Martynas ėjo mirgančiomis svetimo miesto gatvėmis “Vis sparčiau, sparčiau, sparčiau, kol galiausiai pasileido bėgti tekinas, verksmingai mėgaudamasis savo žingsniais, kurių tamsiai mėlynas aidas smigo į slogią naktį. Gailestis sau ginė jį kaip botagas, bet Martynui vis rodės, jog stovi vietoje, o namai plaukia pro šalį kaip milžiniški laivai, didingai nepastebintys ant vargano plausto besiblaškančio vienišiaus. Martynas, apimtas graudulio, žiūrėjo į užuolaidas, margintas žirneliais, gėlytėmis, kvadratėliais, juostelėmis, žvaigždutėmis, drugeliais, ir prisiminė, kaip vaikystėje vakarais vaikščiodavo su mama violetinėmis savo miesto gatvelėmis, iš užuolaidų spėliodami, koks gi už jų slypi gyvenimas. O tas gyvenimas visada atrodydavo toks pat margas, džiugus, jaukus kaip kartūno užuolaidėlės, kvepiantis ką tik iškeptais pyragais, minkštas it pūkų patalai, murkiantis lyg katinas. Ir dabar Martynas pasijuto kaip vaikystėj. Pro užtrauktas užuolaidas – spėjamas, pro jų plyšius – byrantis nuotrupomis, pro atitrauktas – regimas kaip ant delno, svetimas gyvenimas Martynui rodės nepasiekiamas, gražus ir palaimingai liūdnas – it senovinis nebylus filmas. Viskas įgavo neapsakomą svarbą ir neginčijamą prasmę – rodės, pasaulis ims ir subyrės, jei kas nors išnyks: ar molinis indas su pelargonija, išsišakojusiu alijošiumi, nužydėjusių amariliu, kurio žiedas teprimena sprogusį balioną, ar narvelis su nebylia kanarėle, ar cukruotuose rojaus obuoliukuose įklimpusi musė, snaudžiantis senas katinas, raudonos taškuotos dėželės su užrašais – cukrus, miltai, pipirai, druska ir t. t., krištolinis sietynas, apstulbusiomis akimis spoksanti lėlė, laikrodžiai, lygintuvai ir veidai, veidai, veidai... Tačiau kuo ilgiau, kuo įdėmiau Martynas stebeilijosi į įtartina palaima spinduliuojančius langus, tuo labiau jie darėsi grasinamai svetimi. Staiga jis pasijuto it plaukas, kartu su gardžiu kąsniu pakliuvęs kam į burną. Martynas užsimerkė ir išvydo pasišlykštėjimo iškreiptą neapsakomai didelį veidą. Pasijuto išspjautas. Tada pradėjo bėgti dar greičiau. Tolumoje išniro geležinkelio stotis, žadėdama jei ne visišką, tai bent laikiną išsigelbėjimą. Įsmukęs pro griozdiškas, sunkias kaip kryžius duris, jis giliai įkvėpė prakaitu, chlorkalkėmis ir šlapimu dvokiantį orą, prisiminė nekenčiamiausias fizinio lavinimo pamokas ir atsiduso. Martynas kaip visada gerokai nustebo, kad naktį stoty šurmuliuote šurmuliuoja žmonės, it jiems neegzistuotų joks laiko ritmas. Jis užvertė galvą į elektroninį laikrodį, ir kaip tik tuomet juodame tablo sužibo žali skaičiai 00.00. Persmelkė baisi nuojauta, panašesnė į garsą nei į mintį, kurią jis stengėsi nuvyti šalin, išguiti, to sau neprisipažindamas. Tačiau toji įstrigo it dideliausia neprisimenamo sapno rakštis. Martynas pasielgė kaip ir daugybė kitų baisiose, neišsprendžiamose situacijose atsidūrusių žmonių – guodė save, kad tik sapnuoja. Jis dairėsi, kaip skęstantis šiaudo ieškodamas kokių nors žymių, liudijančių, kad visa aplinkui – ir pats Martynas – tėra vien sapnas.
