Ugningos vėliavos iškeltos,

       Mirtis įeina į namus...

       Henrikas Radauskas

 

       Dažnai pagalvoju, kaip skamba tikrieji mirties nuosprendžiai. Kaip juos skelbė ir skelbia valdovai, diktatoriai, kajafai ir poncijai pilotai, didieji inkvizitoriai, troikų lyderiai, teroristų vadeivos, linčo teismo vykdytojai, karo lauko teisėjai, prokurorai, mafijos bosai, gaujų atamanai? Ar pasmerktajam apie mirtį rėkte išrėkiama, ištariama raiškiai, it deklamuojant hegzametrą, iškošiama ar išpyškinama be jokios intonacijos, tariama pasveriant kiekvieną žodį ir mėgaujantis jų sukeltu šoku, sumurmama visomis išgalėmis atsiribojant nuo žudikiškos nuosprendžio esmės, atšnabždama, išmikčiojama?

       Ką jaučia mirties įsakų skelbėjas: visagalybę, nes tariasi esąs Dievo vietininkas žemėje, pasididžiavimą, nes tarnauja aklai Temidei, Tiesai, Teisingumui, teisingumui, „teisingumui“, šventą įtūžį, neapykantą, pagiežą nuosprendžio objektui, slaptą džiaugsmą, kad nėra budelis, abejingumą? Ar ištartas nuosprendis greitai pamirštamas? O gal jo skonis dar ilgai lieka ant lūpų ir liežuvio, įstringa tarpdančiuose, įsisuka į smegenų vingius, tampa pabaisa, persekioja, braunasi į sapnus, išvis neleidžia užmigti, apnuodija rytmečius, supūdo ištisas dienas ir gyvenimą paverčia pragaru? Ar tiesiog nuskrieja šalin, lengvas ir nereikšmingas lyg pienės pūkas?

       O ką, išgirdęs nuosprendį, patiria iš tikrųjų nuteistas mirti? Dreba, apimtas siaubo, griežia dantimis iš įsiūčio, puola į neviltį, burnoja prieš Dievą, per akimirką išvysta savo gyvenimą nuo pat gimimo, prisimena tik tai, kas buvo šlykštu, regi vien malonius praeities epizodus, užsisvajoja apie paskutinę cigaretę, būgštauja, ar išsyk pavyks egzekucija, trokšta, kad viskas greičiau baigtųsi, jame ūmai atgyja mirtį uodžiantis gyvulys, prabunda tikrasis žmogiškumas, užmiega visi pavidalai? Ką jaučia tie, kurių nuosprendžiai šiek tiek švelnesni: įkalinimas iki gyvos galvos, tremtis, katorga, kankinimai?

       Kodėl tiek daug svarstau apie nuosprendį, juk nesu nuteista, o tik išgirstu ligos diagnozę. Tiesą sakant, net žodis „vėžys“ neištariamas, vietoj jo nuskamba kitas – „piktybinis“. Omenyje, žinoma, turimas mano kojoje klastingai tūnojęs ir prieš savaitę išoperuotas rekordinio dydžio auglys. Tačiau sąmonė iš pasąmonės klodų tučtuojau ištraukia vieno kunigo patarimą: maldą „Tėve mūsų“ užbaigti žodžiais „gelbėk mus nuo Piktojo“. Taip, ne nuo pikto, nes tai viso labo yra tik abstraktus blogis, o nuo Piktojo, taigi – Šėtono. Paskui žaibo greičiu seka trumpas laidotuvių scenarijus: noriu būti sudeginta, o virtusi pelenais, išbarstyta pievoje prie Paberžės kapinaičių, taip puoselėtų ir mylėtų Tėvo Stanislovo.

