Aleksandra Fomina – 1980 m. Kaune gimusi rašytoja, 2004 m. išleidusi veržlų ir grakštų debiutinį apsakymų rinkinį „Nepaprastoji padėtis“, – pirmojo šio amžiaus dešimtmečio pabaigą pasitiko stebėtinai dideliu romanu „Mes vakar buvom saloje“, kurį kritikai jau spėjo pakrikštyti XXI a. prarastosios kartos epu.

        Pagrindinė romano herojė Ūla – dvidešimtmetė pasaulio pilietė iš Rytų Europos, subrendusi radikalių socialinių pokyčių bei vertybių virsmo laikotarpiu, – palieka konservatyvųjį posovietinį Kauną ir persikelia į laisve bei įvairove trykštantį naująjį babiloną – Londoną. Tačiau čia – kunkuliuojančiame alternatyvaus gyvenimo būdo, skvotų bei subkultūrų katile – ji susiduria su žiauriomis gyvenimo sąlygomis ir beviltiškai sunkiu darbu, – bukinančiu, griaunančiu bet kokią ramybę, verčiančiu žmogų bejausmiu televizijos primestų standartų garbintoju.

        Romanas žymi visos Rytų Europos jaunimo kartos, subrendusios amžių sandūroje, pakilimą ir krytį. Tai dar vienos prarastosios kartos – išsilaisvinusios iš iliuzijų, bet nusivylusios (pranc. – désenchantée) „N“ kartos – manifestas. Ši karta išsilaisvino iš ideologinių, politinių ir religinių iliuzijų, tačiau pateko į pragmatiškos ir egoistiškos kasdienybės rutiną, sukeliančią visuotinį nusivylimą bei apatiją. „Renkuosi mažesnį blogį, todėl net nelinkėsiu jums viso gero, nes nieko aš jums nelinkiu – jums vis tiek visada bus per mažai, per prastai, per silpnai, aš linkiu jums palaimingos tuštumos mažame namelyje su trim medeliais, radijo taško, palydovinės antenos, poros šunų, daug porų šlepečių, mažai knygų ir per mažai laisvo laiko. Išjunkite televizorių ir pažiūrėkite vieni kitiems į akis ilgiau nei tris sekundes. Ką jūs matote?” – štai „N“ kartos palinkėjimas pasauliui.

 

 

        ***

 

        Švariai nuplauti kaimynių langai paslaptingai švyti vis labiau raustančiuose saulės spinduliuose, įstrižai krintančiuose į betonines būsimo „Akropolio“ plytas ir dvidešimt metų statomo, bet nepastatomo viešbučio sienas. Abu nepabaigti pastatai saulėlydžio šviesoje dabar atrodo vienodai trapūs ir kažkokie jaukūs: minkšta akvarelinė prieblanda vos matomais brūkšniais iš jų padaro priešistorinių gyvūnų griaučius – šeimininkų pamirštus didžiulius tamagočius, mirtinai įšalusius į žemę dar tais neatmenamais laikais, kai Ūla kalėjo vaikų darželio koridoriuje, nubausta už atsisakymą miegoti popietės miegą, o Remis vaikštinėjo aplink statomus namus ir skynė pienes į n kartų išskalbtą polietileninį maišelį – mama iš pienių virdavo kartoką ir lipnų vitamininį sirupą.

        Veltui sugaištas laikas daugiau nebeegzistuoja – viskas aplinkui atrodo kupina prasmės ir atsitiktinai sustabdytos akimirkos žavesio. Taip sėdėtum ir sėdėtum sau iki pat nakties, stebėdama vos juntamus oro judesius ir grožėdamasi neharmoningu paveikslu už lango. Gal tie gyvi paminklai tokioms skirtingoms epochoms, o gal ir monumentalūs supančių pastatų masteliai sukuria tą ypatingą įtampą, kurią galima pamatyti meniniuose filmuose – susidėlioja lyg ir iš nereikšmingų detalių ir sukelia minčių, kad dalyvauji kažkokiame svarbiame ir nepakartojamame įvykyje. Šios akimirkos nebegalėsi daugiau pamatyti, jos nepavyktų aprašyti paprastais žodžiais kam nors iš šalies, kam nepažįstama būsena, apimanti visa aplinkui, jau dabar visa savo esybe primenanti aštuntojo dešimtmečio pradžios spalvotos nuotraukos fragmentą arba senovinį meninį filmą, tačiau nė iš tolo nepanaši į tai, ką priimta vadinti šiurkščiu ir prėsku tarsi ruginis džiūvėsis žodžiu „realybė“.

