a.

Kai visos priemonės išbandytos, bet niekas nepadeda – dantį vis tiek pasiutiškai skauda, reikia pamėginti lipti sienomis.

 
ą.

Kai Petras sako, kad šiandien puikus oras, neskubėk nieko sakyti. Netrukus sulauksi Joną sakant, kad gerai būtų išgerti po bokalą alaus. Tada vienu kartu abiem galėsi atsakyti – aha.

 
b.

Sėdžiu ir galvoju – ką daryti su bulvėmis? Aš ne ta prasme (kiekvienas žino, kad bulves reikia valgyti), bet kaip vadinti tą kitą veiksmą? Tą aktą dar prieš valgant. Šviežias bulves skuti, virtas su lupenomis – lupi, o tas pagyvenusias? Nei tu jas skuti, nei tu jas lupi. Tu jas droži! Bet taip neįprasta sakyti, todėl sėdžiu ir galvoju – drožti ar nedrožti? Et, nusprendžiu – išsivirsiu geriau makaronų!

 
c.

Kažkokių tamsių jėgų verčiamas pjauni, žmogau, šaką, ant kurios sėdi. Pavyzdžiui, santuokos šaką. Tokiu atveju geriau naudotis mediniu pjūklu – ir mažiau skauda, ir ilgiau trunka.

 
č.

Nei rytmečio mankšta, nei akių gimnastika, nei jogiškas kvėpavimas, nei pirštų pratimai, net vandens procedūros – nieks nepadeda – esi apsnūdęs, ir tiek, sudribęs kaip maišas. Čia jau tenka griebtis vienos mažos gudrybės – dar valandą kitą pamiegi ir snaudulį kaip ranka nuima. Tik taip.

 
d.

Dar pernai esu sakęs, kad pasitaiko, jog žadintuvas jau seniai perplėšęs būties maršką, o keltis nesinori. Galima griebtis dar vienos mažos gudrybės, kad išsivaduotum iš Morfėjaus glėbio. Jei tuo metu turi bent kruopelę nubudusios sąmonės, ta kruopele ir pagalvoji: „Kaip gerai, kad vėl rytas, kad gali būti gyvas ir eiti į darbą. O vakare bus galima gultis pataluosna, kitą rytą vėl rytas, galima bus gyventi. Puiku puiku!“ Neištveri tos minties, keliesi ir, murmėdamas „teodore, drąsiai pirmyn“, eini į tualetą.

 
e.

Jeigu pirmieji du būdai nepadeda, žinau trečią, kaip keltis iš ryto daug negaištant, kad galėtum deramai atlikti visokeriopas vyro, savo lyties atstovo, ir piliečio, savo visuomenės nario, pareigas. Kai trenkia žadintuvas, atrodo, kad dangus griūna, nes tas žadintuvas įdėtas į emaliuotą prausimosi dubenį su geltonu ančiuku ant šono. Ranka tas dubuo nepasiekiamas, nes yra kitame kambario gale. Šoki iš lovos ir, užkliuvęs už virvės, griūni ant grindų. Ta virvė ištiesta kelių aukštyje nuo balkono turėklų iki senoviškos kojinės siuvimo mašinos „Singer“. Net ta mašina pusmetrį pavažiuoja. Griūdamas trenki kakta į tokį svertą, kuris prikombinuotas prie knygų lentynos, ir ant galvos tau nuvirsta stirta knygų. Visas kalnas knygų. Šekspyro raštai, Tolstojaus raštai, vietinių klasikų raštai, visa kompanija, ir dar dvidešimt tomų įvairių enciklopedijų. Triukšmas pragariškas. Vaikai verkia, žmona skambina „greitajai“, į sieną paniškai beldžia kaimynas. Nusipurtai tas knygas ir galvoji: ko tas avinas iš pat ankstyvo ryto griauna sieną?! Neleidžia žmonėms žmoniškai išsimiegoti, žmogėdra! Kai šitaip pagalvoji apie savo kaimyną, esi visu 100% prabudęs. Sėkmės darbe ir asmeniniame gyvenime!

 
ę.

Kai prie stotelės artėja mano autobusas, aš pritūpiu. Taip, pusiau sulenktom kojom, įšoku į vidų ir tik čiūžt – prie laisvos sėdynės. Kol visi tie pavargėliai, apsikrovę ryšuliais, vaikais, lazdomis ir metais, kažko krapštosi piniginėse ir kišenėse, kažko dairosi aplink prašančiom akim, aš jau šast – ir sėdžiu, jau stebiu pro langą miesto panoramą.

 
ė.

Kaip žinia, dviračius parduoda tepaluotus, aplipusius popieriais, nepripūstom kamerom, nesuvaržytais varžteliais, neveikiančiom pompom, atvirkščiai prisuktais pedalais, nesukomplektuotus ir t. t., ir t. t. Į dviračių parduotuvę turi eiti apsivilkęs kombinezonu, neštis kibiriuką žibalo, maišiuką skudurų. Tad jau geriau pirktis tanką – sėdi sau ir važiuoji.

 
f.