       Svajoju apie žalią ir žydinčią savo paskutinio atilsio pievą, bet už palatos lango snyguriuoja, o tolumoje stūkso niūrus, apšarmojęs miškas. 2005 metų gruodžio 12–oji. Tą pačią pavakarę dar sužinau, kad gavau Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Mano likimas visad mėgo keistus pokštus bei paradoksus. Ir šį kartą, apsiginklavęs juoduoju humoru, jis stengiasi sušvelninti savo paties suduotą smūgį. Tą atmintiną vakarą nejaučiu nei skausmo, nei išgąsčio, nei panikos. Esu nugrimzdusi į nejautrą, užsimiršimą, meditacinę samadhi būseną, kurioje budi Budos.

       Vienintelei mano svajonei – grįžus iš ligoninės iki soties išsiraudoti virtuvėje, rūkant cigaretę po cigaretės, – nelemta išsipildyti. Vos įsibėgėju kaip reikiant kūkčioti, tučtuojau pasigirsta telefono skambutis ir žvalus sveikintojo su Nacionaline balsas. Tik ašaros spėja prasiveržti pro akmeninę savitvardos užtvanką, vėl nuaidi skambutis ir aš privalau duoti laureatės blitz interviu žurnalistams. Gruodžio 12–ąją mano verksmas pasiklysta kitų emocijų tankmėje ir nebesugrįžta, lyg koks pamotės į mišką išvestas vaikas, kuris, žymėdamas kelią, veltui barstė duonos trupinėlius, jo kelrodės gaires sulesė paukščiai.

       Per viršvalandžių metus verkiu retai. Daug daugiau juokiuosi. O šypsausi beveik visą laiką. Nežinau, ar tikrai visada tai yra šypsena. Apimti panikos arba gindamiesi žvėrys irgi šiepia dantis. Net ir kaukolėje sustingęs amžinas šypsulys.

       Palengva įsitikinu, kad vėžio diagnozė – kaip žemės drebėjimas, cunamis ar kokia kita stichinė nelaimė. Juk ne išsyk suvoki milžiniškos katastrofos mastą. Pirmosiomis valandomis po siaubingo įvykio pranešama apie kelias dešimtis aukų, paskui jų daugėja iki šimto, tūkstančio, šimto tūkstančių – skaičių, kurių protas nebeįstengia aprėpti ir suvokti.

       Kelias dienas slankioju it sapne, slapčia vildamasi, kad pabusiu ir diagnozė išsisklaidys lyg miegančios sąmonės pagimdytas košmaras. Kiekviena mano esybės dalelė užsispyrusiai tvirtina, kad man šitaip atsitikti negali! O jei jau atsitiko, tai kodėl būtent man? Už ką?

       Paskui prapliumpa žodžių lavina. Be paliovos pliurpiu telefonais it pašėlusios sėkmės lydima nutrūktgalvė žurnalistė, kuriai vienintelei pavyko prasiveržti į patį pasaulinio masto katastrofos epicentrą. Pakiliu, adrenalino ryškiai nuspalvintu tonu dėstau naujausias žinias iš nelaimės vietos: taip, sarkoma, taip, itin reta, esu viena iš milijono, taip, labai didelio piktybiškumo, taip, ketvirta stadija, taip, kojoj auglys buvo rekordinio dydžio, aš juk mėgstu stebinti ir šokiruoti, taip, metastazės plaučiuose, taip, tikriausiai mirsiu jau po kokių trijų savaičių!!!

       Naktimis miegu kaip užmušta, bet rytais pabundu krečiama drebulio, jo purtoma ir pusryčiauju, lėtai geriu kavą. Vis pasvarstau – gal tas nervinis šaltkrėtis yra vienas iš mano mirtinos ligos simptomų? Kartais užeina šleikštulio priepuoliai. Įsielektrinu. Visus, kas mane paliečia, nupurto mažytė elektros iškrova. Kartą tamsoje glostydama katę net išvydau mėlynas žiežirbas. Svarstau, gal toks kibirkščiavimas irgi būdingas sarkomai?

