tekstai.lt

Juozas Grušas. Novelės iš knygos „RŪSTYBĖS ŠVIESA“ (1969) 2
      
       TRYS PARADOKSINĖS NOVELĖS APIE ŠVARĄ

 

       1. Liūdna novelė apie beprotę Konstanciją

       Mūsų nedidelio miesto gyvenimas ilgą laiką sukosi apie vieną keistą, periodiškai besikartojantį įvykį. Žmonės jaudinosi, piktinosi, keikėsi gatvėje, smuklėje, tyliai kalbėjosi bažnyčioje, kūrė legendas, pagaliau pajuto savotišką malonumą, kažką panašaus į laimę, be kurios jau būtų buvę nuobodu. Tas besikartojąs įvykis buvo juokingai kvailas: kažkokia beprotė Kiaulių gatvėje padeginėjo pirtis. Padeginėjo beveik viešai ir tuo pat metu paslaptingai, vaiduokliškai. Prieš kiekvieną padegimą policija gaudavo gana protingą, kaligrafiškai parašytą laišką:

       Šią naktį degs pirtis to, kuris praėjusį kartą juokėsi, kad kaimyno pirtis sudegė.

       Po tokio laiško policija, kaip sakoma, būdavo pastatyta ant kojų, bet policininkai nežinojo, kurią būtent pirtį saugoti. Be to, turėdami klaidingą garbės supratimą, jie laikė negarbinga per naktį stovėti prie kažkokios pašiepiamos vanojimosi įstaigos. Savininkai taip pat nesiryžo per naktį vaikščioti apie savo pirtis. Jie daugiau stengdavosi slaptai pažvelgti, ar kaimynas nevaikšto apie savąją.
       Ir pirtis tą naktį tikrai supleškėdavo, nušviesdama visą miestą jaudinančia pašvaiste, mesdama iš lovų vaikus, gindama iš namų besižegnojančias senes, prikeldama iš anksto įspėtus ugniagesius – piktus, nerangius, galvojančius, kad visa tai daroma pasityčioti iš jų nelengvo darbo.

       Miestas turėjo ir savo oficialiai pripažintą beprotę, gražią, nieko neišmanančią ir, galima sakyti, kvailai išmintingą merginą, vardu Konstancija. Jos išprotėjimo priežastį žmonės įvairiai aiškino; vieni kalbėjo, kad, nelaimingai įsimylėjusi, ji šoko po traukiniu, neteko abiejų kojų, bet išliko gyva. Šita versija prieštaravo tikrovei; Konstancija turėjo abi kojas, ir dar gana dailias. Kiti sakė, kad jos, dar paauglės, akyse tėvas numetęs nuo stogo motiną, kur ji buvo užsiropštusi, bėgdama nuo įsiutusio girto vyro. Motina užsimušusi, tėvas patekęs į kalėjimą, o duktė išėjusi iš proto. Treti aiškino, kad tėvas dalgiu užkabinęs bėgančią motiną; ji išgelbėjusi galvą, laiku suspėdama iškelti rankas. „Ir abi rankos taip, žinote, nukrito nuo dalgio, kaip žvangučiai lankos.“ Bet tikriausiai tai buvo tik piktos legendos, nes niekas nežinojo tikrosios išprotėjimo priežasties.

       Konstancija gyveno žemoje, dūmtraukio apšildomoje palėpėje miesto pakraštyje (taip pat Kiaulių gatvėje), vaikščiojo dainuodama po laukus, kalbėjosi su paukščiais, kartais kieno nors sode šokdavo tarp žydinčių jurginų.
       – O Konstancija! Sako, tu supranti paukščių kalbą?
       – O jūs ar suprantate? – klausimu į klausimą atsakydavo Konstancija.
       – Ar tu šiandien valgei pietus, Konstancija?
       – O jūs ar valgėte?
       Ji šoko ir šypsojosi, mandagiai ir juokingai atsakinėjo į klausimus, buvo marga kaip genys ir niekam pikto nedarė. Miestas dėkojo dangui už tai, kad jis atsiuntė tokią padorią beprotę.
       Tačiau, kai Kiaulių gatvėje ėmė degti pirtys, viskas griežtai pasikeitė. Gera sutartis tarp žmonių ir dangaus buvo suplėšyta į skutus. Ir suplėšyta, galima sakyti, dėl niekų, dėl beprotės keisto noro daryti tai, ko ji galėjo visai nedaryti.
       „Dievo teismo vykdytoja!“ – šnibždėjo neišmanančios moterys. „Apsėsta merga, – šaukė įsiutę vyrai, – velnių prisirijusi! Dainuoja su deglu rankoje ir šoka gaisro pašvaistėje.“ (Ne vienas pats matęs.) „Turtą naikina. paniką kelia – pragaro išpera – margais kaspinais apsikarsčiusi – būtinai prilupti!!! Ir juo greičiau, juo geriau.“

       Jie buvo rimti, nedidelio miesto vyrai, dirbo kubilus ir pakinktus, nuobodžiavo žaliai dažytose krautuvėse, gėrė arbatą, alų, kartais degtinę, augino triušius, kopūstus ir patys gerai nežinojo, ar jie muša žmonas, ar ne. Pažvelgęs jiems į akis, galėjai pastebėti nepalaužiamą išmintį – kietą ir griežtą išmintį, kaip Senasis Testamentas arba Valstybės Įstatymų knyga, amžiams teisingumo ranka parašyta.

