tekstai.lt

Juozas Grušas. Meilė, džiazas ir velnias (1967)

b_200_316_16777215_0___images_stories_file_meile_dziazas_velnias.jpgTragiška komedija

 

Veikėjai

ANDRIUS

JULIUS

LUKAS

BEATRIČĖ (BETA)

ANDRIAUS TĖVAS

JULIAUS TĖVAS

DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA

ZINA

PSICHIATRINĖS LIGONINĖS GYDYTOJAS

KALBĖTOJAS BEPROTIS (MILŽINAS SANITARAS)

PIRMAS

ANTRAS

TREČIAS

CHULIGANAS SUDAUŽYTU VEIDU

VAIKAS

JAUNIMAS

 

PIRMAS VEIKSMAS

 

Patalpa, kurios paskirtį sunku iš karto nustatyti. Tai kažkoks pusapvalis kambarys, kurio sienos kreivai sudėstytos iš trikampių, kvadratų. Pora trikampių perlūžę. Bet šviesu, ryškios spalvos. Išpiešti muzikos instrumentai

Andrius, Lukas, Julius ir Beatričė groja. Jaunimas šoka tvistą

ANDRIUS (nustojęs groti). Nemokate šokti, šunsnukiai!

PIRMAS VAIKINAS. Mes ne šunsnukiai!

ANTRAS VAIKINAS. Valdyk liežuvį! Tamsta!

ANDRIUS. Beta! Parodyk tiems šunsnosiams, kaip šokti tvistą.

Beatričė pažiūri į Andrių ir staiga ima skambinti Mocarto sonatą. Jaunimas nustebęs suklūsta

Beta! Šok! (Griežtai) Beta!

BEATRIČĖ (pakyla nuo pianino). Trenkite!

Andrius, Julius ir Lukas groja. Beatričė šoka. Šoka gerai, su dideliu temperamentu

PIRMAS VAIKINAS. Bravo! Bravo, mergaičiuke!

ANTRAS VAIKINAS. Leiskite man pašokti su ta pasiutėle.

PIRMA MERGINA. Yra čia ko!..

ANDRIUS (meta gitarą). Kad tave perkūnas trenktų! Beta! Tu – velnio vaikas! Tu – kekšė! Tu – kekšė! Kekšių princesė! Žvaigždė būsi! (Pakelia Beatričę ant rankų, bučiuoja jai kojas)

BEATRIČĖ. Andriau! Andriau!..

ANDRIUS. Kai tu taip šoki – pasiutimas! Gyvent negaliu!.. (Nori išsinešti Beatričę)

BEATRIČĖ (piktai). Andriau! Paleisk! Paleisk!

Lukas prišokęs išplėšia iš Andriaus Beatričę

ANDRIUS. Pinkvarta!

LUKAS. Kiaulė! (Paleidęs Beatričę, puola Andrių)

ANDRIUS. Benkartas!

LUKAS. Pakartok!! ANDRIUS. Štai kaip!!

Andrius trenkia Lukui į veidą, Lukas duoda atgal. Prasideda muštynės

JULIUS. Beatriče, toliau, toliau nuo čia... Mes tą niekšą... (Taip pat puola Andrių)

PIRMAS VAIKINAS (šaukia). Proto netekote! Piemenys!

PIRMA MERGINA. Susimušė! Susimušė!

ANTRAS VAIKINAS. Ne, draugai! Taip neišeina!

TREČIAS VAIKINAS. Atėjome pasišokti! Kaip pas žmones...

Vaikinai išskiria Andrių, Julių ir Luką

ANDRIUS (šluostydamasis veidą). Pinkvarta! Benkartas!

ANTROJI MERGINA. Kodėl jis jį vadina ir taip, ir kitaip?

PIRMAS VAIKINAS. Na, užtenka! Susitaikykite, vyrai!

TREČIAS VAIKINAS. Argi galima kas minutę imti ir siautėti?! Nei iš šio, nei iš to pradėti visuotinį... sukrėtimą! Mergina – tai mergina...

ANTRAS VAIKINAS. Pagrokite dar. Geriau pagrokite...

ANDRIUS. Gal pasamdėte?! Prašau išeiti! Girdite?! Išeikite!!

LUKAS. Nereikia maišytis ne į savo reikalus.

PIRMA MERGINA. Eime iš čia.

TREČIAS VAIKINAS. Ateisim, kai truputį prasiblaivys... atmosfera.

Jaunimas išeina

JULIUS. Baltapūkiai... žąsinai.

ANDRIUS (Lukui). Susitarėme nepavyduliauti? Susitarėme ar ne?

LUKAS. Susitarėme.

ANDRIUS. Na, ir tvarka.

JULIUS. Bet tu liaukis, Andriau.

ANDRIUS. Ką?

JULIUS. Pats žinai ką. Ji tavo ar ne tavo, bet kiaule nereikia būti.

ANDRIUS. Kvailiai! Aš iš meilės.

BEATRIČĖ. Susitaikykite, berniukai.

ANDRIUS. Sakiau: tvarka!

JULIUS IR LUKAS. Tvarka.

ANDRIUS. Ir žinokite: turime būti vieningi! Tada pagyvensime! Kitaip – nė velnio!

LUKAS. Nebevadinsi manęs Pinkvarta?

ANDRIUS. Broliu vadinsiu. Gerai?

BEATRIČĖ. Gerai.

ANDRIUS. Ne tave klausiu, stirna.

JULIUS. Ir jų daugiau nebereikia. Tų baltapūkių!

ANDRIUS. Užsirakinsime duris ir nieko daugiau neįsileisim. Užtenka. Čia mūsų katilas. Jie turi savo.

JULIUS. O lenda į mūsų. Uostinėti!

ANDRIUS (pakilojęs tuščią butelį). Lukai! Atnešk dar! Vieną! Du! Lukai! Broli! Santarvei sustiprinti...

LUKAS (išsiverčia kišenes). Tuščia!

ANDRIUS. O dėdė?

LUKAS. Dėdė?

JULIUS. Ne dėdė, o dėdienė. Jos vardas – idėja fiks.

LUKAS. Dėdė miega.

ANDRIUS. Juliau! O tu?!

JULIUS (išsiverčia kišenes). Tuščia!

ANDRIUS. Pasiutimas! Eime į gatvę, užmušime...

JULIUS. Ką?

ANDRIUS. Šunį!

LUKAS. Kvailys. Kur jį dėsi?

ANDRIUS. Išprievartausime pirmą sutiktą moterį.

JULIUS. Iš pykčio?

ANDRIUS. Iš pykčio! Iš pykčio! Šunsnukiai, šitaip negalima, reikia pasiutusio smūgio. Palaukite, aš tuoj grįšiu.

BEATRIČĖ (sulaikydama). Andriau! Ką tu sugalvojai?

ANDRIUS (suduoda pirštu jai per nosį). Ne tavo reikalas, pumpurėli.

BEATRIČĖ. Aš einu kartu su tavim.

ANDRIUS. Niekur tu neisi! Būsi čia!

BEATRIČĖ (atkakliai). Andriau! Aš seksiu paskui tave.

ANDRIUS (draugams). Sulaikykite tą kekšę.

Julius ir Lukas sulaiko Beatričę. Andrius greitai išeina

BEATRIČĖ. Jis neturi pinigų.

JULIUS. Jis išėjo nuotykių ieškoti. Geram nuotykiui pinigų nereikia.

BEATRIČĖ. Suprantu, kokių nuotykių.

JULIUS. O kas tai yra geras nuotykis, vaikuti? Tu nieko nežinai.

BEATRIČĖ. Žinau. Aš viską žinau.

JULIUS. Tu paklausyk: nuotykis yra gyvenimo druska... Na, na! Nemėgink bėgti. Lukai, stok prie durų.

Lukas atsistoja prie durų

BEATRIČĖ. Andrius ką nors padarys, įklius.

JULIUS. Per kaminą jis išlįs. Nebus nei juodesnis, nei baltesnis. O „papuniukas“ iš paties pragaro jį ištrauks... Taip, nuotykis – gyvenimo druska. Su Andrium susipažinom taip pat per nuotykį. Prieš metus. Kaune yra tokia „Medžiotojų užeiga“.

BEATRIČĖ. Žinau. Aš viską žinau.

JULIUS. Tokie ilgi ilgi stalai. Šautuvas ant sienos...

BEATRIČĖ. O kam šautuvas?

JULIUS. Nusišauti. Sėdžiu, girkšnoju. Kaimynai vis keičiasi. Ir iš kairės, ir iš dešinės. Žiūriu, vyrukas. Gerai apsirengęs. Išgersim, sako. Išgersim, sakau. Dar? Dar. Na, ir taip toliau. Pagaliau sako: važiuojam namo. Važiuojam. Autobusų stotis. Mašinų daug. Mes – į pirmą pasitaikiusią. Iš karto ir užmigome. Iš karto! Būna taip. Pusiau apokalipsinė būklė. Ir niekas nežadino. Net kontrolierius. Vyrukai gerai apsirengę, negi be bilietų važiuos. Ir štai tu paklausyk: mašina pasitaikė kaip tik ta, kurios mums reikėjo. Ir nuvažiavome ten, kur mums reikėjo. Likimas? Nuotykis? Apvaizda? Kaip nori vadink, bet neniekink paslaptingų dalykų. Vėliau pasirodė, kad abu mėgstame džiazą, abu grojame, abu studijavome, metėme... ar kaip ten kitaip... Dabar abu jaučiame panieką mokyklai.

BEATRIČĖ. Andrius pasakojo. Tik truputį ne taip.