       Atsistojo į eilę prie bilietų ir bejėgiškai nunarino galvą, prisipažindamas, kad nesapnuoja. Žiūrėdamas į nubalnotas savo batų nosis, dulkinas bespalves grindis, saulėgrąžų lukštelius, išspjautą kramtomą gumą, primenančią sumindytas nykštuko smegenis, Martynas pabūgo, ar tai, ko sau pačiam nedrįsta nė prisipažinti, nėra kuo puikiausiai matoma kitų. Jis iš padilbų nužvelgė greta stovinčius žmones. Nė vienas į jį nežiūrėjo. Bet tai nei paneigė, nei patvirtino Martyno įtarimą. Žmonių abejingumas būna įvairiopas. Ūmai jis pagavo mažos strazdanotos mergytės žvilgsnį. Mergytė jį tyrinėjo užsispyrusi, su piktu smalsumu. Martynui pasirodė, kad ji viską supranta. Jis nuolankiai ir kvailai išsišiepė pridususiam žiurkėnui, kurį mergytė laikė patupdžiusi litriniame stiklainyje. Martyno šypsena staiga padvelkė piktdžiuga, nes mergytė pasirodė siaubingai panaši į homunkulą. Jis įsivaizdavo ją stikliniame inde. Nusipirkęs bilietą, skubiai nuėjo nuo kasos, nugara jausdamas niršų mergytės žvilgsnį. Atsitrenkė į moterį, nešiną laidotuvių vainiku. Ji spigiai aiktelėjo, sakytum Martynas būtų sudavęs jai per veidą.
       Išėjęs į lauką, nepajuto jokio palengvėjimo. Naktis buvo šilta ir alsi, kaip pietuose. Atrodė, kad dvokiantis tirštas oras gličiomis plėvėmis veliasi aplink rankas, limpa prie veido, dusindamas užkemša nosį ir gerklę. Martynas kelissyk atsikrenkštė ir nusispjovė, tiesiog stebėdamasis, kodėl seilės nepakimba tamsiame ore, o tekšteli ant garuojančio asfalto.
       Traukiniai visada stūmė Martyną į sunkiai paaiškinamą neviltį. Pirmiausia jis lyg laukinis nudžiugdavo, kad žmonės yra sugalvoję tiek visokiausių patogių mašinų – tarp jų ir traukinius. Paskui – susigraudindavo it vaikas, raminamas ne tais žaislais, kurių norėjo, nes traukinys, kad ir koks puikus būtų, niekuo negalėjo padėti liūdinčiai Martyno sielai. Ir dar – pamačius naktinį traukinį, Martynui kažkodėl kildavo klausimai – kiek žmonių tą akimirką gimsta, kiek mylisi, kiek miršta,“ kiek džiaugiasi, kiek mušasi ir kiek yra apimtų nevilties? Jis visada pats sau atsakydavo, kad pastarųjų yra daugiausia, nors beveik su nuostaba prisimindavo, kad yra ir tokių, kurie joja per dykumas ant kupranugarių, aukoja romiai šypsantiems dievams oranžines gėles ar medžioja krokodilus (...o ką jau kalbėti apie vidurnakčiais nežinia iš kur atsklindantį ilgesingą traukinio ūktelėjimą....).
