Kad nėra ko jaudintis, galima pailiustruoti tokiu piešiniu.



      Ta aiški, tiesį linija vaizduoja laiką. Ji eina nuo vieno puslapio krašto iki kito, o tai reiškia, kad laikas neturi nei pradžios, nei pabaigos ir yra begalinis. Matome, kad nerimauti nėra ko. Nerimauti, jaudintis, nervintis pradedi tada, kai pamatai save, ta linija einantį.



      Tau atrodo labai svarbu nusakyti kryptį, kuria eini. Sakai, „einu iš kairės į dešinę“, bet pasisuk į piešinį nugara ir pamatysi, jog eini iš dešinės į kairę. Tai yra klaida – manyti, kad laikas turi kryptį. Kai eini laiko linija, sakyk, „einu su reikalais“. Dabar matai, kad jaudinaisi be reikalo – laikas yra begalinis, tu eini su reikalais, jokio pagrindo nervacijai. Bet vis tiek neramu. Mūsų laiko tėkmėje atsiranda tuštumų, lyg kas būtų iškandęs gabalą tos linijos.




      Gali žmogus į tokią tuštumą įvirsti.



      Paskui vėl kažkaip atsirandi paviršiuje, bet jau kažkoks apsvaigęs, pasimetęs.



      Ką daryt? Gal mėginkim įsivaizduot savo laiką it didžiulį rutulį.



      Kad jame ramiau, gali įsitikinti, pabandęs įkasti krepšinio sviedinį arba granitinį rutulį prie Viešosios bibliotekos durų.

      KAI PAGALVOJI SVEIKU PROTU, IŠEINA VIENAIP, KAI SAVO GALVA – KITAIP

 

 

 

 

      Gimberis, Jurgis. Dar pastebėjau: Humoreskos. – Vilnius: Vaga, 1985.