JULIUS. Andriui trūksta filosofinės minties. Jo protas praktiškas. Jis mėgsta kitus valdyti. Tai blogas ženklas! Amerikoje būtų milijonierius. Ispanijoj – Franko adjutantas! O čia archyvo dulkes uosto. Kažką racionalizavo. Dėl to dvigubai padaugėjo darbo.

BEATRIČĖ. Jis sakė, kad sumažėjo.

JULIUS. Melavo. Dar klausyk: likimo ironija! Andriaus tėvas kulto laikais – saugumo tardytojas. Mano – filosofijos daktaras. Idealistinės filosofijos atstovas. Jo tėvas tada taip „paglostė“ mano tėvą, kad šis ir šiandieną neprigirdi.

BEATRIČĖ. Bet už ką gi jį „glostė“?

JULIUS. Už objektyvizmą.

BEATRIČĖ. A!

JULIUS. Reikalinga tai buvo ar ne – atsakyk?! Buvo tokia gyvenimo logika, ir viskas? O mudu, jų sūnūs, draugai! Ir dar kokie! Štai kaip pasaulis keičiasi, mano vaikuti!

BEATRIČĖ. Norėčiau viską suprasti. Bet aš daug ko nesuprantu.

JULIUS. Nereikia visko suprasti. Tikėjimas mažėja.

BEATRIČĖ. Koks tikėjimas?

JULIUS. Luką paklausk. Jis vienas dar tiki.

BEATRIČĖ. Dievu?

JULIUS. Velniu.

BEATRIČĖ. A-a!

JULIUS. Lukas turi kompleksą. Nepilnavertiškumo. Todėl ir tiki...

LUKAS. Aš?

JULIUS. Tu!

LUKAS. Taip. Aš su kompleksu. Galiu prisipažinti.

JULIUS. Lukas – be tėvų. Gimė per kažkokią gamtos neteisybę. Per aklą nuotykį. Būna taip. Ir čia nieko nepadarysi... Lukas turi turtingą ir išmintingą dėdę. Bet tai greičiausiai tik fantazija.

BEATRIČĖ. Fantazija? Kaip tai fantazija?

JULIUS. Dykumų miražas, dėl kurio galima apsilieti ašaromis.

BEATRIČĖ. Tai baisiai įdomu! Lukai! Lukai! Kaip ten yra?

LUKAS. Tas miražas galėtų nupirkti ir parduoti filosofą ir prokurorą.

JULIUS. Matai!

BEATRIČĖ. Kas yra filosofas, aš žinau, o kas prokuroras – nelabai.

JULIUS. Ir nereikia labai žinoti. Iš to niekada nieko gero neišeina.

Įeina Andrius. Stovi nuleidęs galvą. Abiejose rankose po butelį

JULIUS. Ką čia parnešei? Konjako! Du butelius! Valio!

LUKAS. Armėniškas! Tegyvuoja Armėnija! Valio! Svingiuok, Juliau!

Julius trimitu groja džiaugsmingą melodiją

JULIUS. Pagerbta!

LUKAS. Taip turi būti!

ANDRIUS. Štai kas, vyrai: bufetininkę užmušiau.

Pauzė.

BEATRIČĖ. Ne! Ne! Tai netiesa!

ANDRIUS. Kitos išeities nebuvo. Aš nenorėjau.

LUKAS. Nepurkšk čia mums į smegenis!

JULIUS. Kodėl tu ją užmušei?

ANDRIUS. Pažįstama. Būtų išdavusi.

JULIUS. Kalėjimas, draugai! O, tai pakels mūsų prestižą!

ANDRIUS. Sušaudys mane, jei suseks. (Šaukia) O aš nebijau! Nebijau! Girdite, nebijau! Velniava! Kokia prasmė?! Viskas nusibodo! Kas mano gyvenime gali įvykti?! Nieko, išskyrus oro atmainas! (Staiga) Beta! Štai tau plyta šokolado!

Beatričė net nepažvelgia į šokoladą. Ji žiūri į Andrių su didžiausiu nerimu, su siaubu

JULIUS. Kaip tu ją užmušei?

ANDRIUS (raitydamas kojas). Langą iš kiemo... tyliai atkalu... Pasiimu konjako, konjako! Du butelius! Šokolado! Atsigręžiu: bufetininkė! Su skaitytuvais rankose. Naktibalda! (Nustojęs šokti) Ką jūs būtumėte darę? (Po pauzės, vėl raitydamas kojas) Tuščias šampano butelis! Pati ranka stvėrė! Per galvą! Nė žodžio neištarė. Net neriktelėjo. Virsdama apkabino mano kojas. Nepaleidžia. Pirštai – kabliai. Įpratę grobti.

Pauzė

JULIUS. Velnio akivaizdoje tu buvai pradėtas, žmogau.

ANDRIUS. Velnio! (Staiga ima kvatoti) Velnias vedžiojo mano ranką! Velnias! Aš neatsakingas. Taip turėjo būti!

JULIUS. Tu – naujas Raskolnikovas?

ANDRIUS. Koks Raskolnikovas?

JULIUS. Dostojevskio. Tik neatgailaujantis.

ANDRIUS. Aš juokiuos iš visko. Niekuo netikiu.

BEATRIČĖ (pripuolusi prie Andriaus). Ne! Ne! Netiesa! Tu neužmušei žmogaus! Aš žinau, neužmušei! Tu negali užmušti! Negali! Tu negali!

ANDRIUS. Negaliu? Pažiūrėk į mano rankas. Kruvinos? Taip?

BEATRIČĖ. Nekruvinos! Nekruvinos! (Glaudžia prie veido)

LUKAS (šiurkščiai atstūmęs Beatričę, pažiūrėjęs į Andriaus rankas). Kruvinos!

Beatričė staiga išbėga. Pauzė. Andrius, Julius ir Lukas ima kvatoti

JULIUS. Per daug išgąsdinome Betą. Į miliciją nudums.

ANDRIUS. Gerai. Tai bus nuotykis! Kolosališkas!

JULIUS. Bet iš kur tu nugriebei konjako?

Kažkas tyliai beldžia į duris

ANDRIUS. Tss!..

LUKAS (pašnibždomis). Tai jie beldžia...

JULIUS. Kas jie?

LUKAS. Baltapūkiai.

JULIUS. Ne.

LUKAS. Tai milicija.

JULIUS. O ne!

LUKAS (sujaudintas). Jūsų... jūsų tėvai!

JULIUS (tyliai nusijuokęs). Ne, ne! Niekada!

LUKAS. Tai kas? Mes gi esame kai ką iškrėtę.

ANDRIUS (piktai). Tylėk!!

LUKAS. Juokais... žinoma, juokais...

Beldžia garsiau. Balsai: „Atidarykite duris!“ „Atidarykite duris!“

ANDRIUS. Tss!.. (Pašnibždom) Niekada durų nebeatidarysim. Niekada! Čia mūsų katilas!

LUKAS. Man atrodo, kad yra tokių, kurie... nori mus pamokyti.

ANDRIUS. Kiekviename žingsnyje yra tokių, kurie nori mus pamokyti. Ir kas iš to?

Andriaus tėvo kabinetas. Baldų beveik nėra. Tik dvi didelės stilizuotos taburetės. Vienoje pusėje šautuvas ant sienos ir erelio iškamša, kitoje – bylos, bylos, lygiai sustatytos ir, matyt, retai kada judinamos. Atkakliai skamba durų skambutis

Iš miegamojo ateina Andriaus tėvas. Jis atidaro duris. Beatričė! Jis nori sulaikyti ją

ANDRIAUS TĖVAS. Po velniais! Ko tamstai reikia?

BEATRIČĖ. Atleiskite...

ANDRIAUS TĖVAS. Tamsta prikėlei mane.

BEATRIČĖ. Atleiskite, tai labai svarbu.

ANDRIAUS TĖVAS. Kas tamsta?

BEATRIČĖ. Beatričė.

ANDRIAUS TĖVAS. Beatričė?! Po velniais! Tai man nieko nesako.

BEATRIČĖ. Suprantu, tėveli...

ANDRIAUS TĖVAS (pasipiktinęs). Ką?!

BEATRIČĖ. Su jumis norėjau pasikalbėti.

ANDRIAUS TĖVAS. Aš miegojau.

BEATRIČĖ. Žinojau, kad jūs miegojote. Užtat ilgai ir skambinau.

ANDRIAUS TĖVAS. Išeik! Išeik! Arba aš išmesiu tamstą. Beprotė kažkokia! Iš miego prikėlė!

BEATRIČĖ. Nereikia taip šaukti, tėveli.

ANDRIAUS TĖVAS. Aš tamstai ne tėvelis. Išeik!

BEATRIČĖ. Aš – Beatričė. Andrius mane vadina Beta.

ANDRIAUS TĖVAS. Andrius? Koks Andrius?

BEATRIČĖ. Jūsų sūnus.

Pauzė

ANDRIAUS TĖVAS. Hm... Jūs pažįstami?

BEATRIČĖ. Taip.

ANDRIAUS TĖVAS (nužvelgęs Beatričę ir įsitikinęs, kad ji graži). Ir, žinoma... draugai.

BEATRIČĖ. Beveik sužadėtiniai.

ANDRIAUS TĖVAS (pasitraukia atbulas). To betrūko! Ar tamsta žinai, ką reiškia tas žodis?

BEATRIČĖ. Žinau.

ANDRIAUS TĖVAS (labai piktai). Ar žinai, ką reiškia sužadėtiniai?!

BEATRIČĖ. Taip. Žinau.

ANDRIAUS TĖVAS. Kas tamsta tokia?

BEATRIČĖ. Jūs klausiate, ką aš dirbu?

ANDRIAUS TĖVAS (labai nepatenkintas). Žinoma.

