Skiriu rytų europiečiams – ir visiems,
kurie panašiai jaučiasi.

      
Kiekvienas žino, jog tautos, gyvendamos vienoj vietoj nuo neatmenamų amžių, taip tenai įsikeri, jog kalnai, upys ir lieknai, ir visas kraštas, kuriame žmonės ir jų dievai gyvena, yra mažne, sakau, ne vien su tikyba sukibę, bet su būdu žmogaus taip stipriai suaugę, jog tenai, kas žemingas, o kas dievingas yra, nebgal išskirti.

Simonas Daukantas, Istorija Žemaitiška, 1836–1837

      
       Kaip jau galbūt esate girdėję, gimiau N miestelyje 196? metų vasario 29-ają. Taigi nėra ko pernelyg tikėtis. Vasario 29-oji kas ketveri metai ištraukiama iš nebūties tarsi triušis iš fakyro rankovės. Ji neįtraukta netgi į astrologų suvestines, nes apie ją visiškai nėra ką pasakyti, o atvirai mulkinti nesmagu netgi astrologams. Tai dienai nedaro įtakos nė viena planeta – tiesiog tokia balta dėmė, išsklidęs taukų plėmas astrologiniame kalendoriuje. Sakysite, visai įdomu? Gal ir taip. Bet, kaip jau sakiau, tikėtis pernelyg nėra ko. Tokią dieną gimusiam verčiau nesikliauti nei dievų, nei planetų palankumu, o kibti į kova už būvį. Atsiraitojus viską, kas tik atsiraitoja. Arba atvirkščiai: tylutėliai būti sau – tiesiog, be jokios akivaizdžios priežasties. Dar viena spalva idioto dailininko paletėje. Dar viena plyta sienoje etc., etc.
       Ką čia veikiu? Kokia mano gyvenimo prasmė? Atsakyti geriausiai galiu vien aš pats, žinoma. Šį bei tą apie tai gal nutuokia vienakojis Slavikas – mūsų rajono elgeta, praeita savaitę nei iš šio, nei iš to padovanojęs man prašmatnų cigarą (kas čia per gestas, sakykit; kas per slaptinga simbolika? Ir dar: padovanojo, žaltys, ir kaipmat numirė!), bei keletas siauros specializacijos pochuistų profesionalų, kaip, tarkim, meistras Laozi ir jo mokytiniai iš Monty Python's vienuolyno.
       Baisu ir sakyti, bet manoji prasmė, manoji misija šioje žemėje yra lygiai tokia pati kaip ir literatūros. Baisu ir keista, nes aš anaiptol nesu literatūra. Kai kuriais atžvilgiais mes, tiesa, gerokai panašūs, bet yra keletas labai aiškių rūšies požymių, tikram žinovui leidžiančių nesunkiai mus atskirti. Bet apie tai kada nors kitąkart; dabar, jei leisite, pastebėsiu tik, kad aš esu daug higieniškesnis ir ne toks manieringas. Tačiau mes abudu turime bendrą supratimą apie gyvenimą ir mirtį, bendrą tikslą, kuris yra gili paslaptis. Enigma, bliamba. Tabu. Nes kitaip tuoj pat sugandūrinsim visą kumdaraką. Viskas, tyliu. Daugiau nė žodžio.
       Esu gimęs vasario 29-ąją, todėl ką tik atšvenčiau dešimtąjį – oficialųjį – savo gimtadienį. Siaubingas metas – paauglystė! Pradedu jausti, kaip bręstu. Viskas man dabar baugiai įdomu, nauja ir nepatirta. Labiausiai mane domina mano kūnas ir tie keisti jo pokyčiai. Stypsau nuogas prieš veidrodį ir apžiūrinėju dygstančius gaktos plaukelius. Vartau žurnalus su pusnuogėmis gražuolėmis ir įnirtingai masturbuojuosi. Mūsų laikais tai madinga. Netgi stilinga. Visi tikri vyrai, vos akimirką pasijutę vieniši, kaipmat puola masturbuotis. Tiesa, sakoma, jog tuo užsiiminėjant galima apakti ir įsigyti stuburo džiovą, bet man nė motais. Aš jau žinau, kad tuo neužsiiminėjant galima įsigyti sifilį ir gonorėją, ir dar dievai žino ką.
       Kad ir, sakykim, kokia aterosklerozė – kaip jūs manot, nuo ko? Galime ginčytis, bet nė vienas mano pažįstamas sklerotikas nesimasturbuoja. O be reikalo. Pirmas vaistas!
       Merginos irgi yra labai įdomu. Nors, tiesą sakant, anaiptol ne taip įdomu, kaip joms pačioms atrodo. Taip, pačios sau jos atrodo be galo įdomios ir paslaptingos, su visais tais savo makiažais manikiūrais, su savo rankinukais, pilnais mažyčių relišerių, ir visos tik oj ir aj, tik och ir ach, gal malonėtum tą ir aną, ir viskas tokiais švelnutėliais lediniais balsais, ir viskas tik todėl, kad tu šventei dar tik dešimtąjį, o ne kokį nors dvidešimt antrąjį gimtadienį; anoks čia įdomumas, aš gi puikiausiai žinau, kaip viskas ten būna, o ir ko čia nežinot, pirmyn atgal, kaip malkas pjaunant, kiekvienas kvailys tą moka. O jau paskui, parsivertus tokią įdomybę ant kokios sofos ar pasiklupdžius prie stalo, tada jau murkia ir miaukia, tokios paprastos, bejėgės ir apgailėtinos po visko pasidaro, nors apsiverk. Taigi taigi, imu ir verkiu.
       Aš manau, kad merginoms iš tiesų niekas nėra kaip reikiant įdomu. Netgi dulkintis. Vienintelis joms įdomus dalykas – kaip–jos–ten–kada–nors–gimdys. Ir dar vadina vyrus reproduktoriais.
       Gerai jau, gerai, nepykit. Visi vyrai kiaulės.
       (O visos moterys – kuiliai, va taip vat.)