       Kažkada Tibete buvau įsimagnetinusi, ant mano riešo stojo mechaniniai laikrodžiai, rankose gedo fotoaparatai, panorėjusi prie savęs be jokių klijų galėjau prilipinti šaukštelį, peilį, žirkles ar visą saują monetų. Iš pradžių buvo smagu, bet paskui suėmė išgąstis. Nuėjau net pas vienuolį daktarą. Jis keletą minučių įdėmiai čiuopė mano pulsą, apžiūrėjo liežuvį, akių baltymus ir galiausiai romiai tarė: „Kiekvienam taip gali atsitikti, nieko baisaus, praeis“. Tąsyk tikrai praėjo. O, kad dabar mane kas nors ramintų tokiais žodžiais!

       Ramintojų gretos tirpsta. Tačiau vis daugėja skubančių man į pagalbą. Visą gyvenimą buvau vienišė, o dabar namai tampa tarsi kokiu revoliucionierių štabu. Netrukus apaugu dangų siekiančiais kalnais brošiūrų apie stebuklingus onkologinių ligų gydymo būdus: pradedant urinoterapija ar homeopatinėmis žibalo ir parako dozėmis, musmirių, rupūžių ir korių kandžių trauktinėmis, baigiant nežemiškos kilmės Proto padiktuotais burokėlių klizmų ir šaltalankių kompresų receptais. Kažkodėl visos tos rašliavos autoriai yra tvirtai įsitikinę, kad susirgusieji vėžiu, ypač paskutinėse ligos stadijose, tampa idiotais.

       Mano šaldytuve, užraugtos trilitriniuose stiklainiuose, užpiltos elegantiškoje taroje, kurioje kažkada svaigiai teliūskavo viskis ar grietinėlės likeris, užmaišytos plastikiniuose mineralinio vandens buteliuose, rikiuojasi įvairiausios panacėjos, kurių jau vien išvaizda kelia siaubą, ką jau kalbėti apie skonį ar poveikį. Išpilti tų stebuklingų, rodos, savaime besidauginančių gėrimų nedrįstu. Kažkaip nesmagu prieš juos atnešusius, vien tik gera linkinčius žmones, o gal varžo senas lyg pasaulis prietaras – nespjauk į šulinį, iš kurio gal kada nors teks gerti. Beje, aš juk ir neketinu spjauti, o tik norėčiau išpilti magiškąsias substancijas į unitazą.

       Stengiuosi į savo problemą žvelgti šiuolaikiškai ir dienų dienas, o kartais net kiauras naktis naršau internete. Tiesą sakant, nieko kita veikti nepajėgiu. Netrukus jau žinau tiek medicinos terminų, kad galėčiau palaikyti turiningą pokalbį su milžinišką darbo stažą turinčiu onkologu. Deja, žinios apie sarkomą blogos. Lietuvių kaba apie šią ligą aptinku vos kelis lakoniškus puslapius su kukliomis lentelėmis, kuriose prie ketvirtosios, taigi, Mano Stadijos, juoduoja vienas vienintelis žodis: MIRTIS. Chi chi chi, – bandau linksmintis, –sakytum, kiti, net patys sveikiausieji, niekada nemirs.

       Rusai kaip visada ir šioje srityje linkę į kraštutinumus. Kita vertus, esu tiek apdujus, kad net nesugebu kirilica surinkti kelių žodžių. Daugiausia optimizmo teikia amerikietiški tinklalapiai, nors net po juos naršydama gana greit įsitikinu, kad nevirsiu stebuklinga mergele, nugalėjusia devyngalvį slibiną. Ne, netapsiu vadinamuoju survivor, nors jie, išgyvenusieji, išlikusieji, iš bedugnės išlipusieji, taip gražiai švyti šventųjų kankinių šypsenomis puslapiuose, kurie atsidaro šlamėdami skaitmeninėmis neužmirštuolėmis, atpyškinus kelis kodinius slaptažodžius: cancer, hope, miracle (1)...

