ROMUALDA. Kas tu toks esi?

      DAINIUS. Kaukė, norinti sukurti didelį pasaulį.

      ROMUALDA. Ne poetas?

      DAINIUS. Koks ten poetas... Parašai, ir viskas. Atspausdini ir vaikštai, skaito kai kas. Gal ateity ir būsiu poetas. Poetų turbūt nedaug yra. Kur tikrai jaučia žodį... Kai pajauti, kad žodis yra daiktas. Tavo sąmonėj ar dar kažkur... Trūksta tikro žodžio virtimo daiktu, kurį kitas žmogus gali pasiimti kaip dovaną ir nešiotis, kur tik jis geidžia, ir padėti ar pamesti, kur tiktai nori. Toksai žodis, kuris kaip narkotikas užkariauja venas, ir yra poezija, nes jisai pats yra kraujas ir sąmonės netekimas. Jeigu man pavyko sustyguoti nors vieną tokį virpulį (tai gali būti žodis, eilutė ar eilėraštis), atsiliepusį kitame žmoguje ir išpildžiusį bendravimo stebuklą, aš esu laimingas. Bet niekada niekada nelieku patenkintas savo eilėraščiais.

      ROMUALDA. Ar tu daug juos taisai?

      DAINIUS. Kai kurių visai netvarkau, kai kuriuos būtinai tvarkau. Būna, sutvarkau, o paskui vėl nepatenkintas, ir vėl tvarkau. Paskui taip išeina, kad gimsta kitas eilėraštis, nors gal pamatas lieka tas pats. Tai, aišku, nieko gero, nes panašu į melagystę. Tu išduodi tą akimirką, kai degei ir būtent taip, galbūt netobulai, save išdėstei. Tą pirmapradį eilėraštį tu aprengi kitu rūbu, šiek tiek pagražintu, padailintu, kurį ir išvysta skaitytojas. Poezijai ypač svarbus natūralumas, kur vyrauja, pavadinčiau, karštas ir skubus mąstymas būtent čia ir dabar, visa tai paliekant pirmapradės formos.

      ROMUALDA. O iš ko tau pasidaro eilėraštis?

      DAINIUS. Nežinau, čia kažkokios būties užuominos... Pradedi jaust, kad ima virpėt visas kūnas, ir, atrodo, nieko nebelieka daugiau, kaip kažką išspjaut. Čia nėra grynai proto dalykas, tačiau poetui, manau, labai svarbus intelektas, mąstymas, tačiau ne sausas, o itin asociatyvus ir nepaprastai pagaulus. Kai aš jaučiu, kad nebegaliu mąstyti, man yra didžiausia tragedija. Man tai yra būtina. Dėl mano mąstymo apie mąstymą aš daug išeikvoju energijos. Kai įsiveli į tą žaidimą, pasidaro įdomu.

      Jau tai pasidaro įdomu.

      ROMUALDA. Su savim žaidi?

      DAINIUS. Ne... truputį.

      ROMUALDA. Skaitydama Tavo poezijoj radau daug kultūrinių aliuzijų.

      DAINIUS. Kosmopolitas. Neturiu savo tėvynės arba tėvynė – visas pasaulis. Ne, atleisk... Nors apie Tėvynę tiesiogiai nerašau, bet iš esmės jau visi eilėraščiai ar kūryba patys savaime yra tėvynė. Tik niekada nereikia šio žodžio suprasti siaurai. Esu labai sėslus žmogus, todėl be tėvynės ar tėviškės, be šių dalykų plačiąja prasme greičiausiai numirčiau. Tam tikra – esu žemininkas, jeigu taip galima pasakyti.

      ROMUALDA. Ar kultūra yra Tavo ypatinga savastis, kaip A. Nykos–Niliūno, pavyzdžiui?