        Realybė gyvena kažkur tenai, už aukštų kalnų, už sraunių upių, betoniniuose rūmuose, kur aiškios geometrinės formos ir nupoliruoti paviršiai, aštrių kampų ir lentelių su pavadinimais bei kryptimis sankaupa neleidžia nė sekundę suabejoti paprastai vykstančių procesų konkretumu ir aiškumu: gegužės penkta, Ūla keliasi šeštą, greitomis išgeria kavą, autobusu važiuoja į darbą, stovi sargyboje nuo aštuontos iki ketvirtos, pietų pertrauka nuo dvyliktos iki dvyliktos trisdešimt, suvalgo picerijoje pusę picos, po ketvirtos važiuoja namo maršrutiniu taksi, geria arbatą, kiša kojas į dubenį su vandeniu, žiūri filmą, daro tibetietiškus pratimus, plepa su Marija virtuvėje, skaito žurnalą, vienuoliktą eina miegoti, kitą dieną – gegužės šešta, atsikelia šeštą, greitai išmaukia kavą...

        Remis sėdi šalia, rūko cigaretę iš to paties pakelio, bet akivaizdžiai mato viską kitaip – jam šie pilki monumentai, kurių istorijos Ūla be jo ir nebūtų sužinojusi, – tik dalis nuo vaikystės atsibodusio gamtovaizdžio, dekoracijos spektaklyje, kur jis pats, kaip neobjektyvus tiksliųjų mokslų mėgėjas, knaisiojasi kompiuterių viduriuose.

        – Tu sakai „realybė“, kaip kokį blyną ant keptuvės šlepteli. Nėra jokios realybės vienaskaita, supranti. Tai kadaise buvo sugalvota visiems viena bendra realybė, kad būtų patogiau mases valdyti. Statome socializmą – štai kokia buvo vienintelė oficiali realybės versija.

        – Na, dabar nebe socializmą, bet vis tiek kažką statome...

        – Dabar bent nebandoma visų sulygiuoti, per teliką štai kiek įvairiausių žmonių rodo, kam visi tie pokalbių šou? Kad įsijaustum į kito žmogaus padėtį. Biologinę įvairovę palaikome, taip sakant. Pati pagalvok – net kai su mama telefonu kalbi, negi įsivaizduoji, kad ji mato viską lygiai taip pat, kaip tu jai pasakoji? Ir ne tai esmė, kad tu jai aprašai tik mažytę dalelytę to, kas tau vyksta. Nes kiekvieną sekundę viskas keičiasi, negali būti reporteris, viskam apsakyti jokių telefono sąskaitų neužtektų... Ir net kai gyvai pasakoji – juk tu net su manimi kalbėdama negali užfiksuoti savo minčių ir detaliai jų atpasakoti, o...

        – Žinau, žinau... Mano mama jau seniai iškrito iš mano skaitmeninės eilės. Jai laikas sustojo toje atkarpoje, kai man vis dar septyniolika, aš įsimylėjusi Bryaną Adamsą ir ką tik grįžau iš išleistuvių, ir su manimi reikia kažką daryti, nes nesuvokiu, kaip viskas yra svarbu, tiesiog sėdžiu ant sofos užtinusiu snukiu, o „normalūs žmonės“ turėtų tuo metu susirinkti popierius ir važiuoti į universitetą...

        – Galvoti apie ateitį.

        – Aha. Pamenu, kaip mes tą rytą vieni kitiems skambinome: „Ką tu veiki?“ „Sėdžiu...“

        – Tai va, matai. Atsimenu, kaip ji apie Indį pasakė, pamačiusi pirmą kartą: „Šitas jūsų draugas hipis, turbūt nesiprausia?“ O Marijos motina jai moralus skaito, kad vilkėti džinsus nepadoru. O mano močiutė renka į dubenį vandenį, kai lyja, ir paskui prausia juo galvą, o kai aš jai bandau papasakoti apie rūgštinius lietus, įsižeidžia, kad neklausau jos daugiametės išminties.

