Su Irma susipažinau šį pavasarį kažkokiose beviltiškai nykiose išgertuvėse. Ji sėdėjo ant grindų ištiesusi ilgas, juodomis kojinėmis aptemptas kojas ir rūkė. Irma negėrė, tačiau jos akys blausiai švytėjo, ji lingavo į muzikos taktą, pati sau šypsojosi ir jokio dėmesio nekreipė į aplinkinius. Jos abejingumas ir uždarumas mane erzino. Aš irgi buvau pasiryžęs negerti, sėdėti štai taip įsmeigęs akis į nebūtį, rūkyti ir šypsotis tolimam žydram augalui, kurio nėra šioje žemėje. Siutau, kad mano vaidmuo jau vaidinamas, ir gana sėkmingai. Dar labiau siutau, kam nenuleidžiu akių nuo Irmos. Ji nebuvo nei graži, nei, ko gero, protinga, tačiau mes pripratę garbinti kenčiančiuosius, o visa Irmos povyza bylote bylojo, kad ji pasimėgaudama neria į neviltį. Mes pašokome kelis šokius, atsainiai pasibučiavome. Irma pareiškė, jog čia pakankamai įsilinksminusių mergaičių, labiau tinkančių meilės reikalams. Nejaugi?
       Kai Irma manęs paprašė palydėti ją namo (pasirodžiau vienintelis blaivus asmuo šioje kompanijoje), nustebau. Tai jau nebebuvo iš jos vaidmens.
       Mes ėjome pėsti tuščiomis gaudžiančio miesto gatvėmis. Dangus buvo aklas ir juodas lyg neperšaunamo stiklo plokštė, sauganti miestą nuo žvaigždžių šviesos.
       Irma ėjo priekyje tylėdama, lengvu, beveik šokio žingsniu. Jokio noro užmegzti kontaktą su manim... Pačiupau ją už rankos, prisitraukiau artyn ir ėmiau bučiuoti. Irma nesipriešino, glostė man plaukus, kaklą. Staiga atšoko ir vėl niūniuodama nuėjo priekyje.
       Priėjome jos namus – daugiaaukštį statinį su begale langų, rodos, sugėrusių į save visą nakties tamsą.
       – Užeik pas mane, namie nieko nėra, tėvai išvažiavę, – staiga tarė Irma.
       Nemačiau jos veido, ji stovėjo nugara į mane. „Mergaitei pagailo, jog naktis praeis tuščiai“, – ciniškai pagalvojau, lipdamas paskui ją į penktą aukštą. Unikaliai tvarkinga laiptinė: vazonėliai su alijošiais, araukarijom, ciklamenais juodo molio puoduose, fikusas medinėje dėžėje lyg grabe, keistos formos lapai, dygsta iš krištolo šukių.
       Irma ilgai rakino duris ir neryžtingai sustojo. Paskui kyštelėjo ranką vidun, uždegė šviesą. Įėjome. Irma dairėsi, lyg ji, o ne aš, čia būtų svečias. Normalus koridorius: tapetuose veši violetiniai subtropikų augalai, ant sienų japoniški paveikslėliai – iš jų žvelgia sveiki rausvi paukščiai ir nuolankiai šypsančios geišos. Veidrodis drožinėto raudonmedžio rėmais su nemaloniai žaliom žvakėm šonuose. Jame atsispindi gretimo kambario langas, juodas dangus, geltona miesto pašvaistė, niūrus kalno siluetas.
       Irma pažvelgė į mane ir kaltai nusišypsojo.
       – Uždek šviesas kituose kambariuose, – tyliai paprašė.
       Įdomu. Tikėjausi prietemos, romantiškos žvakių šviesos, erotiškų Donos Samer dainelių. Na o vėliau...
       – Mergytė, pasirodo, bijo tamsos, – nusišaipiau ir apėjau visus keturis kambarius, degiodamas šviesą. Skoningai apstatyti kambariai dvelkė keista tuštuma.