 
       _______________
       „Kas buvo atėję?“, klausia mano draugas, vardu Keisas. Tiesą sakant, oficialus jo vardas yra Keistutis: taip ir įsivaizduoju mamytę su tėveliu, tokius nekaltus jaunus specialistus, kokioje provincijos gimdykloje. Stovi abudu, spokso apstulbę vienas į kitą, paskui į tą raudoną rėkiantį gniužulą, o virš galvų, kaip komiksuose, po balionėlį, kuriuose parašyta: nagi nagi, kaip keista! Juokas ir prunkštimas, o ne vardas, todėl visi ir vadina Keistutį tiesiog Ketsu.
       „Nieko svarbaus, vėl kažkokie mormonai ar jehovistai“, sakau aš ir prisidegu cigaretę. Kaip filme.
       Keisas, ne tiek didelis, kiek platus, rąžosi ant palaikės sofos, girgždindamas spyruokles.
       „Pasiutęs populiarums to mūsų kliento. Prachadnoj dvor. Per dieną dešimt kartų.“
       „Tegu sau vaikšto. Vis ne taip nuobodu.“
       „Nervus zulina. Gal kokį viena imam i įsileidžiam?“
       „A man tai adnaehujstveno, tegu būna sau. Misionierių iš principo nevalgau, išsiauklėjimas neleidžia.“
       „Gal nueinam kur? Da turim laiko. Iki vakaro jis tikrai neparsiras.“
       „Negalim. Šefas pasius, jei sužinos.“
       „Kiek valandų?“
       „Pirma, be dvidešimt.“
       „Sušikts darbs. Nė mergų nepasikviesi.“
       „Tai jau.“

 
       _______________
       Keisas atsiduso, atvertė pirmąjį rankraščio lapą, pasitrynė delnu skruostą ir be garso judindamas lūpas ėmė skaityti:

       JERONIMO PRAHIŠKIO – PARYŽIAUS, TAIP PAT HEIDELBERGO, O TAIP PAT KELNO UNIVERSITETŲ DAKTARO HONORIS CAUSA – UŽRAŠAI APIE KELIONĘ PO LIETUVĄ BEIGI ŽEMAITIJĄ – KARTU SU SENŲJŲ RAŠTŲ IŠTRAUKOMIS, SURAŠYTOMIS ČIA DĖL DIDESNIO REIKALŲ AIŠKUMO, METUOSE 1413 NUO KRISTAUS, MŪSŲ VIEŠPATIES IR IŠGANYTOJO, GIMIMO.

       „Iš pradžių buvo vien ledas, bet ledynai sunešė akmenis, kurie užkimšo Versmę. Versmė užkaito ir sutirpdė ledą, visa žliaugdama. Iš pradžių nubėgo vandenys – dar karšti nuo Versmės, kartu su akmenimis, dundančiais ir grumenančiais, leidosi į kelią, į visas keturias puses: pasruvo upėmis, dar bevardėmis, dar nežinančiomis, kaip elgtis kelyje, vis pasvarstančiomis, kaip tekėti. Tačiau kelią joms rodė Versmė, ir upės nepasiklydo: ta, kuri paskui gavo Ventos vardą, nutekėjo į šiaurę, Jūra pasileido į pietus, Kražantė pasirinko rytus, Minija – vakarus. O Versmė vis labiau plėtėsi, ir tada iš jos iššoko žmonės. Žmonės lindo lauk, keberiojosi ir pasklido po Žemę – po visas keturias puses, sekdami upes.“
       „O kur paskui pasidėjo tie žmonės?“, klausiu aš.
       „Niekur nepasidėjo, – sako Ibutis. – Tai mes – tu ir aš, ir visi kiti.“

       Oficina gentium, aut certa vagina nationum. *
       Nieko sau! Tautų versmė.
       Tiesa, kai kurie tvirtina kitaip: sako, kad būtent šiuose kraštuose anksčiau būta angos į pragarą.