        – Kai į jų jaunystės nuotraukas pasižiūriu, atrodo, jie niekada nebuvo tokie kaip mes. Jau šešiolikos atrodė kaip dabar trisdešimtmečiai. Pažiūrėk dabar į šešiolikinius – vaikų darželis, ir tiek. O tais laikais šešiolikos metų žmonės jau tuoktis galėjo!

        – Aš irgi, žinok, kadaise susimąsčiau, kodėl jie jau mokyklos nuotraukose atrodo kaip pensininkai. Paskui man močiutė papasakojo, kiek ji dirbo... Kiek per dieną duonos iškepdavo... Tai mes su tavimi, jos masteliais, nieko neveikiame – aš prie kompo sėdžiu, tu prie knygų stovi. O nuo tokio sunkaus darbo, kaip mūsų seneliai dirbo, ir tu pasentum akimirksniu. Jie gi, galima sakyti, ir mokyklos nelankė tiek, kiek mes. Juo labiau su fizinio lavinimo pamokomis!

        – Taip, pabandytum tu per fizinio pamokas tokius svorius pakilnoti, kaip žmonės kaime...

        – Jei savo močiutę čia atsivežtum iš Rokiškio, jai galva apsvaigtų, kiek visko aplinkui! O jei nuvežtum į kokią Italiją... Geriau nereikia. Jei apie kiekvieną kaime pro namus pravažiavusią mašiną sugeba porą dienų kalbėti kaip apie įvykį... Kaip mano dėdė sako: Plungė kaip Telšiai, o Telšiai kaip Niujorkas! Ir žiūri kvadratinėm akim. Argi juokai – šitiek visko viename mieste! Tiesiog kaip į televizorių papuoli. Į meksikiečių serialą.

        – Blogiau nei televizoriuje. Televizorių išjungti gali. O pabandytum tuos kaimynus išjungti...

        – A, vėl tie psichai santykius aiškinasi? – Remis meta nuorūką pro langą, ir porelė balkone priešais trumpam nutyla, o paskui vėl girdėti vyro šnypštimas ir pridusę žmonos klyksmai. Jie niekada, atrodo, neina į gatvę, ir nors Ūla girdėjo iš telefono pokalbio, kad kaimynai tik keleriais metais vyresni už juos, kažkuo jie primena per anksti susenusius giminaičius iš senų nuotraukų.

        Kai saulėta, jis dažnai išeina į balkoną ir, atsargiai padėjęs ant turėklų išbalusias rankas, apžiūri apylinkes, šypsodamasis kaip labai savimi nepasitikintis žmogus – šypsena tarsi į ritinėlį susukta. Jo žmona atrodo labai įbauginta, bet kai vyro nėra šalia, jos veide gali pastebėti apykvailę, skraidančią 124 šypseną, kokia pasižymi miesto pakvaišėliai. Bet ji nesmarkauja, tai jos vyras mėgsta parėkauti ir pažiūrėti rūsčiu žvilgsniu, kaip ji šluostosi ašaras. Dažniausiai jis ant jos rėkia tiesiog čia pat, balkone, drebančiu balsu, visu delnu šukuodamas ant sprando ir be to prilaižytus riebaluotus plaukus, pamažu užsivesdamas nuo savo paties oratoriaus sugebėjimų. Ir taip gestikuliuoja, lyg juos iš visų pusių suptų priešai ir reiktų visą laiką jų saugotis ir vengti. Saugotis, vaikštant nemosuoti rankomis, laikyti jas palei šonus, žengti nedidelius žingsnius, nekalbėti su mažai pažįstamais, išmetant prirašytus lapus juos kruopščiai suplėšyti, šiukšles vynioti į laikraščius, kad kiti nepamatytų, ką tu valgei, o parduotuvėje prie kasos iš visų jėgų stengtis nusisukti nuo šalia stovinčio ir kūprintis skaičiuojant grąžą, kad nepamatytų, kiek turi pinigų. O jei nesugebi šitaip elgtis – pati kalta, klausykis dabar mano moralo, kur detaliai tau išvardysiu tavo klaidų ir apsišovimų sąrašą, ir nepertraukinėk manęs, velniai griebtų, kas šiuose namuose šeimininkas?!