       „Prakeikti laiptai! Tik beprotėms karstytis!“
       „Tėvas pasakoja, raiti gaudę laukuose. Sugauna – ragana!“
       „Valdžia turėtų pasiimti sau žalingus bepročius.“
       „Ar gali ką sušildyti dūmtraukis? Nieko negali.“
       „Žiūrėkite, neturi palto! O kas čia?“
       „Na, paskubėk, lelijėle!“

       Bažnyčios varpai skambino „Angelą dievo“; jaudinantys ritmiški dūžiai sklido į pilką ir šaltą dangų. Darbininkai su įrankiais ant strėnų ėjo gatve; jie grįžo sutaisę įlūžusį medinį tiltą. Ruduo skubėjo rinkti nuo medžių paskutinius lapus. Moteris raudona skarele vaikščiojo po griūvantį miestą – per lietų ir vėją – lyg po planetą, kurioje mes gyvename... „Ji išsigelbėjo, iškeldama laiku rankas...“

       Konstancija turėjo stoti prieš teismą, kuris tuo pačiu metu buvo tardymas, sprendimas ir vykdymas – prieš tą teisingumo šviesą, kurią mums paliko pirmasis geraširdis žmogus.
       – Ar tu žinai, kas yra sąžinė? – iš karto paklausė vienas teisėjų, visada vertinęs dorovinį atsakingumą.
       – Ne, – atsakė Konstancija.
       – Ji – velnias, – sušuko kitas. – Ji visai nenori, kad gerai baigtųsi.
       – Velniui gerai baigiasi tada, kai mums blogai baigiasi!
       – Na, sėsk ant dėžės, plumpa!
       – Sėskite jūs.
       – Ar tu žinai, kur dabar esi?
       – O jūs ar žinote?
       – Žiūrėkite, ji atsakinėja taip, kad išeina tardymas atvirkščiai!
       Bet iš tikrųjų, kokioj teismo salėj jie dabar buvo?
       Vyrai apsidairė. Jie buvo griūvančiame mirusio pirklio svirne; pasieniais apsmilkusi skarda, seni krautuvės prekystaliai, vaistinės spintos, milijonai didelių ir mažų tuščių butelių – nesuprantamas turtas, kurį valdė didžiulės žiurkės.
       – Ne, ji ne beprotė!
       – Kodėl ne beprotė?
       – Pradėkim, vyrai. Tinkamesnės vietos nerasim.O laikas brangus.
       – Tu padeginėji pirtis! – suriko vienas vyrų ir trenkė kumščiu į tuščio kubilo dugną.
       Įspūdis buvo didelis. Konstancija nustojo šypsotis, ji net kvėpuoti nustojo; žiūrėjo, akis išplėtusi, į vyrus, į didžiulį kubilą, į grėsmingus, įvairiom spalvom spindinčius butelius.
       Viskas čia buvo nereikalinga, nesuprantama, bet tvirta ir nepajudinama.
       – Tu padeginėji!
       – Tu!
       Ji atsiduso ir paklausė, kas tai yra padeginėti. Vyrai susižvalgė, patylėjo ir ėmė aiškinti. „Beprotė! Nieko nepadarysi, reikia išaiškinti.“ Jie braukė degtukus, darė siaubingus veidus, iškėlę rankas, vaizdavo liepsnas, daužė skardos lapus.
       Konstancijos akys darėsi tai didelės, tai mažos; ji stengėsi suprasti, ko tie žmonės nori, kodėl tokie baisūs jų veidai. Aišku, jie kalba ne apie paprastą ugnį, ne apie degantį medį, kurį ji gerai pažįsta, o apie kažkokią nuodėmę, gyvenimo piktumą, o gal net ir apie pabaigą.
       – Ar padeginėti – tai mirti? – paklausė ji.
       Mirti? Ne! Visa tai tik panašu į mirtį, mirtis praeina šalia, gaisras peršviečia naktį, dingsta žvaigždėtas dangus, bėga nubudę žmonės, kažkas klykia... Jie aiškino gerai, su įkvėpimu, kurdami vaizdus, patys pergyvendami siaubą; jie pajuto kažką panašaus į šventę, netikėtai jų pačių juodoj kasdienybėj surengtą.
       Kai viskas buvo išaiškinta ir suprasta, tada jie vėl paklausė, bet jau gana švelniai.
       – Tu visa tai padarei?
       – Aišku, tu!
       – Kas gi kitas galėtų?
       Ji ilgai galvojo, paskui linktelėjo ir tarė:
       – Aš.
       Dabar turėjo įvykti tai, kas svarbiausia. Konstancija prisipažino, tardymas buvo baigtas – teisėjai pasijuto susėdę ant baltų žirgų. Jie susuko iš telefono vielų rimbus, padarė kilpas, apvyniojo skudurais, kad neveržtų rankų, uždarė palubėje mažus langus, kad garsas nepasiektų gatvės, užkabino duris; tylėdami ir susikaupę jie ruošėsi rūsčiam teisingumo aktui.
       Jie buvo tvirtai įsitikinę, kad tai, kas turi įvykti, negali įžeisti jų miestietiško orumo. Dangaus angelai nenusileis į žemę išplakti įsisiautėjusios miesto beprotės. Jie patys privalo tai padaryti. Tvirta vyriška širdis tai turi suprasti.
       – Gulkis, – tarė vienas vyrų, – čia, ant dėžės. Kniūbsčia. Gulkis.
       Jis nerėkė ir negrasino: jo veidas buvo ramus ir sutelktas; Konstancija jam nusišypsojo, – bet ji nesigulė; pažvelgė į kitus vyrus ir ėmė kalbėti:
       – Prie ugnies sušildė. Jūs sakote, kad ugnis negerai.O tikrai prie ugnies sušildė.
       – Ką sušildė?
       – Mane. Parnešė ant rankų toks vyras. Tarpuvartėje užkliuvau už kojų. Tą žiemą. Sako, nebejudėjau. Nebejudėti negerai. Kad jis buvo angelas – gerai. Ir ugnis – gerai.
       Visiems įsmigo į galvas „ugnis gerai“, bet jie nieko nebepasakė. Nuvilko Konstancijai paltą (seną kareivišką milinę), paguldė ją ant dėžės, nustebusią ir beveik nesipriešinančią, apspaudė rankomis, patikrindami likusių drabužių storumą, ir ėmė plakti. Dabar turėjo laikyti ją keli vyrai, nes ji buvo tvirta. „Kodėl bepročiai tokie tvirti?“