 
       _______________
       Tas Keisas yra tikras vyras. Kaip aš jam pavydžiu, kad jūs žinotumėt! Ne plepys, kūningas (būtent; kūningas, ne apkūnus), mokantis daugybę man visai nesuvokiamų dalykų. Visi vis kalba apie moterišką intuiciją ir kažkodėl nė žodeliu neužsimena apie vyrišką – o ji tikrai ne mažiau įdomi. Fantastiškas patinas, turintis fantastišką patinišką uosle. Jis yra mano guru; kada nors ir aš gal tapsiu panašus į jį. O, cholera; na gal ir nebetapsiu, bet labai stengsiuos. Viskas ateina su patirtim.
       Įsivaizduoju, kaip aš jam atrodau: nerangus, akiniuotas, ištįsusiom galūnėm, visiškai nepanašus į tradicinius savo profesijos atstovus. Nors, kita vertus, būtent tai man neretai ir padeda: netikėtumo faktorius suveikia nepriekaištingai, savuose sluoksniuose esu pelnęs visai neblogą reputaciją. Jei tik ne tas mano nenustygstantis vietoj charakteris, nuolatiniai blaškymaisi tarp kelių užsiėmimų, kelių įgeidžių, kelių pasirinkimų... Aš negaliu būti net kaip reikiant ydingas, esu per mažai nuoseklus, todėl net mano slapčiausi malonumai tebėra kažkokie vidutiniokiški, be įkvėpimo, be užmojo. Manau, kad tai laikinos problemos – negalėčiau teigti, jog esu mažiau aistringas už kitus, gal net atvirkščiai, tik esu pernelyg išsibarstęs, semiuosi iš daugelio dalykų po truputį, ir viskas man pradžioje būna neįtikėtinai įdomu – kokį gerą pusvalandį, paskui kažkaip staiga nepastebimai ima ir nusibosta, ir aš, palikęs savo žaidimus, be jokio širdies graužimo keliauju tolyn.
       Domėjausi amžiaus tarpsnių psichologija: viskas idealiai atitinka mano paauglišką amžių, esu normaliai išsivystęs, gal vienintelis aiškesnis nukrypimas nuo normos – hiperseksualumas; pagal šį požymį aš esu aiškiausias akceleratas. Štai ir dabar, kai Keisas ramiai sau skaitinėja, aš blaškausi po kambarį su beviltiška erekcija, tyliai keikdamasis – seksui ar net elementariai masturbacijai dabar pats blogiausias metas, kokį tik galima įsivaizduoti. Nieko nepadarysi, darbas yra darbas, Keisas neatleistų man nė mažiausios silpnybės, nors kitu atveju žiūrėtų į tai visiškai ramiai, kaip į kasdienį ir neišvengiamą ritualą. Zonoje išmokstama natūraliai žiūrėti į visas organizmo funkcijas. Be dirbtinio drovumo ir be nereikalingo patoso.
       Darbas, darbas... Argi tai darbas – laukti? Velniop tokį darbą ir tokį uždarbį. Noriu dulkintis, net ausyse ūžia.

 
       _______________
       Teisybę sakau: nuo pradžios iki pabaigos viską sužinoti geidauja tik kvailiai, pamišėliai ir teisėjai, o tai iš esmės yra tas pats. Jei turite nors menkiausių įtarimų priklausąs vienai šių veislių, o gal ir visom trims iš karto, tai verčiau nedelsdamas užverskite šitą knygą, toliau jos neskaitykite ir akyse neregėkite, nes iš tokio skaitymo nebus rodõs nei jums, nei man. Nes protingas žmogus, dėkui dangui, visada moka kukliai ir dorovingai atsilaužti teisybės papločio ir negrūda jo abiem rankom į besotę koserę – valgo po truputį, pasiskonėdamas ir suvilnydamas savo kaktos prakaitu. O kvailys arba teisėjas, taip pat ir pamišėlis su savo vaikišku smalsumu yra panašus į žmogų iš lituanų pasakojimų, gavusį dovanų iš deivės Laumės niekad nesibaigiantį balčiausios drobės rietimą ir puolusį jo išvynioti, kad sužinotų, kas yra jo pabaigoje – bet pabaigoje visada yra pabaiga, kaip ir buvo perspėta, daugiau nieko. Todėl džiaukitės tuo, ką turite rankoje, džiaukitės pradžia ir neskubinkite dalykų – leiskite jiems būti taip, kaip ir jie jums leidžia. Juk nekrenta sienų akmenys jums ant galvos vien iš smalsumo, norėdami pažiūrėti, kas iš to išeis, o židinio ugnis nešoka burnon jums prabilus. Taigi ir jūs taip nedarykite.

 
       ______________
       Na gerai: nesu toks jau nekaltas. Mea culpa: turėjau moterų, ir ne vieną. Kaip tokio amžiaus, tai gal netgi viena kita per daug. Tik negalėčiau pasakyti, jog kurią nors mylėjau – jei ir mylėjau, tai savaip, rezervuotai, tik neilgam ir, kaip sakoma, puse lūpų. Tarp mūsų visuomet susiklostydavo tokie savotiški darbo santykiai: susitiko dvi paslaugų tiekimo įmonės, sudarė sutartį ir gražiai sau bendradarbiauja. Visiems smagu, visi patenkinti – bent jau kurį laiką. Paskui, žinoma, prasidėdavo nesusipratimai, nesusikalbėjimai (na ir kam, sakykit, tos nesibaigiančios kalbos, tie desperatiški bandymai suartėti, pažinti vienas kitą; kvaila, tiesiog kvaila – nes kur kalba, ten ir nesusikalbėjimas, lovoje viskas daug tikriau, patikėkit, ir neverta tikėtis ko nors daugiau), po to pasigirsdavo simptominė frazė – aš tave pažįstu – ir jau dingdavau nė neatsisveikinęs, kam dar aušinti burną, juk ir taip viskas aišku. Tas „aš tave pažįstu“ iš tiesų reiškia visai ką kita: dabar jau turiu tave pasigavusi ar pasigavęs, esi mano nuosavybė, visam laikui. Niekas pasaulyje taip manęs neerzina ir neliūdina, kaip tas „aš tave pažįstu“. Jos verkdavo ir protestuodavo, kai aš pradėdavau tylų atsitraukimo procesą, bandydavo sukelti gailestį ir užuojautą – gerai, o kas, po velniais, užjautė mane, iš tiesų man irgi būdavo mirtinai liūdna, iki spazmų, anuomet aš dar tikėjau, kad viskas gali būti kitaip, be apsimestinio padorumo, be įgrisusių ritualų, kasdieninės savidemonstracijos – daug purviniau ir tikriau, bet iš viso to tikrumo irgi išeina tik dar viena Naujoji Eloiza. Švara ir rafinuotumas, tikrumas ir purvas, viskas tėra suknista utopija; liūdniausia, kad mes patys viską ir suknisam nuo Pasaulio sutvėrimo. Viskas, prie ko prisiliečiam, virsta dulkėmis: galų gale net mes patys jomis virstame; ir, pripažinkim, tai yra vienintelis teisingas atpildas tokiems kaip mes. Dievas, jei jis egzistuoja, yra dieviškai sarkastiškas. Esu sukurtas pagal jo paveikslą.