       Įėjau į Irmos kambarį. Lova, stalas, patefonas, krūva užsieninių „diskų“ ir akinamai raudona grakšti kėdė. Keista, paprastai tokios panelės mėgsta niekučius. Tiesa, Irmos kambario sienos buvo nukabinėtos džiovintomis rožėmis. Jos kabėjo ant plonų rausvų virvučių, liūdnos ir bespalvės, atrodė tarsi kažkokių rojaus paukščių iškamšos. Jų buvo tiek daug, kad net man tai nepasirodė banalu.
       – Aš įjungsiu muziką, – tarė ji tyliai, – Vivaldį, aš jo nebijau.
       Iš stirtos margų blizgančių vokų paėmė vieną, juodą ir apiplyšusį. Netrukus kambaryje pasklido gaivi pavasario muzika.
       – Originalu, – pareiškiau.
       Ji maivėsi labai natūraliai. Tik pamanykit – Vivaldžio ji nebijo!
       Atsisėdau ant lovos. Ko gi tu ilgiesi tarp tų sudžiūvusių rojaus paukščių?
       – Gal tau kavos ar vyno? – staiga tarė ji. – Bet tada eime su manim į virtuvę, aš viena negaliu.
       – Kodėl, mažyte? – atsistojau ir apkabinau ją.
       – Ten gali kažkas būti, man rodos, ten kažkas yra, – pasakė Irma, žvelgdama pro mano petį į uždaras duris.
       – Brangioji, nevaidink, – pasakiau.
       Mes pasibučiavome ilgu iškilmingu bučiniu. Nuėjome virtuvėn. Pažvelgiau pro langą. Matinės miesto pašvaistės apšlakstytas dangus. Juodas kalno siluetas. Kur aš tai esu matęs? Akimirką pasijutau it sapne. Prisiminiau – veidrodis drožinėto raudonmedžio rėmais, dvi žalios žvakės...
       Irma sumalė kavos pupelių, užkaitė vandens. Aš atsisėdau ir stebėjau ją. Ji kartkartėm sustodavo ir įsitempusi kažko klausydavos. Staiga kažkuriam kambary nuo skersvėjo trinktelėjo durys. Irma krūptelėjo ir šoko prie manęs.
       – Vis dėlto jis čia, o dieve, jis čia, – sušnibždėjo nežiūrėdama į mane.
       – Kas toks, mergaite? – paklausiau.
       Apkabinau ją, ji įsirėmė delnais man į pečius ir žvelgė iš viršaus. Man pasirodė juokinga jos baimė. Norėjau pasisodinti Irmą ant kelių, bet ji atšoko nuo manęs.
       – Jis, Godo, jis atėjo, – pasakė.
       Tai jau buvo nebepakenčiama.
       – Štai taip gimdoma, išsikėtojus ant kapo. Blykstelės diena ir – vėl naktis. Laikas – tik tam, kad pasentum. Oras sklidinas mūsų vaitojimo... – pacitavau demonstruodamas, jog ne tik ji, bet ir aš žinau šį tą apie Semiuelį Beketą ir absurdo teatrą. – Godo neateis, mergyte. Čia visa mūsų gyvenimo esmė. Mes jo laukiame, o jis – neateina. Viltis, jog jis ateis, yra mūsų gyvenimo variklis, – įsileidau į patetiką.
       – Bet jis jau čia. Arvydai, jis kiekvieną akimirką gali ateiti pas mus.
       Rodos, tapau absurdo spektaklio dalyviu. Ką gi, dėmesio, publika!
       – Mergyte, o pro kur jis įėjo? Mes juk blaivūs, brangioji. Duris užtrenkėm, aš apžiūrėjau visus kambarius degiodamas šviesas, ten buvo tuščia.
       Ji bejėgiškai gūžtelėjo pečiais.
       – Einu uždarysiu tas skersvėjo varstomas duris, kad netampytų tau nervų, – aš atsistojau.
       Irma puolė prie manęs ir griebė už rankos.
       – Aš čia viena neliksiu!
       Apkabinau ją, ir abu nuėjome uždaryti durų. Kambarys, žinoma, buvo tuščias. Visi kambariai tušti. Mes gerai uždarėme visas duris ir langus Pasiėmėm butelį vermuto, kavą ir nuėjom į Irmos kambarį. Ji užtrenkė duris ir užstūmė raudonąja kėde.