        Ji ir nemano pertraukti, tiesiog stovi prie lango ir maigo pageltusiose rankose tokios pat pageltusios užuolaidos kraštą. Jiedu panašūs į porą, kuri susituokė tik baigus mokyklą, ir po vieną primena žmones, didžiąją dalį jaunystės praleidusius ligoninėse ir sanatorijose. Moters žalsvai pilkšva oda, o kuodas susuktas pagal prieškarinę madą – Ūla tokių matė dizainerio knygoje. Jos vyras rengiasi nuskalbtais margais megztiniais su krūtinėje išsiuvinėtu sporto komandos pavadinimu ir visada pedantiškai juos susikiša į kelnes.

        Balkonas jiems pakeičia gatvę – jie neretai stovi ten kartu, susikūprinę ir trapūs ūgliai, užaugę tamsiame rūsyje be spindulėlio saulės, ir atsargiai laikosi už turėklų, tarsi balkonas kabotų virš bedugnės. Pastovi, pastovi, pasisveikina, jei ką pamato aplinkui, ir tuojau vėl slepiasi už savo antikvarinės užuolaidos. O ant palangių turi ištisą žaislų kolekciją.

        – Labai keisti žmonės. Ypač moteris. Žinai, ką ji paprastai dienos metu veikia?

        – Neįsivaizduoju. Mezga vyrui kojines?

        – Ji paveiksliukus paišo. Stovi prie lango popieriaus lapą pridėjusi ir piešia.

        – Iš kur žinai?

        – Mačiau. Kartą ėjau per kiemą, žiūriu, po jos balkonu lapelis guli. Pakėliau, o ten – spėk kas?

        – Iš kur man žinot. Gėlės gal?

        – Šimtąkart geriau. Ten tas buvo. Na, tas... iš tarybinio multiko. Čeburaška.

        – Pala, kiek jai metų? Atrodo, jau apie trisdešimt. Ir jinai čeburaškas paišo?

        – Ten daug visokių buvo. Iš visokių multikų žvėrelių. Kai kuriuos prisiminiau, išplaukė atmintyje. Tas gyvūnėlis, kuris dainavo dainelę... Na, tokią... Iz zelionava kul‘ka...

        – Koookią? Nėra tokios dainelės, nusišneki.

        – Na, žinai, apie kurią aš kalbu, neapsimetinėk, tą multiką visi žino. Ir Buratinas ten buvo, išsišiepęs visas, ir katinas, tas, su tokiu gerumo perkreiptu snukučiu...

        – Katinas Leopoldas. Katinas Leopoldas neturi snukio. Katinas Leopoldas turi veidą.

        – Žodžiu, tas katinas transvestitas. Aš tai jo nekenčiau, kai mažas buvau. Jau toks gerutis, toks švarutis, kaip šeimininkėlė iš žurnalo apie gerus vaikus – paskui visus spėja sutvarkyti ir kiekvienam gerą žodį pasakyti, ir mur mur, kai pasižiūri į tokį, pats jautiesi visiškas moralinis atsilikėlis.

        – O man visada labiau patiko peliukai. Ypač tas storulis. Tokie nerangūs, tokie kvailiukai...

        – Taip, ir peliukus abu jinai ten nupaišė, ir net Karlsoną, vyrą pačiame jėgų žydėjime!