 
       ČIA BŪTA PRADŽIOS

       Mūsų pradžia yra ypačiai įdomi tuo, kad mes patys jos nežinome arba žinome labai menkai, arba tai, ką žinome, yra taip neįtikėtina, kad visai nepanašu į teisybę. Tai, kas panašu į teisybe, yra daugybę kartų perpasakota iš lūpų į lūpas arba perrašyta iš vienos kalbos į kitą, todėl nepatikima. Atmetus tai, kas yra melas, ir tai, kas nėra patikima, nepakartota keleto tarpusavyje nepažįstamų liudytojų, lieka dalykai, kurių neužginčysi, būtent: Albos karaliaus auklė gyveno kažkokiame mieste, ant kurio sienos buvo parašyta „Melitė myli Hermotiną“; taip pat žinoma, jog tasai Albos karalius, kurio vardas neišlikęs, negarsėjo dideliais turtais ir karvedžio gabumais, tačiau buvo pagirtinai vaisingas. Bet kiti istorikai rašo, jog visai atvirkščiai: Albos karalius buvo baisus despotas, jo vyriškumas, priešingai pirmųjų pagyrimams, buvo visai nieko vertas, o to karaliaus vardas yra išlikęs ir žinomas iki šiol – Tarchetijus. Ir pirmieji, ir antrieji sutaria, jog karalius turėjęs dukrą, vardu Eglė, tačiau apie jos gimimą vėl pasakojama įvairių dalykų. Kai kurie užsimena, jog jos motina buvo karalienė Emilija, nuo paties Marso pagimdžiusi Eglei įbrolį, vardu Romulas, ir šitoks pasakojimas mums atrodo įtikinamiausias palyginti su tuo, ką rašo kiti. O kiti rašo, kad jos motina buvusi kažkokia trojėnė, kurios vardas neišlikęs; tikro tėvo Eglė niekuomet ir neturėjusi, kadangi gimė stebuklingu būdu – nuo Klajojančio Falo. Vėliau toks falas netikėtai išaugęs Albos karaliaus Tarchetijaus židinyje ir labai jį, karalių, užrūstinęs, nes Tarchetijus čia įžvelgęs užuominą į menką savo vyriškumą. Tačiau Etrurijos orakulas jam išaiškinęs, kad ant šito falo jis turi pasodinti savo dukterį Eglę, o tada susilauksiąs be galo dorovingo, kilniomis būdo savybėmis bei nepaprasta kūno jėga apdovanoto vaikaičio. Taip jis ir padaręs, ir iš tiesų gimęs nuostabus kūdikis. Tačiau po trejeto dienų į rūmus sušliaužė nematyta gausybė žalčių, rupūžių ir gyvačių. Dvariškiai ir pats karalius, apimti siaubo ir šleikštulio, gavo bėgti, o sugrįžę neberado nei Eglės, nei mažojo karalaičio. Šitoks pasakojimas mums atrodo visiškai neįtikėtinas, tačiau jį kartoja keletas tarpusavyje nepažįstamų liudytojų, taigi belieka visa tai užrašyti žodis žodin, skaityti ir stebėtis kartu.