Kad būtų nei daug, nei mažai, savo kūdikį fotografuok taip: iki metų – kas mėnesį, iki 10 metų – kas metai, iki penkiasdešimties – kas penkeri, iki šimto – kas dešimt, o paskui jau tik kas šimtas.

 
g.

Išmintinga yra nusipirkti sudedamą lovelę. Juk anksčiau ar vėliau neatsispirsi pagundai ir įsitaisysi spalvotą televizorių. Tada tau teks toj lovelėj miegoti. Todėl, kad pagrindinėj lovoj miegos televizijos meistras, kad nereiktų jo be galo kvietinėti. Gyvens jis pas tave, valgys tavo sriubą, šveis kiaušinienę su lašinukais, taisys televizorių. Aukštą meistro kvalifikaciją atitinka, žinoma, tik pagrindinė, o ne sudedama lovelė. Pagavai mintį?

 
h.

Sunku įsivaizduoti, kas dėtųsi, jei nebūtų viršininkų. Jie yra reikalingi. Bet sunku ištverti, kai viršininkas tave bara, kai jis graso pirštu, purto galvą, trepsi koja. Pagalvok tuo metu apie visus dalykus, kurie tirta, jam trepsint, ir tau žymiai palengvės.

 
ch.

Aš nepasiduodu juodai nevilčiai. Kai sugenda mano televizorius, nesiraunu plaukų nuo galvos, nedaužau jos į sieną, nenusišaunu, o susirandu numerį abonentų knygoj ir paskambinu kur reikia. Paskui pasiimu Šekspyro tomą ar Levą Tolstojų, kitą kartą gal nacionalinį kokį klasiką, o dar geriau įsijungiu siurblį ir siurbiu dulkes nuo namų bibliotekėlės. Egi, jau meistras pas duris skambina, ar čia sugedo televizorius, klausia.

 
i.

Sako, kad Japonijoje yra cechas, kuris dirba visai be žmonių. Vieni automatai. Būtų gerai tokį cechą perkelti kur nors į Šančius, šalia „Apynėlio"* jame įsidarbinti.

 
į.

Kai nėra galimybių valyti grindis drėgnu būdu, aš jas pašluostau šlapiu skuduru. Ir visai nieko.

 
y.

Kai dar gyvenom Basanavičiaus alėjoje, su savo kaimynais eksploatavom kai kuriuos bendrus plotus. Atsitikdavo kartais, kad kuris nors kaimynas palikdavo kuriame nors bendrame plote mažutį savo kokį nors kakuti. Gal žmogus netyčia, gal atsitiktinai, gal susinervinęs būdavo, nežinia. Tai kuris nors kitas kaimynas tuoj pat nurodydavo – negerai, kaimyne, reik pakelt, pašluot, pavalyt, likviduot. O tas gal kaip tik valyt ir susiruošęs, bet, būdamas iš prigimties ambicingas, o tuo metu galbūt susinervinęs, gal su žmona susipykęs, užsispirdavo ir, jei nepatinka, sakydavo, tai išsivalyk. Jei man taip kas atsakydavo, tai aš būdavo nieko nesakau, kraujo sau negadinu, tik paimu ir prie kaimyno pridedu savo, trupučiuką didesnį. Tas, žinoma, nieko nelaukęs, prideda dar didesnį, o kiti kaimynai irgi nesnaudžia, priderina savo. Netrukus pasidaro toks didelis kakas, kad gražu pažiūrėti. Ir visi baisiausiai patenkinti. O ko žmogui daugiau reikia?

 
j.

Jei tenka kalti į sieną vinį paveikslui, tai kalk, kad tvirtai laikytųsi, kad, reikalui esant, galėtum ir pasikart.

 
k.

Ką veikti ilgomis nemigos naktimis? Daug ką. Maža ką!

 
l.

Kartais tenka išlyginti kalną skalbinių. Tada tiesiog fiziškai jauti, kaip beprasmiškai veltui nyksta tavo laikas. Aš tai lygindamas įsijungiu televizorių. Nesvarbu, ką rodo, svarbu, kad laikas tuščiai nepraeina.

 
m.

Kai darai ką nors labai susikaupęs, pavyzdžiui, sprendi kryžiažodį arba stebi televizorių ar gamtą, nejučia nutaisai vienokią ar kitokią miną. Sąmonė šitų išraiškų jau nekontroliuoja. Todėl tik specialių treniruočių pagalba galima įprasti ir, visiškai užsimiršus, apatine lūpa pridengti viršutinę, o ne atvirkščiai. Taip žymiai intelektualiau atrodai:



Tas pirmasis vertas dėmesio, tiesa, mergaitės?

n.