BEATRIČĖ. Aš – mokinė.

ANDRIAUS TĖVAS. A! Kur su Andrium susipažinai?

BEATRIČĖ. Šokiuose.

ANDRIAUS TĖVAS. Šokiuose! Na, žinoma!.. Seniai?

BEATRIČĖ. Prieš porą mėnesių. Gal mažiau...

ANDRIAUS TĖVAS. O paskui?

BEATRIČĖ. Kas paskui?

ANDRIAUS TĖVAS. Paskui... susitikdavote?

BEATRIČĖ. Mes grojame džiaze.

ANDRIAUS TĖVAS. A! Tai iš tų!.. Ko norėjai, Beatriče?

BEATRIČĖ. Sakykite, ar Andrius buvo parvažiavęs į namus? Ką tik dabar... prieš kokį pusvalandį?

ANDRIAUS TĖVAS (po pauzės, sunerimęs). Buvo. Atrodo, buvo. O kas?

BEATRIČĖ. Tai nepaprastai svarbu. Tikrai buvo?

ANDRIAUS TĖVAS. Taip. Tikrai. Durimis patrankė ir vėl išlėkė. Girdėjau mašiną gatvėje. Jo paties nemačiau.

BEATRIČĖ. Kokia aš laiminga! Taip ir buvo! Kokia aš laiminga!

ANDRIAUS TĖVAS. Kodėl tamsta taip džiūgauji?

BEATRIČĖ. Tai nepaprastai svarbu. Bet iš kur jis gavo pinigų taksi? Jis neturėjo net autobusui.

ANDRIAUS TĖVAS. Tamsta tai gerai žinai jo reikalus?

BEATRIČĖ. Žinau. Sakykite, ar Andrius paėmė konjako? Du butelius.

ANDRIAUS TĖVAS. Konjako?! Aš patikrinsiu. Sėsk tamsta. (Išeina ir grįžta)

Taip. Du butelius. Velnias! Prisitaikė raktą. A! Velnias!

BEATRIČĖ. Kokia aš laiminga! Jūs negalit įsivaizduoti! Kokia aš laiminga!

ANDRIAUS TĖVAS. Po velniais! Kodėl tamsta taip džiūgauji? Kvailos lažybos, ar kas?

BEATRIČĖ. Andrius pasisakė įsilaužęs į kavinę, užmušęs bufetininkę, pavogęs konjaką. Draugai patikėjo. Aš nenorėjau tikėti. Aš netikėjau.

ANDRIAUS TĖVAS. Šlykštūs kliedėjimai! Kelintą dieną jūs ten pilate?

BEATRIČĖ. Ko jūs klausiate?

ANDRIAUS TĖVAS. Kelintą dieną girtaujate?

BEATRIČĖ. Pirmą.

ANDRIAUS TĖVAS. Trečią tikrai paskersite bufetininkę. Ir tau ne gėda? Ne gėda?

BEATRIČĖ. Ne.

ANDRIAUS TĖVAS. Andrius ne vieną tokią „sužadėtinę“ turėjo.

BEATRIČĖ. Žinau.

ANDRIAUS TĖVAS. Jis jas vadina... žinai kaip... kekšėmis. Turbūt tau tas žodis taip pat girdėtas?

BEATRIČĖ. Taip. Kartais ir mane jis taip vadina.

ANDRIAUS TĖVAS. Aišku, turi tam pagrindo.

BEATRIČĖ. Neturi.

ANDRIAUS TĖVAS (su ironija). Sakai, neturi?

BEATRIČĖ (nuoširdžiai). Ne.

ANDRIAUS TĖVAS. Kas tavo tėvai?

BEATRIČĖ. Mano tėvas paliko mamą. Vėliau mama susidėjo su kitu, išvyko kažkur į Sibirą, paliko mane. Aš gyvenu pas senelę.

ANDRIAUS TĖVAS. Kiek tau metų?

BEATRIČĖ. Septyniolika.

ANDRIAUS TĖVAS. Kelintoj klasėj?

BEATRIČĖ. Dešimtoj.

ANDRIAUS TĖVAS. Senelė nedraudžia tau groti džiaze?

BEATRIČĖ. Kai vėlai grįžtu, – neįsileidžia.

ANDRIAUS TĖVAS. Kur tada nakvoji?

BEATRIČĖ. Kieme.

ANDRIAUS TĖVAS. Kieme?

BEATRIČĖ. Sodelyje. Bet ten nieko... Labai ramu. Tik medžiai, dangus... Pilna žvaigždžių. Galvoji, galvoji, paryčiu užsnūsti. Žiemą įsileidžia. Senelė gera.

ANDRIAUS TĖVAS. Jei būtų motina, nesitrankytum.

BEATRIČĖ. Jei būtų, nesitrankyčiau.

ANDRIAUS TĖVAS. Gal man paimti brūklį ir išperti tau kailį. Gerai išvanoti!

BEATRIČĖ. Kodėl?

ANDRIAUS TĖVAS. Kad proto įgautum. Kad paliktum Andrių ir visą jų bandą. Tavęs, matyt, niekas nelupo.

BEATRIČĖ. Ar jiems bus geriau, jei aš juos paliksiu?

ANDRIAUS TĖVAS. Tau bus geriau. Man tavęs gaila.

BEATRIČĖ. O Andriaus negaila? Aš jam reikalinga... Tikrai, tikrai aš jam reikalinga.

ANDRIAUS TĖVAS. Ar tu tokia naivi, ar tik apsimeti?

BEATRIČĖ (ne visai supratusi Andriaus tėvo klausimą). Neapsimetu. Aš Andriui reikalinga. Be manęs jis gali... nežinau, ką gali... Aš noriu paklausti... Aš vis galvoju, ką jūs su Andrium kalbate. Ar jį pažįstate? Kodėl jis vis apie užmušimus? Kodėl jo galvoje fantastiškiausios žmogžudystės? Mane siaubas ima. Juk vieną dieną jis gali... Sakykite, ar fantazija ir lieka fantazija? Daugiau nieko... Taip sau... Aš daug galvojau. Turbūt jums juokingas... mano galvojimas...

ANDRIAUS TĖVAS (labai rimtai). Nejuokinga.

BEATRIČĖ. Aš negaliu Andriaus suprasti. Kartais suprantu, o kartais ne. Dar tokie dalykai... Negaliu jums nė pasakyti.

ANDRIAUS TĖVAS. Sakyk. Drąsiai sakyk.

BEATRIČĖ. Aš pasakysiu.

ANDRIAUS TĖVAS. Na...

BEATRIČĖ (po pauzės). Aš pasakysiu: išprievartavimai.

ANDRIAUS TĖVAS. O! Iš ko gi tu sprendi?

BEATRIČĖ. Iš jo kalbų.

ANDRIAUS TĖVAS. Kokių kalbų?

BEATRIČĖ. Kalbų... tokių...

ANDRIAUS TĖVAS. Pavyzdžiui?

BEATRIČĖ. Eina gatve, staiga... atleiskite, aš ištarsiu jo žodžius... bet jūs nesipiktinkite... kitaip aš negaliu pasakyti teisybės... Eina gatve, staiga keistai nusišypso ir sako: „Apetitiška boba! Ne aš būsiu, jei jos neiš...“

ANDRIAUS TĖVAS (nustebęs). Tau taip sako?

BEATRIČĖ. Man.

ANDRIAUS TĖVAS (dar daugiau ja pačia stebėdamasis). Tau?

BEATRIČĖ. Man. Paseka, kur ji nuėjo. Grįžta. Susėdame ant suoliuko. Tylime. Jis švilpauja. Ką nors pasako. „Karo tikrai nebus“. Ir vėl švilpauja, kažką mąsto. Kažką bloga. Ir vėl: „Garbės žodis, aš ją...“

ANDRIAUS TĖVAS. Galvoje man netelpa. Kodėl jo nemeti?

BEATRIČĖ. Jis man skirtas. Aš jam reikalinga... O kartais mes kalbame labai rimtai. Pradžioje jis tyčiodavosi iš mano žodžių. Dabar nebesityčioja. Tik žiūri į mane ir kažką galvoja. O akys visai kitos.

ANDRIAUS TĖVAS. Tu mane stebini. Ir gąsdini.

BEATRIČĖ. Paskui jis kalba. Ir aš kalbu. Žodžiai savaime darosi kitokie. Tėveli... atsiprašau.

ANDRIAUS TĖVAS. Ne, ne... Nereikia atsiprašinėti...

BEATRIČĖ. Andrius pats per save geras. Gali būti geras. Juk ir jūs taip galvojate? Ar ne? Gali! Tik jis nori būti kažkoks „didvyris“. Žiaurus nori būti. O geria – iš koto virsta! Geria dėl to, kad nekenčia... Ko? Pats nežino. Ir per daug apie save galvoja. Jis gali prieiti tokią ribą, kurią peržengęs nieko nebesuprastų.

ANDRIAUS TĖVAS. Kokią ribą?

BEATRIČĖ. Nežinau. Bet yra tokia riba? Juk taip? Yra? Ją peržengęs, žmogus jau nieko nebesupranta.

ANDRIAUS TĖVAS. Bet Andrius? Andrius? Kokią jis ribą gali peržengti... kad paskui nieko nebesuprastų?

BEATRIČĖ. Kaip man jums atsakyti? Jūs pats žinote... Visai nusigerti. Didelį nusikaltimą padaryti ir nesuprasti, ką padarė... Ar ne taip?

ANDRIAUS TĖVAS. Galbūt. Taip, taip.

BEATRIČĖ. Matau aš, kaip jie apsvaigsta. Baisiai apsvaigsta. Net nuo džiazo. Nuo šokio. Jie nori apsvaigti.