 
       ______________
       Iš esmės tikra, rimta ir nepakartojama, iš tiesų verta savojo vardo nuodėmė tėra pati pirmoji – tai, kas būna paskui (o, be jokios abejonės, būna, net jei esi patsai šv. Augustinas), yra viso labo nuodėmės studijos, bandymas teorizuoti, įvardinti, o jei dar tiksliau... Taip, tai yra beviltiškas bandymas sugrįžti prie pirmosios nuodėmės skonio ir kvapo; deja, patiekalas jau seniai tapęs kasdiene mitybos grandinės dalimi, pojūčiai atbukę, ir tuomet belieka liūdnas kartojimas, mechaniškos frikcijos, aistros surogatai, apsėdimo imitacijos. Nei demonai, nei angelai jau seniai tavęs nebelanko – esi jiems nebeįdomus, tokia tuščia vieta, kad net pačiam maudžia. Maudžiantis nykulys: kažką panašaus turbūt turėtų jausti dykynėje besivoliojantys kaulai – neaiškų prisiminimą, jog kažkadaise čia būta gyvo kūno, raumenų skaidulų, odos, po kuria srūte sruvo gyvybė. Siela? Tokio dalyko kaulai nebeatmena, ir gerai – būtų pernelyg skaudu.
       Kartais bandau kažką panašaus pasakyti Keisui – žinoma, kitokiais žodžiais, stengiuosi, kad jis jei ne suprastų, tai bent pajustų. Keisas tyli, klausosi; jis visada klausosi ir tyli. Paskui nusuka žvilgsnį į šoną ir sako vis tą patį, tik kaskart kitokia intonacija: „Tu per daug galvoji“. Kartais jis tai pasako su pagarba, dažniau – su tėvišku rūpesčiu balse, o vienąsyk tariausi išgirdęs net pritarimo gaidelę. Manau, kad netgi toksai kaip jis turėtų tą nykulį jausti, kitaip iš kur tie siaubingi užgėrimai, vodka tiesiai iš kakliuko, tas beviltiškas įtūžis, viską nuo savojo kelio šluote šluojanti destrukcija. Kad ir labai nepanašūs, esame tos pačios padermės. Vieno, drumsto, purvino kraujo. Netgi mūsų padėtis visuomenėje tokia pati – esame padugnių elitas, tik mus gerbia (cha, pabandytų negerbti!) už skirtingus dalykus. Keisą už tai, kad jis tipiškas savojo cecho atstovas, o mane, priešingai – už tai, kad esu netipiškas. Tai vienas tų neretų atvejų, kai beviltiški trūkumai staiga pasirodo besantys neabejotini privalumai. Keisas, sakykim, yra absoliutus profesionalas, savojo darbo meistras, tačiau jo veiksmus daug lengviau nuspėti. Aš netipiškas, vadinasi, ir beveik neprognozuojamas. Sakau beveik, nes jei būčiau visiškai neprognozuojamas, seniai jau lindėčiau po velėna. Tiesiog kartais esu linkęs spręsti intuityviai, agresyvumą kaitalioju su visišku pasyvumu, šaltakraujišką apskaičiavimą su pamišėliška klasta. Kol kas man tai puikiai sekasi. Vis dar tebesu gyvas. Bent jau fiziologiškai.

 
       ______________
       Pastebėjau keistą dalyką: jau kelintąkart, kai Ibutis mane pristato, neretas keistai į mane pasižiūri – su pykčiu ir pasibaisėjimu, dar kiti tiesiog spjovę po kojų nueina sau. Dabar jau aišku: ne per seniausiai Lietuvoje lankėsi kitas Jeronimas iš Prahos, taigi taip pat Prahiškis, tik kamaldulių vienuolis, ir turėdamas visai kitokių tikslų.
       Čia jį dar neblogai atsimena ir mini ne pačiais geriausiais žodžiais.
      
Inter nos**: Jogaila toks, kaip man ir nupasakojo, gal kiek atsargus, bet mūsiškis. Tik avikailiais prisidengęs. Irgi mat pagonis atgailautojas.
       Vytautas: gudri lapė.
       Lyg tarp kitko užsiminė, kaip lietuviai derėdamiesi su Grigalium XI ir Karoliu IV pasiūlė Ordiną iškelti į Aukso ordos žemes ir ten ginti krikščionis nuo barbarų.

 
       _______________
       Tokia yra pradžia arba tai, ką mes vienaip ar kitaip žinome ar esame girdėję apie pradžią garsios giminės, vadinamos lituanus, kurios pramotė ir buvo Albos karaliaus duktė, vardu Eglė, o giminės kunigaikštis buvo vardu Palemonas, o jo žmonos vardas neišlikęs, o jo giminė skirstoma į šitokias kiltis: gyvatininkai, žaltininkai, rupūžininkai, o vėliau dar ir žolininkai bei grybininkai. Visa jo giminė, pramotei Eglei mirus, leidosi klajoti ir po ilgų keliavimų atsikraustė į didžiulius pelkynus Šiaurėje, kur ir apsigyveno, ieškodami atokumo, ir jiems ten buvo gerai. Stebuklingam Palemono protėvio gimimui atminti jie visur nešėsi šventą lazdą – krivūlę, kitaip dar vadinamą lituus, ir garbino Klajojantį Falą beigi Laukiančią Vaginą. O jų buvo vyriausias žynys, vadinamas krivių krivaičiu; anas, padedamas vestalių, vadinamų vaidilutėmis, nuolat kūrendavo šventąją ugnį iš Tarchetijaus rūmų židinio, per visas klajones kruopščiai saugotą. Paprasti, ne tokie kilmingi lituanai savo namuose augino gyvates, žalčius ir rupūžes, garbindami juos visus kaip vieną vaisingumo dievą, vardu Aguris, arba Unguris, arba Kaunius, arba dar Pizius.
       Reikia pasakyti, kad nuo atklydusių svetimšalių, besirūpinančių nuodėmingomis jų sielomis, lituanai savo tikruosius dievus slepia, o prigalvoja tamtyč daugybę netikrų, kad svetimšalius prigautų: sako, pavyzdžiui, kad jų visų dievų galingiausi yra trys – Pirdukas, Bezdukas ir Šiknius, kas išvertus į kitas kalbas visais trimis kartais tereiškia oro gadinimą. Taip jie pasidaro sau juoko iš tų, kurie nori žinoti visą teisybe apie visą teisybę
.................................................................................................................................
............................................................................................................................................

