su kuo. Jie apskritai nieko daugiau nesugeba. Tik tingi, geria ir dulkinasi. Jei apskritai ką nors daro, tai tik dėl to, kad prisigertų ir išsidulkintų.
       Jurga svajojo tapti aktore. Vis dar. Nors pirmasis mėginimas įstoti ir mokytis aktorystės nepavyko. Ji įsivaizdavo, kad štai gatvėje prie jos prieina koks nors įžymus režisierius (tiksliau, režisierė, nes vyras, be abejo, nepajėgtų įvertinti Jurgos sielos didybės ir grožio) ir pasiūlo filmuotis. Iš pradžių menkučiame epizodiniame vaidmeny. Bet ir to pakanka, kad atsiskleistų Jurgos talentas. Ji nelieka nepastebėta, pasipila pasiūlymai, honorarai, gėlės. Reporteriai vaikosi siekdami gauti interviu, Jurga atsainiai mosteli "kreipkitės į mano vadybininką", ją persekioja gerbėjai, tie mulkiai vyrai, net ir dabar neįžvelgiantys jos sielos gelmių, gal net pasipainioja vienas kitas maniakas, Jurgos gyvybė atsiduria pavojuje, bet galop viskas baigiasi laimingai. Bet ir ją išgelbėjusiam herojui, suklupusiam ant kelių, žvaigždė atsainiai ištaria "ne". "Juk jis vyras, o visi vyrai - mulkiai", - vėliau su draugėmis kvatojasi Jurga.
       Tačiau šliaužė dienos ir metai, Jurga lankė kinus ir teatrus, skaitė spaudą, žiūrėjo filmus per dėžę, žinojo aktorius, vietinius ir užsienio, garsius ir nelabai, o svajonė vis nesipildė ir net nežadėjo išsipildyti.
       Jurga dirbo kontoroje sekretore. Savo šefo ji nekentė kaip ir visų kitų vyrų. Tačiau šią neapykantą nesunku apibrėžti ir paaiškinti. Kas rytą šefas alkanai stebeilydamas į Jurgos krūtinę užduodavo kokį nors idiotiškiausią klausimą. Pvz., "kokias mintis audžia tavo galvelė?" arba "ar šiąnakt tave aplankė erotiniai sapnai?" ir panašiai. Nuo tokių klausimų ir nuo šefo apskritai Jurga užsimanydavo vemti. "Eikit jau, eikit, - abejingai linkteldavo Jurga, o mintyse pridurdavo, - žinot kur!?" Ir šefas, apsalęs nuo savo šmaikštumo ir kvailai krizendamas, atsargiai uždarydavo savo kabineto duris.
       Iš tiesų Jurga nesapnavo erotinių sapnų. Tiksliau, ji nesapnavo nuogų kūnų ar meilės scenų ir todėl per miegus nepajusdavo orgazmo. Jos sapnai buvo tarsi kino filmai, ilgi ir turiningi. Paprastai sapnų ji neprisimindavo, tačiau atsibusdavo kupina malonių įspūdžių ir gerai nusiteikusi. Tačiau gerą nuotaiką kaip mat išblaškydavo mintis, kad vėl reikia eiti į darbą ir klausytis kvailų šefo juokelių ir dar kvailesnio jo krizenimo.
       Jurgos šefas iš tiesų buvo prisiekęs mulkis. Dirbti jis nemėgo. Didžiausias jo darbas buvo slampinėti po kontorą, švaistytis kvailais juokeliais ir krizenti. Ko nors paklaustas, jis pašaipiai drėbdavo pavaldiniui į akis: "Tai ne mano reikalas!" arba "O kas turi žinoti?!", arba "Tik nemanyk, ponuli, kad aš, viską metęs, imsiu už tave ir padarysiu!" Ir pasijusdavo labai reikšmingas. Dar reikšmingesnis jausdavosi pasirašydamas kokius nors popierius. Kiekvieną jam pakištą dokumentą ilgai apžiūrinėdavo, vartydavo, net pauostydavo, apsimesdamas, kad yra labai įsigilinęs, po to kurį laiką vėpsodavo pro langą, atidarydavo stalčių, kiek pasirausęs uždarydavo, ir tik tuomet brūkšteldavo savo įmantrų, nepakartojamą autografą. Tačiau jis sugebėjo suburti neblogą komandą, todėl reikalai klostėsi pakenčiamai. Apskritai Jurgos šefas turėjo vienintelį sugebėjimą - priversti dirbti žmones. Ne tik dirbti, bet ir padaryti tai, kas išvis ne jų jėgoms. "Reikia tik panorėti, ir viską padarysi", - nutaisęs išmintingą miną dažnai kartodavo jis.
       Grįžęs namo, šefas nedelsdamas įsiversdavo lovon žmoną ir įsivaizduodamas, jog tai Jurga, su įniršiu ją išdulkindavo. Po to pasijusdavo išdavęs žmoną ir dėl to krimsdavosi. Kurį laiką elgdavosi su ja paslaugiai, net padėdavo virtuvėje. Po to vėl išdulkindavo, šįsyk jau pamiršęs Jurgą, ir nusiramindavo.
