Gyvenimo fragmentai
Pirmadienis... Sveikinu! Pirmadienį aš vėl nekaltas. Tai gražiausia savaitės diena – vėl viskas iš naujo, vėl pilnos kelnės laimės, vėl galima gyvent. Rašau tai dar su pižama, nesiprausęs, nevalgęs, o jau toks laimingas! Galima įsivaizduot, kas dėsis, kai pagersiu arbatos ir sukirsiu tradicinę kiaušinienę. Vau!..
(...)
Kitas pirmadienis... Neatsimenu, vakar ar užvakar, ar panašiai šventėm Pėčkos gimimo dieną. Gimimo diena irgi panaši į pirmadienį, bet gerai, kad būna tik kartą per metus. Todėl šventėm iš peties. Ta pačia proga atšventėm ir Pėčkos krikštynas, nes jį perkrikštijom. Už pasiekimus gyvenimo kely suteikėm jam naują vardą – Meno Išgyventi Bakalauras. Pėčkai labai patiko. Po keleto tostų Aleksas pasiūlė vardą sutrumpinti – Makalauras. Patogiau vartoti. Visi karštai pritarė, Pėčka irgi. Nuo šiol taip ir vadinsim. Aleksas – krikštatėvis.
(...)
XX amž. pabaiga, po pusryčių... Nežinau, kaip kiti, bet aš po pusryčių visai kitaip jaučiuosi. Užverda protas, kraujas, darausi griežtas, bet teisingas. Tuo labiau kad pusryčiai kariški. Eugenijaus receptas – du kietai virti kiaušiniai ir stiklinė stiprios, saldžios arbatos. Pigu ir griežta, kaip sako rusai. Palyginus pigu... Klausausi radijo... Politika... Bijau kolektyvinės dvasios kaip komunizmo! Kolektyvinė dvasia yra akla, kurčia, nenumaldoma ir negailestinga kaip meilė. Ko esi pridaręs, pamatai tik kai praeina. Žmonės, žmonės!.. Kada gi jūs ateisite į protą?.. Aš jau atėjau. Dabar einu tolyn.
(...)
Kažkurią dieną... Atsibudau... Nesuprantu, ar vakaras, ar rytas. Pasižiūriu pro langą – XX amž. pabaiga. Turėtų būti tarp 1990 ir 1999... Kai tokiais tarpais matuoji, tai nėra svarbu – ar vakaras, ar rytas. Svarbu epochos. Svarbu amžiai. Akmens amžius, aukso amžius, privatizacijos amžius... Stabilizacijos... Tas ir yra, nėra stabilizacijos. Kaip Staselis Gustas sako – yra nėra... Yra demokratija ar nėra? Pro langą nematyti, tik XX amž. pabaiga.
(...)
XX amž. pabaiga... Dieve! Kodėl aš taip mėgstu valgyti? Geriau kokią knygą paskaityčiau, kad ir „Aną Kareniną“, ar kokios muzikos pasiklausyčiau, pavyzdžiui, Šopeno valsų ar preliudų, kuriuos taip mėgstu... Mėgstu mėgstu! Troškintus kopūstus su dešra, štai ką aš iš tikrųjų mėgstu. Niekingas padaras. Gėda žmogui pasakyti.
(...)
Pirmadienis... Įsitaisėm šunį, spanielį. Tai reiškia „ispaniškas“ (angliškai), bet jis yra rusiškas. Rusiškas spanielis. Suteikėm jam vardą – Pankas. Nė kiek neįsižeidė, gali būti, kad angliškai nesupranta. Dabar turim spanielį vardu Pankas, katę Pūkę ir jūrų kiaulytę Čipą. Aš – Juga. Juga Mišiuginas.
Pirmadienis... Pankas, pasirodo, ne šuo, o kalė. Todėl tą vardą palikom kaip pavardę ir davėm kitą – Putana. Dabar ji vadinasi Putana Pankas. Ispaniškai „putana“ galbūt tiesiog „kekšė“, bet mūsų spanielė atrodo ir ispaniškai nesupranta. Šaukiama Putana, smagiai sau vizgina uodegos liekaną. Žmonių ir gyvulių pasauliai ne kažkiek vienas nuo kito nutolę.
..
(...)