 
       _______________
       „Užmušk, nesuprantu – i ką jis čia, bliamba, rašo?..“, pagalvojo Keisas.

 
       _______________
       „Na... Hm... Ką aš tau galiu pasakyti, brolau Jeronimai... Įdomūs tie tavo užrašai ir keisti, gal ir tikrai senoviniai, bet jau teisybės čia tai, ko gero, mažoka. Daugelio dalykų nesu nei regėjęs, nei girdėjęs, o tai, ką tikrai žinau, yra ne visai taip. Kad ir su tais žalčiais bei rupūžėm. Kaunius – arba dar Pizius – yra visai atskiras padaras.“
       „O kaip jis atrodo, į ką panašus?“
       „Tiesa, jis būna panašus į žaltį, bet ne visada, tiktai kartais. Tai meilės kerų dievaitis ir dažniau jis panašus į tokį mažą sparnuotą...“
       Čia Ibutis ištarė kažkokį lietuvišką žodį, kurio aš nesupratau.
       „Į ką tokį? Gal Kupidoną? Kaip romėnų Caunius?“
       „Nee... Į tokį mažą sparnuotą... DAIKTĄ.“
       Žinoma, pagalvojau, kaip aš nesupratau. Klajojantis Falas.
       „O kur tasai daiktas gyvena? Jūsų būstuose, pas žmones?“
       „Ne, jis gyvena savo motinos įsčiose. Visą laiką, kol neišlenda pasiskraidyti, ten ir būna sau.“
       „Dar įdomiau. O kas jo motina?“
       Ibutis gūžtelėjo pečiais.
       „Tu klausinėji apie visokias pasakas, kurių klausiausi būdamas vaikas. Kad nebeprisimenu, ir tiek. Tų senųjų dievų ir deivių čia anuomet knibždėte knibždėjo, dabar jau gerokai mažiau belikę.“
       „O rupūžes su žalčiais iš tiesų garbino?“
       „Garbino ir tebegarbina. Rupūžė yra Pieno Močia, o žaltys – Alaus Tėvas.“
       „Kodėl?“
       „Varge tu mano, kiek tu klausinėji visko. Aš nežinau. Tu gal pamiršai, kad aš seniai jau joks nebe Ibutis, o brolis Andrius, pranciškonas. Gal verčiau poterių paklausinėk.“
       Va ir pasikalbėk su juo, kad gudrus.

 
       ______________
       Nežinau nežinau. Galimas dalykas, iš tiesų esu iškritęs iš konteksto. Kaip personažas aš visiškai neįtikimas. Skaityčiau romaną apie save, tai po trijų puslapių nusispjovęs mesčiau tokią knygą į kampą. Sakyčiau, jog autorius visiškai nesugeba regzti paprasčiausios, nors šiek tiek įtikinamos istorijos, o tokių herojų literatūroje apskritai nebūna ir būti negali. Visiška anemija ir jokio gyvenimo pažinimo. Jokios gyvybės. Poelgiai nemotyvuoti, situacijos iš piršto laužtos. Sakyčiau taip – ir būčiau visiškai teisus. Esu niekam tikęs literatūrinis herojus. Vienintelis žanras, kur save galėčiau įsivaizduoti, – toks pamišėliškas komiksas su daugybe tarpusavyje nesusijusių paveikslėlių, ir dėliok nedėliojęs, jokios logikos. Vaizdinė priemonė idiotams. Po daugybės aleatorinių eksperimentų paaiškėja, jog čia apskritai nėra jokio siužeto. Net menkiausių užuominų. Toje medžiagos gausybėje besirausdamas suvoki vieną vienintelį dalyką: iš tiesų niekas nevyksta. Keičiasi tik paveikslėliai, dekoracijos, fonas, keičiasi herojaus išvaizda, apranga, metų laikai. Daugiau nieko. Herojus be heroikos? Pabandykit patys, brangučiai, ir pamatysit – tai ir yra pats tikriausias heroizmas.
       Nors – nesakau – būta ir visai spalvingų paveikslėlių. Dažniausiai patys spalvingiausi būna tie, kurie neturi jokios reikšmės. Jokio socialinio ar kultūrinio kodo, jokių futurologinių įžvalgų. Štai vienas, kuriame mažas berniukas rudais mutoniniais kailiniais stovi užvertęs galvą į dangų. Fone – viena tų giedrų sausų ir saulėtų žiemos dienų, tokių dabar beveik ir nebebūna. Mažas berniukas nusilaužia nuo palangės nutįsusį varveklį – keistai, skausmingai cinkteli, tarsi trumpas aiktelėjimas nuaidi šaltyje. Mažas berniukas klausosi pražiojęs burną: garas iš burnos ir begalinis švaros pojūtis.
       Tikriausiai turėjau būti visai kitur ir visai kitoks – dabar belieka vien nuolatinis tyčinis savęs gadinimas, tarsi nemylimo žaislo. Privalėjau būti kitoks, kitokia turėjo būti pradžia, kitoks atskaitos taškas. Kitaip kodėl aš toks tuščias, kad net gaudžia?
       Nieko daugiau ir nebelieka – būti tuštumos sargu ir gynėju, padėti tuštumai plėstis ir augti, užkariauti vis naujas teritorijas, kol tuštuma galų gale nugalės. Mes nugalėsim. Nugalėsim proletariatą, buržuaziją, technologijas, žaliųjų ir žydrųjų judėjimus, Henrį Milerį, šv. Augustiną, kenofobiją ir ksenofobiją, globalizmą ir antiglobalizmą, tironijas ir demokratiją, romantizmą ir nihilizmą. Cha, kas yra nihilizmas prieš nieką!
       Trumpas aiktelėjimas, ir tada jau – vien švara ir šaltis.