       Martynas ėjo palei traukinį, o toji nuojauta brinko galugerkly kaip šleikštulys ar tramdomas verksmas. Jis įlipo į antrą vagoną ir atsisėdo ant dviviečio suolo, vildamasis, kad šalia niekas neįsitaisys. Dėl tos pačios priežasties susikėlė kojas ant suolo, esančio priešais. Martynas giliai atsiduso, mėgaudamasis tamsia vienatve, bet kaip tik tuomet visuose vagonuose, lydima šaižaus garso, įsižiebė šviesa. Pasijuto, lyg būtų milžinišku metaliniu daiktu gavęs per galvą ir iš akių butų ištryškusi gigantiška, visa apšviečianti, negęstanti žiežirba. Martynas užsidėjo tamsius akinius, kurie jo vaikiškam veidui suteikdavo atsainaus brutalumo, ir gūžėsi, kūprinosi, šviesos įvarytas į patį vagono kampą. Nepakenčiama buvo ir tai, kad į traukinį pradėjo lipti žmonės. Nė vienas nežiūrėjo į Martyną, juo labiau – nebandė šalia sėstis. Tai ir džiugino, ir kėlė įtarimą, kad jie visi kuo puikiausiai žino tai, ką jis tik nujaučia, bet dar vengia sau prisipažinti. (Žmonių abejingumas būna įvairiopas.) Tarp naktinių keleivių Martynas nustebęs atpažino vieno teatro aktorius – Karalių ir Karalienę, matyt, grįžtančius po spektaklio. Karaliaus akyse tyvuliavo didingas nuovargis, o veidas atrodė rūsčiai ironiškas, bet patenkintas. Karalienė Martynui priminė durklą – brangakmeniais nusagstytą, gėlėmis ir paukščiais iškalinėtą, dviašmenį, klaikiai aštrų, nešantį mirtį. Baisiai gražų. Jos veidas buvo melsvai baltas, kaip ir lietpaltis, o šypsena sustingus ir ekstaziška. Karališkajai porai iš paskos sekė džinsuoti ilgakinkliai dvariškiai – labai jauni, labai įžūlūs, labai įsimylėję save ir niekinantys visa aplinkui. Jų griausmingas kvatojimas Martynui pasirodė tiesiog bauginamai sveikas. Martynui smarkiai palengvėjo, kai tie, prikvatoję ir prispjaudę vieną vagoną, nudrožė į kitą. O žmonės ėjo ir ėjo, keldami nuostabą, kad yra šitiek naktimis nemiegančių, važinėjančių iš vieno miesto į kitą, ir – be jokių nuovylio žymių veiduose. Jam atrodė, kad paskutiniu traukiniu gelbstisi tik visiškos nevilties genami. Kitame vagono gale įsitaisė pagyvenusi porelė ir tuoj pat ėmė bučiuotis. Martynui pasidarė šleikštu, – anaiptol ne todėl, kad būtų buvęs koks doruolis. Ir pats šiame traukinyje dar ne tokius dalykus išdarinėdavo, bet jis buvo gražus, o jo mergaitės – nepaprastos. Martyną apėmė nemalonus jausmas, lyg tų dviejų veidus tyrinėtų per smarkiai didinantį lęšį – matė išsiplėtusias poras, gyvaplaukius, raukšles. Nusisuko į langą, nes nuo jųdviejų sklindantis prakaito kvapas ėmė jį vimdyti. Bet jis sau melavo – tie žmonės buvo niekuo dėti... Martyną sprogdinte sprogdino baisioji nuojauta. Atsitiko ir dar vienas nemalonus dalykas: piktoji mergytė su leisgyviu žiurkėnu stiklainyje nuo bulgariško kompoto įsitaisė visai netoliese. Jos nesiskutęs, aitriai žaliu treningu apsivilkęs tėvas užknarkė vos užpakaliu palietęs suolą. Mergytė įsikišo į nosį pirštuką ir, mįslingai šypsodama, nenuleido nuo Martyno viską suprantančių akių. Jį stingdė siaubas, kad tuoj tuoj turės sau prisipažinti tai, ką jau žino mergytė. Moteris ir laidotuvių vainikas taip pat atsirado šitame vagone. Ant dar vieno, kompanijos nemėgstantiems skirto suolo įsitaisė į buldogą panaši senutė su pernokusių braškių krepšiu. Jos puvo beregint ir skleidė rūgštų liūdną kvapą. Didingai it karališkoji pora vagono gale išniro mažas storas žmogelis duksliomis kelnėmis ir per dideliu megztiniu akį rėžiančiais