Pirmadienis... Įtartinai daug pirmadienių vis dėlto!..
Pirmadienis... Putana Pankas rujoja, bet vis tiek miega su manim. Matyt, turiu kažkiek jos kvapo, nes kai nešu šiukšles, mane seka visi aplinkinių kiemų mišrūnai kiemsargiai. Jiems nesvarbu, kad mūsų spanielė visai kito luomo. Tie šunys, jie ganėtinai pasileidę. Aš tai ne, tik kitą kartą žiūriu taip kaip rujojantis šuo.
Pirmadienis... Tikrai daug pirmadienių per metus pasitaiko!.. Labiau mėgstu šeštadienius. Bet jie retesni..
.
(...)
11 val., vakaras... Pradėjau rašyti „Traktatą apie laisvę“. Pirmas sakinys: „Daugelis mano, kad Laisvė – tai tokia gatvė Kaune... Ir jie yra teisūs ...“ Nesugalvoju, kas toliau, bet pradžia nebloga. Be to, iš esmės viskas jau ir pasakyta.
(...)
Vėl XX amž. pabaiga, sekmadienis... Penktadienį kažkas užėjo... Ne į namus, bet į galvą! Kažkas užėjo, užsidėsiu, manau sau, skrybėlę. Buvau suvyniojęs į laikraštį ir užkėlęs į antresoles. Nusikėliau, išvyniojau – skrybėlę suėdė kandys! Gyvuliai. Laikraštis sveikas. Penktadienį ir šeštadienį skaičiau laikraštį. Ir sekmadienį iki pietų. Pietums buvo kotletai. Grikių. Grikius mėgstu, grikiuose daug geležies. Tikruose kotletuose daug mėsos. Vis dėlto aš mėsėdis, nors ir mėgstu geležį.
Laikraštyje parašyta... Ką daryt, kad nepasigertum?! Turima galvoje, kai eini į puotą, nori prisigert, bet negali pasigert. Nelabai suvokiu, ką tai reiškia. Bet parašyta... „Sumaišykite perpus augalinį aliejų ir raudonąjį vyną, įberkite šiek tiek pipirų – ir nedelsdami išgerkite.“
Citavau tą vietą Makalaurui. Jis sako, kad jam tinka tik viena – „nedelsdami išgerkite.“ Visa kita – blėniai! Kam gert, jei nenori pasigert?! Kam tas augalinis aliejus? Jeigu šitas gudrybes perkeltum į sekso sritį, sako Makalauras, kas iš to išeitų? „Eidami pas mergas, užsirakinkite kelnes, o raktą išmeskite į kanalizaciją.“
Nesuprantu, ką jis norėjo pasakyti... Ko pas tas mergas eit, aliejaus prisigėrus?...
(...)
Kovo 1 d., XX amž. pabaiga... Prasideda kalendorinis pavasaris. Kadaise rašiau tokį eilėraštį, bet užmiršau. Prisimenu tik vieną eilutę – o klyne pavasaris sprogsta... Bet kada tai buvo – ū ū ū!.. Negi dabar verksi? Kai šaukštai post skriptum, tai ir faktai popiet. Amba. Dabartinis jaunimas net nežino, kas tai yra „amba“, „kerogazas“, „žigulinis“... Dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo, o jau „Gambrinus“ laka. Jau į akis šoka. Išdraskė visas akis suaugusiems. Visą plikę subraižė, ausis apiplėšė. Ištrypė visas rūtas mėtas, viską po kojų pamynė. Už lango tai lyja, tai sninga. Nieko gero – kaip ir gyvenime. Sėdžiu, susiėmęs rankomis galvą, galvoju... Galvoju, kaip toliau gyventi. Kaip išgyventi, mąstau. Pinigų tam reikalui reikia, ir daug. O aš sėdžiu, susiėmęs rankomis galvą, kaip tuos pinigus daryti, jeigu rankos užimtos?! Aš nemėgstu judėti, aš nemėgstu judinti, aš nemėgstu pradėti, man gerai taip, kaip yra. Man gerai, kai blogai. Aš prisitaikau ir būnu. Prisitaikau, susitaikau, įprantu, priprantu, būnu, virškinu. Nenoriu prarasti pusiausvyros, nenoriu nugriūti. Nenoriu vytis nuvažiuojančio traukinio, nenoriu, kad traukinys pajudėtų iš stoties. Stovi jis sau ir tegul stovi. Kam jam girgždint iš punkto A į punktą B, dar subyrės. Visa tai be reikalo. Tai vargina. Visa tai bruzdėjimas ir dūšios varginimas – teisus buvo Pamokslininkas. Nenoriu. Nenoriu, kad mane per posūkius užneštų. Nes pilnos kišenės akmenų. Aš turiu galvoje – dvasios kišenės! Dvasios kišenės pilnos akmenų galvoje, lyg kelnių kišenėse dinozauro kiaušinių būtų. Posūkiai mirtinai pavojingi. Dabartinis jaunimas net nežino, kad dinozaurai... A, ką čia ir kalbėti!..