       – Manai, jis neįveiks šios kliūties? – šyptelėjęs paklausiau.
       – Ne, žinoma. Tačiau kai durys tyliai atsiveria ir jis įeina... prie to aš niekaip negaliu priprasti! Jau geriau, kai jos atsidaro su trenksmu, tada žmogus spėji moraliai pasiruošti...
       Taigi moraliai pasiruošti... Pamaniau, ar tik Irma neprisirijus kokių tablečių.
       – Galima paklausyti Pink Floidų, – pasakė ji, pilstydama kavą, – gal dviese nebus baisu.
       Tikriausiai. Man darėsi įdomu. Mėgau bepročius. Dabar, man rodos, susidūriau kaip tik su tokiu egzemplioriumi.
       Mes užsirūkėm, ir Irma atidarė langą. Sudėjom tylėdami, kambary sklandė niūrios ,,Dark Side of the Moon“ dainos, ir man kažkodėl ėmė patikti ši naktis (gal kad nieko panašaus iš jos nebuvo galima tikėtis).
       Staiga kažkas keistai sušnarėjo. Irma aiktelėjo. Bet tai buvo rožės. Pro langą pūstelėjo vėjas, balta it milžiniškas vystyklas užuolaida supleveno. Sienose nelyginant egzotiškų laikrodžių švytuoklės ėmė siūbuoti rožės, mesdamos ant parketo blausius šešėlius ir sudžiūvusius beformius lapelius. Neregimas nakties šuoras įlėkė į mūsų kambarį.
       – Irma, kai tokie nervai, negalima prisikabinėti šitokių dalykų ant sienų, – pasakiau uždarydamas langą.
       Atsklido žingsniai, Irma prišoko prie patefono ir visu garsu paleido muziką, net signalinė lemputė ėmė žybčioti.
       The lunatics are in my head! Lunatikai yra mano galvoje! – sugriaudėjo Pink Floidai.
       – Žingsniai laiptinėj, – tariau, – kažkoks girtuoklis velkasi namo.
       Žingsniai buvo lengvi ir skubūs, jie sklido nežinia iš kur.
       – Čia jis, jis atėjo! – Irmos kalba darėsi isteriška.
       – Tu, žinoma, matei jį kada?
       – Taip. Seniau jis man nesirodė. Žinojau, kažkas yra bute, naktį, per miegus, jausdavau, kad kažkas mane stebi. Ir štai prieš kelias dienas jis pasirodė. Keista, lygiai tokį jį ir įsivaizdavau.
       – Jis, žinoma, baisiai panašus į Polį Makartnį arba Džoną Lenoną.
       – Ne, – ji buvo be galo rimta, sakyčiau, neigi iškilminga, – žinai, yra toks Rene Magrito paveikslas, rodos, vadinasi „Grafų derlius“. Keista, bet jis irgi žinojo Godo. Mane labai jaudina tokie pasąmonės ryšiai. Kartais skirtingus žmones skirtingiausiu metu visiškai izoliuotai apninka tos pačios keisčiausios idėjos...
       – Na, galų gale išsiaiškinsim, – nutraukiau ją imdamasis naujo, dabar jau psichoanalitiko, vaidmens. – Godo – tavo sąmonės ar pasąmonės vaisius. Ir viskas. Tu viena jį ir tematai. O jeigu tave tai kankina, kreipkis į nervų gydytoją, – niekada nebuvau toks atidus jokiam moteriškosios giminės padarui. – Žinoma, man labai būtų įdomu pamatyti tą jūsų Godo – tavo ir Magrito. – Toks sugretinimas jai turėjo būti itin malonus.
       – Aš tau galiu parodyti paveikslą, bet knyga aname kambaryje, o ten – jis.
       – Aš nebijau Godo! – surikau trankiai atidarydamas duris. – Ei Godo, brangusis, spruk už užuolaidos, Irma norėtų užeiti į svetainę, – jaučiausi lyg vesterno herojus.
       Irma praleido mane pirmą pro duris ir, laikydamasi mano alkūnės, nutipeno į svetainę. Aš atsisėdau ant sofos, o ji pasiėmė didžiulę knygą apie siurrealizmą ir ilgai vartė. Pastebėjau, kad jos rankos dreba.