       Plakė ritmingai, retais, tikrais smūgiais. Jie vykdė nematomo viešpaties įsakymą, viešpaties, kuris saugo amžinai nusistovėjusią tvarką, turto gėrybes ir padorumą. Ne, jie ne už pirčių padeginėjimą plakė beprotę, jie vykdė sakramentalinę apeigą.
       Ji įkando vienam vyrui į ranką. Tada jie pasikeitė. Ėjo plakti tie, kurie laikė. Nors jie buvo dabar jau įpykę, bet stengėsi negalvoti apie pyktį, o tik apie teisingumą.
       Staiga plakėjų rankos, pakilusios į orą, sustojo. Ant kitos dėžės sėdėjo nematyta moteris, panaši į vaiduoklį, ir ramiai žiūrėjo į rūstų reginį. Ji buvo visa juodai apsirengusi, išbalusio, dar neseno veido, ant kelių laikė didelį baltą siūlų kamuolį.
       – Kaip tu čia patekai?
       Ji nieko neatsakė.
       – Visą laiką čia buvai?
       Ji linktelėjo galvą.
       „Velnias!“ „Seno svirno šmėkla!“ „Išmesi ją lauk, gatvėje ims šaukti.“
       Jie pagrūmojo jai rimbu ir tęsė savo darbą.
       Konstancija staiga nustojo klykti. Nežinoma moteris pašoko nuo dėžės.
       – Mirė! Mirė! Žmogžudžiai!
       Vyrai nuleido rankas, suglumę žiūrėjo vienas į kitą, negalėjo iš karto suprasti, kas atsitiko. Juk bepročiai tokie tvirti.O jie tik plakė ją, bet nedaužė.
       Vyrai vis dar stovėjo gerokai išsigandę. Kas nors turi pasakyti: „Tvarka. Taip reikėjo.“ Bet niekas nepasakė.
       Jie buvo septyni, ir tas juos kiek apramino. Tada jie paslėpė po skvernais rimbus ir išėjo iš svirno; išėjo pasikeitusia eisena ir labai sumažėję.
       „Savo motiną primuštų, – pagalvojo moteris, – primuštų ir pabėgtų!“
       Ji priėjo prie gulinčios Konstancijos, žinovės judesiu patikrino pulsą, pakėlė ant rankų nusvirusią veidu žemyn galvą.
       – Dėkokime dievui! Tu – gyva!
       Konstancija sudejavo. Tada moteris apvertė ją ant nugaros. Bet mergaitė sukliko ir nusirito nuo dėžės. Dabar ji kniūbsčia gulėjo ant grindų – maža, sujaukta, kaulų ir skarmalų gniužulas, kažkieno numestas tarp trūnijančių daiktų. Išeitų nepažįstamoji, užrakintų duris, ir niekas niekada daugiau čia jos nebeieškotų.
       – Aš turiu tvarsčių, – kalbėjo moteris, – aprišiu tau žaizdas.
       Iš tiesų ji turėjo didelį rutulį tvarsčių, kurį sandėlio prietemoje vyrai palaikė nematytais grėsmingais siūlais.
       „Parodyk man tėvą. Parodyk man brolį, – tyliai kalbėjo moteris prisimindama siaubą, kurį vyrai sukėlė, vaizduodami gaisrą ir plakdami merginą. – Reikia visų bijoti. Dideliem ir mažiem – bijoti. Bijoti!“
       Ji norėjo nuvilkti priplaktus marškinius, bet Konstancija ėmė šaukti ir blaškytis. Tada paėmė ją už pažastų, pakėlė nuo žemės, atrėmė į dėžę, taikėsi paimti ant rankų. Mergina staiga pasisuko ir atsiklaupė prieš ją.
       – Tu vėl muši mane?!
       – Aš niekada nemušiau tavęs. Aš – slaugė, dirbu ligoninėje. Gyvenu čia, prie svirno. Eime, aprišiu tau žaizdas.
       – Ne! Ne! Ne! – šaukė mergina.
       – Tau nebeskaudės. Tau bus gera. Tu būsi laiminga.
       – Pasigailėk! Pasigailėk!
       – Aš ir gailiuos tavęs. Matai, gailiuos. Eime. Aprišiu tau žaizdas.
       – Jūs – ten! Visi – ten! Ten!
       Gynėsi rankomis Konstancija lyg nuo šmėklų.
       – Kvailelė. Durys tiesiai iš svirno. Per lauką nereikės. Už tų didžiųjų spintų. Čigonų nebėra. Dėl tų durų juos ir iškraustė. Jie vagia. Dabar aš čia gyvenu... Matai, jau rimsti.
       Bet Konstancija nenurimo. Ji žiūrėjo į milžinišką spalvotų butelių krūvą ir visa drebėjo. Jie kėlė jai nesuprantamą siaubą.
       – Nebijok. Čia sukrauti nereikalingi daiktai. Jau dvidešimt metų stovi. Įpėdiniai dideliame mieste. Eime, duosiu šiltos arbatos. Aprišiu žaizdas.
       Konstancija purtė galvą, niurzgėjo nesuprantamus žodžius, artinantis moteriai, šaukė lyg mušama; ji bijojo net jos žvilgsnio.
       O moteris nieko dabar taip netroško, kaip aprišti žaizdas. Čia ji – gera medicinos sesuo, čia ji – tvirtos valios chirurgė, bet ką ji gali padaryti, jei tame trūnijančiame lauže slypi piktoji dvasia ir trukdo gydyti žaizdas. Daug ką ji buvo numačiusi, bet nebuvo numačiusi šitokio mergaitės pasipriešinimo žmogaus gailestingumui.
       Daiktų kapinėse jos kvėpavo nematomos mirties dulkėmis – kylančiomis nuo atmatų, puvėsių ir šiukšlių, net nuo gyvų upių, apsidengusių ledu, – ir nežinojo, kodėl viskas taip nesuprantama pasaulyje.

 

       2. Linksma novelė apie kultūringą burmistrą

       Kiaulių gatvės pavadinimas galėjo atrodyti juokingas ir įžeidžiantis tik pirmą kartą atvykusiems į miestą; vietos gyventojams jis kėlė, galima sakyti, gerą jausmą, lygiai kaip Rezetų ar Tulpių gatvių vardai.
       Pavadinimas kilęs nuo paprasčiausių kiaulių, naudingų naminių gyvulių, ramiai gyvenančių savo senamadiškuose tvartuose.