        Štai tau ir realybė. Žmonės, gyvenantys už sienos, iš tikrųjų egzistuoja visai kitokiame, seniai išnykusiame pasaulyje, ir sovietinių multikų veikėjai šią moterį tebelinksmina, tebejaudina, tebemoko gyvenimo. Ko vertas vien Buratinas, tuščiai besivaikantis turtų, arba ta Leopoldo frazė, skatinanti vaikus gyventi draugiškai. Ir jie tuose multikuose visi tokie geručiai, tokie paprastučiai – gali prikiaulinti, kiek tik nori, paskui tereikia nutaisyti kaltą veidelį ir atsiprašyti. Ir kolektyvas tau atleis, net jei prieš tai dainavai įžūlias savimylos daineles, kaip tas peliukas statybose, arba vogei agurkus, kaip toks Funtikas. Ir Genos su Čeburaška niekas nebarė už tai, kad nuvarė asfalto liejimo mašiną ir pardavė inkarą nuo garlaivio į metalo laužą. Nes jie norėjo tik gėrio, jie taip stengėsi – kokios ten smulkmenos, kažkoks inkaras. Svarbiausia – gera širdis. Ir pasiaukojimas kolektyvui, priduria Remis, uždarydamas langą.

        Ir visi tuose senoviniuose filmukuose tokio neišpasakojamo gerumo, kad sunku patikėti, jog yra ir kitokių filmukų. Kur katinas vaiko mielą putlų peliuką, kol pats pažaliuos, nors kam jam tas peliukas reikalingas – gyvena sau pas šeimininkę ant pagalvės, valgo iš dubenėlio. Kur galima ką nors sumušti beisbolo lazda (o paskui policija stebisi, kodėl ana taip dažnai naudojama nusikaltimams), pervažiuoti traktoriumi, įmesti į klozetą ir nuleisti vandenį – ir nieko tau už tai nebus. Kur kolektyvas arba draugai reikalingi tik tam, kad kartu ieškotumėte lobio, ir pagaliau, kai lobis jau beveik surastas, telieka pasiimti – kuris nors iš komandos pasirodys esąs tikras piktadarys, atsisės prie lėktuvo šturvalo ir leptels kažką panašaus į „Na, tuoj aš ir užkariausiu šitą nevykusią civilizaciją!“

        Juk tie patys mieli gyvūnėliai ir žmogeliukai, kuriais taip žavisi su tarybiniais filmukais užaugusi karta, yra ne šiaip padarėliai, o irgi kažkieno vaizduotės vaisius, nupieštas pagal Valstybinio radijo ir televizijos užsakymą. Jie yra auklėjimo principų simboliai, pedagoginiai triukai, skirti įteigti vaikams pagrindines sovietinės visuomenės vertybes. Būk sukalbamas ir nuolaidus, kuklinkis, dirbk tvarkingai ir sąžiningai, kovok dėl teisybės, net jei ginčo dalykas tiesiogiai su tavimi nesusijęs. Ginčydamasis neįžeidinėk priešininko asmenybės ir pasistenk nejausti jam neapykantos, būk objektyvus – vis tiek anksčiau ar vėliau, spaudžiamas kolektyvo kaltininkas prisipažins nusižengęs, apgailestaus ir nuoširdžiai prisipažins, kad nenorėjo kenkti, kad daugiau taip nedarys ir kad iš tikrųjų nustatytos taisyklės jam patinka ir tinka.

        Todėl vilkas, persekiojantis kiškutį įsikandęs cigaretę, – tik bėdulis ir nevykėlis, kuris tiesiog neturi ką veikti. O Karlsonas, godžiai ryjantis uogienę tiesiog iš stiklainio, gudriai naudojasi savo charizma ir humoro jausmu, tačiau tuoj pat drąsiai išvaro įsilaužėlius vien tik su šluotkočiu. Ir katinui Tomui galite parodyti iš tolo baltai rožinę katytę, kad jis viską pamiršęs ir apsiseilėjęs lėktų į masalą, tačiau sovietiniuose filmukuose jokie moterų personažai neprivers veikėjų, kaip sakydavo suaugusieji, iškelti asmeninio reikalo aukščiau už visuomeninį.

        – Įdomu, – staiga susimąsto Ūla, kai kaimynas uždaro balkono duris, – ar jie apskritai suvokia, kas vyksta pasaulyje?

        – Ką turi omenyje?

        – Na, štai, ji nupaišė savo žvėrelius, išvirė vyrui skanius pietus ir visą dieną jaučiasi laiminga. O apie Europos Sąjungą, tarkime, kaimynai ką nors nutuokia? Kokia nors Michalina, kuri žiūri žinias? Arba visi tie senukai, dejuojantys, kad anksčiau buvo viena sąjunga, dabar bus kita – ar jie bent mato skirtumą?