 
       _______________
       Nieko sau užsiėmimas mūsų amato atstovams. Sėdim nelyg du doktorantai: Keisas skaito tą nelaimingą rankraštį, o aš rašinėju į laptopą. Tiesiog akademinė idilė. Mažvydo biblioteka kažkokia.
       Beje, kadaise Keisas mane nuoširdžiai apstulbino. Aš net ėmiau galvoti, gal jis koks tobulai užsimaskavęs eruditas. Tiesiog kalbėjomės apie kažką, o jis kilstelėjo antakius, nusiviepė ir sako: na, žinai – lygiai taip, kaip Zaratustroj. Pradėjau atsargiai klausinėti. Ir ką tu manai – pamažu išsiaiškinau, kad Zaratustra yra ne kas kita, o indiškas pozų vadovėlis.
       Keisai, Keisai, vargšeli, bene per vėlu tau mokytis skaityti. Būtumei kadaise iš manęs pasimokęs. Sukandęs dantis skiemenuoja it pradinukas, verčia lapus, nebyliai besikeikdamas pačiu juodžiausiu rusišku matu, iš lūpų matyt. Ko jau ko, bet skaityti, Keisai, tikrai galėčiau tave išmokyti. Esu apnuodytas nuo mažens. Skaityti pradėjau tiesiog nepadoriai anksti, trejų metų; ketverių jau buvau jauniausias provincijos miestelio bibliotekos lankytojas – tuomet pirmą ir tikriausiai paskutinį kartą apie mane rašė laikraštyje kaip apie keistą fenomeną, mutantą, atsiradusį po Tunguskos meteorito. Tuo metu, kai tu, bendraamži, tebemyžai į batą, aš skaičiau. Skaičiau viską, kas tik po ranka pakliūdavo – iškabas, nepadorius užrašus viešosiose išvietėse, knygas, laikraščius. Mano mėgstamiausia knyga buvo Servanteso Don Kichotas, antra pagal svarbą – Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, kurią rijau kanibališkai, su nuotraukomis ir biografijomis. Šešerių perskaičiau beveik visą Dostojevskį – dar ir dabar atsimenu kelis jo herojus, tokius panašius į mane – anemiškus, bejėgius, rausvom peršviečiamom ausim –esančius čia tik dėl kažkokios begėdiškos klaidos, svetimus ir išsiilgusius. Erzino mane iki išprotėjimo, rėkiau sau, tokių nebūna, ką čia išsidirbinėji, mesdavau Dostojevskį šiukšlių dėžėn šnypšdamas iš pasiutimo; dar garsiau šnypšdamas traukdavau Fiodorą Michailovičių iš šiukšliadėžės, nubraukdavau ranka bulvių lupenas ir skaitydavau toliau. Vargšas vaikas, mėginantis ginčytis su likimu – o kai kas manė, jog esu teikiantis galybę vilčių vunderkindas. Klydo tie „kai kas“ su visa savo gyvenimiška patirtimi ir moteriškom intuicijom. Teisingiausiai būtų buvę mane uždusinti jau tuomet, kol dar neužsiėmiau savo mėgstamiausio žaislo – savęs – gadinimu.

 
       _______________
       Atsikraustę į Šiaurę, lituanai aptiko didžiulius pelkynus, o aukštesnėse vietose ištisai augo ąžuolų girios, ir jie visi nutarė, jog šita vieta kuo geriausiai tinka jųjų uždaram gyvenimui ir ypačiai slaptingoms savųjų dievų garbinimo apeigoms atlikti. Ąžuolynuose veisėsi daugybė stumbrų, briedžių, elnių, stirnų, lūšių, kiaunių, lapių, voverių, šermuonių, o labiausiai šernų. Iš pelkių rūdos buvo galima prisilydyti geležies, o ant drėgnų akmenų augo balta druska, kuria, sumaišę su tam tikromis žolėmis, lituanai įtrindavo kelmus, reikalingus sudeginti. Po to jų žyniai, vadinami vaidilutėmis, sulaukę pilnaties imdavo melstis ir burti, ir kelmai pernakt sudegdavo nuo mėnulio šviesos, kaip visai ir nebuvę, ir likdavo plyna žemė, kur jau buvo galima kuo drąsiausiai sėti kviečius ir soras. Taip bešeimininkaujant, atklydo pas juos prastai apsidarę, daugiausia žvėrių kailiais apsidengę barbarai, nuo seno tose pelkėse begyvenantys, šnekantys barbarų kalba ir niekuomet nematę geležies, ir dar įrudę, kaip ąžuolo žievės antpile pamirkyti, ir negerai kvepėjo. Garbino jie vieni briedį, o kiti šerną, o save vadino sudinais ir galindais, arba dar báltais, nes nemokėjo dažyti rūbų; laikui bėgant išmoko geresnių papročių, ir atsirado iš jų dvi naujos kiltys, atitinkamai: grybininkai, nes žinojo, kad tam tikrą grybą suvalgius galima pakilti virš medžių viršūnių ir ilgai nenukristi, o kitu grybu išsikviečiamos pelkių dvasios; ir žolininkai, kurie pažino medžių lapų, žolių ir uogų galias. Dar žolininkai žinojo, kokiais žodžiais galima paliepti laukinėms bitėms spiestis, sulįsti drevėn arba skristi į reikiamą pusę, arba ką nors negyvai sugilti. Viso to jie išmokė lituanų žynius, o šie išmokė anuos kitokių gudrybių, kaip antai: burti iš paukščių skridimo ir gyvulių vidurių, taip pat atskirti kairę pusę nuo dešinės, kas buvo labai svarbu, buriant iš paukščių skridimo. Ir dar papasakojo apie pramotę Eglę, ir atskleidė grybininkams ir žolininkams didžiąją paslaptį išaiškinę, ką turi rankoje senasis jų dievas Perkūnas. Ir prisakė jokiems svetimšaliams tos paslapties šiukštu neatskleisti. Taip jie visi, kitus apgaudinėdami, niekam nesakė teisybės: slavus įtikinėjo, jog meldžiasi Ladai, romėnams dievagojosi, jog Jupiteriui, o normanams sakė „susitiksime Valhaloj“. Iš tiesų niekas nieko apie juos nežino ir nesužinos. Iš pačių lituanų kalbų, o labiausiai iš nutylėjimų galima suprasti tik tiek: lituanai tiki turį kažkokią ypatingą paskirtį šiame pasaulyje, o ją žino ir supranta tik jie vieni – todėl kartais be jokios regimos priežasties ima be proto džiūgauti arba nei iš šio, nei iš to akies mirksniu nuliūsta.