violetiniais, geltonais, juodais langeliais. Plačiai išskėstose rankose jis nešė stiklą, prie kurio buvo priglaudės ir veidą. Jis lėtai, iškilmingai prasliūkino vagonu ir sustojo prie Martyno. Martynui net paširdžius nudiegė– tas žmogėnas gali įsitaisyti šalia. Jis skubiai šoko atidaryti durų. Apstulbęs pamatė, kad tas rankose nelaiko jokio stiklo. Žmogučio veidas buvo plokščias, akys siauros, suknežinta nosis ir plačiai išsiliejus beprasmė šypsena. Mažos, putlios it naujagimio rankutės – sugniaužtos į rausvus kumštelius. Kažką šnarpštelėjęs, žmogelis nusliūkino toliau, o Martyno akyse ėmė plaukioti violetiniai ir geltoni kvadratėliai. Staiga, tarsi persekiojama, į vagoną įpuolė mergaitė dirginamai raudona suknele. Ji klestelėjo priešais Martyną, nė menkiausio dėmesio ne kreipdama į jo ištiestas kojas. Šalia savęs ant suolo nušveitė purviną skėtį, nutrintos odos rankinuką, Tomo A. Rudoko eilėraščių knygutę ir juodai pilkų kraujažolių, tikriausiai rinktų tarp bėgių, puokštelę. Ji garsiai šnopavo ir neįtikimai perkreipusi galvą žiūrėjo pro langą, ar jos kas nesiveja. Tačiau peronas buvo tuštut tuštutėlis. Tada mergaitė atsisuko ir atkakliai įsistebeilijo Martynui į akis. Jam pasidarė klaikiai nejauku, bet kaipmat suvokė, kad ji žiūri į veidrodinius akinių stiklus. Mergaitė nebesidairo pro langą, pamanė Martynas, mėgina nuo savęs nuslėpti, jog laukia kažko ją atsivejančio. Tai Martyną net pradžiugino. Ūmai prabilo garsiakalbis. Griausmingas it milžino bežodis šniokštavimas pranešė, kad traukinys išvyksta. Visiškoje tyloje, kuri paprastai užplūsta prieš pat išvykimą, pasigirdo trumpas sausas trekštelėjimas, tarsi kas pusiau laužtų obuolį. Mergaitė atsiplėšė pati nuo savęs, pašėlusiai trenkė duris, paknopstom iššoko iš vagono, vos nepargriuvo ir nubėgo peronu, kaukšėdama aukštakulniais bateliais. Jai tolstant, žingsnių aidas darėsi vis garsesnis ir garsesnis, kurtinantis, nebepakenčiamas. Mergaitė užsikimšo virpančiais pirštais ausis ir stebėjo Martyno akinių stikluose save pačią, nesugrąžinamai tolstančią dumsiu peronu, mažėjančią, dar plykstelinčią it raudona žarija ir išnykstančią. Traukinys vis labiau didino greitį. Mergaitė paskubomis atsivertė knygą ir įsikirto akimis į kažkurią raidę. Martynas žiūrėjo pro langą. Mėnulis buvo absurdiškas, kreivas, panašus į plaušinę, o ne į teniso kamuoliuką. Neoninės lempos liejo negailestingą šaltą šviesą, Martynui toptelėjo, kad užuodžia jos kvapą – bjaurų it formalino. Jis įrėmė galvą į vėsų stiklą ir pamatė plėšriai švytinčius bėgius, kurie, staiga išdaužę akinių stiklus, įsmigo į jo akis, kiaurai pervėrė galvą. Martynas pakibo juodumoje tarp dangaus ir žemės, ant dviejų, niekur neprasidedančių ir niekur nesibaigiančių, mėnesienoje spindinčių metalo strypų. Toji kankynė liovėsi traukiniui įnėrus į tunelį. Klausydamasis, kaip aidžiai, lyg milžiniška nesveika širdis, dunksi traukinio ratai, Martynas buvo priverstas prisipažinti. Tai, ką slėpė, buvo jau nebe nuojauta, o jo esmė. Martynas buvo miręs. Jis buvo miręs. Miręs. Tai neatsitiko staiga. Jis merdėjo ilgai. Galimas dalykas, jau kadais buvo miręs. Galbūt tai įvyko vos išaugus iš vaikystės, čiulbančio, žaliai geltono, raudonais žemuogių taškeliais nusėto meto, tūkstantakėmis paslaptimis spoksojusio iš visų kampų, naktinėmis baimėmis šnarėjusio aplink galvą, nuostabiausiais pažadais plevenusio danguje. Praėjus vaikystei, Martynas pasijuto lyg vanduo