10. Juodas miegas


Dailidės dukra: Juodas miegas šmėklos drabužiais
liečias ir gelia kaip ledas,
dingo baltos giedančios žuvys,
kyla šešėliai ir vedas

mėnulį į debesį šaltą
lyg kraują norėtų užšaldyt
 Juodas lašas vienas po kito
kapsi ir kapsi kaip kraujas

parko kėkštas klykia iš ryto
ir skausmas, netilpęs į saujas,
staiga išsilieja į lietų
lyg verkianti siela varvėtų
 
Priedainis: Kokios žuvėdros išgaudė, sakyki,
spindinčias tavo žuvis ir giesmes,
širdį nerimo plaštakos lyti,
kas išdžiovino tavąsias versmes?...



11. Vaduotojos

Šamai: Hum ahumHumdzyla humdzylėla
Humdzyla humdzylėla
 
 
Moteris medyje: Žinau, šią naktį lyg rūsyj jauteisi –
šalta tamsa užgulus buvo miegą,
tačiau balsai, kad žuvo jis, neteisūs –
man naktys savo pėdsakus palieka

 Lyg per stebuklą šiąnakt atsivėrė
dar nematytas keltininko sapnas –
kaip žvėrys šuliny riaumojo vėlės,
paskui pragydo tarsi žuvys lepnios 
 
Priedainis:  Tad gyvas Žuvų piemuo –
liūdėti neverta,
ir greitai tavo liemuo
pajus jo ranką
 
Šamai: Humdzyla humdzylėla
Humdzyla humdzylėla

 Ak, kaip smagiai jisai sapne darbuojas,
kol prisisiurbęs keltininkas knarkia, –
jis glosto ten meilias it katės kuojas,
ir daro su šamais vien savo tvarką
Išdžiūvęs šulinys toks vienas žioji,
 
Šamai: Humdzyla...
 
Moteris medyje: kurį ir turime tykom surasti –
 
Šamai: Humdzyla...
 
Moteris medyje: pagriebki virvę ir jėgų, gražioji,
 
Šamai: Humdzyla...
 
Moteris medyje: kol drybso mieguose visi lyg rąstai
 
Šamai: Humdzyla...
 
Priedainis:
 
Šamai: Tuoj moterys vyrą bandys
slapta išvaduoti,
nespės net surikti gaidys
ir mūsų išduoti 



12. Keltininko sapne

Žuvų piemuo: Keistai maloni man šita staigmena
 
Šamai: Keistoka ir mums
Keistoka ir mums!
 
Žuvų piemuo: Į šulinio burną įgrūdo mane
 
Šamai: Negrūdo tik mūs
Negrūdo tik mūs!
 
Žuvų piemuo: Tačiau netyčiom atsidūriau sapne
 
Šamai: Įlindom ir mes
Įlindom ir mes!
 
Žuvų piemuo: Kurio tiek ieškojau ten upės dugne
 
Šamai: Ieškojom ir mes
Ieškojom ir mes!
 
 
Žuvų piemuo: Kaip vielą čia karpo miegaliams rankas
 
Šamai: liepsnojančiom žnyplėm galingi vėžiai
 
Žuvų piemuo: o plaštakos ima skraidyt po lankas
 
Šamai: ir tartum šikšnosparniai plazda gražiai
 
Žuvų piemuo: Po miltus voliojas raudonas lokys
 
Šamai: lyg būtų sau sniegą suradęs kaitroj
 
Žuvų piemuo: prilakusi kraujo lekuoja lūšis
 
Šamai: ir rodos, kad pulti mus ruošiasi tuoj
 
 
Žuvų piemuo: Ten matot, dykynės pačiam vidury
didžiausiam šarve pasislėpęs vėžlys
tiksliau, aklinai užsitrenkęs duris
tamsoj tenai tūno baisus geidulys
 
Šamai: Šį slepiamą geidulį vėžlio snapu
mes galim meilinga banga išviliot –
juk esam tikrieji galiūnai sapnų,
tą vėžlį mes galim priversti net lot
 
Žuvų piemuo: Lojimo nereikia, jo nieks nesupras, –
įbrukit į vėplę jam žodžių strėlių,
kuriom sumedžiotumėm melo audras, –
pakanka joms siausti už sapno ribų! 

Priedainis:Žuvų piemuo:  Ak, keltininke mielas,
vėžlys dabar be šarvo
 
Šamai: Vėžlys dabar be šarvo
 
Žuvų piemuo: Tuoj atplukdysiu sieliais
tau pamišimo sparvą
 
Šamai: Tau pamišimo sparvą 

Žuvų piemuo: Ak, keltininke tvirtas,
dabar jau tu pražuvęs
 
Šamai: Dabar jau tu pražuvęs
 
Žuvų piemuo: Nes tau tarytum virvėm
tampysim už liežuvio
 
Šamai: Tampysim už liežuvio 

Šamai: Ak, keltininke mielas,
vėžlys dabar be šarvo,
tuoj atplukdysim sieliais
tau pamišimo sparvą

Ak, keltininke tvirtas,
dabar jau tu pražuvęs,
nes tau tarytum virvėm
tampysim už liežuvio

Ak, keltininke juodas,
nuo pilnaties išbalęs,
sutrūko storas luobas,
subliuško tavo galios

Ak, keltininke tvirtas...