(...)
24 diena... Susigėdau savo gyvenimo būdo... Arba TV, arba TD – arba televizorius, arba „Trejos devynerios“... Geras gėrimas, kalbos nėra, bet irgi gali atsirūgti. Reiktų ir į kokį teatrą nueiti ir į filharmoniją kokią... Nuėjom su vaikais į zoologijos sodą. Asiliukas toks po aptvarą vaikštinėja, ilsisi. Kai pailsi, keičia savo kolegą, kuris lankytojus vėžina. Na ir gyvenimas – aptvaras, šieno kuokštas, vežimas su dykaduoniais!.. Tėti, šaukia vaikai, jūs su tuo asilėliu panašiai galvas kinkuojat! Ar gali būti?! Reiks paklausti Makalauro, tas tai filosofas...
(...)
17 diena... Vakar susitikom su Fridrichu ir padarėm po gerą šimtą. Ir pajutom, kad paaštrėjo protas. Sakyk tu man, sako Fridrichas, ir iš kur tie humoristai tuos humorus ima?!. Aš pamąsčiau, susiėmęs rankomis galvą, ir sakau, kad greičiausia tai yra neadekvati reakcija į gyvenimo išpuolius. Normalus žmogus, kai jį muša, duoda atgal, o jei negali, tai bėga. Humoristas, gavęs į kaulus, tą akciją aprašinėja. Bėgdamas. Žinok, jei pamatysi žmogų, išsukiotom rankom, kojom ir smegenim, bėgantį ir rašantį – tai humoristas.
(...)
Pirmadienis popiet... Žirnių sriuba, gabalas kiaulės kūno, šviežių kopūstų salotos užmigdė budrumą. Aptekau geranoriška dvasia, atplėšiau tą laišką. Nieko baisaus, tik anketa, norima nustatyti, kas yra kas Lietuvoje. Išrinkim, sako, dešimtuką pačių geriausių tautiečių, čempionų kultūros ir meno srityje, verslo ir ekonomikos, sveikatos apsaugos, teisėtvarkos ir teisėsaugos, gynybos ir puolimo ir taip toliau. Visose skiltyse įrašiau „Mano Balandėlė“, paseilinau, užklijavau, išsiunčiau. Kaip paprastai, klijai pasitaikė neskanūs.
Šeštadienis... Naktį sapnavau mergas! Kokia gėda... Beveik pensininkui reiktų aukšles ir meškeres sapnuoti, ne kojas, o kuojas... Nors iš pensijos ir neišgyvensi. Reikia kažkur dirbti, tarnauti, uždarbiauti. Gal nuo to ir priklauso!? Jeigu, nepaisant amžiaus, privalai vaizduoti gyvą, tai gal turi teisę ir mergas sapne regėti?..
(...)
Šeštadienis... Pasitariau. Ir su boba, ir su tuo... Dabar dvi dienos, kai nesikalbam. Faktiškai nėra apie ką, jei praktiškai visiems viskas aišku..
.
(...)