       Rytą atsibudęs šefas svajodavo apie tai, kaip Jurga susijaudinusi įlekia į jo kabinetą ir prisipažįsta mylinti jį, tik jį vienintelį, ir nebegalinti daugiau to slėpti, ir dar daug daug žodžių, kokius tokiais atvejais sako moterys. Ir atsiduoda jam čia pat ant darbo stalo. Bet nieko panašaus neįvykdavo, nes negalėjo įvykti, nes moterys, kaip žinoma, atsiduoda iš meilės arba kad nori atsiduoti ir tiek, arba siekdamos kokios nors naudos. O kokia iš mulkio nauda? Todėl kiekviena darbo diena prasidėdavo kvailais šefo juokeliais, neretai tais pačiais, ir kandžiomis Jurgos replikomis, dažniausiai vis kitomis. Mat Jurga turėjo truputį daugiau fantazijos.
       Vieno sapno, regėto per Vėlines, ji niekaip negalėjo pamiršti. Ji sapnavo, jog jai šešiasdešimt penkeri ir ji su vyru (o viešpatie!), kadaise sėkmingai taisydavusiu traktorius beigi kombainus, o dabar tik sėkmingai nukeliaujančiu iki taško ir atgal, gyvena (tiksliau, gyveno) buvusioje kolūkio kontoroje. Kadaise, tiesa, turėjo savo namučius, nieko netrūko, juolab kad vieną kitą bidonėlį naminukės patyliukais parduodavo... Betgi namai namučiai supleškėjo, tad teko glaustis kitur. Nieko nepadarysi, šie irgi mėgino pleškėti, bet spėta užgesinti. Tuomet pirmininkas bumbėjo, kad esą kur jie - ten lauk bėdos. Bet ką jis, durnius, supranta? Kas gali savo namus deginti?
       Vyras, nors ir girtuoklėlis, bet kasryt iš lovos pašoka, krosnį pakuria, ūkelį apeina. Dar ne taip seniai, prieš mėnesį kitą, na, gal prieš tris, o gal ir prieš pusmetį pas karvutę nubėgdavo, pienelio parduodavo, vis litas. Užteko ir duonai, ir puslitriui, ir trims vaikams su visais anūkais proanūkiais, kad juos kur... Kai padėt, pamelžt, daržus nuravėt - nė vieno. O kai tik pensija - močiute, seneli, duok.
       Bet karvutės nebėr, pardavė. Pinigus sėkmingai... investavo. Atėjo žiema. Moteriškė lipdama laiptais paslydo, keberiokšt ir nulūžo kojelė. Guli dabar lovoje, vyrelis tūpčioja šokinėja, kai blaivas, o jeigu kaušta - tai ir jai stiklelį įpila. Vaikai, kaimynai kartais aplanko, galvom palinkčioja: negyja kojelė. Ką ten kojelė, šit insultas ištiko. Po to - dar vienas. Netruko ir trečias...
       Sapnuoja dabar Jurga, kad Vėlinių naktį ji kelias iš kapo žvali ir jauna. Grįžta pas vyrą, o šis irgi jaunas, lyg prieš daugelį metų, jau taip seniai, kad net sunku suskaičiuoti (ar kas sapnuose skaičiuoja? Gal tik Šimonis*, - B.J.), o čia, kolchozo klube, lyg prieš daugelį metų, jau taip seniai, kad net sunku prisiminti, šokiai, griežia kaimo orkestrėlis, ant scenos prieky išdidus lyg povas pats Sidoras Sidorovičius Isidorovas, tas senas mergišius, akordeonu polką kad plėšia. Taip gera, nors verk. Atrodo, tarsi ne Vėlinės, o Joninės. Jiedu trypia, sukasi ir taip gera. Jis ją tvirtai apkabinęs ir kartu taip švelniai, atsargiai tarsi krištolą... Šokiui pasibaigus jiedu sprūsta lauk ir ima bučiuotis. Ir bučiuojasi taip karštai, taip aistringai, tarsi būtų ne senukai nabašnykai, o neapsiplunksnavę paukštyčiai prieš daugelį metų, jau taip seniai, taip seniai...
       Bet artėja vidurnaktis. Jurga, t.y. toji a.a. moteriškė, savo vyrui ir sako: "Na, man jau metas. Namo". "Kaip namo? Kur namo? - nustemba šis. - Juk čia mūsų namai". "Ne čia, man į kapus metas, - sako moteris. - Palydėk mane." Vyras palydi kapuosna. Moteris, priėjusi prie kapo, tik šmurkšt ir dingsta po žeme, palikdama vieną vyrelį raudoti, tokį pat seną, pavargusį, koks ir buvo, koks ir dabar yra, kuris sėkmingai tik iki taško ir atgal, nes sunkiai paeina, o dar sunkiau prižliebia, bet va, per Vėlines ant kapų atėjo, žvakeles uždegė, iš tų žvakelių tik nesudegę galiukai styro, dar liūdnesni nei seniokas, kuris paryčiais vis dėlto parkulniavo namolio.