ANDRIAUS TĖVAS. Ar tu juos sulaikai?

BEATRIČĖ. Ne. Nesulaikau. Aš – bejėgė sulaikyti.

ANDRIAUS TĖVAS. Dėl to, kad pati apsvaigsti.

BEATRIČĖ (išsigandusi). Aš?

ANDRIAUS TĖVAS. Tu.

BEATRIČĖ (po pauzės). Galbūt... bet aš... kitaip... Jūs nesijuokiate iš manęs?

ANDRIAUS TĖVAS. Ne.

BEATRIČĖ (susijaudinusi, bet ryžtingai). Andrius vis vien kada nors supras...

ANDRIAUS TĖVAS. Ką supras?

BEATRIČĖ. Kas tai yra meilė. Supras! Supras!.. Tada viskas pasikeis. (Po ilgos pauzės) Jūs mylite Andrių?

ANDRIAUS TĖVAS. Daugiau nieko neturiu. Vienintelis sūnus. Daug tikėjausi iš jo. Tiesiog svajojau... Po velniais. Matai, jaudinuosi... Pražilau dėl jo. Kuris iš mudviejų likimo auka? Tėvas ar sūnus? Nežinau. Neturėjau laiko viską suprasti, permatyti. Dabar savęs klausiu, kaip tai galėjo atsitikti, kad mano sūnus... Aš jam kalbėdavau, o kartais, sukandęs dantis, tylėdavau. Buvau griežtas. Ir nieko. Nieko! Kažkokios kitos jėgos užvaldė. Iš kur, kokios – neaišku... Jei tu galėtum... taip, Beatriče, jei galėtum... Supranti mane... Nevedęs vyras tai ne žmogus... Na, ir kalbu! Juk tau tik septyniolika.

BEATRIČĖ. Aš suprantu jus. Aš laiminga. O dabar einu. Per daug nebarkite Andriaus. Pasakykite, kad jūs kenčiate dėl jo. Aš pati pabarsiu. Jei reikės ir... apmušiu.

ANDRIAUS TĖVAS. Oo! (Staiga apkabina ją) Vaikeli... Vaikeli... Kas tu tokia esi? (Paleidęs ją) Su Andrium pasikalbėsiu.

Beatričė išeina

Andriaus tėvas ir Andrius

ANDRIAUS TĖVAS. Tėviškai noriu pasikalbėti. Nestypsok ten! Stok čia ir atsakinėk!

ANDRIUS. Aš galiu atsakinėti ir pro langą žiūrėdamas.

ANDRIAUS TĖVAS. Ne!

Andrius prieina arčiau

Kur gavai pinigų taksi? Aš nekalbu jau apie konjaką. Kur gavai? Tu neturėjai net autobusui?

ANDRIUS. Visapusiška informacija! Pasitarnavo kekšė.

ANDRIAUS TĖVAS. Nedrįsk jos taip vadinti!

ANDRIUS. Susigiedojo...

ANDRIAUS TĖVAS (labai griežtai). Kur gavai pinigų taksi?

ANDRIUS. Laimingas nuotykis. Draugas važiavo pro šalį.

ANDRIAUS TĖVAS. Melas!

ANDRIUS. Pažįstamas taksi šoferis...

ANDRIAUS TĖVAS. Melas!

ANDRIUS. Nuėjo vakarieniauti...

ANDRIAUS TĖVAS. Vėl nuvarei mašiną?!

ANDRIUS. Pasiskolinau.

ANDRIAUS TĖVAS. Pasiskolinai!

ANDRIUS. Pasaulis nesubyrėjo, jei pusvalandžiui skubiam reikalui... Vėl grąžinau į vietą.

ANDRIAUS TĖVAS. Prieš metus numarinau bylą dėl to, kad sūnus buvo įmaišytas. Po velniais...

ANDRIUS. Ne aš tada nuvariau. Už kitus atsakyti negaliu.

ANDRIAUS TĖVAS. Tu šoferį sumušei!

ANDRIUS. Jis buvo niekšas.

ANDRIAUS TĖVAS. Niekšas buvo jis?! Šoferis? Taip? Reikėjo jums tada duoti, kas priklausė. Ir šiandien man sąžinė nerami. Dabar penkiolikos parų užteks?

ANDRIUS. Gal pridėtum daugiau?

ANDRIAUS TĖVAS. Pridės. Antras klausimas: ta Beatričė tavo sužadėtinė?

ANDRIUS. Kodėl ne Puškino?

ANDRIAUS TĖVAS. Nesimaivyk! Žadėjai ją vesti?

ANDRIUS. Angliškas anekdotas. Šimtai tokių... Gal baigsite tardymą?

ANDRIAUS TĖVAS. Baigsiu, kai reikės. Šitokiais pažadais nesišvaistoma! Kas paskui? Senelė iš namų ją išmes!

ANDRIUS. Dabar nebe tie laikai.

ANDRIAUS TĖVAS. Kokie gi?!. Kodėl į namus pareini tik kas trečią dieną? Ne dažniau. Kur būni?

ANDRIUS. Susirinkimai, pasitarimai... repeticijos... Kas gi dabar pareina į namus dažniau kaip trečią dieną?

ANDRIAUS TĖVAS (šaukia). Atsakinėsi rimtai ar ne?

ANDRIUS. Rimčiau nemoku.

ANDRIAUS TĖVAS. Neberandi kelio į namus? Kas tu? Paklydęs šuo? Valkata? Nėra tau namų židinio? Nėra?

ANDRIUS. Nėra.

ANDRIAUS TĖVAS. Kas iš tavęs jį atėmė?

ANDRIUS. Aš išeinu.

ANDRIAUS TĖVAS. Neišeisi! Kas iš tavęs atėmė namų židinį?

ANDRIUS. Nori žinoti? Tu atėmei! Tu! Tu!

ANDRIAUS TĖVAS (traukiasi atbulas). Po velniais!.. Tėvas! Taip! Tėvas! Atėmė namų židinį! Mokytojai tave skriaudė, valdžia skriaudė, dabar tėvas... Kai motina dar mokykloje nagais sudraskė mokytojai veidą, tai ji buvo gera. Iškviesta dėl tavo žvėriškumų.

ANDRIUS (puola tėvą). Neįžeidinėk mirusios motinos!

ANDRIAUS TĖVAS. Nuleisk kumščius! Skelčiau tau antausį, bet atleidžiu... už tai, kad gini motiną.

ANDRIUS. Tu įpratęs skaldyti antausius.

ANDRIAUS TĖVAS. Jei kas būtų tave gerai apskaldęs, gal šiandien būtum žmogus.

ANDRIUS. Žmonės tik jūs! Žinoma! Daužėte vienas kitą. Pagal planą. Mes norime gyventi. Paimti iš gyvenimo viską, ką jis gali duoti. Mušame tik įpykę.

ANDRIAUS TĖVAS. Kas „mes“? Tu?

ANDRIUS. Aš. Kiti tokie, kaip aš. Jaunoji karta.

ANDRIAUS TĖVAS. Jaunoji karta! Nori tiktai gyventi! Mokslininkai, kosmonautai – ne jaunoji karta? Nenori gyventi? Negyvena? Jūs – jaunosios kartos gangrenuojanti dalis! Maža dalis! Teršianti visą kūną! Štai kas!

ANDRIUS. Dar nesuteršiau nieko. Būk ramus.

ANDRIAUS TĖVAS. Pats nesupranti, kaip suteršei! (Su skausmu) Aš turiu tai matyti, suprasti, tėviškai kalbėti ir... niekuo geru netikėti.

ANDRIUS. Be reikalo jaudinies, tėve. Seniai žinai, nugeriu. O kas nenugeria? Pas tave atėję draugai nenugeria? Ir kaip dar! Bet aš nevagiu. Aš ne vagis. Tai būtų vulgaru.

ANDRIAUS TĖVAS. Vagi! Vagi! Įtaisiau į archyvą, kad nebūtų ko vogti. Ir kas iš to? Iš namų vagi, mašinas nuvarinėji.

ANDRIUS. Jei turėčiau savo, nereikėtų nuvarinėti. Seniai prašau. Tu nenori nė girdėti.

ANDRIAUS TĖVAS. Ir negirdėsiu, kol nepradėsi rimtai gyventi.

ANDRIUS. Ką turiu daryti? Mišioms tarnauti, kaip senelis, jaunas būdamas, kad tarnavo. Ne visi gali būti kosmonautai.

ANDRIAUS TĖVAS. Bet žmonės nori kuo nors būti? O kuo jūs norite būti? Nesišaipyk! Kuo jūs norite būti?

ANDRIUS. Jaunais žmonėmis. Ir viskas. Mes turime savo pažiūras.

ANDRIAUS TĖVAS. Ir jas skelbiate, kai sutemsta. Dieną nedrįstate. (Beveik sau) Niekšai! Niekšai! Po velniais!.. Kandidatai į kalėjimus! Štai kas. (Andriui) Kokios jų kalbos! Nužudžiau, išprievartausiu! Žodžiai gali virsti darbais.

ANDRIUS. Mėgstu stebinti. Ir viskas. Mėgstu stiprius įspūdžius. Man taip patinka. Ir kitiems patinka. Niekas nenori būti nuobodulio pūsle.

ANDRIAUS TĖVAS. Jums nuobodu. Nuobodu gyventi? Mums nebuvo nuobodu.

ANDRIUS. Jūs turėjote klasių kovą. Jei būtų atėmę? Ką būtumėte sakę? Nuobodu gyventi! Garantuoju.

ANDRIAUS TĖVAS. Kokia išmintis! Išaiškinote klasių kovos esmę! Pagrindas: nuobodumas. Žmonėms nusibosta ramiai gyventi, ir jie pradeda kovą. Lenkiamės iki žemės... Dėkojame.