Popiet... Ir po pietų irgi! Tai labai gerai, kai sutampa. Kūno ir dvasios harmonija. Po pietų nebepyksti ant žmonių, ant žmonijos, ant artimųjų, ant šuns. Vis dėlto maistas tam tikra prasme yra ir dvasios penas. Todėl kai kurie estetai, snobai, intelektualai ir šiaip arti kultūros esantys žmonės vartoja netgi tokį terminą – „dvasios puota“. Reiktų skirti nuo dvasių puotos... Žodžiu, pietūs panašūs į šventes. Norėtųsi, kad gyvenimas būtų kaip šventė. Todėl taip aistringai lauki Naujųjų metų, gimtadienio, Kalėdų, Velykų, šeštadienio, sekmadienio... Jeigu galėtum, tai šiokiadienius ir ne pietų metą tiesiog praleistum. Jeigu galėtum pasukti tokią stebuklingą rankenėlę... Visas gyvenimas būtų grynos šventės – tik šeštadieniai, sekmadieniai, gimtadieniai ir pietūs... Bet tada gyventum vidutiniškai ne 66 metus, kaip dabar įprasta, o tik kokius 6 ar panašiai. Atėjo Makalauras. Seniai nesimatėm. Ar sutiktum, aš jo klausiu, kad vidutinis tavo amžius būtų 6 metai? Makalauras žiūri į mane, mirksi ir nekalba, mano, kad išprotėjau. O „Trejų devynerių“, aš jam sakau, 100 mililitrų imsi? Pilk, sako. Eksperimentas patvirtino mano įtarimą – norėtumėm, kaip rusai sako, ir žuvytės paragauti, ir mergytę pasigauti, visko iškart. Taip nebūna – gyvenimas ne folkloras.
Antradienis... Sapnavau Mažą Bjaurų Nykštuką. Ką tik buvau užmigęs – bar bar bar! Ar jau miegi, Juga, jis klausia. Pats matai, sakau, žinoma, kad miegu, O siusiuko nenori? Noriu, noriu... Atsikėliau, padariau, atsiguliau, užmigau. Bar bar bar!.. Kas dar, sakau. Ar nepalikai tualete šviesos, klausia Mažas Bjaurus Nykštukas. Atsikėliau pasižiūrėti – nepalikau. Užmigau. Bar bar bar!.. Nepalikau, sakau, tualete šviesos! O vonioj kranas užsuktas, klausia. Atsikėliau, nuėjau į vonią – kranas užsuktas. Atsiguliau, bar bar bar!.. Na kaip, klausia, užsuktas? Užsuktas, sakau, užsuktas, ir reikia sakyti „čiaupas“, o ne „kranas“. Gerai, sako Mažas Bjaurus Nykštukas, čiaupas užsuktas... O dujos virtuvėj nedega? Atsikėliau, nuėjau į virtuvę – nėra dujinės. Atsiminiau tada, kad mūsų viryklė elektrinė. Ot idiotas! Užmigau. Bar bar bar! Kas idiotas, klausia Mažas Bjaurus Nykštukas. Aš, sakau, aš, nusiramink, duok pamiegoti. Tataigi, Juga, sako jis. Užmigau. Bar bar bar!.. Aš čia pagalvojau, sako Mažas Bjaurus Nykštukas, ar ne laikas mums pradėti taupyti protą? Juk tiek vartota, tiek vartota!.. Be jokio saiko. Negi jo ten begalės? Svarbiausia, kad dažnai be reikalo!.. Kaip manai, Juga? Kaip manau, kaip manau... Kad jau neturiu su kuo manyti!.. Gerai, kad buvau prisukęs žadintuvą, taip bjauriai blerbia, kad net Mažas Bjaurus Nykštukas nešė muilą kaip nuplikytas. Atsikvėpiau. Bet nežinau, ar iki vakaro išgyvensiu. Savijauta, lyg būčiau socialiai remtinas.