       Bandau guostis, kad nesužinojau nieko nauja, išskyrus faktą, kuris ir taip buvo nenuginčijamas: anksčiau ar vėliau aš mirsiu. Juk pati sau dažnai tvirtinau, kad nenoriu sulaukti senatvės. Paauglystėje būčiau mušusis į krūtinę, kad yra pats tas išeiti iš gyvenimo nesulaukus penkiasdešimties. Beje, tada man atrodė, jog „ištirpti nebūtyje“, kaip vos ne krauju rašiau savo mokykliniuose dienoraščiuose, geriausia Kristaus amžiaus – 33. Tai ko gi dabar noriu?

       Visada domėjausi mirties tematika, net pasakos man atrodė neįdomios, jei jose niekas nemirdavo, su pasimėgavimu „žudžiau“ pagrindinius savo romanų herojus, dešimtis kartų perskaičiau Egipto ir Tibeto „Mirusiųjų knygas“, keliaudama po Himalajus fotografavau makabriškus tantrinio budizmo simbolius, o vos prieš mėnesį recenzuodama savo bičiulio knygą, net pasivadinau „mirties adepte“. Tai kas gi dabar atsitiko?

       Palengva pradedu suvokti. Kol ramiai gyveni ir esi visiškai sveikas, mirtis tėra abstrakcija. Nesvarbu, kad kiti, net patys artimiausieji, miršta. Tai neišsklaido tavo paties nemirtingumo iliuzijos, juo labiau kad ją palaiko ir kursto naujausios „lengvo ir patogaus“ gyvenimo doktrinos.

       Kas dieną esame žiniasklaidos bombarduojami mirties faktais, bet nei mūsų sąmonė, nei pasąmonė nebefiksuoja žaibo greičiu pyškinamų kraupių skaičių. Nė sekundę nebandome įsisąmoninti, kad kiekvienas žuvęs Beirute, Bagdade, Gazoje, miręs badu ar nuo AIDS Afrikoje, buvo lygiai toks pats kaip mes, taigi užvis labiausiai norėjo gyventi. Graikų tragedijose ar Šekspyro dramose, mirus žmogui, sudrebėdavo visas pasaulis. Nūnai kiekviename trileryje nužudytieji krinta kaip lapai rudenį. Nors ir paradoksalu, bet nuolat prieš akis šmėkščiojančios serijinės mirtys tampa gudria Mirties neigimo technika.

       Vėl prisimenu Indiją. Mirtis čia dar nėra nustumta į tikrovės užribius, todėl „civilizuotam“ atvykėliui tenka gūžtis, kai kur nors Varanasyje pro šalį linguoja ir linguoja Ram Ram Ram murmančios procesijos su kremacijos laužams prie Gango paruoštais lavonais bambuko neštuvuose. Vaikai irgi mato tas gedulingas eisenas, todėl nė vienam indui leidėjui nešaus į galvą, kaip jų kolegoms amerikiečiams, iš Anderseno pasakų ištrinti mirties sąvoką, kad „nebūtų traumuojamos mažylių širdelės“.

       Net nereikia keliauti į Varanasį. Čia ir dabar mes taip pat esame nuolat informuojami apie pabaigą. Apie ją mums primena kiekviena surūkyta cigaretė, išgerta vyno taurė ar obuolio nuograuža. Keista, bet šiais laikais suvokti savo laikinumą ir baigtinumą yra didesnis maištas nei troškimas suardyti amžiną pasaulio tvarką ir būti nemirtingam. Tikruoju maištininku tampa nebe antžmogis, o tas, kuris drįsta viešai prisipažinti, kad yra bejėgis, silpnas, Evangelijos žodžiais tariant, „mažutėlis“.