        – O kam jiems matyti? – Remis vėl užsirūko, ir oranžinė ugnelė mirkčioja tokio pat oranžinio saulėlydžio fone. – Jų gyvenimas praėjo šiame kieme, jame ir pasibaigs, ir daugiau jiems nieko nereikia. Pasaulis ir taip per daug sudėtingas, kad dar kažkur keliautum, kažko mokytumeisi, kažką keistum – nėra reikalo. Šiame mieste, žinok, man kartais atrodo, labai daug žmonių gyvena praeitimi. Visos tos Žaliakalnio poniutės – ką tu... Sutiktų jos štai šitas „bobulkas“, kurios visą gyvenimą ar prie viryklės, ar prie staklių prastovėjo – pamatytum, kiek žmonės iš tikrųjų turi paniekos.

        – Betgi viskas pasikeitė, ir vėl savotiškai visi lygūs, nes į tą pačią „Maximą“ eina. Ir toje pačioje eilėje stovi.

        – Na, dabar mažiau laiko eilėse sugaišti, bet visgi sugaišti. Ir nors vienoje eilėje stovi – vis tiek žvilgsnis išduoda, kas ko vertas. Supranti, niekam čia nesvarbu, kokią pažangą daro Billas Gatesas ir kiek balsų surinko kokios nors kitos šalies prezidentas – svarbiausia yra laikytis savo ritmo, o tai nėra taip paprasta. Atsidarys „Akropolis“, pamatysi, kiek kaimynų piktinsis – kaip ta moteris Vilniuje, kuri skundus rašo, kad „Maximos“ klientų mašinos jai sveikatą gadina. Ir jiems nesvarbu, kiek ten iš tikrųjų prekių tame „Akropolyje“, vis tiek pirks tik tas, prie kurių pripratę, nes nusistovėjęs gyvenimas – šventas dalykas, kam ta pažanga?

        – Nejaugi patys neis į „Akropolį“ bent pasižiūrėti?

        – Nueis gal porą kartų dėl bendrojo išsilavinimo, ir atgal – ant sofos ir prie televizoriaus. Svarbiausia – kad būtų ramu, o pažanga, žinai, visada didelį triukšmą sukelia. Kam kiemo močiutėms ten vaikščioti? „Akropolis“ tik teoriškai joms pritaikytas. O štai, pavyzdžiui, turgus – puikus informacijos šaltinis, ir niekas ten nesikeičia, gal tik stogus iškėlė.

        – Na, taip, turguje – informacija... Kas ką apvogė, kas kam parodė jo vietą, kas su kuo susimušė...

        – O tu nevaryk ant turginių, pati juk antra karta nuo žagrės. Man tai labiausiai patinka, kaip Marija mėgsta kartoti žodį „runkelis“, o pačios tėveliai Radviliškyje žemės ūkį plėtoja. Beje, ne visiems ir įdomu, kaip Rumunijoje kuriasi demokratija ir kokias skrybėlaites dizaineriai piešia naujausioms kolekcijoms. Vis tiek iki turgaus tos kolekcijos nueis geriausiu atveju per penkerius metus.

        – Į Lietuvą apskritai bet kokia mada atkeliauja tik po penkerių metų... Treningai, pavyzdžiui, kaip atėjo į madą, taip joje ir užstrigo. Tik medžiaga pasikeitė ir juostelių atspalvis.

        – Treningai – irgi estetika. Tik kitokia negu tavo. Mažai tau R‘n‘B rodo per muzikos kanalus? Niekas šiaip sau iš nieko neatsiranda, ir nereikia lyginti tokių dalykų – tai tas pats, kaip stebėtis, kodėl vienas žmogus mėlynakis, o kitas žaliaakis. Jie irgi turi savo realybę, tik tu jos nematai arba nesupranti, ir tau jų gaila: vargšeliai, atsiliko nuo gyvenimo. Arba tau išvis atrodo, kad jie negyvena, o egzistuoja, kad gal jų išvis neturėtų būti. O jiems tavęs gaila, patikėk, gali paklausti kiekvieno budulio, jie tau papasakos, kas tu tokia, jei neturi čiuvo su kieta mašina ir grandine per visą kaklą.