Trečiadienis... Vakar visą naktį Mažas Bjaurus Nykštukas nedavė miegot, tai visą dieną jaučiausi kaip griūvanti tvora. Tai kai „Stumbras“ mane šiek tiek parėmė – nugriuvau į kitą pusę. Gerai, kad į lovą pataikiau. Paskui labai blogai miegojau. Ir susimaišė viskas – vakar, užvakar, šiandien, poryt – nieko nesusigaudau. Tik spėjau užmigt – bar bar bar!.. Kiek turi kvadratūros, klausia Mažas Bjaurus Nykštukas. Koks tavo reikalas, aš jam sakau. Paskaičiuosiu, kiek už šildymą turėsi mokėti, jis sako, kai pabrangs. Ropoju dabar po kambarius keturiom, matuoju. Visi namai sukilo, seka, ar teisingai matuoju. Žmona, dukra, katė, jūrų kiaulytė ir rusiškas spanielis Pulana Pankas – linguoja galvom apstoję. Kai baigiau, visi nuėjo miegot, ir aš. Bar bar bar!.. Na, tai kiek, klausia Mažas Bjaurus Nykštukas. Kai pasakiau, krito aukštielninkas. Aš apalpau, sako atsikėlęs,.o tu čia miegi kaip bajoras, taigi neišsimokėsi, net jei trim pamainom dieną naktį artum! Nebent „Aukso puodą“ loterijoj išloštum. Gal gali pagelbėt, klausiu, padėt išlošti? Deja, sako Mažas Bjaurus Nykštukas, elektronika ne mano sritis. Tai nesuk man galvos, sakau, jei negali padėti, tai bent netrukdyk miegoti. Pranyko. Įsižeidė. Užknarkiau tada sau lyg pareigą atlikęs... Bar bar bar!.. Atleisk, sako, kad trukdau miegoti, bet ar tu neprisimeni, kaip vadinasi Aleksejaus Tolstojaus ,,Kančių kelių“ trečioji dalis? Prisimenu, sakau – „Rūškanas rytas“. Tataigi, Juga, sako Mažas Bjaurus Nykštukas, „Rūškanas rytas“... „Aukso puodo“ aš tau išlošti negaliu, bet kai išauš rūškanas rytas, galiu nuvesti į „Taupaus namo centrą“ – ten tau paaiškins, kaip toliau gyventi. Kol kas atia, sako Mažas Bjaurus Nykštukas. Visą naktį per tave nemiegojau, sako Mažas Bjaurus Nykštukas, einu dar nusnausiu posmą kitą... O čia – mano žadintuvas tik blerrr!!!
(...)
XX amž. pabaiga... Teko duoti interviu. Buvau papuolęs į blaivyklą. Kur dirbi, kiek uždirbi, savoir vivre?. Atseit koks tavo gyvenimo būdas? Čia prancūziškai – savuar vyvr!.. Aš sakau, bėgikas. Mano gyvenimo būdas – bėgti. Išvengti bet kokio persekiojimo: policijos, banditų, ideologų, politologų, psichologų, autoinspekcijos, mokesčių inspekcijos, vaikų, žmonų, religinių fanatikų, kreditorių, draudimo agentų, konstitucijos bei korano aiškintojų, ateities būrėjų ir liudytojų. Liudytojų iš anksto. Aš bėgikas...
Kažkoks mėnuo... Svarbu ne laimėti, o dalyvauti. Seku olimpines žaidynes. Per televiziją. Olimpinis principas – svarbu ne laimėti, o dalyvauti. Kaip ir gyvenime. Svarbu užsiregistruoti dalyvių sąraše, svarbu mokėti mokesčius, svarbu sveikai žiūrėti į pasaulį ir į savo vietą jame. Svarbu bėgti maratoną. Teisėjai pasakys, kas yra kas.
(...)
Sekmadienis... Atsiverčiau vakar laikraštį – testas „Ar jus girtuoklis“. Į klausimus neatsakinėjau, nes atsakymą žinau dar geriau už juos. Irgi man – šamanai...
Antradienis... Dažnu atveju aš esu gyvenimo praktikas. Alkoholinių gėrimų gėrimas yra dvigubai malonus – ir kaip procesas, ir savo rezultatais. Ne taip kaip gyvenimas.
Trečiadienis... Dėl tų rezultatų – pardon... Galima netgi sakyti, milpardon... Todėl, kad galimi įvairūs požiūriai... Etinis, estetinis, juridinis, socialinis, hedonistinis (man artimas ir priimtinas), psichofizinis, religinis (plačiąja prasme), merkantilinis, žodžiu, labai įvairūs požiūriai, o ir patys rezultatai galimi labai įvairūs.
Ketvirtadienis... Negaliu neužsirašyti, kad galėčiau retkarčiais persiskaityti. Vladimiras Nabokovas... „Jis buvo gyvas, ir to pakako.“ Vis dėlto – tas „pakako“... Ironiškai skamba!
(...)
Kitą rytą, apie 12 val. popiet... Išėjau į gatvę – aštuoni iš dešimties sutiktųjų susirūpinę. Atrodo, kad daug kam gerai sekasi.
(...)