       Argi ne maištas buvo popiežiaus Jono Pauliaus II paskutiniai gyvenimo metai, mėnesiai, dienos? Šio didžio „mažutėlio“ mirtį visi suvokėme kaip neįkainojamą pamoką, nors iki tol daugelis burbėjome, kad seno, ligoto ir kenčiančio žmogaus vieši pasirodymai tampa sunkiai pakeliami, beje, ne tiek jam pačiam, kiek mūsų jautrioms sieloms. Budėjimas prie merdinčio pontifiko ir atsisveikinimas su juo suvienijo daugiau žmonių nei patys džiaugsmingiausi įvykiai, pavyzdžiui, pompastiškas 2000 metų sutikimas.

       2000–ieji, 2007–ieji, 2010–ieji... Datos man pradeda kelti baimę. Viskas, kas įvyks po mėnesio, pusmečio ar metų, atrodo tarsi karalystė, pastatyta ant kortos. Toji korta – klausimas, ar aš dar gyvensiu.

       Vilčių ir toliau man niekas atkakliai neteikia. Per pūgą ir baisų speigą vykstu į Santariškes, į Onkologijos institutą, kur susirinks konsiliumas, turintis kažką nuspręsti. Tas kažkas –it utopinė svajonė apie ėriuką, gulintį šalia liūto. Slidinėju ant čiužių vėžininkų ligoninės laiptų ir jaučiuosi, lyg lipčiau į Stiklo kalną.

       Į erdvų kabinetą renkasi žmonės baltais chalatais: visi vyrai ir tik viena moteris. Iš paskutiniųjų bandau šypsotis, o jie mane varsto rūsčiais, nedraugiškais žvilgsniais. Staiga pasijuntu sunkiai nusikaltusi, lyg būčiau ragana, atsidūrusi prieš inkvizicijos teismą. Procesas prasideda.

       Į gynėjų pozicijas stoja du iš kitur atėję gydytojai – Gediminas, kuris mane operavo, ir Lina, neseniai užėmusi mano Angelo Sargo pozicijas. Suprantu, kad pokalbis sukasi apie vis tą patį esminį klausimą: gyventi man ar mirti? Gynėjai atkakliai reikalauja palikti nors kokį šansą. Tačiau inkvizitoriai, atsiprašau, konsiliumas, nesutinka. Gynėjai praranda pozicijas ir taip pat virsta kaltinamaisiais.

       Kaltintojai unisonu kartoja – padėtis labai rimta, pernelyg rimta, o aš girdžiu: raganą – ant laužo, ant laužo, ant laužo!!! Darnų vyrų chorą nustelbia moters falcetas: padėtis labai rimta, raganą – ant laužo!!! Pažvelgiu gydytojai į akis ir neišvystu nė krislelio užuojautos. Ji sėdi ant krėslo ranktūrio ir monotoniškai sūpuoja koją. Pamenu, senelis drausdavo man taip daryti, sakydamas, kad ant judinamos blauzdos supasi kipšiukas. Dabar tik jį ir tematau, nes kabinetas su visais jame esančiaisiais susilieja į pilką miglą. Ne, tai ne kipšiukas ir net ne kipšas, o pats tikriausias velnias. Procesas baigtas. Aš nuteista. Padėtis be išeities, todėl jau šiandien arba ryt privalau kapinėse išsikasti duobę (žemė kaip tyčia įšalusi), susisukti į baltas įkapes ir savo valia pasilaidoti.

       Slidinėdamos ant ledo, gūždamosi iš šalčio, mudvi su Lina kėbliname į kitą gatvės pusę išklausyti dar vieno gydytojo nuomonės. Jaučiu pažeminimą ir nuoskaudą. Šį kartą ne tik dėl daktarų nuosprendžio, kuris buvo ištartas taip, tarsi šioje žemėje jie turėtų dievų funkcijas ir galėtų kaip tinkami pailginti, sutrumpinti ar užbaigti savo pacientų gyvenimą. Įsižeidžiu, nes man pabrėžtinai aiškiai parodoma, kad daugiau nebesu visavertė, visateisė visuomenės narė.