        – Kai kirpykloje eilėje laukiau, vienas toks estetikos mėgėjas visiems girdint komentavo, kad veidelis mano „visai nieko“, bet krūtinė galėtų būti didesnė, užpakaliukas riestesnis...

        – Matai? O čia kažkas apie europines vertybes kalba. Visų skirtingos tos vertybės. Tu, pavyzdžiui, kasdien knygyne girdi per radiją, kas kuriais metais kiek tūkstančių diskų pardavė, kas Kanuose kokią palmės šakelę nusiskynė, kas kiek tūkstančių sužadėtuvių žiedui išleido ir kieno jachta kuo inkrustuota. Ir tau labai daug naudos iš to? Argi tu matei tuos žmones? Gyvus, ne per teliką? Jų realybę tau taip ir kiša po nosimi, o iš tikrųjų...

        – Bet tam ir yra garsenybės, kad gatvėmis nevaikščiotų. Jei juos rodo – vadinasi, jie yra.

        – O jeigu aš tau parodysiu Steveną Irvingą prie upelio: buvo Stevenas, ir nebėra Steveno? Kodėl apie jį kasdieną dabar visas internetas kudakuoja? Kad taip kas rūpintųsi, kiek jo paties mieste žmonių per dieną miršta...

        – O gal tie žmonės yra susmirdę, prasigėrę ir apskritai degradavusios asmenybės?

        – Aha, o krokodilus mylėti – labai sveikos asmenybės požymis. Čia jau tu man neįrodysi.

        – Matyt, tu, brangusis, patyliukais Dostojevskio prisiskaitei. Tu juk nesakysi, kad tau kažkoks barnis eilėje prie bananų bus svarbesnis nei naujiena apie tai, kad Šiaurės Korėjoje pagaminta atominė bomba?

        – O kas man ta bomba, jei aš bananų noriu!

        – Bet tai juk... Man net žodžių trūksta... Tai primityvu! – kunkuliuoja Ūla.

        – Kodėl primityvu? Tai yra čia ir dabar, mano realybėje, ir Šiaurės Korėja į ją jau jokiais būdais neįeina.

        – O kaipgi tas garsusis šūkis „Mąstyk globaliai, veik lokaliai“?

        – Tai jau akademinio jaunimo reikalas. Marija, pavyzdžiui, lygina Afrikos valstybių konstitucijas, o Lietuvos Konstituciją išmano, kaip aš operą. Be to, visi šūkiai – kolektyvinė kūryba. O aš kol kas prie jokio kolektyvo savęs nepriskiriu. Nors visai galėčiau sau leisti mąstyti globaliai. Tik jau ne ta kryptimi, kur mane bando nuvilioti pranešimai apie Pamelą Anderson ir tą… Koks ten jo vardas…

        – Aha, Pamelą Anderson prisimeni, o Tommy’į Lee pamiršai!

        – Pabandyk neįsiminti, jei ji kiekvieno vairuotojo kabinoje ant sienos kabo kaip ikona. Žodžiu, netikiu aš pažanga, kaip ir tuo, kad kažkur žmonės gyvena geriau ar blogiau. Viskas priklauso nuo požiūrio, galima ir lūšnyne gyvenant būti laimingam. Ir atominė bomba mane jaudina kur kas mažiau negu šitas megztinis. O, akis nubėgo, gal padėsi užsiūti?

        – Dar ką nors sugalvok, – prunkšteli Ūla. – Kaip pasakytų Liza Simpson – tavo nuomonė apie mane, kaip apie moterų lyties atstovę, yra pernelyg stereotipiška!

        Remis meta į ją rankšluostį. Štai, visą laiką šitaip su tais bičiuliais: tik susimąstai apie ką įdomesnio, kai tave nuleidžia ant žemės ir verčia kišti nosį į kokią nors smulkmeną. Remis su savo išsišakojusios realybės ir žmogaus prigimties paprastumo teorijomis, rodos, bando kiek galima solidžiau pagrįsti savo paties nepaslankumą ir dzin-budizmą. Juos propaguodamas jau kelinti metai gyvena vien šia diena, ir jam visai neskauda galvos dėl to, kas vyksta už jo kambarėlio su niekada nepaklojama lova ir knygų krūvelėmis kampuose. Beveik visos knygos skolintos, tačiau jų šeimininkai turėtų patys pasirūpinti, kad Remis grąžintų skolą, nes lakstymas ir reikalų tvarkymas paprastai irgi nėra jo realybė.