ANDRIUS. Nesimaivyk, tėtuši. Jei jau kas turi dėkoti, tai tik mes. Leidote mums paištvirkauti, sudarėte sąlygas, pašalinote kliūtis. Ir mus papirkote. Žinoma, tas jums nieko nekainavo. O mes laimingi. Ačiū!

ANDRIAUS TĖVAS. Neleidome! Viską dergti, į purvą minti – neleidome! Iš gyvenimo daryti mėšlyną – neleidome! Ne! Ne!

ANDRIUS. Nešūkaukite! Nė velnias nesupras, kur mėšlynas, kur ne mėšlynas. Nebežinote nė jūs patys, ką leidote, ko neleidote, ką pašalinote, ko nepašalinote. Nieko kito dabar jums ir nelieka, kaip mus kaltinti. Mes kiaurai jus perkrimtome, tėtuši.

Pauzė

ANDRIAUS TĖVAS. Taip, pašalinome kai ką. Badą pašalinome! Badą! Neteko jums nei žiurkių, nei šunienos ėsti. O tas kažką davė. Kažką, kas privertė suprasti duonos vertę. Ir gyvenimo vertę! Pašalinome baimę! Baimę pašalinome, tikėdamiesi, kad jūs pakilsite. O jūs nepakilote. Susmukote! Ar teisingai padarėme?!

ANDRIUS. Baimė mirė.

ANDRIAUS TĖVAS. Atgaivinsim!

ANDRIUS. Jau nebeatgaivinsite. Bet gal užteks, tėve?

ANDRIAUS TĖVAS. Tuoj baigsim. Taip, mes nusikaltome jums, daug ką ne laiku pašalindami. Mes viską darėme ateičiai. Ir staiga pamatėme jus kaip dabartį. Dabartį, kuri aukojama ateičiai. Bet mes nenorime (šaukia), nenorime, kad mūsų vaikai būtų paaukoti kaip trąša ateinančioms kartoms. Nenorime, kad mūsų vaikai būtų supuvusi generacija! Nenorime! Nenorime! (Staiga paima telefono ragelį, surenka numerį) Kalba prokuroras. Štai koks reikalas. Mano sūnus praėjusią naktį gatvėje nuvarė mašiną. Suimkite jį.

ANDRIUS. O! Niekšas! (Suduoda kumščiu per galvą tėvui)

ANDRIAUS TĖVAS. Šitaip reikia mušti! (Trenkia Andriui taip, kad tas iš karto krenta. Pažvelgęs į gulintį sūnų, vėl paima ragelį) Mane buvo sutrukdę. Taip. Suimkite nusikaltėlį ir griežtai nubauskite. Viskas.

Pirmojo paveikslo kambarys. Andrius, Julius ir Lukas skaito Beatričės dienoraštį. Garsiai juokiasi

JULIUS. Na, ir pasiutus! Tikra Beta!

LUKAS. Kaip tau pavyko pagrobti dienoraštį?

ANDRIUS. Pavyko. (Skaito) „Kas man šovė į galvą! Nubėgti prie jo lango! Dvyliktą valandą! Slapta pamatyti, koks jis būna vienas. Ką jis veikia. Jis buvo nusirengęs. Turbūt ne visai. Mačiau tik iki pusės. Aš buvau kaip patrakusi. Puoliau iš kiemo... Sargas ką tik užrakinęs vartus. „Šok per viršų!“ Kaip persiritau, pati nežinau. O sargas: „Merga! Merga!“ Bėgu, juokiuos, juokiuos, o ašaros per veidą. Tegu! Tegu! Tegu tyčiojasi! Stirna, bėganti gatvėmis, suviliota žiburių! Kokia aš!“

LUKAS. Myli tave, velnio išpera! Galima sprogti iš pavydo.

JULIUS. Skaityk toliau.

ANDRIUS. „Rūko žmona negyvai nugulė trijų savaičių kūdikį. Visa gatvė juokėsi.

Andrius, Julius ir Lukas ilgai kvatoja

Girtas Rūkas primušė žmoną. Septyni alkani vaikai. Kaklai ištįsę... Kažkas pasakė: „Gimsta kaip šunyčiai!“ Koks baisus pasaulis! Dieve, koks baisus pasaulis!“

LUKAS. O vis dėlto aš suprantu Beatričę.

ANDRIUS. Tarp kita ko, vakar paskandinau tris šunyčius, Dianos! Skaitykim toliau. (Permeta akimis dienoraščio tęsinį, vienas ilgai juokiasi. Paskui skaito garsiai) „Šiandieną klasėje slapta susirašinėjome. Parašiau Nijolei, ar velnias galėtų padaryti vaiką? Ji parašė: „Koks velnias?“ Aš atsakiau: vyriškos lyties. Raštelius pagavo direktoriaus pavaduotoja. Kas dėjosi, negalima įsivaizduoti. Supelėjusi senmergė! Pati kraiposi prieš kiekvieną berną kaip beždžionė.“

JULIUS (sužavėtas). Na, ir Beta! Tegu ją velniai! Iš proto išsikraustytų direktoriaus pavaduotoja perskaičiusi!

Andrius skaito tyliai

LUKAS. Vėl juokinga?

Visi trys pasilenkia prie dienoraščio, skaito, juokiasi

ANDRIUS. Visą laiką ji vaizdavo mergiotę titnagą. Nė iš tolo! O štai, matote, kokia kumelaitė!

JULIUS. Paslaptingi sutvėrimai tos kumelaitės. Jų vaizduotės – pilnos ištvirkimo.

ANDRIUS. Dienoraštį nunešiu direktoriaus pavaduotojai, „senmergei supelėjusiai“.

JULIUS. Pasiutai! Betai galvą nuims!

ANDRIUS. O man nenuėmė? (Parodo nukirptus plaukus) Per ją! O ten buvo ne literatūra.

JULIUS. Tai niekšinga!

ANDRIUS. Ką aš padariau – niekšinga. Ką tu – ne.

LUKAS (sugniaužęs kumštį). Andriau! Vošiu į blyną!

ANDRIUS. Šalčiau! Nešok per aukštai! Vyrai, rimtai! Aš gi turiu atsilyginti. Pasakiau jai: užmušti tave per maža! O čia bus nei per maža, nei per daug. Pasiskaitys, pasikalbės. Ir abi atrodys – kaip per kanalizacijos vamzdžius išlindusios. Žiūrėk ir gėrėkis! (Garsiai juokiasi)

Kabinetas mokykloje

DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA (sega ant lentos lapą iš Beatričės dienoraščio. Ji labai įžeista. Viena kalba pro dantis). Supelėjusi senmergė... Taip, taip... Kraiposi prieš kiekvieną berną. Pažiūrėsim, kaip tu pasikraipysi... (Šaukia pravėrusi duris) Mokinė Beatričė Vizgirdaitė! Įeik!

Įeina Beatričė

Turbūt nujauti, kam tave pasikviečiau. Nuolat gauname signalus apie tavo įtartiną elgesį... mokinei netinkamą skandalingą elgesį. Dabar štai žmonės atsiuntė tavo dienoraštį. Kaip pedagogė, aš turėjau susidomėti, nes dienoraštis – sielos veidrodis. Perskaičiau visą. Labai įdomus. Vietomis skaitydama suabejoji, ar tikrai sveiko proto ta, kuri jį rašė. Apie meilę visos mergaitės svajoja. Niekas joms neuždrausta. Bet čia purvas, ne svajonė. Štai vienas puslapis. Malonėk pati perskaityti, įsigilinti ir apkaltinti save. O gal išsiteisinsi? Teisinkis! Aš noriu žinoti, kaip pati žiūri į savo tokias mintis. Na, malonėk perskaityti. Malonėk! (Įsakmiai) Malonėk!

BEATRIČĖ (skaito labai susijaudinusi). „Užvaldė jis mano mintis. Visą jį matau – gražų, nuogą ir tyrą. Koks saldus meilės smalsumas! Kaip man suprasti save? Būna valandų, gulčiau čia pat ant žemės... pasiduočiau, lyg priepuolio pagauta. Ir tai būtų kaip pirmas pavasario žiedas.“

DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA. Įsigilinai? Dabar pasikalbėkim. Kodėl tokius žodžius parašei? Šitaip apie meilę tegali galvoti? Tik šitaip? Ko tyli? Nebegali burnos praverti? Kalbėkim be pagražinimų, kaip tavo dienoraštyje. Gulti čia pat ant žemės! Bėgti į tamsų mišką!.. Ir viskas! Ir čia meilė? Naujas supratimas apie meilę. Septyniolikmetės supratimas! Mokinės, dešimtaklasės! O subrendusi geriau galvosi? Gal tik rafinuočiau. Bet nuo guolio toliau nenueisi. Tau meilė – ne aukščiausia pareiga. Tau meilė – pasismaginimas. Meilė – lova! Ir jokios atsakomybės už save, jokių varžtų, jokios gėdos! Viskas leista.

BEATRIČĖ (šaukia). Ne! Ne! Ne!

DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA. Ne? Skaityk, dar kartą! (Valdingai) Girdi? Skaityk! (Trypia koja) Skaityk!

BEATRIČĖ (skaito dūstančiu balsu, sustodama). „Užvaldė jis mano mintis. Visą jį matau – gražų, nuogą ir tyrą. Koks saldus meilės smalsumas! Kaip man suprasti save? Būna valandų, gulčiau čia pat ant žemės... pasiduočiau, lyg priepuolio pagauta. Ir tai būtų kaip pirmas pavasario žiedas.“

DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA. Dabar gali pasakyti: taip, jūs teisi! Pasiekė tave mano žodžiai? O gal mes čia nieko nesuprantame? Kalbėk! Kalbėk!