       Hematologijos skyriaus vestibiulis nudažytas rožine spalva. Daktaras Laimonas nežiūri į mane kaip į nusikaltėlę, neskaičiuoja man likusio laiko, netgi siūlo kažkokias gelbėjimosi strategijas ir taktikas. Nelabai suprantu jo greitakalbės, bet girdžiu joje skambant viltį. Staiga į kabinetą trumpam įšvinta saulė, o daktaras Laimonas man atrodo it riteris, kuris kovoja su slibinu ir būtinai jį nugali.

       Psichologai, žinoma, pasakytų, kad iš tikrųjų viskas vyko anaiptol ne taip, gal net priešingai nei čia aprašyta. Jų manymu, onkologinis ligonis pasaulį mato neadekvačiai, o ypač iškreipiami diagnozės paskelbimo ir jos patvirtinimo momentai.

       Pačių psichologų Blaivų Požiūrį man tenka patirti paskambinus Paguodos telefonu. To man prisireikia vidurnaktį grįžus iš priešnaujametinio leidyklos „Tyto alba“ vakarėlio, į kurį tiesiog negalėjau nenueiti. Pokylyje laikausi didvyriškai, visiems šypsausi, nuolat juokiuosi ir išvis elgiuosi taip, it sarkoma būtų Aukso puodas. Tačiau grįžus namo, mane suima gailestis sau, liūdesys, sielvartas, baimė, totali panika. Nors ir keista, aš net pravirkstu. Raudu nesustabdomai. Žliumbdama paskambinu 118 ir klausiu Paguodos telefono numerio. Išgirdusi mano desperatiškus kūkčiojimus, operatorė susijaudina, skubiai padiktuoja skaičius ir palinki man ramios nakties.

       Paguoda atsiliepia ne iš karto ir abejingai paklausia, kas atsitiko. Tas abejingumas mane suerzina, ir aš net nebandydama slėpti, kad verkiu, iškūkčioju: „Šiandien sužinojau diagnozę, man sarkoma.“ Staiga man pasidaro gaila užsimiegojusios psichologės (šiaip ar taip – dabar trečia valanda nakties), todėl sušvelninu jos kankinimą pameluodama, kad man ne ketvirta, o trečia stadija. Tačiau mano daromi kompromisai moteriškei aname laido gale nereikalingi, ji nieko nelinkusi vyniot į vatą, bet rėžia tiesiai šviesiai: „Kiek žinau, trečios stadijos sarkoma nepagydoma.“ Guodėja akivaizdžiai susimokė su inkvizitoriais. Man norisi trenkti ragelį, bet tik nuolankiai suvapu: „Taip, nepagydoma, tikriausiai man nedaug liko...“ Verksmas užgniaužia gerklę ir baigti sakinio nebesugebu. Kokią minutę psichologė kantriai kenčia mano raudą.

       Galiausiai jos kantrybė trūksta: „Jei jau skambinat, tikriausiai turit kokių nors klausimų?“ Klausimų? Bejėgiškai bandau suformuluoti klausiamąjį sakinį: „Aš apimta panikos, nežinau, kaip man įveikti baimę...“ Psichologė, perdėtai ramiu balsu demonstruodama, kad jos kantrybė geležinė, teiraujasi: „O ko jūs bijot?“ Atsakau kiek nustebusi, nes man tai atrodo savaime suprantama: „Bijau mirties, bijau ilgo merdėjimo...“ Ji giliamintiškai patyli ir prabyla didaktiniu, netgi baramuoju tonu, it būčiau katinas, prišikęs į miltus: „Negi niekad anksčiau jūs nesusimąstėt apie mirtį?“ Įsižeidžiu, netgi liaujuosi verkti: „Aš mąsčiau apie mirtį, ir netgi labai daug.“ Ji tyli, laukia, tempia mane už liežuvio, todėl metu iššūkį: „Mirtis – mano mėgstama tema, aš apie ją nuolat galvojau...“ Psichologė, rodos, nujaučia, kad su šituo pokalbiu įklimps visai nakčiai, todėl bando vynioti meškeres: „Tai kas atsitiko dabar, jei jau esate taip puikiai su mirtimi susipažinus, kodėl jos bijot?“ Iš pykčio man užgniaužia žadą, bet ji aname laido gale tikriausiai pamanys, kad vėl verkiu: „Todėl, kad dabar tai yra mano mirtis, aš mirštu!“ Ji tyli ir laukia, kad pasakyčiau ką nors daugiau. Sadistė! Susiimu ir nutariu Paguodą įsprausti į kampą, tegu kalba pati: „Aš nežinau, ką man toliau daryti...“ Bet ji nepramušama: „Turbūt esat numačius kokį nors veiksmų planą?“