       – Štai, – galop tarė, duodama man knygą.
       ... Pro langą, iškirstą žydro kambario sienoje, žvelgia būrys vyrų. Visi vienodi it lietaus lašai, be galo šaltais ir be galo kilmingais veidais, su katiliukais ant galvų...
       – Veidas jo kitoks, visai kitoks, – sušnibždėjo ji, sėsdama šalia manęs.
       Kažkas sušlamėjo koridoriuje.
       – O dieve, jis čia! – suriko ji, stvėrė man už rankos, pagriebė knygą ir puolė į balkoną.
       Į mus lyg nuo didžiulio ramaus gyvulio tvokstelėjo nakties kvapas. Irma užtrenkė duris ir prisiglaudė prie sienos. Tai jau buvo visiška kvailystė. Garbinau bepročius, bet tokia moteriška isterija nesižavėjau. Suėmiau ją už pečių ir ėmiau purtyti.
       – Mergaite, gal tave reikės apskaldyti, kad atsipeikėtum? Kartais tokie dalykai padeda. Gal ir Godo nebeateis, įsižeis.
       Irma laikė apkabinus knygą ir kūkčiojo. Po mano žodžių ji pakėlė galvą ir pabučiavo mane. Veikiau tik prisilietė prie mano lūpų.
       – Nepyk, eime į kambarį. Man rodos, jis ten. Kažkas uždėjo bitlų plokštelę.
       Nusprendžiau grįžęs į jos kambarį baigti šią istoriją. Naktį ateitį pas merginą ir blaškytis po butą ir balkonus belaukiant Godo – atleiskite!
       Dabar jau aš tempiau Irmą į kambarį, iš kurio sklido melancholiška bitlų dainelė.
       Irma neryžtingai sustojo prie durų. Aš įžengiau į kambarį ir sustingau. Prie lango, nugara į mane, stovėjo aukštas vyriškis su juodu katiliuku ant galvos, susikišęs rankas į ilgo tamsaus palto kišenes. Masinė haliucinacija, pagalvojau. Irma kyštelėjo galvą, bet pamačius Godo sukliko ir puolė atgal. Jis grįžtelėjo. Išvydau šviesias pašaipias akis, kumpą nosį, plonas ironiškas lūpas, aristokratišką smakrą. Viena ranka jis atidarė langą, antrąja pasirėmė į palangę ir grakščiu šuoliu stryktelėjo laukan. Aš nustėrau.
       Irma įėjo į kambarį ir, atsisėdusi ant grindų, pradėjo verkti. Aš priėjau prie lango. Apačioje, apšviestas mėsos parduotuvės vitrinos, juodavo išsikėtojęs kūnas.
       – Irma, kas jis toks? – paklausiau kimiu balsu. – Kur tu jį slėpei ir kas čia per scenos iš bulvarinių romanų?
       Pritūpiau prie jos. Ji užsidengė veidą rankomis.
       – Kad ir kas jis būtų, jo jau nebėra, jis nusižudė.
       – Tai Godo, – pasakė ji taip keistai, kad vos supratau žodžius.
       – Gana šitų kvailysčių! – surikau ir trenkiau jai per veidą. Sako, tai padeda nuo isterijos. Ir tikrai, Irma nustojo raudoti. Priėjo prie lango ir persisvėrusi pažiūrėjo žemyn.
       – Eime, – pasakiau imdamas ją už rankų, – gal dar įmanoma ką padaryti, kol kaimynai nesubėgo. Visa kita paliksim milicijai.
       Ji bejėgiškai šyptelėjo ir nieko neatsakė. Baisėjausi jos šaltumu. Juk tarp jos ir to tipo, kuris išsikėtojęs gulėjo ant grindinio, apšviestas mėsos parduotuvės vitrinos, tikrai kažkas buvo. Taip, nieko sau naktelė... Irmą nutempiau laiptais žemyn. Ji klusniai vilkosi iš paskos. Bet po jos langu nieko nebuvo.
       Gatve tolo aukštas vyriškis su skrybėle ir ilgu paltu. Jis keliskart atsisuko, bet nesugebėjau įžiūrėti jo veido. Norėjau vytis, bet Irma pasakė:
       – Neverta, jis tuoj vėl ateis, – ir atsiduso lyg senučiukė.