       Šioje gatvėje buvo pačios jaukiausios visame mieste sodybos ir puošniausios vilos; gatvė tokio vardo niekada nebūtų gavusi. Bet viename gale buvo skerdykla, kitame – geležinkelio prekinė stotis. Būdavo dienų, kai po šimtą ir daugiau vagonų kiaulių iškraudavo – dar atsimena senieji žmonės – ir jas pro vilas, sandėlius ir pirtis varydavo į skerdyklą. Vaizdas būdavo įspūdingas. Kiaulės slinko, prisispaudusios viena prie kitos, šonais laužydamos karpytas gyvatvores, visos kartu grėsmingai šniokšdamos ir kriokaudamos – atrodė kažkas panašu į patvinusią, putojančią upę ar slenkančią nuo kalno sniego laviną be pradžios, be pabaigos.
       Kai kurios iš jų, pagautos siaubo ar mums nesuprantamos gyvuliškos vilties, iškrautos iš vagonų, šokdavo bėgti, puldavo ne ten, kur varomos; ir taip jas, besiveržiančias į priešingą pusę, pagaudavo gyva srovė ir atbulas nutempdavo į skerdyklą. Funkcijas, kurių negalėjo atlikti varovai, dabar atlikdavo masė.
       Iš šalies žiūrint, vaizdas gyvulių, atbulom einančių į mirtį, buvo nepataisomai juokingas.
       Šitokia kiaulių eisena jaudino miesto gyventojus, priminė jiems tragišką ir komišką gyvenimo pusę ir kėlė kažką panašaus į grožio pajautimą.
       Miesto valdyba, pagerbdama klestintį žemės ūkį ir geras tradicijas, gatvę ir pavadino Kiaulių gatve.
       Nors gatvėje buvo nemaža žalumynų ir gėlių, o grindinys šluojamas beveik kas dieną, tačiau kiaulių kvapas iš karto pasiekdavo kiekvieną jautresnę nosį; per ilgą laiką jis buvo giliai įsismelkęs į gražiųjų vilų vidų – į sienas, baldus, net į protėvių portretus. Vietos gyventojams tas ne visai tikęs dvelkimas atrodė natūralus ir niekam nekėlė pasipiktinimo.
       Po nedidelių ir kvailų gaisrų gatvės gyvenimas vėl slinko ramiai, mieguistai ir palaimingai.

       Atsitiko taip, kad miesto gyventojai išsirinko burmistru žmogų, gyvenantį kitoje šalyje, bet turintį giminystės ryšių su aukštais asmenimis. (Retas atvejis: tikras pusbrolis prezidentui ir antros eilės pusbrolis arkivyskupui; savo tauriu asmeniu galėjo simbolizuoti valdžios dviprasmiškumą. Tai buvo tiesa, tik kai kurie miesto gyventojai tvirtino, kad čia kažkas paimta iš pasakos.)
       Atvykėlis buvo vidutinio ūgio – nei per ilgas, nei per trumpas – dailių manierų, draugiškas ir sąmojingas. Vidutinio amžiaus, atrodė nevedęs, kėlė susidomėjimą moterims, kurios iš karto pasakė, kiek jis galėjo turėti meilės istorijų. Tiktai keista, nė viena negalėjo nustatyti jo plaukų spalvos: vienoms atrodė rudaplaukis, kitoms juodaplaukis, gal būt, dėl to, kad jis nė karto nebuvo nusiėmęs savo mėlynos kepurės.
       Miesto įžymieji, sutikę jį geležinkelio stotyje ir palydėję į viešbutį, tvirtino, kad naujasis burmistras yra tikrai nuostabus žmogus: niekada nepasiduoda desperacijai, myli principus ir švarą (myli!), blaiviai vertina veidmainystę, kai nėra kito pasirinkimo, ir žino, kaip jis atrodys, būdamas aštuoniasdešimties metų.
       Vietos laikraštyje buvo išspausdinta plati jo biografija, bet atrodė netikra; įskaitos anketoje jau savaime nieko tikro negalėjo būti; apibendrinus ir iššifravus netikrus duomenis, buvo galima nustatyti kai kuriuos tikrus jo gyvenimo faktus. Mokęsis dvasinėje seminarijoje, dėl pašaukimo stokos pasitraukęs, studijavęs teisę, bet dėl kažkokio svetimo nusikaltimo – neteisėtai pašalintas; nieko nebaigęs ir nieko neišsinešęs, turėjo laisvas rankas politinei veiklai.
       Vėliau paaiškėjo, kad naujojo burmistro politiniai ir administraciniai gabumai gana riboti. Pasišovęs miestą valdyti stipria ranka ir stipria galva, pasijuto neturįs stiprios rankos, nes yra aristokratas, ir neturįs stiprios galvos, nes yra fantastas. Parodęs geriausius norus duoti miestui „tvarką ir gerovę“, greitai pats suprato, kad tvarka ir netvarka dažnai visai tas pats, gerovė ir skurdas – taip pat; o duoti vertingus pažadus – tai beveik viską duoti. Kliedėjimo momentais (o tokių pasitaikydavo), kurie būdavo rezultatas įtempto ir nelogiško galvojimo, imdavo tvirtinti, kad ne miestas jį prarijęs, o jis miestą; tada jis netekdavo tikrovės pajautimo ir miglotame pasąmonės kompleksų pasaulyje regėdavo žmones, iškilmingai kopiančius į kažkokią laimę, o kartais regėdavo tik virves, kuriomis kažkas tempė kažką – ir tempė nežinia kur.