       Tikriausiai tikisi, kad sakysiu, jog noriu žudytis, ir tada mechaniškai atpils standartinę, tokiam atvejui skirtą litaniją. Špyga jai, nesulauks: „Aš neketinu gydytis, nenoriu jokių operacijų ir chemoterapijų... Išvažiuosiu į Indiją ir ramiai sau numirsiu Gango pakrantėje...“ Tyčia jai užsimenu, kad gydymas vis dėlto man siūlomas, o dėl Gango pakrančių blefuoju net susiriesdama. Kažkodėl naiviai tikiuosi, kad psichologė kaip kokiame Holivudo filme staiga puls mane įtikinėti, kad būtina gydytis, viską ištverti, gyvenimas to vertas. Jau beveik regiu happyendą, kaip ta užsimiegojusi moteriškaitė ūmai viską meta, stebuklingu būdu sužino mano adresą, atlekia su raudonojo vyno buteliu, iki paryčių mane įtikinėja, kad būtinai gydyčiaus, ir tvirtai prižada chemoterapijai prasidėjus iš solidarumo plikai nusiskusti galvą.

       Aiman, ji net nebando giedoti himno gyvenimui, o lakoniškai prataria: „Vadinasi, jau esat apsisprendus?“ Pokalbio nebetęsiu. Metu ragelį. Jau nežinia kelintą kartą per šį gana trumpą laiką vėl jaučiuosi kalta, kad man iškilo tokių didelių ir rimtų problemų.

       Supratusi, kad Paguodos telefonas man nepadės, griebiuosi kitų gelbėjimosi priemonių. Internete perskaitau, kad su piktybinėmis ląstelėmis reikia kovoti pasitelkus pasąmonės galias. Vėžines piktadares dera įsivaizduoti kaip juodas kirmėles ir, pasivertus baltų paukščių būriu, jas visas sunaikinti. Galima tiesiog įsivaizduoti, kaip šviesa nugali tamsą, Baltasis riteris nukerta galvą Juodajam, švytinti Gėrio jėgų kariuomenė įveikia murkšlinas Blogio pajėgas. Pasirinkimo skalė labai plati: nuo abordažo jūros mūšių iki Žvaigždžių karų. Draugams juokauju, kad piktybines ląsteles įsivaizduoju su Busho veidu.

       Kita mano pasąmonės galių žadintoja yra Liuda. Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad tik jai magiškai padedant Daina Gudzinevičiūtė laimėjo aukso medalį Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse 2000–aisiais. Liuda – labai paslaptinga moteris, rami kaip rugių laukas karštą vidurvasario dieną, kaip mėnesienos nutvieksta jūra per visišką štilį, kaip jokio vėjelio neblaškomas miškas apyaušriu. Man užtektų vien tos ramybės, bet Liuda imasi Erico Ericsono metodu panardinti mane į lengvą hipnozinį transą ir išjudinti snūduriuojančius gynybinius organizmo resursus.