        Ją sudaro tik kompiuteriai, seni ir nauji, išardyti ir surinkti, sugedę ir pataisyti, taip pat diskai su muzika ir filmais, ištįsę spalvingi megztiniai ir marškinėliai, pasisėdėjimai prie alaus, vakarėliai ir savaitinė prievartinė ataskaita tėvams telefonu. Tėvams, kurie vis dar tikisi – nors jau aišku, kad be jokio pagrindo – jog jų pagrandukas, jauniausias iš keturių vaikų ir visiškas netyčiukas, pagaliau įstos mokytis į prestižinį universitetą. Jau kelerius metus vis tikisi ir tikisi, skambinėja ir klausinėja, o Remis užsispyręs laiko frontą ir nieko nesiruošia keisti, nes jam ir taip gerai. Jų didžiuliam nusivylimui, vaikas, į kurį jie tiek investavo, po pamokų tąsydami po techninės kūrybos būrelius, šiame gyvenime turi vienintelį tikslą: kad jį visi paliktų ramybėje. Remis nori „tiesiog gyventi“, be jokių jam primestų tikslų ir siekių, be viso to, ką jam suplanavo gausi šeima, laikui bėgant vis labiau virstanti, anot jo paties, tuo prestižiniu universitetu su garbės lentomis ir ilgais posėdžiais, kuriuose skaitomi pranešimai apie tai, kas kiek užsidirbo, kas kur nuvažiavo atostogauti, kieno šuo labiau veislinis ir kieno vaikai gražiau šoka.

        – Mes čia, Lietuvoj, žinok, dar visai gerai gyvename. O mama jaunystėje, kai mokėsi medicinos Rusijoje, pasakojo, kad vien košėmis maitinosi. Grikius daugiausia valgė. Ji ir dvi jos kambario draugės visos kartu turėjo vieną porą proginių batelių. Kai viena išeidavo į pasimatymą, draugių mėgstamiausias užsiėmimas buvo ryte spėlioti iš padų, kur buvo nueita ir kas nuveikta. O spaudoje tuo metu vyko karštos diskusijos, ar verta Marse sodinti obelis.

        – Marse?!

        – Na, taip, buvo madinga diskutuoti, ar medžiai ten prigis, tokioje atmosferoje, ir kokių vaisių gali duoti... Tad žinios apie atominę bombą manęs visai nestebina, – mano Remis, su arbatžolių pakeliu stovintis prie lango. Nei pridėsi, nei atimsi – Horacijus Oliveira jaunystėje. – O kai ėjome į mokyklą, atsimeni, kaip per teliką rodė tą mergaitę iš Amerikos? Samanta. Dabar tiek tų Samantų prisiveisė, o aš žiūrėjau didelėmis akimis – Amerikoje mergaitės tokios pat, kaip pas mus kieme, tik keistom kelnėm...

        – Kažką atsimenu. Ir apie Rajivą Gandhį.

        – Kai mano brolis mokėsi, jie dar turėjo specialias pamokas, per kurias mokė užsidėti dujokaukę. Brolis rodė sąsiuvinius, kur atominis „grybas“ buvo nupieštas. Nes juos mokė, kaip reikia elgtis atominio karo atveju. Kaip į slėptuvę nusileisti... Beje, matei mūsų kiemo slėptuvę?

        Remis išdidžiai rodo jai pro langą buvusius parduotuvės sandėlius. Šalia jų išliko net autentiškas butelių surinkimo punktas – net pardavėja su savo sintetiniu chalatu tokia pat stora, kokia buvo prieš keliolika metų.

        – Matai? Mažai kas pasikeitė nuo tų laikų, gal tik Ameriką pakeitė Šiaurės Korėja...

 

        Aleksandra Fomina. Mes vakar buvom saloje. Romanas. K.: Kitos knygos, 2011.