       Vis dėlto netiesa, kad naujasis burmistras miestui nieko nedavė. Jis davė gana nemažai, reikia būti objektyviems, ir davė tai, ko reikia, tik, deja, ne taip, kaip reikia. Estetas, fantastas, švelnios prigimties – jis negalėjo nieko pakęsti, kas buvo prieš jam ateinant.
       Pirmiausia jis išnuomojo iš miesto valdybos senovinę pilį ir iš senovinės rotušės perkėlė ten visą miesto valdybą. (Nuomą įstaiga turėjo mokėti pati sau, kitaip buvo neįmanoma, kol pasaulyje egzistavo buržuazinė buhalterija. Žinoma, mums visa tai nebesuprantama, bet šių dienų buhalteris iš karto supras.) Keturių kolonų salėje įsirengė nuostabų kabinetą, kurio viduryje saulė turėjo tekėti, o sienose šviesti graikų, romėnų ir būsimųjų amžių išmintis. Už durų ant persiško kilimo pasodino gražią sekretorę; šalia, tarsi garbės sargybą, pastatė dvi eiles telefono aparatu – žalių, geltonų, žydrų kaip dangus... Visa tai turėjo iš karto apstulbinti kiekvieną atėjusį ir visam laikui atimti bet kokį norą pykti, kritikuoti ir keiktis. Tai buvo politika, stovinti aukščiau už gyvenimą.

       Svarbiausios reformos vyko Kiaulių gatvėje.
       Pasukęs į tą puikią gatvę, naujasis burmistras staiga sustojo, perskaitė pavadinimą ir pajuto nemalonų kvapą. Iš karto jis net nesuvokė, koks tai kvapas; tai buvo truputį salstelėjęs ramybės dvelkimas, gal dar šiaudų ir dar kai ko... Giliai patraukęs nosimi ir tai pakartojęs keliose vietose, įsitikino, kad šis kvapas dusina visą miestą ir trukdo žmonėms laisvai alsuoti. Sušaukė tada jis miesto valdybos posėdį ir pasiūlė Kiaulių gatvę pakeisti į Arklių gatvę.
       – Arklys visada nešė žmogų į priekį, – kalbėjo jis, – lydėjo visais likimo keliais, dalinosi džiaugsmu ir vargu ir mirė kartu su žmogumi kovos lauke. Pažvelgęs senam darbiniam arkliui į akis, visą žmonijos skausmą matai.O kiaulė buvo ir bus nešvarumo ir išdavystės simbolis. Mieste niekas netaria su pagarba kiaulės vardo; kaime taip pat ją nustojo gerbti po to, kai ji išdavė žemės ūkį.
       Kai visur prikalė dailias lenteles su nauju gatvės pavadinimu, praeiviai sustodami skaitė jas kaip kokius šūkius, šypsojosi, traukė pečiais ir kiekvienas sau galvojo, kad miestas pradeda įsisavinti kitokį kvapą.
       Tačiau naujasis gatvės pavadinimas pasirodė žalingas. Gatvėje buvo dideli sodai ir stambūs bitynai, o bitės, kaip žinoma, nepakenčia arklių kvapo. Greitai ėmė nykti bitynai, o su jais ir sodai. Atsirado rimta priežastis vėl pakeisti gatvės vardą.
       – Technika, ponai! – kalbėjo burmistras posėdyje, o jis mokėjo kalbėti, – technika – istorinis stebuklas. Kaip šiandien atrodytų pasaulis, jei technika būtų sustojusi urvinio žmogaus lygyje?! Ne tik automobilio ar traktoriaus žmogus neturėtų, – jis neturėtų sielos!O arkliai nyksta, ponai, istoriškai išmiršta, nieko nepadarysi; lieka džiaugtis tik tuo, kad su jais kartu nyksta ir arkliavagiai.
       Po tokios burmistro kalbos miesto valdyba nutarė Arklių gatvę pavadinti Traktorių gatve.
       Traktorių gatvėje nebuvo likę nė vienos pirties; jos visos buvo kvailai ir beprasmiškai sudegintos dar tuo metu, kai gatvė turėjo negarbingą Kiaulių vardą. Dabar, grėsmingai pakelti į dangų, stirksojo rudi pakrypę kaminai, nelyginant milžiniški skęstančios pabaisos pirštai. Tarp sodų, daržų ir gėlynų jie buvo baisiai svetimi ir priminė chaoso, nykimo ir beprotybės pasaulį. Čia pat mėtėsi aptirpę negyvi akmenys – kažkada egzistavusių begalvių milžinų ginklai. Niekas nesistengė pašalinti griūtenų; visiems atrodė, kad jos turi ypatingą teisę čia būti.
       Naujasis burmistras apstulbo, pamatęs nuogus apgargažėjusius kaminus, tamsius suskeldėjusius akmenis; jam pasirodė, kad jis mato jų virpantį trūnijimą, nors tai buvo netrūnijantys daiktai. Ir keisčiausia, kad juos pamatė tik dabar, nors daug kartų buvo vaikščiojęs Traktorių gatve. Pajuto jis, kad tie negyvi akmenys nėra negyvi; jie kalba apie kažką: gal būt, apie liūdną Konstancijos istoriją, kurią jis buvo girdėjęs, absurdiškus pirčių gaisrus, žiaurią, bukaprotišką bausmę, o gal apie tą nereikalingų daiktų sandėlį, saugomą kaip kokią šventovę. Ir tada jis tarė pats sau:
       – Kiek daug žmonėse nešvarumo! Reikia pastatyti naują didelę pirtį.
       Po mėlyna kepure, augte priaugusia prie galvos, visada slypėjo plati vaizduotė ir galimumas gimti dideliems planams. Su įkvėpimu burmistras mąstė, konstravo keletą dienų ir naktų ir sukūrė ištisą sudėtingą svarinimo sistemą. Pirmiausia turėjo būti pastatyta moderniška pirtis su voniomis, įvairiais dušais, poilsio kambariais, manikiūro ir pedikiūro kabinetais; šalia turėjo atsirasti kirpykla, skalbykla, valykla; toliau – muilo ir šepečių fabrikai – visa, kas reikalinga švarai.

