Skaičiau Nijolės esė.
      Rašau atgarsį į jos laišką „20 h 55 min“ ir drauge rašau laišką sau – aš
      pati noriu jį iš savęs gauti.
      Tuštumą kaip Damoklo kardą virš savęs jaučiu, kartais
      sunku save savyje suturėti, bet iš visų jėgų...

      Laikas, kurį skirta būti čia, žemėje, yra mūsų galimybių sąlyga. Gimstantis kūdikis negali nei pasirinkti pakilimo, klestėjimo tarpsnio žmonijos istorijoj, nei išvengti nuosmukio – atėjimo į šį pasaulį ir išėjimo diena nepriklauso nuo žmogaus valios. Aišku, ir mes nepasirinkom šitos situacijos, kurioje šiandien gyvename. Lietuva nepriklausoma. Nebėra to priešo, prieš kurį galėtume tvirtai atsistoję sustingti, susitelkti savyje tyliai kovai. Defendzyvinės kultūros tarpsnis baigėsi. Tikslas tariamai pasiektas: esame teoriškai laisvi. Atvertos durys Vakarų demokratijai, menui, komfortui ir snauduliui. Aukšto siekimo prasmė nyksta. O kartais ir pats gyvenimas pasirodo esąs neprasmingas, neįdomus, per sunkus. Užvaldo nuvainikuojantis arba visus vainikuojantis postmodernizmas. Noriu to ar nenoriu, gyvenu šiame laike negalėdama jo pakeisti. Kas belieka? Nuleisti rankas ir susitaikyti arba priešintis. Suvokiu, kad mano laikas neišvengiamai yra manyje ir per mane kalba, bet būti tik jo įrankiu, iliustracija, rodosi, maža. Lietuvos situacija duoda man asmenybės laisvę ir ją priimdama stengiuosi prasiskverbti pro istorinio tarpsnio masinės kultūros vertybes ir ieškoti savų, nesiderindama nei prie valstybės, nei prie šio laiko kultūros.

      Muziejai nesugeba eksponuoti net dešimtadalio turimų paveikslų, muzikos fonotekos pilnos įrašų, bibliotekos – knygų. Gali skaityti prieš du su puse tūkstančio metų gyvenusių graikų mintis, hebrajų, indų, tibetiečių, kinų, persų išmintį, išverstą iš jau mirusių kalbų. Nekalbu apie šios eros kūrėjų darbus. Išleista visa, kas sugebėta surasti. Jau XIX a. pradėta intensyviai rinkti ir sisteminti visą kultūrinį anksčiau gyvenusiųjų palikimą ir pamažu nustota galvoti ir kalbėti apie savo būtį, savo gyvenimą, imta vis dažniau kartoti, kas ką apie tai parašė. Akivaizdžiausiai miršta filosofija universitetuose. Ją pakeičia filosofijos istorija, lygiai kaip vietoj mirusio žmogaus laikinai lieka jo gyvenimo atminimas.

      Daug išminties gali rasti vartydamas prieš tave buvusiųjų knygas. Praregėjimo blyksniai, visumos pajautos, pasaulio esmės pagavos. Prieš tave gali atsiverti milijonai buvusių gyvenimų, milijonai patirčių, atradimų... Taip, suprantu, jeigu pradėsiu jausti pareigą žinoti bent svarbiausius, žymiausius prieš mane buvusius žmones ir jų darbus, jei pulsiu visa tai vartyti, probėgšmiais skaityti ir tuo pasikliauti, pasijusiu sena ir dar sulenkta į kuprą šitos kultūrinės naštos, skaudžios savo nuopuoliais ir brangios pakilimais. Bet kam gi užsiburti, paversti save kultūros paminklų prižiūrėtoja, valančia dulkes nuo mirusių autorių knygų, sena kobra, saugančia jau sugriauto miesto turtus. Juk mano teisė gyventi savo gyvenimą lygiai tokia pati kaip graiko ar egiptiečio prieš daug daug metų. Galų gale juk žmogaus smegenų tūris liko toks pat, – kaip aš visa tai aprėpčiau.

      Nejau vėl reikia tvano, kad sunaikintų visa, kas buvo, kad Žmogus jaunystėje galėtų jaustis jaunas.
Man reikia esaties – savęs šiame pasaulyje ir savo kalbėjimo („Tu netikėki knygomis: jose / tik praeitis ir ateitis. Tau reikia / esimo...“ R. M. Rilkė). Gyventi noriu. Žinojimas, kad visa prieš mane jau buvo, netrukdo, o priešingai, teikia džiaugsmo, kad dar kažkas buvo atradęs tą patį – „радость повтарения“ (O. Mandelštamas).

      Dvasiniams dalykams patarimas neišradinėti dviračio negalioja. Kvaila, aišku, būtų, jei kiekviena karta gaištų išradinėdama vežimo ratą, bet atrasti – atpažinti save ir gyvenimą – kiekvienas turi iš naujo.

      Gyventi taip, kad išmoktum numirti, kiekvienam savas kelias. Vienas savo savastim pavers kelis šimtus knygų, kitas, skaitydamas šimtąją, užčiuops kažką savo, trečias – tik vieną knygą, bet dešimt kartų, ketvirtas turės savo guru, penktas gyvens prie upės kaip H. Hesės keltininkas, ir ji jam viską pasakys. Visais keliais į pasaulį mirties link. Per kasdienybę ir praregėjimo blyksnius, knygas, sutiktus žmones, išvystus daiktus, gamtą. Ne tik protu, nes jis ne visagalis, bet ir širdimi. Pasaulis gyvas. Kaip ir Egipto didybės laikais saulėtekis pradeda dieną, saulėlydis ją užbaigia. Pavasariais nesulaikomai dygsta žolė ir parskrenda paukščiai. Šioj žemėj gyveno žmonės prieš mus, matyt, gyvens ir po mūsų. Pasaulis amžinas, mes laikini.

      Mums atrodė, kad praėjo metai,
      O praėjom iš tiesų tik mes
                          R. M. Rūkė

      ***
      Konkretaus pasirinkto buvimo nuotrupa.

      Savo kolegų rate, tarp literatūros studentų, regiu, kaip skursta literatūros problemos. Nesvarstoma, kas gi yra toji literatūra kaip meno rūšis, nesigilinama į vieną ar kitą jos reiškinį, į kūrėjo asmenybę su visa jo lemtim, į kūrinio paslaptį. Tik literatūros istorija – šuoliais išvardijami autoriai, kūriniai, kritikai. Man literatūra – gyvenimo dalis, dar daugiau, pasirinktas konkretus buvimo būdas. Ar aš universitete, ar namuose – savo būty ar buity – esu tiek pat literatė, tiek pat savo mamos dukra, vyro žmona, antgamtiškos valios vaikas. Tai, ką išvystu savo kambaryje, nešuosi į literatūrą, o ką literatūroje – į savo kambarį. Tekstuose, kuriuos skaitau ir suvokiu, atpažįstu nuotrupas savo ieškojimų, praradimų. Prisiliesdama prie fiksuotos kito patirties lyg suprantu savo pasaulio matymo paradigmą. Kalbėti ar rašyti apie tekstus – kalbėti apie savo atpažinimą, savo gyvenimo blyksnį, nevardijant neprabilusių faktų ir minčių. Literatūros istorija tik tam, kad suvoktum – evoliucijos nėra. Gyveno žmonės prieš mus ir gyvens po mūsų. Pasaulis amžinas, mes laikini.

      Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.