Pauzė. Beatričė tyli. Jos akyse siaubas

Septyniolikmetės slankioja naktimis apie restoranus ir barus. Pas vyrus pro langus lenda, į ligonines patenka... Nauja karta! Laisva karta! Mes, vyresnieji, galime tik stebėtis. Stebėtis ir tylėti. Prabilsi – būsi kaltas. Mūsų pažiūros vertos patyčių, pajuokos!.. Kokių priemonių imtis? Gal jokių? Tėvai? Pabėgę, pasimetę, išsiskyrę. Vaikai – Dievo valioje. Ne! Velnio valioje! Nauja karta! Išteka, veda! Jau nusibodę vienas kitam, nusivalkioję. Geria, mušasi. Ji trankosi su kitu, jis – su kita. Skiriasi. Vėl veda. Vėl skiriasi. Kas tai? Meilė? Prigimties teisė? Ar kažkoks košmaras? Pragaras! Piktoji dvasia! Kur viso to pradžia? (Staiga šaukia) Skaityk! Skaityk tikrąją tų baisių žodžių prasmę!

BEATRIČĖ (greitai prieina, skaito tragišku balsu). „Užvaldė jis mano mintis. Visą jį matau – gražų, nuogą ir tyrą. Koks saldus meilės smalsumas! Kaip man suprasti save? Būna valandų, gulčiau čia pat ant žemės... pasiduočiau, lyg priepuolio pagauta. Ir tai būtų kaip pirmas pavasario žiedas.“

Paskaičiusi pasvyra, dar žengia ir krinta

DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA (išsigandusi). Kas tau? Tau bloga? Bloga? Vaikuti, kas, kas... sakyk! Gal tu jau...

Beatričė atsisėda ant grindų

(Pripila stiklinę vandens) Išgerk. Na, išgerk...

Beatričė neima stiklinės. Pauzė

Tiktai gera tau norime. Gelbėti, kol dar ne vėlu.

Pauzė. Beatričė atsistoja, prieina prie stalo ir nori pasiimti dienoraštį

(Sulaikydama jos ranką) Ne, vaikuti. Dienoraštį dar turėsi perskaityti komjaunimo aktyvui.

Beatričė staiga, kiek beturėdama jėgų, trenkia kumščiu Direktoriaus pavaduotojai į veidą

(Toji valandėlę stovi apstulbusi, kol suvokia, kas įvyko. Paskui ima išgąstingai šaukti) Beprotė! Beprotė!

Psichiatrinės ligoninės gydytojų kabinetas

GYDYTOJAS. Ligonė Beatričė Vizgirdaitė!

Beatričė įeina

Kuo skundiesi?

BEATRIČĖ. Niekuo.

GYDYTOJAS. Girdėjau, kiti tavimi skundžiasi. Rodos, esi mokinė.

BEATRIČĖ. Taip.

GYDYTOJAS. Mokaisi gerai?

BEATRIČĖ. Blogai.

GYDYTOJAS. Nepatinka matematika?

BEATRIČĖ. Patinka.

GYDYTOJAS. O istorija?

BEATRIČĖ. Patinka ir istorija, ir braižyba, ir chemija.

GYDYTOJAS. Viskas patinka, o mokaisi blogai. Turbūt daug ko nesupranti?

BEATRIČĖ. Daug ko nesuprantu.

GYDYTOJAS. Haa! Kodėl groji džiaze?

BEATRIČĖ. Man patinka.

GYDYTOJAS. O Bachas?

BEATRIČĖ. Kas Bachas?

GYDYTOJAS. Garsus kompozitorius.

BEATRIČĖ. Aaa!..

GYDYTOJAS. Gyvenęs septynioliktame šimtmetyje... Ne, aštuonioliktame.

BEATRIČĖ. Bachas! Taip, Bachas! Žinau. Labai gerai žinau. Kažką kita pagalvojau...

GYDYTOJAS. Kuri šiandieną mėnesio diena?

BEATRIČĖ. Aštuoniolikta.

GYDYTOJAS. Ne. Septyniolikta. O savaitės?

BEATRIČĖ. Antradienis.

GYDYTOJAS. Ne. Trečiadienis. Kas parašė „Mažąjį princą“?

Beatričė švelniai juokiasi

Tau juokinga ta knyga?


Beatričė neatsako. Tik žiūri prieš save nušvitusi

Juokinga? Keista?

BEATRIČĖ. Graži. Labai graži.

GYDYTOJAS. A! Kas ją parašė?

BEATRIČĖ. Antuanas de Sent Egziuperi.

Pauzė

GYDYTOJAS. Kodėl tu sudavei per veidą direktoriaus pavaduotojai?

BEATRIČĖ. Ne aš sudaviau.

GYDYTOJAS. Kas?

BEATRIČĖ. Nežinau.

GYDYTOJAS. Kodėl tu giniesi?

BEATRIČĖ. Aš nesiginu.

GYDYTOJAS. Tai tu sudavei!

BEATRIČĖ. Ne aš.

GYDYTOJAS. Kas sudavė? Tu nebeatsimeni?

BEATRIČĖ. Atsimenu.

GYDYTOJAS. Vadinasi, tu.

BEATRIČĖ. Ne aš.

GYDYTOJAS. Tu!

BEATRIČĖ. Ne!

GYDYTOJAS. Gerai. Labai gerai... Tu nemėgsti direktoriaus pavaduotojos?

BEATRIČĖ. Ne.

GYDYTOJAS. Kodėl?

BEATRIČĖ (patylėjusi). Nežinau.

GYDYTOJAS. Jeigu kurio žmogaus nemėgstame, visada žinome kodėl. Aš, pavyzdžiui, visada žinau.

BEATRIČĖ. A!

GYDYTOJAS. Kodėl tu nežinai?

BEATRIČĖ. Direktoriaus pavaduotoja yra priėjusi tokią ribą, kurią peržengęs žmogus nieko nebesupranta.

GYDYTOJAS. Kaip? Kaip? Pakartok.

BEATRIČĖ. Priėjusi tokią ribą, kurią peržengęs nieko nebesupranta.

GYDYTOJAS (galvoja). Hm... Priėjusi ar peržengusi?

BEATRIČĖ (pagalvojusi). Peržengusi.

GYDYTOJAS. Ir už tai jos nekenti.

BEATRIČĖ. Nemėgstu.

GYDYTOJAS. O kokia tai riba? Man ne visai aišku.

BEATRIČĖ. Aš nemoku išaiškinti.

GYDYTOJAS. Aš esu peržengęs tokią ribą ar ne?

BEATRIČĖ (žiūri į gydytoją). Nežinau.

GYDYTOJAS. Kas dar yra peržengęs tokią ribą?

BEATRIČĖ. Mano senelė.

GYDYTOJAS. Kodėl?

BEATRIČĖ. Paseno.

GYDYTOJAS. Kas dar? Tavo klasės draugai?

BEATRIČĖ. Jie dar nesubrendę.

GYDYTOJAS. O mokytojai?

BEATRIČĖ. Mokytojai? Jie beveik visi jauni. Jie paprasti.

GYDYTOJAS. Tikrai? Daugiau nieko negali nurodyti?

BEATRIČĖ. Profesorius, kuris praėjusią savaitę pas mus buvo atvykęs.

GYDYTOJAS. Profesorius?

BEATRIČĖ. Taip.

GYDYTOJAS. Kodėl tau atrodo, kad jis peržengęs tokią ribą, už kurios nieko nebesupranta?

BEATRIČĖ. Jis buvo įsitikinęs, kad kalba mums, bet kalbėjo sau. Jis nieko kito nemato, tik save.

GYDYTOJAS. Aa!.. Kodėl taip su juo atsitiko? Paseno?

BEATRIČĖ. Ne. Tikriausiai dėl to, kad gavo didelį vardą ir pradėjo galvoti nebe taip.

GYDYTOJAS. Tu keista mergaitė. Tu turbūt ieškai tiesos?

BEATRIČĖ. Ne, daktare. Neieškau.

GYDYTOJAS. Ir aš neieškau. Sakyk, kodėl bepročių kaskart daugėja?

BEATRIČĖ. Nežinau, daktare. Bet juk ir protingųjų nemažėja.

GYDYTOJAS. Galimas daiktas. Tik mes nepastebime... Tu laiminga?

BEATRIČĖ. Laiminga, bet...

GYDYTOJAS. Kas „bet“?

BEATRIČĖ. Kartais atrodo, kad per daug baisus pasaulis. Nežmoniškai baisus... nors iš proto eik.

GYDYTOJAS. Aaa!.. Taip, taip, taip... Labai gerai.

Pauzė

BEATRIČĖ. Daktare, ar tamsta dar ilgai mane tardysi?

Gydytojas kažką galvoja. Neatsako

Kodėl kiekviename žingsnyje – tardymas?

GYDYTOJAS (kažką kitą galvodamas). Sugedęs pasaulis, vaikeliuk. Reikia ką nors daryti. Taip... (Švelniai) Čia tau bus gera. Pailsėsi. Ligoniai draugiški.

BEATRIČĖ (sunerimusi). Jūs norite uždaryti mane?

GYDYTOJAS. Priglausti laikinai.

BEATRIČĖ. Iš mokyklos mane pašalins.

GYDYTOJAS. Jei nepabūsi čia, tada tikrai pašalins. Ir niekada nebepriims. Direktoriaus pavaduotoją sumušei. Supranti? Tai ne juokai! Bet dabar, kaip atrodo, išsigelbėsi. Puikiai suvaidinai nepakaltinamą.