       Burmistras buvo sudėtinga asmenybė ir, savo laimei ar nelaimei, vis paklysdavo tarp dviejų prieštaraujančių tiesų. Šį kartą buvo viena tiesa – tai kova su pasipelnymo dvasia, kuri yra nešvarumo motina, antra – tai pelnas, kuris sudaro sąlygas švariai gyventi. Ir dar: turtas – tai dvasios žudikas, neturtas – tai kenksmingiausias dalykas vadovaujančių asmenų veikloje.
       Ir burmistras pasirinko tas tiesas, kurias jau pradžioje buvo pasirinkęs. Savo sistemai realizuoti suorganizavo akcinę bendrovę, apskaičiavo galimą dividendą ir pritraukė kapitalą.
       Ramiose vilose, kuriose iki šiol girdėjai senus paprastus žodžius: miltai, mėsa, arbata, dabar pasigirsdavo nepaprasti: vertė, pridedamoji vertė, antpelnis.

       Pirtis buvo pastatyta, ir statytojai įteikė burmistrui raktus. Į atidarymo iškilmes buvo pakviesti įžymieji miesto žmonės; po oficialiosios dalies buvo numatyta visiems išsiprausti maudyklėse, voniose ir po įmantriais dušais. Tačiau atidarymo išvakarėse įvyko kažkas nelaukta: policijos prefektas gavo keistą laišką:

       Šią naktį gaus per galvą tas, kas aukštai ją kelia.

       Paskaitęs laišką, prefektas nesąmoningai nukreipė akis į budinčiojo policininko galvą ir stengėsi suprasti, ką visa tai reiškia. Didelė policininko galva buvo užvožta aukšta kepure.
       „Policija saugo kiekvieną teisingą mintį ir vaduoja žmoniją iš neteisybės pančių“, – prisiminė prefektas spaudoje paskelbtus savo paties žodžius ir, kaip sakoma, sukėlė ant kojų visą policiją: pastatė sargybas prie burmistro, prie savo namų, pasiuntė į gatvę patrulius, iš anksto užsakė greitosios pagalbos mašiną; nežiūrint policijos budrumo, vis dėlto atsitiko kažkas panašaus į tragediją: Traktorių gatvėje sudegė tik pastatyta prabangi pirtis, pirmasis švaros sistemos objektas. Kartu sudegė greta riogsojęs didžiulis nereikalingų daiktų sandėlis. Ugniagesių žodžiais, gaisrą gesinti trukdę benzino garai.

       – Gyvenime daug kas neaišku, – tarė burmistras ir liūdnai pažiūrėjo į policijos prefektą.
       – Aš neturiu teisės, ponas burmistre, užimti tokios pozicijos, iš kurios būtų daug kas neaišku, – atsakė prefektas ir patempė dailiai prigludusio mundieriaus skvernus.
       – Tai kas gi sudegino pastatą, ponas prefekte?
       – Beprotė.
       – Beprotė? Tikra?
       – Argi yra ir netikrų? – nustebo policijos prefektas.
       – Visos netikros. Visos nešioja kaukes. Tikrų sunku rasti.
       – Šitoji tikresnė už visas tikrąsias.
       – Kas ji?
       – Rudaplaukė. Konstancija.
       – Konstancija? Turiu žinių, kad ji prieš daugelį metų pasikorė nereikalingų daiktų sandėlyje.
       – Konstancija gyva, ponas burmistre, vaikšto gatvėmis, užeina į kiekvienus namus.
       – Ar tai tiesa? – paklausė burmistras.
       – O kas tai yra tiesa? – savo ruožtu paklausė policijos prefektas.
       – Hm!.. Kas yra tiesa? – susimąstė miesto galva. – Nežinau, prefekte. Tik žinau, kad visada įklimpsta ta valdžia, kuri ieško tiesos.
       – Manau, kad mums šitos silpnybės negalima prikišti.
       – Pagirtina, – tarė burmistras. – Tiesa – sena kaip pasaulis, sako etiopai. Ir taip pat surūdijusi, kaip pasaulis. Per jėgą kalama nulinksta.
       Nutilo burmistras, nutilo ir prefektas.
       – Viena? – po ilgos pauzės paklausė miesto galva.
       – Tiesa?
       – Konstancija.
       – Žinoma, viena. Bet turiu pasakyti – kartą sapnavau, kad visas miestas jos dvasiniai giminaičiai.
       – Jūsų sapnas jums daro garbės, prefekte. Prašom. Paimkite cigarą.
       – Dėkoju.
       – Visi mes miegam, ir visi sapnuojam. Tik užmirštame, ką sapnavę.O jūs neužmiršote. Policijos budrumas – aukščiausio laipsnio.
       Burmistras nusijuokė, nusijuokė ir prefektas.
       – Pagalvokite, ponas prefekte, gal ta Konstancija kieno nors įrankis?
       – Įrankis pačios beprotybės!
       – Kodėl gi ji sudegino naudingą pastatą? Juk bepročiai taip pat turi savo logiką.
       – Labai neaišku, ponas burmistre. Tai tamsi pasąmonės sritis, kaip sako žurnalistai. Juodoji magija!
       – Negi aš pasakysiu akcininkams: juodoji magija, pasąmonės sritis! Kapitalas žuvo! Suprantate?
       – O jūs pasakykite: kapitalas lieka kapitalu, gaisras – gaisru, burmistras – burmistru. Ir nesileiskite į jokias magijas.O jei dar murmės, nukapokite jiems galvas.
       – Juokais galiu nukapoti ir vėl sudėti į vietas. Bet kapitalas yra dievas, nė vienas dievas juokų nemėgsta; kapitalistai – jo tarnai; dievo tarnai nekenčia net draugiškų šaržų. Išeities nėra. Aš privalau nusišauti.
       – Ką?! Nusišauti?! – pašoko policijos prefektas.
       – Nusišauti, – ramiai atsakė burmistras. – Aš mėgstu humorą, bet šį kartą kalbu rimtai.
       – Jūs dar galite daug ką duoti!
       – Galiu duoti tiktai pažadus. Pažadų bepročiai dar neįstengia sunaikinti.
       – Jūs galite pasistatyti sau paminklą.
       – Malonu būtų pasistatyti, jei žinotum, kas jį nugriaus.
       – Bet, burmistre, jūs turite daug asmeniškų draugų!
       – Turiu – ir ne mažiau, kaip bet koks karalius, nors aš tik burmistras.
       – Bet jūs gi tikite žmonėmis!
       – Tikiu! Tikiu žmonėmis! Tikiu jų teisingumu! Tikiu šventaisiais! Nusišauti! Nusišauti!
       Ir burmistras ėmė šaukti ir kelti sugniaužtus kumščius į jam vienam tematomą dangų.
       – Jūs ligoms, burmistre. Jūsų nervai pakriko. Jūs privalote pailsėti.
       – Kristi! Akmeniu pavirsti! Aa!.. Ateis didysis ir tave – akmenį – užmuš kitu akmeniu. Po to išveš į Rio de Žaneirą arba į Filipinus.
       – Burmistre! Nieko kito nelieka – sunaikinti Konstanciją! Garbės žodis, sunaikinsim!
       Konstancijos sunaikinti policijos prefektui nepavyko. Niekas negalėjo tiksliai nurodyti, kur ji pasislėpė. Vieni sakė – nereikalingų daiktų sandėlyje (deja, šitas jau sudegęs), kiti – pačioje policijoje, o treti tvirtino savo akimis matę ją iš pat ryto įsmunkant į Vyriausiąją biurokratijos valdybą.