Tik atrodo, kad sekretoriauti paprasta – užrašinėk sau viską, ir tiek. Taip tai taip, bet spėk tu man! Begalės skaičių, minčių, citatų, aforizmų, oratorinio meno faktų. Anksčiau bandydavau užrašyti viską: „Prelegentas pasitaisė kaklaryšį, paskui kelnes ir pasakė vieną įspūdingą, seniai visiems žinomą faktą, paskui pasitaisė akinius, pasikrapštė pakaušį, patampė save už ausies, išsišnypštė nosį, kosėjo, čiaudėjo, purtė galvą, nežymiai snaudė, vardino skaičius, vardus, citavo, gyrė, barė, gąsdino, valėsi akinius, gėrė arbatą, šūkavo šūkius, vėl taisėsi kelnes, kelis kartus užsisvajojęs žiūrėjo kažkur į šoną ir kažką murmėjo“ Čia yra tik pavyzdys, todėl jis trumpas. Kaip atrodo vienos valandos pranešimo protokolas, kiek jame mostų ir faktų, galima tik įsivaizduoti. Neperdėdamas sakau, anksčiau, rašant protokolą, tušinukas net rūkdavo. Dabar jau ne, mat sugalvojau kaip aprašyti visą susirinkimą vienu dviem sakiniais, „Prelegentas kalbėjo teisingai ir darė fizinius judesius“. Kitais kartais „daug fizinių judesių“. „Diskusijose pasisakė draugai A, B ir C“. Kitais kartais „A, B, C, D ir E“... Žodžiu, trumpai ir aiškiai.

 
o.

Su kitu miesto galu telefonu galima kalbėtis ramiu balsu – ne taip jau toli. Kai skambini į kitą miestą, nori nenori imi trupučiuką rėkti, šiek tiek isterikuoti ir forsuoti. Jei tenka kalbėti su Sostine, tai jau šauki išraudęs ir suprakaitavęs. Neduokdie, dar įsivaizduoji tą kelią traukiniu per miškus, laukus ir tolius, tuos bėgius, tuos žuolius, tas erdves – nėr tau išsigelbėjimo – mostiguoji rankomis, trepsi kojomis, klyki susirietęs. Toks pokalbis pavojingas sveikatai. Todėl Maskvon skambinu retai. O kas būtų, jei mėgintum skambinti į Amerikas! Per du žemynus, per Atlanto vandenyną – vien pagalvojus svaigsta sąmonė. Galima gauti infarktą, insultą arba šizofreniją. Todėl per Atlantą neskambinu niekada – tokia maža gudrybė, o kiek sveikatos sutaupo!

 
p.

Sunku patikėti, bet taip yra. Iš paprasčiausio garvežio galima pasidaryti puikius vargonus namų muzikavimui. Vadinamasis garvežio katilas pilnas vamzdžių, iš kurių tuos vargonus ir galima susivirinti. Seniai yra žinoma, kad, pavyzdžiui, povandeninis laivas namų ūkyje susinaudoja visas, iki paskutinio varžtelio. Tas pats pasakytina ir apie garvežį. Net iš sirenos, ir iš tos, išeina patikimas žadintuvas, o iš švilpuko kimštukas vėdarams. Pasitaikius progai, garvežį tįsk namo nedvejodamas!

 
r.

Ką nors skaitydamas, vaikai, aš tuo pačiu metu dar ir mąstau ką nors kita. Taip visu 100% sutaupau laiką ir tiek pat procentų padidinu mąstymą.

 
s.

Jeigu tave genasi liūtas, turi užbarstyti jam ant uodegos druskos, ir tada nesigins. Bet jeigu nepadeda, tai tada – pipirų. Jeigu ir tai nepadeda, turi pasižiūrėti, ar malti buvo pipirai, ar čieli. Turi būti malti. Jeigu pipirai buvo čieli, tai užberk maltų. Bet jeigu nepadeda, tai užlašink liūtui ant uodegos galiuko acto, ale saugokis, kad nebūtų esencija. Mat jeigu bus esencija, tai liūtas suvisam pasius ir ginsis tave iki pasaulio krašto. Actas turi būti 9%, vaisinis. Tik nesumaišyk su vaisiniu vyriu, ba liūtas šito nemėgsta. Ale, kai dabar nėra, tai gal ir nesumaišysi. A dar genasi? Jeigu dar genasi ir niekas nepadeda, tai eik pas daktarą, sakyk, nežinau, daktarėli, kas daryt – nei čia kokia Afrika, nei kokia Sachara, o mane liūtas genasi, ir gana! Tai dviese, su daktaru, greičiau pabėgsit.

* Tokia įstaiga Šančiuose

Gimberis, Jurgis. Tai nereiškia: Humoreskos. – Vilnius: Vaga, 1988.