       * * *
       Jurga išėjo į balkoną ir užsirūkė. Panašu, jog diena turėjo būti visai neprasta. Reikėtų kur nors nueiti. "Eisiu viena, - pagalvojo Jurga. - Nenoriu nieko matyti. Nenoriu nieko girdėti. Noriu... Noriu... Noriu pakeisti šukuoseną! Ne. Noriu nusidažyti plaukus. Raudonai. Ne. Žaliai. Ką tada pasakysi, mano mielas šefiuk?!"

       Kieme pasigirdo vestuvinės kačių giesmės. Jurga žvilgtelėjo žemyn ir pagalvojo: "Tai vyras kaltas! Tai jis, girtuoklis nelaimingas, mane, t.y. tą moterį, na taip, mane į kapus nuvarė! Juk moterys gyvena ilgiau nei vyrai. Juk joms prieš mirtį reikia atsikvėpti, kad gyvenimo saulėlydį sutiktų ramios ar bent palaimingai nukvakusios, o ne primyžtus diedų triusikus skalbtų iki grabo lentos."

       "Arba kaip tas menkysta troleibuse trynėsi muistėsi, tarsi šimtą metų būtų nesismaukęs. Pasiunčiau po velnių ir kaip mat atšoko", - mintijo Jurga žiūrėdama, kaip krenta nuorūka. Tik, kiaulystė, paskui nuorūką žemyn nukeliavo ir Jurgos akiniai.

       "Tai velnias! - dingtelėjo Jurgai, - į krūmus nukrito. Gal nesudužo? Gal užsikabino už šakos? Nesinorėtų kirpyklos keisti į optiką." Lėkdama iš buto, ji dėbtelėjo į išsiviepusį medinį kipšą, džiūstantį prie durų. "Snukis kaip to glušo troleibuse", - pagalvojo. Nusileido į kiemą ir ėmė naršyti krūmus po balkonais, kai prieš pat nosį...

Šlumšt!