Edmundas Janušaitis – bardas, poetas, rašomojo ir dainuojamojo žodžio dermės ieškotojas, tikras Žaliakalnio bruko ir dangaus augintinis. Jis yra išleidęs dešimt poezijos knygų, o 2010 m. – romaną „Žaliakalnio brukas“. Žaliakalnio tema kūrėjo nepaleidžia iki šiol – 2013 m. pabaigoje pasirodė antras autoriaus romanas „Žaliakalnis – Prisikėlimo parapija“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
Šios knygos paantraštė – 36 sapnų romanas. Iš tiesų tai šviesus raibuliuojantis audinys iš sapnų ir prisiminimų, susitikimų ir išsiskyrimų gijų. Šmėklų ir miruolių, paukščių ir gyvųjų balsų polifonijoje švelniai šiurkštus autoriaus balsas atveria margą ir netikėtą Kauno Žaliakalnio pasaulį.
„Pasiskųsčiau senelei, bet ji ant aukšto kitais rūpesčiais gyvena. Jei kada ir susitinkam sapnuose – vis mindama dviratį skuba į bažnyčią. Vilnonėmis kojinėmis, nailonine striukele ir su Alzhaimerio liga ant bagažinės. Apsimesčiau angelu – skrisčiau iš paskos. Deja, sparnus kažkur užkaboriuos palikau, o prasivėdinti šiaip sau – ne mano galioms. Todėl ir stoviniuoju milžiniškų reklamų pavėsyje it Velykinis margutis prie Prisikėlimo bažnyčios. Nei paridenti kas siūlo, nei apmokestinti. Matyt, nesvarbus, o gal neveiksnus esu – visai kaip spidometras ant senelės dviračio.“ – ištrauka iš knygos.
Edmundas Janušaitis (g. 1954) baigė J. Jablonskio vardo vidurinę mokyklą. 1974–1977 m. tarnavo kariniame jūrų laivyne. 1983 m. baigė Vilniaus universiteto ekonomikos fakultetą. Dirbo ekonomistu, buvo paskutinis LRS žurnalo „Nemunas” administratorius. Rašo poeziją ir prozą. 2003 m. apdovanotas V. Tamoliūno įsteigta „1 euro“ premija už pirmąjį Lietuvoje poetinį triptiką „Ampulė“ (2001), „Situacija“ (2002), „Zondas“ (2003). E. Janušaitis – produktyvus minimalistinio stiliaus poetas. Gerai valdo formą, mėgsta autoironiją, kuria anemiškus buitinius ir egzistencinius įvaizdžius. „Impulsyvaus verlibro E. Janušaičio eilėraščiuose atsiskleidžia chaotiška XX a. pabaigos žmogaus pasaulėjauta, už subjektyvių, savotiškomis šaradomis tampančių asociacijų jaučiama vieniša ir besiblaškanti, prarastų vertybių ieškanti jo siela“, – Rimantas Glinskis.
Akordų kratinys arba bandymas apdainuoti trasą
Musha ring dum a do dum a da.
Whach for my dady – o
Whach for my dady – o
There‘s whiskey in a jar – o
Pameni Thin Lizzy? Man lig šiol ausyse skamba jų Whisky in the Jar priedainis. Lyg ant dujinės verdančiam vandeny šokinėtų kiaušiniai, o sovietinis juodai baltas televizorius Temp 6 būtų suvis išėjęs iš proto. Plastmasinis LTSR trispalvės vėliavos ženkliukas priklijuotas jo dešinėj pusėj. O kokios spalvos toje vėliavoje buvo daugiausia sukryžmintų kūjo ir pjautuvo fone? Taip ženklindavome tarybinius tankus, kurie per piešimo pamokas grūmėsi su vokiečių tigrais, panteromis ir visuomet privalėdavo laimėti, o jei ne – reikėdavo išplėšti lapą ir kaip nors suktis.