BEATRIČĖ. Suvaidinau?!

GYDYTOJAS. Kodėl taip išsigandai? Mes nežinome, kada vaidiname, kada ne. Padėti noriu tau. Supranti? Tu – nepakaltinama!

BEATRIČĖ. Atleiskite, daktare, nesuprantu.

GYDYTOJAS. Tu – psichinė ligonė.

BEATRIČĖ. Kokia psichinė ligonė?

GYDYTOJAS. Paprastai tariant, netekusi proto. Laikinai, žinoma.

BEATRIČĖ (pasibaisėjusi). Negi aš beprotė? Negi beprotė?! Ir mane uždarys?!

Įeina Milžinas sanitaras

SANITARAS. Daktare! Kieme beprotis užpuolė mergaitę. Kėsinosi...

BEATRIČĖ (suklinka). Aaa!!!

Dingsta Gydytojas. Beprotnamis. Erdvi patalpa. Viršuje žvaigždėtas dangus. Ore kabo didelė spyna. Už jos Beatričė

BALSAI – Kodėl čia svetimi žmonės?

– Kur žmonės?

– Kokie žmonės?

– Žmonės! Žmonės!

– Daktare! Daktare!

BEATRIČĖ. Aš ne beprotė! Ne! Ne!

Prieš pat ją atsistoja ant paaukštinimo Kalbėtojas beprotis. Tai tas pats Milžinas sanitaras

Kas tu toks? Kaip tu čia atsiradai?

KALBĖTOJAS BEPROTIS. Aš tavo šešėlis.

BEATRIČĖ. Koks šešėlis? Mano? Mano? Negi aš sapnuoju... O gal čia... beprotnamis.

KALBĖTOJAS BEPROTIS. Baimė! Baimė – tavo kelias. Baimė – tavo išmintis!

BEATRIČĖ. Aa!!!

Pamato Andrių

Andriau! Ką tu padarei? Kodėl mane čia atvedei?

Andrius neatsako

Negi aš sapnuoju? O gal čia iš tikrųjų...

Pamato Direktoriaus pavaduotoją

Jūs? Kaip jūs čia?..

Pamato Julių

Juliau! Kodėl ta moteris mane čia atvarė? Ji nežinojo, kas daryti? Nežinojo?

DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA. Kasdien aš gaunu nuo savo mokinių smūgį į veidą Kas dieną – dešimtis smūgių. Padėkite mums! Mes nežinome, kas daryti!

BEATRIČĖ. Kodėl jūs balta suknele?

DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA. Aš esu tu.

BEATRIČĖ. Kodėl jūs balta suknele? Aš ne balta.

DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA. Aš esu sužadėtinė. Tu parašei mano žodžius: „Koks saldus meilės smalsumas!“, „Kaip man suprasti save?“ Argi tu nežinojai, kad tai mano žodžiai?

BEATRIČĖ. Jums keturiasdešimt.

DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA. Betgi aš esu tu. Visi tavo žodžiai apie meilę – mano žodžiai. Kodėl tu mane taip skaudžiai įžeidei?

BEATRIČĖ. Man tik septyniolika...

DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA. Kam tu atiduosi tuos dvidešimt trejus? Aš atidaviau jums. O kam tu atiduosi?

BEATRIČĖ. Aš atsiklaupsiu prieš jūsų keturiasdešimt. (Atsiklaupia)

DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA. Tu atsiklaupei prieš save.

BEATRIČĖ. Bet juk aš – beprotnamyje!

DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA. Atėjau pasakyti svarbią tiesą: jei nori, išeina žmonės ir iš beprotnamio. Išeina ir iš beprotnamio!

Direktoriaus pavaduotoja dingsta

Julius groja trimitu

JULIUS (nustojęs groti). Ar visi bepročiai sukviesti?

Priešingoje pusėje staiga pasirodo trys bepročiai. Pirmas, Antras ir Trečias. Šalia Juliaus atsistoja Andrius ir Lukas, triukšmingai ima groti. Bepročiai klausosi. Jie atrodo tarsi Andriaus, Juliaus ir Luko atspindys veidrodyje

ANDRIUS (baigus groti). Jie visai neploja.

JULIUS. Matyt, čia kitokie papročiai.

ANDRIUS. Kodėl neplojate, gerbiamieji? Nepatiko?

PIRMAS. Protingi tokiai muzikai neploja.

JULIUS ir LUKAS. Oho!

ANDRIUS. Blogai grojome?

ANTRAS. Blogos muzikos neįmanoma gerai groti.

JULIUS. Matai, koks jis!

ANDRIUS. O kodėl ji bloga?

TREČIAS. Jūsų muzika tuščiavidurė. Nėra joje iliuzijų ir nėra vilties. Atleiskite, tai bepročių muzika.

ANDRIUS. Bepročių?

JULIUS. Kurių bepročių?

LUKAS. Šitų ar kitų?

Andrius, Julius ir Lukas ilgai juokiasi. Pauzė. Staiga ima juoktis Pirmas, Antras ir Trečias ir dar ilgai juokiasi

PIRMAS. Iš ko mes juokėmės?

ANTRAS. Iš jų ar iš savęs?

TREČIAS. O jie iš ko juokėsi?

PIRMAS. Iš mūsų ar iš savęs?

ANTRAS (Beatričei). Mergaite, kodėl tu nesijuoki?

BEATRIČĖ. Tai košmaras!

TREČIAS. Košmaras, nes tu nežinai, kur tavo vieta. Tarp jų ar tarp mūsų.

PIRMAS. Kas jums parinko repertuarą?

LUKAS. Mes patys.

ANTRAS. Tai jūs nemokate pasirinkti. Jums rinktis – tai klysti.

ANDRIUS. Velnias!

TREČIAS. Jūsų muzikoje nėra istorijos.

ANDRIUS. Kokios istorijos?

PIRMAS. Žmogaus skausmo. Tai falsifikatorių muzika.

LUKAS. Aš sutinku. Jie kai kada protingi.

ANTRAS. Kas kai kada protingi?

ANDRIUS. O kai kada jie visiški kvailiai.

TREČIAS. Kas kai kada visiški kvailiai?

PIRMAS. Jūsų muzikoje nėra žaismo.

ANDRIUS. Po velniais! Kokio žaismo?

ANTRAS. Stebuklo.

ANDRIUS (Juliui). Aš trinktelėsiu jiems.

JULIUS. Tu išprotėjai! Juk jie bepročiai.

ANDRIUS. Už tai juos ir reikia mušti! (Daužo kumščiais orą)

Pirmas, Antras ir Trečias truputį išsigąsta

BEATRIČĖ (šaukia). Nereikia! Nereikia!

LUKAS. Gana! Tu juos visai pribaigsi!

JULIUS. Beprotybės dar niekas nepribaigė.

TREČIAS. Ar jis boksininkas, ar jis fašistas?

Trumpa pauzė

LUKAS. Ar laisvės nepastebėjote mūsų muzikoje?

KALBĖTOJAS BEPROTIS (ant paaukštinimo). Laisvė? Kas tai yra laisvė?! Kraujo marios aplink ją! O jos nėra!

PIRMAS. Iš muzikos mes laukiam stebuklo.

JULIUS. Jie tiki stebuklu ir nesupranta žodžio „laisvė“.

LUKAS. Reikia išversti į jų kalbą.

ANDRIUS. Aš išversiu. (Padaro judesį, kad atrakina spyną ir atveria duris.) Štai laisvė! Eikite! Eikite!

JULIUS. Prieš jus laisvė!

Kitas sanitaras, kažką baisaus susapnavęs, staiga prabunda, pažiūri į spyną, apsidairo ir, įsitikinęs, kad visur tvarka, vėl užsnūsta

ANTRAS. Atleiskite, ten beprotnamis. Ko verta jo laisvė?

ANDRIUS (piktai). Ką?! Pas jus, vadinas, protingųjų namai? Taip?

JULIUS. Supraskite pagaliau, kad gyvenate jūs beprotnamyje. Jūs, o ne mes!

LUKAS. Jūs! Jūs!

TREČIAS. Tai jūs nesuprantate, kur jūs gyvenate!

PIRMAS. Jūs – akliai!

ANTRAS. Jūs – iškamšos!

TREČIAS. Jūs – bemoliai!

PIRMAS. Mergaite! Kodėl tu jų neplūsti?

BEATRIČĖ. Ką aš turiu plūsti? Juos ar save?

Pauzė

ANTRAS. O mes ką plūdome?

TREČIAS. Juos ar save?

PIRMAS. O jie ką plūdo?

ANTRAS. Mus ar save?

TREČIAS. Nėra reikalo nei pykti, nei jaudintis. Visiems aišku, kad jūsų gyvenimas – beviltiškas.

ANDRIUS. Anot jūsų, blogas? Baisiai blogas? Taip?

PIRMAS. Mes nesakome, kad blogas. Jis gali būti labai geras. Mes sakome: beviltiškas!

JULIUS. Aišku. Jums visai kas kita. Jūs maitinami viltimi kaip pupomis. Jūsų vilties augimas vaizduojamas diagramomis.

LUKAS. Jūsų viltis – rankomis apčiuopiama kaip mergiotė!

JULIUS. Apčiuopiama kaip kvailybė!

Andrius, Julius ir Lukas juokiasi

KALBĖTOJAS BEPROTIS (ant paaukštinimo). Ponios ir ponai! Kai kur dar yra žmonių, manančių, kad viltis turi būti apčiuopiama. Tai idėjinė ir politinė klaida. Jei viltis būtų apčiuopiama, ją suėstų kiekvienas paršas. Viltis neįkandama, nesuuodžiama. Jos negalima išduoti, negalima prakeikti. Taip, ponai, viltis neapčiuopiama. Protas apčiuopiamas. Protą galima kojomis minti, vilties – ne. Protą galima parduoti, iškeisti į sriubos lėkštę, į ragaišį, vilties – ne.