ąsotyje, iš kurio išėmė nužydėjusias gėles. Jis prarado skaidrumą, drumstėsi, švinko. Martynui atrodė, kad aplinkiniai užuodžia iš jo sklindantį užsistovėjusio, pūvančio vandens dvoką ir suka nuo jo veidus, traukiasi, bėga. Gal tai ir buvo mirties kvapas, daręs jį svetimą žmonėms, nors pats savo vienatvę laikė savanoriška ir verta pasigėrėjimo. Jis prisiminė, kaip linksmuose, liūdnuose ar nuobodžiuose pobūviuose stebėdavo žmones visai iš šalies, – it pro padidinamąjį stiklą tyrinėdavo jų akis, lūpas, rankas, kojas, kūnus, virtuoziškais patanatomo judesiais skrosdavo jų sielas. Martynas kolekcionavo savo įspūdžius fanatiškai kruopščiai, slėpė juos metalinėse dėželėse, klijavo į storus albumus ornamentuotos odos viršeliais, smeigtukais segė prie kartono ir slėgė po stiklu. Bet, nepaisant visų pastangų, gyvenimas ėjo pro šalį jo nė nepaliesdamas, tesukeldamas amžiną praradimo liūdesį. Martynas jautė, kad kažkur visai čia pat yra draugiškumas, net – meilė, tereikėjo žengti vienui vieną žingsnelį, bet jis nežinojo, į kurią pusę. Be to, ir negalėjo – buvo miręs. Mirusiojo akimis Martynas stebėjo, kaip priešais sėdinti mergaitė išsitraukė iš kišenės efedrino pakelį, praplėšė, išbėrė ant delno visas tabletes. Kiek padvejojusi, užvertė galvą ir susižėrė jas į burną. Nukramtytas lūpas iškreipė pasišlykštėjimo grimasa. Martynas puikiausiai žinojo, kokios šleikščiai gaižios tos tabletės, kurias pats saujomis rydavo mokyklos tualete (veikiai atsirado rimtesnių žaislų, jis net nešiojosi švirkštą istorijos vadovėlio nugarėlėje, bet žaidimai su mirtimi jam, mirusiajam, neteikė malonumo). Mergaitė, suraukusi išpešiotus, plonus it vijoklio ūseliai antakius, konvulsyviai rijo seiles. Ji užsidengė ranka burną, ir atrodė, kad nenori išleisti paukščiuko, mėšlungiškai besiblaškančio galugerkly, po plona kaklo oda. Nuo plaukų pašaknų mergaitę pradėjo pilti tirštas ir lipnus it gervuogių sirupas raudonis. Jos ausys su auskarams pradurtomis skylutėmis Martynui atrodė panašios į konservuotus kalmarus. Jis pasišlykštėjęs nusisuko į mažylę su žiurkėnu, kuris gulėjo ant šono ištiesęs visas keturias letenėles ir nerodė jokių gyvybės ženklų.
       – Vargšas Mukas, jis taip nori miego, taip nori miego, man baisiai jo gaila, jis taip nori miego, – irzliai kartojo mergytė, trūkčiodama knarkiantį tėvą už rankovės, tįstančios it žalias balionas.
       Nepažadinusi tėvo, mergaitė pati įkišo ranką į stiklainį, atsargiai lietė žvėriūkščio akis, baksnojo nosį, krapštė paausius, badė minkštą pilvą, gnaibė šonus. Žiurkėnas nereagavo – buvo nebegyvas. Mergytė pastatė stiklainį ant suolo ir pati atsiklaupė šalia, rankomis parėmus smakrą. Ji buvo negraži, bet kažkaip nevykusiai, nelinksmai žavinga, it vargana zoologijos sodo beždžionėlė. Mergytė glaudė veidą prie stiklainio, buka strazdanota nosim uodė orą, paskui papūtus lūpas alsavo vidun, tarsi tikėdamasi įkvėpti žiurkėnui gyvybę. Ją džiugino aidus švilpesys ir rasojančios stiklainio sienelės. Martynui akimirką dingtelėjo, kad toji menkutė, į išaugtinę, nuskalbto satino suknelę įsprausta mergytė prikels ne žiurkėną, o jį patį iš numirusiųjų – toks TIKRAS buvo jos negražus veidas (netrukus jai pačiai tapsiąs nepakenčiamas). Martynas beviltiškai išsiilgo to tikrumo, virpančio siaurų mergytės lupų kampučiuose, pilkuojančio akyse, tepridengto šviesiomis striukomis blakstienomis. Staiga mergytė cyptelėjo, neįtikimai sumažėjo ir įkrito