 
       _______________
       „Taigi ir pats matai, kas išeina. Tikriausiai panašiai yra ir su ta tautų Versme. Mes ir patys jau nelabai beatskiriame, kas čia tiesa, o kas pramanas. Tiesą pasakius, niekas pernelyg ir nesivargina – nėra laiko tokiems niekams. Puikiai sau gyventi galima ir tame... plyšyje.
       „Kokiame dar plyšyje?“, paklausiau aš.
       „Tarp tiesos ir pramano. Taip daug geriau nei laikytis įsitvėrus vienos kokios teisybės – tai būtų tas pats, kas keliauti įsikibus tvoros. Nelinksma kelionė. O čia, plyšyje, vis, žiūrėk, ima ir nutinka kokių įdomybių. O jei akylai stebėsi – tai gal net ir stebuklų.“
       „Stebuklų?“
       „Stebėk, stebėk įdėmiai, brolau Jeronimai. Gal ką ir pamatysi. Šiaip ar taip, tai daug smagiau nei suraukus kaktą bandyti išsiaiškinti, kas gryna teisybė, o kas grynas melas. Nes čia pas mus taip: kas žmogus, tai vis kita istorija, ir nė viena neverta iki galo tikėti...“
      
„...Kadangi sunt bona mixta molis, sunt mala mixta bonis.***“
       „Tai jau tikrai, brolau Jeronimai, tikrų tikriausiai.“
       Kad ir ką kas sakytų, šitame krašte būdamas vis aiškiau pajunti: Dievas rašo tiesiai kreivomis eilutėmis.
       Todėl ir braunuosi vis gilyn į miškus ir pelkes – į Žemaitiją.

 
       ______________
       Kažkas čia aiškiai ne taip; tamsus tas reikalas, i negerai atsiduoda, – galvojo Keisas. – Šitoj visoj popierų krūvoj turi būt kažkas verto, slaptų žinių a danosas ant ko nors. O čia skaitai žmogus – i nieko, brieds viens, i da bile kaip surašytas. Gal čia viskas užkoduota, a kas – skaitau i nieko negaudau, kaip i užsienietiškai būt prirašyta. Lyg i senovė kaži kokia, mūsų kunigaikštį, rods, Vytautą mūsų Didįjį lyg i bando iščiosint. Vieni perekrūtai galvoj, žiūri žiūri į tas popieras kaip durns, tik miegs užein. Nu jo, galėtų tas mano korešas skaityt, labai krūtų nešasi ant skaitymų, sako, knygas anksčiau varydavęs vieną po kitos. Čmošnikas akiniuotas, būt geriau taip mergas varęs, durnelis. Aš čia, blia, pisuos su tom popierom, a ans da šaiposi, per lėtai aš jam, mol, skaitau. Jei jau toks gudras, tai galėtų pasukt smegenis, kas tose popierose tokio yr, ka dėl jų apsimok čiuvakėlį užverst. Čia, blia, ne šiaip sau, nepapasakosit.
       „Nu, Keisai, a radai ką nors?“, erzinuosi aš, žiūrėdamas į pūkščiantį ir prakaituojantį kolegą. Vargšas, jis net štangą stumdydamas mažiau pavargtų.
       „Atsipisk.“
       „Gerai jau gerai, nesibiesink. Tik aš manau, kad veltui vargsti.“
       „Nu jo, veltui; tai tu ką manai, ka jį šiaip sniechujdelat' užsakė?“
       „Maža kas, maža dėl ko. Kažkam, matyt, kaip reikiant nastajebalino. Gal konkurentams. Arba iškrušo kokio čino bobą, ir ate, čiagi tiek tereikia.“
       „Nesakyk. Kažkas čia nečysta. Jei boba, tai būt užsakę ne užverst, a sulaužyt. I kam da tas popieras turim paimt?“
       „Sakiau jau, gal konkurentai. Šiaip tai man pochui, svarbu – babkes moka.“
       „Nu jo, gerai sakai. Bet nečysta kažkas, čia tai tiksliai. A ko jie pasiuntė mus abu – ką, tas pysorius toks groznas?“
       „Ką čia žinosi. Šiais laikais visko būna. Bet kuris karosas gali išsitraukt vamzdį.“
       Jo, civilizacija, blin. Technologijos... Besprediels, i tiek.“

       ______________________________
       * Giminių kalvė, arba tikroji tautų versmė (lot).

       ** Tarp mūsų kalbant, neviešai (lot).

       *** Gėrį lydi blogis, o blogį – gėris (lot).

 

       Grajauskas, Gintaras. Erezija: Romanas – Vilnius: Baltos lankos, 2005.