– Šalta, – tariau, – nuobodus ir šalčiausias ruduo.

       – Mes privalome kažką pradėti, – šūktelėjo Rokas.

       Mergina su prilipusiu prie batelio kulno geltonu klevo lapu atsisuko į mus.

       – Ir Domas pavargo merdėti, – atsakiau.

       – O tu?

       – Ir aš pavargau.

       – Tai pagaliau, suspiegė Rokas, ir mergina su lapu nusisuko. – Kodėl kartą žmoniškai neaptarus, kaip iš viso to išsipainioti.

       – Pernai mes nemerdėjome, – pasakiau.

       – O šiemet blaškomės.

       – Tai ruoškime sukilimą.

       – Sukilimui reikia žmonių. O be to, dar gerai žinoti, ko labiausiai nekenti. O mes nežinome.

       – Rinkime atsiprašymus, – tariau, – tai daug paprasčiau nei sukilimas. Važinėkimės troleibusais, stumdykimės eilėse. Gal jie mus išjudins.

       – Tai nenaudinga. Niekam. Netgi mums. Lipam.

       Troleibuso durys prasivėrė, ir mes su Roku išlipome. Šalo ausys ir pirštai. Ėjome apledėjusiu šaligatviu į savo dangoraižį.

       – Domas turi dėžę, – tariau.

       – Ar ji didelė? – paklausė Rokas ir paslydo.

       – Tai dėžė naujam šaldytuvui.

       Rokas laikėsi įsikibęs manęs. Jo batų kulnai velniškai blaškė jį.

       – Mes parsitempėm ją iš dešimto aukšto, – pridūriau.

       Rokas vėl slystelėjo ir dribdamas perplėšė mano švediškos rudeninės striukės rankovę.

       – Domas miega toje dėžėje.

       Rokas pakilo ir nukrėtė šaltį nuo savo velvetinių kelnių.

       – Dėžė ne išeitis, – atrėžė jis, – ji mūsų neišgelbės.

       – Domas sako, ten daug šilčiau. Naktį toje dėžėje.

       – Nesąmonė, – užkirto Rokas, – Domas baisiai kalbus. Bet kalbos mūsų negelbsti.

       Rokas užsikosėjo. Cigaretės išėdė jam plaučius.

       – Domas viską išplepa. Nieko nepalikdamas sau. Jis mano, jog taip geriau.

       – Nesąmonė. Negali būti geriau. Niekam nuo to ne geriau.

       – Domas mano, kad geriau, – aš tik aiškinau, ką galvoja Domas.

       – Būtina apsivalyti nuo minčių. Net jei tai ir geros mintys. Jis taip sako.

       – Niekam tai nenaudinga.

       Rokas trim dideliais žingsniais perkirto gatvę.

       – Reikia stengtis, kad nieko ten neliktų toje makaulėje, – riktelėjau pasivijęs, – šviežienai reikalinga erdvi ir talpi galva. – Nuplėšiau šaltą, raustelėjusį beržo lapą ir sukišau į švediškos rudeninės striukės kišenę.

       – Kai nieko nėra, jis šnekasi su ta šaldytuvo dėže. Arba rašo eilėraščius ir čia pat degina juos. Kad tik kaip nors išsilengvintų.

       Pravėriau dangoraižio duris ir įleidau Roką, nes durų spyruoklės buvo pertemptos ir Rokas vargiai gebėdavo jas varstyti. Cigaretės iščiulpė jo jėgas. Užsiverdamos durys pametė stiklą. Liftai neveikė ir mes užlipome pėsti. Keliskart ilsėjomės, nes Rokui trūko kvapo.

       Domą radau savam kambarėlyje. Domas gulėjo susirietęs ant lovos ir piešė. Taip jis atrodė dar mažesnis, nei iš tikro buvo. Rodos, nunešęs įdėtum į vaiko vonelę, maudytum ir nebūtų jam ankšta, šaldytuvo dėžė voliojosi numesta ant grindų.

       – Nebešali daugiau? – paklausiau.

       – Nebe, – Domas net nepažvelgė į mane. Piešė.

       – Kaipgi šitaip? – susinervinau.

       – Visi mes kartais kraustomės iš proto, – paaiškino, – vienų bepročių bijo, o iš kitų paprasčiausiai kikena. Aš noriu, kad manęs bijotų.

       Kritau į lovą ir kyštelėjau galvą po pagalve. Paskui ištraukiau suveltą šukuoseną ir paėmiau cigaretę.

       – Patkšsp, nusikeikė Domas, – pirmadienis, antradienis, trečiadienis...

       – Nesiseka? – pasiteiravau.

       – Kaipgi kitaip. Domas spjovė tiesiog į grindis. Noriu nupiešti šventąjį, kuriuo niekas netiki.

       – Ir ką?

       – Negaliu įsivaizduoti jo fizionomijos. Na, pats pagalvok, šventasis, kuriuo niekas netiki. Domas kreivai šyptelėjo. Jis pats tikriausias šventasis, o niekas tuo netiki.

       Patariau jam vaizduoti dėmesio pertekusį šventąjį.

       – Kad jau nupiešiau tas rupūžes, kurie juo netiki, – atšovė Domas.

       Jis sugniaužė piešinį kumštyje ir metė į šiukšliadėžę.

       – Patkšsp... pirmadienis, antradienis, trečiadienis... Ko gi verias šventumas, jei juo niekas netiki.