į stiklainį. Užgniaužęs žadą, Martynas sekė, kaip mergytė išgąstingai dairosi, purtoma begarsės raudos ropinėja indo dugnu, mažyčiais kaip prieskoniniai gvazdikėliai kumštukais daužo aprasojusias sienas, pripuola prie milžiniško žiurkėno ir verkia, įrėmus kaktą į jo užmerktą akį. Martynas pašoko ir pasilenkė prie stiklainio. Jis įkišo pirštą, norėdamas ištraukti verkiančią mergytę, bet kaip tik tuomet pabudo jos tėvas, nusižiovavo inkšdamas, žybčiodamas metaliniais dantimis, ir nužvelgė Martyną dar nesuprantančiomis, bet jau piktokomis akimis. Mirusysis apsisuko, ketindamas sprukti į kitą vagoną, su kažkuo susidūrė ir užsimerkė, išgirdęs dūžtančio stiklo garsą. Kai atsimerkė, išvydo violetinius, geltonus, juodus kvadratėlius, ištižusią šypseną, skubiai nuleido galvą ir suprato stovįs kraujo klane. Mažasis žmogelis, kažką suvogravęs, atsisėdo į Martyno vietą, priešais mergaitę, milžiniškais išsiplėtusiais it juodosios skylės vyzdžiais spoksančią kažkur. Kraujo klanas klampino, traukė Martyną nelyginant pelkė, jis jautė, kad tuoj prasmegs, bet staiga pamatė, kad raudonasis skystis sunkiasi iš krepšio su braškėmis. Jis giliai atsiduso ir, sprukęs į tambūrą, užsirūkė. Martynui tikrai palengvėjo, susitaikius su mirtimi. Traukinys artėjo prie miesto, kuriame Martynas gyveno. Vagonuose prigeso šviesos. Pro durų langus jis žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą vagoną; jie atrodė it ligoninės palatos, kuriose žmonės, atplėšti nuo savo aplinkos, daiktų, įpročių, artimųjų, praranda patys save, apvilkti vienodomis pižamomis (dabar toks visus sulyginantis rūbas buvo prieblanda), visiškai netenka formos. Traukinys sustojo, ir keleiviai klegėdami pasipylė laukan, it išsikankinę paukščiai atšovus narvo groteles. Nutaisę žūtbūtinai ryžtingus veidus, jie lėkė požeminiu perėjimu, tylėdami, šnopuodami, stumdydamiesi, įpykę, tarsi šios lenktynės nulemtų jų likimus. Bet eilėje prie taksi mirusysis buvo pirmas. Už nugaros kažkas susimušė, kažkas virto balon, skambiai stuktelėjęs pakaušiu į šiukšlių dėžę, godžiai sukleketavo įspūdžių išalkusios moterys. Martynas įšoko į mašiną ir palaimingai išsidrėbė ant užpakalinės sėdynės. Pro priekines dureles mašinon įsėdo moteris su laidotuvių vainiku, teikiančiu jai privilegijų. O gal ji tiesiog pasinaudojo muštynių sukelta sumaištimi. Mirusiajam jau niekas neberūpėjo. Na o laidotuvių vainikas pasirodė pernelyg lėkštas simbolis, kad vertėtų kreipti į jį dėmesį. Moteris sėdėjo pasisukus į vairuotoją ir šypsodamasi kažką kalbėjo. Martynas žiūrėjo į jos kumpanosį profilį, pravažiuojant pro kiekvieną žibintą ritmingai blykčiojantį auksinį dantį. Ji kažką pasakė ir padėjo vainiką šalia Martyno. Iš abiejų ant palangės sustatytų garsintuvų griaudėjo laidotuvių maršas – saldžiais balsais suokė „Modern Talking“. Mirusiajam nedavė ramybės mintis, ar jam pavyks susimokėti, už taksi, užlipti į penktą aukštą ir atsirakinti duris. Bet visa tai jis atliko kuo puikiausiai. Koridoriuje uždegė šviesą ir pamatė, kaip stambus tarakonas, dusdamas nuo mirties kvapo, bėga raudonu kilimu. Sutraiškęs gyvį, jis nuėjo į mamos kambarį ir pasakė:
       – Mama, aš miręs.
       Jos atsakymas buvo mieguistas ir kvepėjo sapnais:
       – Labanakt...
       Martynas suprato, kad iš numirusiųjų nebeprisikels...


       1986

 

       Ivanauskaitė, Jurga. Kaip užsiauginti baimę: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.