13. Kirpimas

Moterų choras: Žuvys pelėdų akim
iš sapno išrūkę,
nešės miglas su savim
ir snaudžiantį rūką.

Rūkas prigludo švelnus
prie žydinčios pievos,
miglos apvijo namus
ir medžių kamienus  

Vyrai: Pradingo pradingo
siaubūnas pradingo
gauruotas nuo žemės
ligi dangaus
 
Moterys: Pradingo pradingo
baisūnas pradingo
dabar tai jau niekas
jo nepagaus
 
Vyrai: Galbūt jis po žemėm
kaip kirminas nardo
paslėpęs nuo mūsų
savo nasrus
 
Moterys: O gal jis į dangų
pakilo išskleidęs
šikšnosparnio juodus
šaltus sparnus
 
Priedainis:
Dailidė:
 Ko plėšote gerkles nuo klaiko pajuodę,
prikūrėt sau šmėklų ir vaikotės jas
ir kur gi jūs matot pamėklę sparnuotą
ar kirminą nardantį sau po žemes?
 
 Dailidė, o paskui choras: Gerai. Jeigu manot, kad jis toks bjaurus –
Kirpkim nukirpkim visus tuos gaurus! 

Moterys: Darbuokimės švelniai,
kad jis nepasiustų,
tad kirpdamos glostykim
meiliai gaurus

Darbuokimės švelniai,
kad tik neprabustų,
įkirpus į odą jam,
vilkas žiaurus Darbuokimės švelniai...
 
Minia: O čia kas!
Juk tai ne pabaisa –
Jisai kaip ir mes!
Žmogus kaip ir mes!
 
Žuvų piemuo: Tuoj tikrą siaubūną,
jums plukdžiusį mirtį,
paklaikusios akys atves
 
Minia: Kas tas siaubūnas,
kurį mums atves?



14. Keltininko išpažintis

Keltininkas: Atstokit, pašėlusios širšės ir sparvos,
mėšlungi, tampyti liežuvį nustok!
Lyg kruvinos seilės putoja ir varva
siaubūniški žodžiai iš mano burnos!

Gražuolių gyvybes karpiau tartum žirklėm
ir savo galybę penėjau krauju,
o valtis joms buvo lyg karstas su irklais,
siūbuojantis tykiai tarp upės krantų
 
Choras: Kraugery, gudrus klastūne,
o kad tu prigertum liūne –
kol mums kirviai nepakluso,
dink pradink, tolyn nuo mūsų!
 
Keltininkas: Kamuokit, pasiutusios širšės ir sparvos,
lyg vėlės riaumojančios man iš paskos!
Širdis kaip kumelė patrakusi spardos –
man lieka tik dulkės ir šaltis tamsos!

Man lieka tik kelias ir kaukiančios audros,
užmirškit niekšybes, kartu ir mane,
pamirškite pasalas, kapą ir raudą –
lytėkite pilnatį sapno dugne
 
Choras: Tos aistros – juodos dervos,
aitrios kaip žarijos,
nuodijo tavo kraują
lyg gyvatę tu prarijęs 




15. Svaigulys

Dailidės dukra: Tiek daug drugių ir šilumos,
kad net šešėliai žydi,
ir klūpo paukščiai ant kalvos
ir šnaresiu mus lydi.
 
Žuvų piemuo: Šviesos delnais tave liečiu
nelyg lelijos žiedą,
ir savo vandeniu plačiu,
kur baltos žuvys gieda.
 
Priedainis
Kartu:
 
Kai pilnatis sūpuojas melduose,
klausykimės, kaip žuvys meldžiasi
 
 
Dailidės dukra: Sraige tą sykį prie manęs
prisiglaudei taip švelniai
 
Žuvų piemuo: Tikėjau, kad jinai atneš
jaukumą tavo šventei
 
Dailidės dukra: Ir visas mūsų skaudulys
 
Žuvų piemuo: į grumstą suvarvėjo
 
Dailidės dukra: Jau tykiai bunda svaigulys
 
Žuvų piemuo: ir gyslom nardo vėjas
 
Priedainis
Kartu:
 
Kai pilnatis pakloja patalus,
pamirškim įniršį ir pasalas
 
 
Dailidės dukra: Naujuoju keltininku tu,
nuo šiol, mielasis, būsi,
 
Žuvų piemuo: Tave sūpuosiu tarp krantų,
pakvietęs švelnų gūsį
 
Dailidės dukra: Ant mano lūpų tiek ugnies
 
Žuvų piemuo: ji plūsta man į kraują
 
Dailidės dukra: dabar jau galime paliest
 
Žuvų piemuo: drauge šį sapną naują
 
Priedainis
Kartu ir choras:
 
Kai pilnatis išlieja vandenis,
išplaukime į pievas valtimis


2004 m.