       Žvilgtelėjau į laikrodį – pusė keturių. Vaiduoklių metas jau seniai praėjęs. Galėjau, žinoma, pasakyti, jog manęs laukia tėveliai, ir šiaušti namo. Bet Irma taip pat galėjo išeiti pro langą, ir vargu ar jai baigtųsi taip sėkmingai kaip Godo. Nenorėčiau visą gyvenimą jaustis nužudęs žmogų.
       Mes vėl užlipome laiptais, Irma vėl įjungė muziką. Apsikabinome ir glamonėjomės. Irma elgėsi it žmogus, kuris žino, jog tai paskutinė jo naktis. Staiga sučirškė durų skambutis. Buvo galima į jį nekreipti jokio dėmesio. Bet Irma išsiveržė iš mano glėbio ir pravėrusi burną maldaujamai žvelgė į mane.
       – Šefai? – paklausiau turėdamas galvoje jos tėvus.
       Ji papurtė galvą. Aišku.
       Atidariau duris. Jis. Dabar galėjau geriau apžiūrėti jo veidą, blyškų ir liesą, dideles, šiek tiek išsprogusias ilgesingas akis, erelio nosį, bespalves lūpas su amžinos pašaipos raukšlelėmis kampučiuose.
       Aš praleidau jį pro duris nieko nesakydamas. Ką, po velnių, galėjau sakyti?
       Jis patraukė tiesiai į Irmos kambarį, aš – jam iš paskos, Irma sėdėjo ant lovos kietai užsimerkusi, skausmingu veidu.
       Godo paėmė siurrealizmo knygą, prisidegė cigaretę ir patogiai įsitaisė ant raudonosios kėdės.
       Paėmiau Irmą už rankos ir tariau:
       – Eime iš čia, – reikėjo juk kažką daryti.
       Mes išėjome, užtrenkėme duris. Godo išeis pro langą. Vėl ėjome tylėdami, sutartinai atžygiavome prie Vyto durų, grįžome į išgertuves, paliktas prieš kokias penkias valandas. Balius, žinoma, tebesitęsė. Kaip visuomet. Vyto kompanija buvo tokia ištverminga, kad galėdavo gerti kelias paras be pertraukos, kol pasidarydavo aišku, kad nevilties šitaip nenuvysi. Vytas nieko neklausinėjo. Mudu su Irma žaibiškai nusipylėme ir šiaip taip nusigavome iki Vyto tėvų lovos.
       Kitą rytą visa Godo istorija atrodė it absurdiškas sapnas. Mudu su Irma stengėmės vaidinti, jog taip ir yra. Irma buvo linksma, juokavo, čiauškėjo visokius niekus. Man buvo gera su ja. Žinojome, jog mūsų draugystė greit baigsis, taigi stengėmės naudotis kiekviena akimirka. Buvome visiškai nepriklausomi kits nuo kito, mūsų santykiai neturėjo nei praeities, nei ateities – tai buvo puiku.
       Mes išėjome iš Vyto, bastėmės gatvėmis, landžiojome į visas kavines, dūkome lyg įsimylėję šeštokai.
       Sodelyje prie rotondos atsisėdome parūkyti. Katedros laikrodis išmušė šešias. Irma sudavė delnu sau per kaktą ir šūktelėjo:
       – Juk vakar palikom uždegtas visas šviesas, įjungtą patefoną, atdarą langą. Mirtinai reikia grįžti namo, įvarysiu tėvus į bankrotą.
       Apie Godo – nė žodžio.
       Grįžome pas ją. Visos šviesos užgesintos, patefonas išjungtas. Raudonoji kėdė pristumta prie stalo. Langas praviras, rožės ant sienų siūbuoja, vėjas sklaido siurrealistų reprodukcijas.
       – Jis, – pasakė Irma, uždarydama langą.
       Aš tylėjau.
       Vakaras praėjo puikiai, jis – nepasirodė. Mes atsigulėme anksti, visuose kambariuose buvo tamsu, tyliai grojo Pink Floidai.