Viltis neapčiuopiama. Baimė apčiuopiama. Baimę galima sverti, matuoti, galima štabuose ir kalėjimuose iš jos košę virti. Iš vilties – ne. Baimė vaikšto po pasaulį. Kasdieniška baimė, be dalgio, riebiomis šlaunimis, atvėpusiomis lūpomis. Kas pažvelgia jai į akis, nori bėgti į kitą planetą. Kai ji įsisiautėja, herojų statuloms dreba širdys.

Tik viltis palaiko, apsaugo, leidžia gyventi. Viltis žmonijos tvirtovė, tvirtovių tvirtovė, vienintelė nesugriaunama, jokiais ginklais nepaimama. Kas pasitraukia iš tos tvirtovės, tam nieko kito nelieka, kaip tik drebėti, drebėti. Ir mirti lėta mirtimi.

Nuplėškime nuo mūsų planetos iškabą: „Praraskite viltį, kurie čia atėjote“. Ir užrašykime: „Tegyvuoja viltis!“

Pauzė

BEATRIČĖ. Tegyvuoja viltis!! Tegyvuoja viltis!!

ANDRIUS. Kas ta mergina? Ji panaši į Beatričę!

LUKAS. Visos gražios merginos panašios į Beatričę.

JULIUS. Aš ją pagrobsiu. Mes vėl turėsim Beatričę.

LUKAS. Ir vėl pasiųsim į beprotnamį?

BEATRIČĖ. Čia ne beprotnamis. (Pirmam, Antram ir Trečiam) Andriau, Juliau, Lukai! Grokit! Grokit!! Grokit, kaip dar negrojome!! Tegyvuoja viltis!

Pirmas, Antras ir Trečias paima „instrumentus“ : lazdeles, lankus. Beatričė ima diriguoti

ANDRIUS. Aš nieko negirdžiu.

JULIUS. Aš taip pat nieko.

LUKAS. Nieko! Nieko!

PIRMAS. Jie negirdi!

ANTRAS. Jie nemato!

TREČIAS. Jie neužuodžia!

PIRMAS. Nežino, kad iliuzija be kvapo ir be spalvos, o pripildo pasaulį gražybių!

LUKAS. Iliuzija! Aš jau girdžiu!

JULIUS. Oo!

Pasigirsta fleitos muzika. Pradeda „groti“ ir kiti. Andrius, Julius ir Lukas klausosi sužavėti. Tik sanitaras, viskam abejingas, snaudžia, sėdėdamas kampe

Pirmojo paveikslo kambarys. Andrius ir Lukas sėdi prie stikliuko

ANDRIUS. Velniaižin, kas su manim darosi. Rodos, pilu kaip į peklą, nenusitašau, ir gana.

LUKAS. Vis blaivas kaip batsiuvys!

ANDRIUS. Jaukalas kažkoks! Viduje!.. Repeticijas apleidau.

LUKAS. Kiaulė tu! Ji grotų su mumis!

ANDRIUS. Kekšė! Nenoriu blogesnio žodžio ištarti.

LUKAS (čiumpa Andriui už krūtinės). Kaulus sutrinsiu!

ANDRIUS (su piktu išdidumu). Šalčiau, šalčiau!

LUKAS. Dienoraštį nunešei direktorės pavaduotojai?

ANDRIUS. Nunešiau. Na ir kas? O ką padarė ji?

LUKAS. Žinai, kas tu? Kiaulės mėšlas! Iki pačios kiaulės per toli.

ANDRIUS (pagriebęs kėdę, užsimoja). Atsiimk savo žodžius!!

LUKAS. Padėk kėdę! (Šaukia) Padėk kėdę!!!

ANDRIUS (padeda kėdę). Man krūtinėje degė! Nusitrenkė pas tėvą. O tas, prakeiktasis, penkiolika parų!.. (Šaukia paklaikusio balsu) Mane siutas ėmė!! Siutas!!! Siutas!!!

LUKAS. Nešauk, aš ne kurčias.

ANDRIUS (tyliai). Aš net gerti pradėjau. Tu nežinai, kas man Beta.

LUKAS. Užtenka!

ANDRIUS (numoja ranka). Užtenka.

Julius įneša ant rankų Beatričę

JULIUS. Štai mūsų deimantas!

LUKAS. Beatričė!

ANDRIUS. Tai kaip tu ją?!.

JULIUS (pakelia Beatričę). Štai kaip!

ANDRIUS. Tai tu visą laiką ją nešei?

JULIUS. Tik prie durų paėmiau. Nenorėjo mūsų slenksčio peržengti. Matai, Beta, be tavęs mūsų katilas prisvilo. Tik jau būk maloni, nemėgink bėgti. (Užstoja duris) Na, Andriau, dabar pulk kniūpsčias! (Griežtai) Girdi! Krisk prieš Beatričę!

Andrius krenta kniūpsčias. Beatričė atbula traukiasi nuo jo

ANDRIUS. Beta! Beta! Ar tu nematai mano akyse ašarų?!

LUKAS. Girto ašarų!

ANDRIUS. Šuns ašarų. Aš – šuo! Beta! Aš – šuo! Pauzė

LUKAS (piktai). Buldogas!

ANDRIUS (staiga atsistoja, pribėga prie Luko). Galvą suskaldysiu! Pinkvarta!

LUKAS (labai įžeistas murma). Pinkvarta... Pinkvarta...

ANDRIUS (vėl atsiklaupia prieš Beatričę). Aš – buldogas. Įžeistas buldogas įkanda ir šeimininkui... Kodėl nieko nesakai, Beta? Nori, aš galvą sau suskaldysiu. Į sieną! Nori?

JULIUS. Gal užteks? Beta išbėgs.

ANDRIUS (atsistojęs). Yra dalykų, kurių jūs nesuprasite. Niekada! Kai ji pateko...

BEATRIČĖ. Kodėl tu įdavei mano dienoraštį direktoriaus pavaduotojai?

ANDRIUS (patraukęs pečiais). Įdaviau... Įdaviau, ir viskas.

BEATRIČĖ. Skaitei, kas ten parašyta?

ANDRIUS. Skaičiau. Žinoma, skaičiau.

BEATRIČĖ (vis dar valdydamasi). Ir supratai, kad visas dienoraštis apie tave. Beveik visas. Kur apie save rašiau, ir tai buvo apie tave. Tų minčių aš pati bijojau. Tau niekada nebūčiau pasakiusi. Niekam nebūčiau pasakiusi.

ANDRIUS. Tai buvo velniškai įdomu, Beta, aš nežinau... Tai buvo velniškai...

BEATRIČĖ. Tu atidavei direktorei. Ar galima ką nors labiau... ką nors labiau neliečiama rodyti kitiems? Išmesti į gatvę... Ar galima ką nors labiau... ką nors baisiau apnuoginti. Nešvarumais apipilti. Ar galima? Ak Dieve, aš nebežinau... Aš galvojau visą naktį. Norėjau paklausti tave, ar galima, ar galima... Kokiais žodžiais... (Dūsta, susijaudinusi) kokiais žodžiais paklausti? Ne! Aš turbūt dešimčia metų pasenėjau.

ANDRIUS. Kiaulė aš. Bet dabar nieko nebepadarysi.

BEATRIČĖ. Čia ne tas, Andriau. Kiaulė – ne tas. Visą tą laiką galvojau, kaip gyventi. Ne, aš negalvojau, kad mes kartu kada nors galėtume gyventi. Ne! Bet kaip gyventi... iš viso kaip gyventi? Jokio dugno... Kristi, kristi, ir viskas. Tėvas paliko motiną. Motina paliko mane. Maniau, tu... kažkas bus... kažko laukiau. Nieko! Nieko nėra! (Beveik šaukdama) Nieko nėra!! (Po pauzės kitu balsu) Žinojau, kad tau tik juokas, nuotykis, bet tai dar baisiau.

ANDRIUS (jau netekęs kantrybės). Nekelk audros stiklinėje vandens. Per daug viskas buvo įdomu. Ir ta senmergė, ir tavo naivumas.

BEATRIČĖ. Per daug įdomu. Kai man reikėjo pačiai skaityti ten... jai... po keletą kartų, aš... miriau. Žinoma, tu būtum pasakęs: kaip įdomu, ji nebegyva! (Pravirksta)

JULIUS. Nereikia verkti, Beatriče, nereikia. Viskas jau seniai apverkta.

LUKAS (puola prie Beatričės šaukdamas). Beatriče! Beprotnamis! Beprotnamis! Bėk iš čia!

BEATRIČĖ. Aš neverkiu. Aš juokiuos. Juokinga. Beprotnamis... Kur bėgti?

ANDRIUS. Nėra kur ir nėra ko bėgti. (Prinešęs Beatričei taurę) Prašom, Beta! Išgerkim į tavo sveikatą.

BEATRIČĖ. Tave mačiau kaip sapne... ką tik dabar, ten... pagalvojau, kad tu vis dėlto žmogus. Bet tu nepataisomas, tu beviltiškas niekšas, Andriau. Eime, Juliau.

ANDRIUS. Kekšė!

Beatričė ir Julius išeina

 

Uždanga

 

Juozas Grušas. Meilė, džiazas ir velnias. Barbora Radvilaitė. V.: Alma littera, 2002.

 

b_600_393_16777215_0___images_stories_file_grusas_su_aktoriais.jpg

Su Pskovo dramos teatro aktoriais po Meilės, džiazo ir velnio spektaklio Vilniuje, 1978 m.