       3. Rimta novelė apie keistą architektą

       Miestas gyveno judrų gyvenimą, vis labiau įsisavindamas žmonių fizinio ir protinio darbo vaisius, kaip rašė laikraščiai, daugiau ar mažiau patenkindamas nekantrių piliečių teisėtus ir neteisėtus poreikius. Tačiau švaros nebuvo. Sudegus puikiajam kombinatui, dar daugiau atsirado visko, kas tepa, juodina ir teršia, kas sukelia „auksinę geltą“, net „ubagų kaltūną“. Buvo reikalinga tobula be priekaištų pirtis arba gera, tam tikrais metodais ir tam tikromis priemonėmis, švarinanti maudyklė.

       Vienam įžymiam architektui pasiūlius, buvo nutarta ypatingą sanitarinę pirtį statyti ne pagal tradiciją Traktorių gatvėje (kuri dabar nežinia kodėl pavadinta Buldozerių gatve), bet ant ežero kranto, nuostabaus ežero, kaip sakė patriotas architektas, ežero, kokio pasaulyje nėra: pasakiškais sidabro rėmais, devyniais vėjais ir milžiniškomis bangomis, audringai sūpuojančiomis miesto žiburius ir bokštus.
       Reikia pridurti, kad architektas buvo truputį keistas žmogus; jis kalbėjo apie sunkų žmogaus kelią į grožį, apie purvo chemiją, paslaptingą dulkių tvarką, kažkokias fatališkas niekšybių konstrukcijas ir pasipūtusius, išdidžiai karksančius griuvėsius. Žinoma, niekas nesuprato jo žodžių, bet dėl to architekto autoritetas tik padidėjo.

       Naujosios pirties projektas padarė didelį įspūdį visai miesto valdžiai. Projektą svarstė tik dėl to, kad buvo toks paprotys: svarstyti. Architektas kalbėjo, skaičiavo, aiškino, kol visi padarė išvadą, kad projekte, kaip ir kiekviename meno kūrinyje, yra kažkas neišaiškinama.
       Tik visus slėgė slapta priekaištinga mintis, kodėl sanitarinei įstaigai, nors ir nepaprastai, reikia tiek sudėtingos technikos, tiek erdvės ir giedrumo? Gal dėl to kalta nauja dvasia arba sena dvasia, galvojo miesto valdžios atstovai, nauja gyvenimo esmė arba sena esmė, apie ką nuolat kalbame ir ko niekada kaip reikiant nesuprantame.
       Užbaigdamas burmistras džiaugsmingai tarė:
       – Anekdotas!
       Iš tono atrodė aukščiausias pagyrimas, iš prasmės – papeikimas.
       Sukėlusi daug vilčių, abejonių ir lengvapėdiškų pranašavimų, pikta maudynių dvasia pagaliau virto nuostabiu kūnu; visa miesto valdžia atvažiavo apžiūrėti.
       Statinys tikrai buvo nepaprastas, niekas nebūtų pasakęs, kam jis skirtas. Stovėdamas ant ežero kranto, pasijutai grimztąs į tikrą sapną. Prieš tave buvo atskleista poema – stipriai veikianti jausmus ir protą, ypatinga poema – be pradžios ir be galo. Pradžia buvo, turėjo būti, bet pabaiga, skaidydamasi ir nykdama veidrodinio ežero gelmėse, iš naujo virsdavo pradžia – tik dar švelnesne, dar labiau permatoma, dar pilnesne neregimų burtų. Atrodė, kad iš krištolinio, tik nubudusio vandens, kyla muzika – vienbalsė, dvibalsė ir šimtabalsė.O su ta muzika grakščiausiu judesiu sukasi balti bokštai, ugnimi liepsnoja langai, kurių visai nematyti; skrieja keisti neregėtų formų veidrodžiai, dangaus šviesulių aukščiams matuoti – o tuo pat metu viskas stovi vietoje; šviesos tonai keičiasi, darosi žalsvi, gelsvi, dangiškai žydri, raudoni, kaip žydinčios aguonos – ir tą pačią akimirką virsta baltu lauku. Viskas darėsi panašu į neregėtą apgaulę, į nuostabią išaukštintą nesąmonę – tikrą, realią ir paprastą.
       Žmonės stovėjo ant aukštos uolos, žiūrėjo į užburtą ežerą ir, žado netekę, tylėjo.