       Vieną kartą turiu įsivaizduoti kelionę pėsčiomis per labai gražias vietoves, kurios gale jaukioje sodyboje sutinku puodžių. Jis man nužiedžia stebuklingą taurę, į kurią pripila gyvybės eliksyro. Kitą kartą vizualizuoju šventąjį Kailašo kalną, kuriam staiga prasivėrus patenku į gotikinę katedrą. Šventovė dar yra ir alchemijos laboratorija, o visos jos kolonos, arkos, skliautai apraizgyti švytinčiais vamzdeliais, kuriais teka mane išgydysiantys vaistai. Kai atsistoju prie altoriaus, ant manęs ir į mane pradeda fontanais trykšti vaivorykštinės srovės. Šiuos vaizdinius privalau įsidėmėti ir prisiminti kaskart, kai tik pritruksiu jėgų.

       Bandau atpyškinti savo naujuosius – mirtino ligonio – įspūdžius kompiuteriu. Tai beviltiška. Beviltiška ne literatūrine, o erdvės ir laiko prasme, nes į vieną puslapį, praleisdama skyrybos ženklus ir tarpus, stengiuosi sutalpinti visą savo gyvenimą. Sakytum, jau regėčiau letalinį lėkimo per savo likimą filmą, kurį mirdamas kiekvienas persuka į vaizduotės ekrano drobulę krintant vaiskiajai anapusybės šviesai. Isterišką mirčiai nuteistos maratonininkės išpažintį pavadinu Nadanta. Nadanta – tai Šyvos šokis, kuriuo jis sukuria pasaulį ir jį sunaikina. Staiga tampu mikroskopiniu kosminio Šyvos piršto judesiu, kuris nežinia kiek dar tęsis ir nežinia kuo – tverme ar nebūtimi – baigsis. Pasąmonė man kužda, kad privalau pati apsispręsti: gyvensiu ar mirsiu, gyvuosiu man likusį laiką ar merdėsiu? Negana to, ji tvirtina, kad laiko turėsiu tiek, kiek pati jo pasiimsiu.

       Visi bent kartą juokais ar pusiau rimtai esame savęs klausę: kaip elgtumės, jei žinotume, kad gyventi liko vieneri metai, mėnuo, savaitė? Nors ir keista, tikriausiai niekas net nebandė iš tikrųjų sąžiningai į tai atsakyti. Kaip elgčiausi aš, jei žinočiau, kad rytojaus diena man bus paskutinė, negana to, turėčiau stebuklų lazdelę ir galėčiau reikalauti visko, ko tik širdis geidžia? Kad ir kiek save kurstau fantazijomis apie Lhasą, Las Vegą, Niujorką, Barseloną, Jeruzalę, kelionę aplink pasaulį, skrydį į Mėnulį, kad ir kaip save vilioju pusryčiais su Gabrielių Garcia Marquezu, pietumis su Robertu de Niro, vakariene su Emiru Kusturica, siūliau sau haute couture sukneles, deimantus, sabalų kailinius, orgijas su neįtikėtinais delikatesais, mariomis alkoholio, puikiausios „žolės“ suktinėmis, aukščiausios prabos heroino takeliais, gundausi žavingais, bet intelektualiais vyriškiais ir tobulu seksu, tačiau man norisi, kad paskutinė diena būtų tokia kaip visos. Tokia, kokių praeina tūkstančių tūkstančiai nė nepastebėtų. Noriu, kad ji niekuo nesiskirtų nuo ilgiausios virtinės pilkų savo sesių, bet, įsisąmoninta ir su pasimėgavimu nugyventa, taptų tikra dienų karaliene. Ne, karalienės nereikia. Man užtektų paprasčiausios dienos Prieš Nuosprendį.

       ____________________

       (1) Vėžys, viltis, stebuklas (angl.). Išnašos – red.

       Ivanauskaitė, Jurga. Viršvalandžiai. – Vilnius: Tyto alba, 2007.