       Naktį pabudau nuo tabako dūmų kvapo. Maniau, kad rūko Irma (panelės turi įprotį rūkyti lovoje). Bet Irma miegojo, padėjusį galvą man ant peties. Aš vėl užsimerkiau, dūmai plūstelėjo tiesiai man į nosį. Atsimerkiau. Sutikau skaidrių pilkų akių žvilgsnį. Užsimerkiau, vėl atsimerkiau. Jis atsitiesė, leisdamas dūmų sroveles pro dailias šnerves. Dabar svarbiausia buvo, kad nepabustų Irma. Ji vėl pultų į isteriją, o tai užkrečiamas dalykas.
       – Godo, – tariau, – išeik iš čia, mergaitė miega.
       Jis užsitraukė cigaretę, sučiaupė lūpas, kilstelėjo antakius ir prisiartino prie lango. Užsimerkiau, kad nematyčiau, kaip jis išeina.
       Irma pasimuistė. Ranka uždengiau jai akis ir pats nenorėjau atsimerkti.
       – Aš žinau, jis čia, – pasakė Irma blaiviu balsu. Greičiausiai ji išvis nemiegojo.
       Trinktelėjo atidaromas langas.
       Ji pasisuko ir apkabino mane. Švelniai perbraukė man ranka per akis.
       – Gali atsimerkti, jis jau išėjo.
       Atsimerkiau. Kambary – tuščia. Pažvelgiau į Irmą. Jos akys buvo plačios, blizgančios, kaip žmogaus, praleidusio nemigos naktį. Irma dairėsi po kambarį. Iš to, kaip viename taške sustingo jos žvilgsnis, supratau, jog ji kažką pamatė. Pro matinį durų stiklą juodavo vyriškio siluetas. Jis sujudėjo, ir aš išvydau delną, plonus ilgus pirštus, prispaustus prie stiklo. Priartėjo kita ranka, keistai sugniaužta, joje švietė mažytis cigaretės žiburiukas. Paskui siluetas atsitraukė nuo durų, nutolo lengvi žingsniai, sutraškėjo parketas, trinktelėjo balkono durys ir apačioje sulojo šuo.
       Irma nulenkė galvą.
       – Pasistenk užmigti, – pasakiau.
       Ji, žinoma, nebemiegojo. Kai pabudau, išgirdau jos balsą virtuvėje. Ji garsiai dainavo seną bitlų dainelę. Yesterday, all my troubles seem so far away! Vakar, visi mano rūpesčiai, rodos, taip toli! Šitaip ji tikriausiai saugojosi nuo Godo. Atsikėliau ir nuslinkau virtuvėn. Irma krūptelėjo, man įėjus nutilo ir, matyt, bijojo atsisukti.
       – Čia aš, Arvydas, – tariau.
       Pajutau, jog kažkas žiūri man į pakaušį. Atsigręžiau – tai buvo jis. Stovėjo prie veidrodžio raižytais raudonmedžio rėmais. Blausaus rytmečio dangaus ir kalno fone. Irma atsigręžė tuo pat metu. Aš tai pamačiau veidrodyje. Lieknos žalios žvakės degė.
       – Aš uždegiau žvakes, – pasakė Godo, išsiimdamas cigaretę.
       Bandžiau save įtikinti, jog Godo – paprasčiausias Irmos draugas ir jie vaidina man komediją su siaubo filmo elementais. Norėjau optimistiškai sušukti: na, vaikučiai, metas pusryčiaut, baikim šituos žaidimus. Atsisukau į Irmą... Ji bučiavosi su Godo. Blausaus rytmečio dangaus ir kalno fone. Taigi vienas Godo stovi ir rūko veidrodžio fone, kitas bučiuoja Irmą lango fone, o aš, brangieji, stypsau šaldytuvo fone ir jaučiu, jog ir mano nervai ne geležiniai. Pasitraukiau į šalį ir atsisėdau ant taburetės. Pirmasis Godo taip pat atslinko virtuvėn. Bet, pamatęs antrąjį ir Irmą, matyt, pajuto atėjęs nelaiku, dėbtelėjo į mane, sumurmėjo „atsiprašau“ ir nužingsniavo prie virtuvės lango.