       Architektas paaiškino, kad jo kūrinys turi retą ypatybę: jis švarina ne tik žmogaus kūną, bet ir sielą.
       – Sielą?! – paklausė nustebusi miesto valdžia.
       – Sielą, – atsakė statytojas.
       Po to vėl stojo tyla. Ji truko gal dešimt be galo ilgų sekundžių, ore suvirpėjo nerimas, brendo prieštaraujanti mintis. Veidai pasidarė plokšti, akys – apvalios; atrodė, kad kažkas kėsinosi perkirpti siūlą, skiriantį protą nuo beprotybės.
       – Argi jūs turite vilties nušvarinti žmonių sielas? – pasigirdo protingi žodžiai.
       – Ne, – atsakė keistasis menininkas.
       Kažkas garsiai nusijuokė, ir visiems pasidarė lengviau.
       – Jūs apgaudinėjate save!
       – Ne.
       – Jūs kitus apgaudinėjate!
       – Niekada!
       – Jūs kaltinate žmones!
       – Žmogaus vardu aš atsisakiau bet kokio kaltinimo.
       – Jūs – juokingas!
       – Žinau.
       – Kas verčia jus būti juokingu?
       – Gydytojas gelbsti ligonį ir tada, kai nėra vilties. Ar jis ne juokingas? O gal gydytojas save apgaudinėja?
       – Ar jūsų tas... sanitarinis pastatas turi gydomosios galios?
       – Gydo sielą. Sielos sveikata yra pagrindas kūno sveikatai.
       Visi pajuto, kad dialogas turi prasmę, bet neartina prie tiesos. Žodžiuose nebuvo paprastos logikos, kurią tikrovė suformuoja ir čia pat sugriauna. Kiekvienas mano, kad tik jo pusėje tai, ką vadiname gyvenimu, ir tik jis nieko neapgaudinėja, net savęs; niekada jis nepriims to, kas nesutinka su gyvenimo logika, kurios iš tikrųjų nėra.
       Nuostabus pastatas ant ežero kranto – kas jis? Jį reikia priimti, leisti funkcionuoti. Kas gi iš tikrųjų tas velnio objektas, kurį reikia leisti funkcionuoti? Marmurinės maudyklės, kurios gudriai apvalo ir nušveičia žmogų iš paviršiaus? Pamišėlio svajonė, paversta metafora? Ar kažkokia simbolinė sistema, kelianti į šventumą, į nesvarumo būklę? Į nieką nepanašu arba panašu į viską.
       – Negalėjimas suprasti, ką tu darai, yra dangaus dovana, bet nereikia jąja piktnaudžiauti, – tarė žmogus, kuris nieko daugiau nemokėjo, kaip tik būti išmintingu.
       – Tai smegenų audiny susikaupę nuodingi apykaitos produktai, – tarė žymus miesto gydytojas.
       – Maištingumo dvasia! – pasakė policijos atstovas.
       – Ačiū! – atsakė autorius.
       Komisija atsidūrė prieš sudėtingą neišsprendžiamą klausimą. Kviestieji žiūrovai ir meno kritikai tylėjo, – vieni, bijodami pritarti komisijai, kiti, bijodami nepritarti.
       Kaitino vasaros saulė, dangaus sparnai apglėbė žemę; buvo tvanku, nors amžinai gyvas vanduo bangavo be vėjo ir dvelkė gaivinančiu alsavimu; mirgėjo šviesūs drabužiai; iš tolo atrodė, kad ant ežero kranto nusileido pulkas angelų.
       Išėjo į priekį senas poetas ir pasakė programinę kalbą, kurioje nebuvo jokios programos.
       – Mūsų pakrikęs amžius ieško naujų meno formų, – kalbėjo jis, – formų, stebinančių mintį ir vaizduotę. Visi mes pasigailėtinai naivūs – norime duoti tai, ko anksčiau nebuvo... Kai kam yra pavykę nuostabiai pralaimėti – jie šiandieną nemirtingi. Don Kichotas pralaimėjo prieš malūnus, bet nugalėjo sielas.O štai šitas genialus pamišėlis nori prikelti nugalėtas sielas, nuplauti kraują ir spjaudalus, kuriais žmogus pats save apteršė. Ar jis ne juokingas? Dabar jis nori – per daug pretenzijų – nori panaikinti lemtingąjį plyšį tarp darbų ir žodžių, tarp gyvenimo ir teorijų. Jūs tik paklausykite – užpildyti sielos tuštumą – nežinant kuo! – likviduoti agresiją prieš save ir kitus, padaryti žemės vabalus idealius realybėje. Juk tai viskas! Bet aš nepatarčiau protestuoti prieš šitokius narsius kūrėjo troškimus. Tebūnie jam šlovė! Ponai! Aš siūlau susirinkusiai komisijai pateikti šį originalų meno kūrinį valstybinei premijai.
       Vėl stojo tyla. Kažkas nusijuokė, kažkieno veidas ištįso.
       – Premijai?! – tarė komisijos pirmininkas. – Jokios premijos neišgelbės to kūrėjo, kuris atitrūko nuo gyvojo žmogaus interesų, nusigręžė nuo duonos ir nuo moterų. Vėliau ar anksčiau jam lemta patekti į aklavietę.

       Ypatingas posėdis ant ežero kranto staiga baigėsi, neradęs jokio sprendimo. Statytojas atsirėmė į pakrantės uolą ir ilgai mąstė.
       Prie stebuklingojo pastato ant suolelio sėdėjo žila moteris – sargė. Ji buvo pilkai apsirengusi ir skaitė ant kelių pasidėjusi knygą. Statytojas girdėjo pusbalsiu tariamus žodžius:
       – Nesijuok iš mūsų, viešpatie, ir nežemink mūsų savo pašaipa; duok mums drąsos būti teisingiems ir duok mums truputį meilės; ir mes būsime gyvi teise ir teisybe, ir mūsų sielos atgis nemirštamu gerumu.

       Vis dėlto įvyko tai, ko niekas nelaukė arba ko visi laukė: pastatas ant ežero kranto sudegė.
       – Ar kaltininkas žinomas? – paklausė miesto burmistras.
       – Konstancija, beprotė, rudaplaukė, padegėja! – atsakė policijos prefektas.
       – Ar tai tiesa? – paklausė burmistras.
       – O kas tai yra tiesa? – savo ruožtu paklausė prefektas.

       Grušas, Juozas. Rūstybės šviesa: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1969.