Taigi kokios spalvos buvo daugiausia? Primenu: rau-do-nos! Numylėtos valstiečių ir proletariato dainiaus Juliaus Janonio, kurio eilėraščius mokykloje turėjome išmokti atmintinai, spalvos. Du iš jų ligi šių dienų ypač gerai pamenu: vieną tragišką su ilgu lotynišku pavadinimu, kitą – seksualiai intriguojantį, mįslingai komišką.
Kikendami deklamuodavome tamsiose pakampėse: Bepigu tau kalbėt, kai prikimšta mašna, o aš galo sudurt negaliu su galu, rieškučiose kratydami smulkius, o išgirdę stop – skaičiuodavom laimikį. Gal todėl šiandien esu neabejingas skaičiams ir herbams, miglotų užuominų dviprasmei poezijai?
Prieš kelias akimirkas skambino žmona. Turbūt pasiilgo. O tu ar dar ko nors ilgiesi? Pamenu, metams praėjus po to, kai į Laisvės šalį pasitraukė Romas, tranzavom traukiniu iš Vilniaus į Kauną. Buvo tyli gegužė, o geležinkelio kontrolieriai sukėlė triukšmą vagone. Nė vienas keleivis neužtarė mūsų. Tik milicijos kapitonas poskyryje pasisiūlė paleisti zuikius, jei sugrosim Lady Jane. Bet jau buvo su pasimėgavimu pasidarbavę žirklėmis! Kaip galėjom groti iškarpytais plaukais, persiutę?
Keista ta istorija su nutupėta pabaiga. Rolling Stones suseno, Romas jau keturiasdešimt metų tyli laisvės į burną prisisėmęs ir net neniūniuoja I can’t get no satisfaction... Dažnai aplankau jo kapelį pirmuosiuose Romainiuose. Nežinau, gal tai tik sutapimas, bet kiekvieną pavasarį ant medžio, kurį pasodinome, atskrenda keistas paukščiukas su raudona krūtinėle. Gal dagilis, gal liepsnelė, gal šiaip iš nežinomų kraštų atklydęs nežiniukas. Kad girdėtum tą giesmę! Taip ir noris suplasnoti jo žaliais, su gelsvos spalvos priemaišom sparniukais, ir kilti kilti... Bet, matyt, dar ne laikas – dar daug namų užduočių neatlikta.
Beje, ar turi mūsų Gintarinės kiaulės akordus? Noriu perrašyti priedainį – dar labiau užaštrinti galus. Jei atmintis nemeluoja, senais gerais laikais dainuodavom kaip Gintarinį krantą. Krantas, nebijok, išliks, gal ne toks saldus ir lygus kaip kadais, tik paleisim ten žvygaujančią kiaulę, valdžios troškulio ir amžinojo lovio simbolį. Ji tikrai daugeliui iš mūsų primins mėsos ir laisvės troškinį gintariniame pajūryje. Bus smagu – nesnausk! Netempk gumos ir keep rock!
Suintrigavau? Ar pajutai, kaip kupina paslapčių, lyg Ignalinos AE, plaka mūsų širdis? Smarki, karšta, atvira pramogų parko kalneliams. Jauti, kur link suku? Bepigu tau šnekėt, kai prikimšta mašna, o aš galo sudurt negaliu su galu! Žvaliai mauk į neperšaunamus džinsus ir pirmyn, kur Thin Lizzy ir nesenstanti airių Whisky in the Jar.
Amžinas skausmas
Klausausi, kaip vaitoja skausmas kojų kauluose. Visai čia pat, prie pėdų. Kai tik pakylu ir atsisėdu – nutyla žaltys. Slapstosi kaip kadaise Edeno soduose...
