Alus

Mano pilvotas draugas
kalba kas rytą alubary:
Nebematyčiau prasmės gyventi,
jeigu nebūtų alaus – jo toks pasisveikinimas.
Na kas man belikę?
Palaidojau žmoną, amžiną jai atilsį,
Pastačiau ąžuolinį paminklą,
Vaikus išleidau gyveniman,
Besirūpinant ir bepergyvenant
pats gyvenimas įtaisė ligų:
prostatą, kraujospūdį, diabetą, blogą kraują, kepenų ligą, permušinėjančią širdį.
Atsigulu karts nuo karto ligoninėn,
ir daktarėlis draugiškai pataria:
Žinai, brolyti, gyventum dar kiek su tokiom ligom –
tik mesk gerti.
Ar alų? – klausia tasai.
Ir alų.
Žinot, matau, kad be reikalo aš čia savaitę gulėjau.



Prie alaus

Prie alaus tinka viskas kas kiauliška:
Kiaulės kojos, kiaulės ausys, kiaulės šnipas,
kiaulės užstalėj, kiauliškas elgesys irgi tinka,
bet tik tada,
kai pats esi sukiaulėjęs.
Prie alaus užstalėj netinka
rafinuotos, intelektualios moterys,
gurkšnojančios mažais gurkšneliais
kavą su beze pyragaičiais.
Netinka jų subtilios užuominos pasislinkti,
nes jos yra kiauliškos –
nes jos nesupranta, ką reiškia
sukiaulėjęs vyras geriantis alų.



Alaus laikas

Sėdi žmogus alubary nuo pat atsidarymo.
Pietūs, jau vakarėja,
ir prie gretimo stalo jau ima kiti svarstyti,–
ar tik neprarado bėdžius laiko nuovokos?
Miegot nemiega, bet taip į bokalą barzdą įmerkęs,
lyg pačion amžinybėn.
Klausia vienas jaunas, drąsus nuo kito stalo:
Ei, brolyti, atsakyk dabar nežiūrėdamas į savo laikrodį –
Kiek dabar valandų?
Penkiolika po keturių,
kas tau darbo?
Pažiūri tasai į laikrodį – iš tikro pemkiolika po keturių,
– O iš kur sužinojai?
– Matai, – sako, – alaus bokalas – man geriau už smėlio laikrodį –
Jei geras alus – kiekvienas gurkšnis
juosta putos ant bokalo sienelės.
Kas dešimt minučių geriu po gurkšnį.
Taip ir skaičiuoju laiką.
– O kaip suskaičiuoji tą laiką po dešimt minučių?
– Labai paprastai.
Užversk tiktai galvą aukštyn.
laikrodis virš tavo makaulės, kvaily,
rodo penkiolika po keturių.



Kaip pasidaryti alų

Sau lekiu mašina pro miškus,
pro numelioruotas pievas –
tiltukais, per upeliukus.
kaip stygas į kanalus suguldytus...
Ir tai tau – didėliausi laukai vasarojaus –
miežiai siūbuoja savo švelniais plaukais
kaip žydinti jūra.
Ė, tai beveik pusė alaus.

Rugsėjis,
parazitas apynys jau taip apsivijo pelkėtoj upės pakrantėj
tuopas, juodalksnius, net neūžaugą laukinę obelį.
Ne tokie jau dideli spurgai, bet daug –
kita pusė alaus.

Trauk apynių virkščias nuo medžių kamienų –
plušėk – ne taip jau paprasta vijoklį žemėn nutraukti –
su miežiais kur kas paprasčiau.

Nupjoviau apsivijusį apyniu juodalksnį –
Rupūs miltai – iš kamieno kraujas ėmė tekėti, –
O taip jau norėjos alaus, nors ir šaltas ruduo,
Ir užklupo mane nežinia,
ar alus sugyvens tokiam šalty.

Juk alų darau pirmą kartą gyvenime.



Apynių pagalvėlė

Priskabiau apynių spurgų gerą pusmaišį.
Susipjausčiau kaladėm kraujuojantį juodalksnį.
Susikapojau, sukroviau malkas džiūt daržinėn.
Užpyliau apynius verdančiu vandeniu –
o jau kartumas – norisi išsispjaudyt.
Bet liko jų geras ketvirtis maišo – ne mažiau.
Sakau, pasidarysiu sau pagalvėlę –
Skaičiau knygose –
tokios pagalvėlės ramina nervus, migdančiai veikia...
Mano alus lyg ir gyvena,
kiekvieną rytą broga vis neskanesnė.
Ne skony esmė.
Svarbu, kad drūtėtų.
Pasikišu nakčiai po galva apynių maišo galą ir sapnuoju –
Geriam sau alų alubary su draugu,
Iš pirmo eilėraščio.
Sako, –
Ne taip viską darei, brolau, –
negyvens tavo alus.
Nuo alaus pradžios stebėjau tave iš anapus.