       Domas atsistojo ir spyrė į šiukšlių kibirą. Šiukšlės drėbėsi ant grindų ir slėpėsi po senais išmėtytais laikraščiais. Jis priėjo stalą ir užsirūkė. Aš noriu būti kaip tu ir Rokas, – tarė Domas, – todėl išlindau iš dėžės. Jei šaltis bent kiek mus vienija, nevalia jo šalintis.

       Paėmiau žalią, taškuotą arbatinuką ir išslinkau į virtuvę. Kai grįžau, Domas vėl tįsojo lovoje ir plėšė sultinio paketėlį.

       – Ką gi mums veikti su ta dėže? – Domas draskė paketėlį, tarsi žaisdamas myli – nemyli.

       Išskleidęs dangtį pastačiau dėžę stačią, dugnu į viršų. Dabar ji stirksojo ant keturių varlės letenėlių.

       – Tu tikrai nebemiegi joje? – paklausiau.

       – Jau sakiau, u... O žinai, tokia ji man kažką primena.

       Domas išmetė sultinio paketėlio likučius ir virbalu krapštinėjo dantis.

       – Gal tik lėlę, – atsakiau neklaustas. – Gal tik mūsų kaimynų lėlę, pritūpusią špagatu.

       Aš kalbėjau apie tokią baltaplaukę lėlytę, gimnastę be kelnaičių.

       – Nežinau, – jis klestelėjo ant kėdės, prisislinko ir ėmė sukioti dėžę į skirtingas puses.

       Kambario durys plačiai prasivėrė įleisdamos Roką.

       – Jūsų pasas, jūsų viza, jūsų deklaracija, – sušuko Domas, – puiku. Bus muitininko būdelė.

       Iš už ausies jis išsitraukė pieštuką ir dėžės kaktoje nubrėžė arkinį langelį.

       – Šitą iškirpsim, – sušnabždėjo, – turėsim savo muitinę, savo valstybę. Rokas su panieka žvelgė į Domą ir į dėžę. Jis vis dar stovėjo tarpdury, įrėmęs rankas į sieną ir spintą.

       – Tu kvankštelėjęs, – tarė jis, – mėšlą mali.

       – Matai, – Domas kilstelėjo dešinį antakį, – jei dalytume žmoniją į žioplius ir ne, žiopliais liktų tie, kas neturi savo valstybės. Ir muitinės. Jie liktų žiopliais.

       – Tu paprasčiausiai maivaisi, – tarė Rokas.

       – Taip, taaip, – ištęsė Domas, – aš maivausi.

       – Tu maivaisi, – pakartojo Rokas, – iš bejėgiškumo.

       – Teisingai, – Domas suposi su kėde, – aš gyvenu dėl įspūdžio. Visi mes gyvename dėl įspūdžio.

       – Kitąsyk tai išeina į naudą, – įsiterpiau.

       – Būtinai, tarė Rokas – mes atsisukame į savo šaunią inžinierių giminę, kilstelim galvą ir puolame į poeziją ar kokią dailę. Kad tik kaip nors juos apstulbintume.

       – Aš prieš nieką nesimaivau, – tarė Rokas.

       – Tu nestebi savęs, – atšovė Domas.

       – Vadinasi, esu natūralus, toks, koks esu...

       – Patkšsp... pirmadienis... visi mes ir esam natūralūs pamaivos. Tai įgimta. Vienintelė gyvenimo prasmė. Ką darysime su dėže?

       Rokas kasėsi smilkinį.

       – Palauks, – griežtai nukirto, – aš atėjau pasakyti, kad pakaks rietenų. Tuščių.

       Jis nutilo.

       – Protinga, – ištarė Domas.

       – Mes privalome veikti.

       – Skaityti Rytų poeziją? – ciniko tonu ištarė Domas.

       – Kad ir...

       – Mąstyti apie sena ir nauja? Sena dėl naujo ir nauja be seno?

       – Mėšlas, – suriko Rokas, – kada tu nustosi taukšti?

       – Aš nupiešiau šventąjį, kuriuo niekas netiki, – pertraukė Domas.

       – Ir?..

       – Veido vietoje palikai baltą dėmę.

       – Tęsk, – tarė Rokas.

       – Norėjau prilipdyti idiotišką išraišką. Nekaltą, apstulbusią.

       – Tai būtų pirmasis tavo autoportretas.

       Abu nutilo. Aš išėjau į virtuvę ir parsinešiau virdulį. Radau juos bespoksančius į šaldytuvo dėžę: grakščią ir drauge ištižusią, ant varlės letenėlių. Staiga Domas pakilo ir, apkabinęs dėžę, atplėšė nuo grindų.

       – Tas šventasis, kuriuo niekas netiki, – pats tikriausias šventasis, – sulemeno jis. – Anie kekšių vaikai, kur juo netiki, snarglio verti. Pravėrė balkono duris, išlindo į lauką ir metė dėžę žemyn. Mes su Roku puolėme paskui Domą, ir visi trys, persisvėrę per balkono turėklus, žvelgėme į krintančią dėžę. Dėžė smigo lėtai: čia kampu užkliudydama skalbinius, ten savo trapiomis varlės letenėlėmis brūkštelėdama apšviestus langus, ji leidosi žemyn. Apačioje juodavo du apkūnūs šiukšlių konteineriai.

       Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.