– Myliu tave, rupūžiau, – sustenu. – Myliu, nors imk ir lipk iš grūšios. Pirmąsyk susitikome žydų ligoninėje, kai daktaras Levinas lupo man anginą su visais polipais. Atsakingai lupo – už gerus pinigus. Juos anuomet červoncais vadindavo. Rimtas reikalas buvo: juk aš toks mažas, o pinigai tai dideli. Baimės tuomet nejaučiau, turbūt ją palikau ant operacinės slenksčio. Nesitikėjau, kad ieškos mane tą pačią dieną Kanklių gatvelės penkto numerio pusrūsyje, kur taip gudriai slėpiaus po žąsų plunksnų antklode, mamos atsivežta iš gimtojo Jurbūdžių kamo.
– Patylėk, – subara Levinas. – Laimė, aš tuomet, pipire, tave suradau ir nuo bjaurių komplikacijų išgelbėjau. Kai leidausi slidžiais laiptais į tą prakeiktą pusrūsį, jaučiau, kad tave ten aptiksiu. Aš nuo neatmenamų laikų su skausmu pažįstamas, o dabar jis mane Tel Avivo palmių šešėliuose lanko.
– Ir tu kaip šešėlis. Tikras tik tėvas, kuris tuomet per pūgą ledų mano užtinusiai gerklei išėjo. Kai jis grįžo, man taip palengvėjo. Tarsi laikas būtų ištirpęs su visom ledų porcijom...
– Kodėl gi šitaip?
– Na mes tuomet šaldytuvo neturėjome.
– Taigi ir dujinės neturėjot!
– Iš kur žinai?
– Kapeikas skaičiavot. Pačiais smulkiausiais tavo tėvas už operaciją sumokėjo. Tos jo ryškiai mėlynos akys – visai kaip dabartinis Tel Avivo dangus, kur dar gyvi mano atsiminimai. Todėl ir aplankau tave.
– Kad papasakotum apie žydų sostinės dangų?
– Nebūtinai. Tiesiog kartais klajoju laiku lyg sraigtiniais laiptais Vis grįžtu į senąją ligoninę, kad prisiminčiau pernykštį sniegą...
– Ir kaip?
– Ach ta mano darbovietė Kaune! Su berželių želmenimis ant apleisto paradinio įėjimo, išluptais langais ir senamiesčio benamių prišlapintais koridoriais...
– Žinau žinau, kur nežinosi, tik griuvenos beliko. Tarsi nutraukta gitaros styga – nei garso, nei gyvybės, tik dejonė.
– Bet mes gyvi! Jei ne, kas paaiškins, kaipgi mes šnekučiuojamės ir užuodžiam lietaus lašus virš dar nenuplėšto stogo? O kokie tie tėvo ledai?
– Krem-briule... Berods, už penkiolika kapeikų porcija.
– Padėjo?
– O kaipgi! Dar lig šiol menu aptirpusius, šviesiai rudos spalvos, apyšilčius vafliniame puodelyje...
– Na ir pasakei – neapetitiškai...
– O tu pamelavai, kad tik patepsi man gerklytę tepaliuku ir visai neskaudės; daugiau nedusiu naktimis ir nešvokšiu dieną, kad skausmas išnyks kaip dūmas!
– Tuščia šnekos. Matyt, dar abu buvome maži ir nesuvokėme, kad skausmas amžinas, o mes laikini...
Keista, bet dabar kiekvienąkart, kai tik pagalvoju apie Leviną arba einu pro jo buvusią ligoninę, pajuntu kažką greta. Negaliu tiksliai įvardyti kas tai, bet širdimi jaučiu – kažkas daugiau, nei karštligiškai besisukantis mano brandos skaitiklis. Neslopstantys baimės ar netikrumo signalai? Nuojauta man kužda, kad tai amžinasis skausmas, kurio aimaną vis dažniau pajuntu retėjančiuose savo kauluose... Jis visada šalia, slėpiningas, erzinantis amžinas klajūnas.
Edmundas Janušaitis. Žaliakalnis – Prisikėlimo parapija: 36 sapnų romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.