       Aš pašokau, išlėkiau iš virtuvės, drebančiom rankom atsirakinau duris ir lyg beprotis puoliau laiptais žemyn. Išgirdau žingsnius. Atsirėmiau į sieną. Pro mane praėjo Godo. Viena puse lūpų ironiškai šyptelėjo, nukėlė skrybėlę.
       Išlėkiau gatvėn. Ėjau greitai, nesidairydamas, bet staiga sustojau. Pro šalį praėjo dvi kikenančios panelės. Mano švarkas, batai, diržas liko pas Irmą.
       – Arvydai, Arvydai, kodėl mane palikai? – ūmai išgirdau. Tai buvo Irma su visa mano manta. – Arvydai, – sušnibždėjo ji maldaujamai.
       Aha – Arvydai, Arvydai, Arvydai... Atsisėdau čia pat ant grindinio ir ėmiau varstytis batus. Ji pritūpė šalimais.
       – Arvydai, aš negaliu ten grįžti! Tu nematei jokio Godo, Arvydai, juk taip, jis neatėjo?
       Vėl – Arvydai, Arvydai, Arvydai... Žinoma, nemačiau jokio Godo, atsistojau, paėmiau diržą.
       – Kaip jis mane bučiavo, Arvydai! – pasakė ji kažkam į erdvę.
       – Kas? – jaučiausi velniškai pavargęs.
       – Arvydai, kodėl viskas šitaip? Aš mokėjau būti viena. Iš pradžių tą savo vienatvę branginau, bet dabar ji nebepakeliama. Mes žinome, kad esame pasmerkti vienatvei, tačiau... Reikia kažkaip padaryti viskam galą, Arvydai...
       Aš tylėdamas apsivilkau švarką.
       – Arvydai, nepalik manęs! – Bet aš nuėjau.
       Paskui, žinoma, jos ieškojau. Susiradau telefoną, skambinau kone kasdien – niekas neatsiliepdavo.
       Vakar ėjau katedros aikšte. Diena buvo karšta, žmonės jautėsi lyg žuvys verdančiame vandenyje. Keikiau savo nutrintus džinsus ir plonutėlius marškinius, kurie, rodos, sutraukė į save visą vidurdienio šutrą.
       Staiga išvydau aukštą vyriškį ilgu juodu paltu, su katiliuku ant galvos. Mane nukrėtė šiurpas, tačiau ėmiau sekti jam iš paskos. Varpinės bokšto papėdėje pamačiau sėdinčią ir rūkančią Irmą. Vyriškis priėjo prie jos, juodu pasibučiavo, prisiminiau vaizdelį dangaus ir kalno fone...
       Irma pastebėjo mane.
       – Labas, – tarė ji šypsodamasi ir rodydama pirštu į Godo: – čia Mindaugas. O čia, Mindaugai, ponas Godo, – ji paplekšnojo man per petį. – Taigi susipažinkit!
       Loštelėjau atgal lyg nuo stipraus smūgio. Irma mirktelėjo man ir, įsikabinus Godo –ak, atsiprašau, Mindaugui – į parankę, nuėjo. Atsisukus dar pamojavo man. Parodžiau jai liežuvį.
       Atsisėdau varpinės bokšto šešėlyje. Užsirūkiau, leidau dūmus pro nosį. Ponas Godo! Nežinau kiek laiko taip kiūtojau.
       – Arvydai, – staiga kažkas subliuvo man į ausį, – vaikeli mielas, kas gi tau šovė per tokius karščius vaikščioti su paltu ir dar katiliuku ant galvos?!
       Tai buvo mano bičiulis Algis. Nedrąsiai pakėliau galvą, lyg prasikaltęs vaikas dėbtelėjau į jį.
       – Paltas ir katiliukas, žinoma, pritrenkiantys, lyg iš Magrito paveikslų, kur tu ir išknisai tokius? Vaikeli, nusivilk šituos drabužėlius, kol tavęs nesupakavo ir neuždarė! Eime verčiau išgerti!
       Atsistojau. Mes nuėjome katedros aikšte. Mudviejų siluetai tolo nelyginant sename filme, vis mažėdami ir mažėdami...

       1980

       Ivanauskaitė, Jurga. Pakalnučių metai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.