      DAINIUS. Taip. Aš tai jaučiu. Kaip yra gera būti sode, taip ir kultūrinėje erdvėje man gera. Sodas tai yra ta pati kultūra ir natūra – jų sintezė. Medžiai, žiedai, vaisiai – natūros vaikai, tačiau patį sodą pasodino žmogus. Jis pats rinkosi, kur medį sodinti, o kur kitą, kaip jį geriau prižiūrėti, saugoti ir globoti. Ten, kur yra sintezė, slypi neišmatuojama gelmė. Jeigu žmogui pavyksta suderinti natūrą ir kultūrą – tai jau pasakiški laimėjimai. Grįždamas prie poezijos, norėčiau pasakyti, kad A. Nykos–Niliūno pasaka tuo ir nuostabi, kad jo gamtiškieji gaivalai ir kultūrinis patosas nepaprastai gražiai ir skambiai dera. O šiaip aliuzijos į kultūrą, iš jos ištraukiant kai kuriuos vardus ar epizodus, labai praplečia žodžio erdvę ir prasmes. Žodis tampa daugiasluoksnis, eilėraštis tiek save, tiek kultūrinius dalykus, įpintus į jį, kitaip ir savotiškai naujai atgaivina, leidžia kalbėti apie tai, kas dar, sakysim, vieno ar kito veikėjo nebuvo pasakyta. Polinkis metamorfizuoti irgi yra savotiškas ėjimas gelmėn. Man dar labai svarbus žodžio skambesys. Tas kultūros personažas, kuris kažkuo žavi mane, bet neturi savo žodinės išraiškos skambesio, man jau nėra tiek vertingas ir tinkamas apgyvendinti eilėraštyje.

      ROMUALDA. O kas apskritai Tau daro įtaką? Ar tu daug skaitai kitų autorių?

      DAINIUS. Dabar skaitau ne per daugiausia, anksčiau labai daug skaičiau. Dabar kažkokia sumaištis. Įtakos man turėjo A. Nyka–Niliūnas, H, Nagys, šiek tiek M. Martinaitis, S. Geda. Jaučiu artumą senajai Rytų poezijai, jų žavioms impresijoms ar miniatiūroms, austrams R. M. Rilkei, H. Hofmanstaliui. Yra daug nuostabių dalykų, kurie, šiaip ar taip, palieka nors mažytį pėdsaką.

      ROMUALDA. Man įdomus buvo Tavo savęs kaip kitokio, kaip mutanto pajautimas. Ar čia yra Tavo tokia jausena, ar daugiau įvaizdis?

      DAINIUS. Mutantas – gana dažnas mano kūrybos motyvas, aišku, ateinantis iš tokio savęs pajautimo. Tačiau to nenorėčiau absoliutinti, nes aš kuriu atskirą, kartais visai atskirtą nuo realybės pasaulį. Mutantas man labiau asocijuojasi su vienatve, jam vienintele ir brangia, tačiau tragiška. Mutantas – tai nuoširdus, bet kartu paslaptingas pusiau žmogus, pusiau žvėris.

      ROMUALDA. O Tu nesijauti kitoks nei kiti? Ar nereikia tokio jausmo?

      DAINIUS. Man reikia. Tai man patinka. Aš visada džiaugiuosi keistais dalykais. Jeigu keista, tai man labai gražu. Keistumas dažnai asocijuojasi ne tik su originalumu, išskirtinumu, bet ir su tam tikra grožio viršenybės prieš banalius dalykus, gilesnio mąstymo išraiška. Tačiau labai dažnai ateina mintis, kad aš nenoriu būti kitoks. Man yra labai nuostabu būti su liaudimi. Ir toje terpėje tu gali mąstyti kaip vienintelis, ir tai jau yra laimė. Kokia laimė būtų, jeigu žemėje būtum vienintelis žmogus ir mąstytum kaip vienintelis, o kai jau imi ir apsigini nuo kitų ir turi save, savąjį „aš“ – tai yra šaunu.

      Labai svarbu turėti savo individualumą. Kartais nejauti, kai tave kažkas gražiai apgauna. Todėl kartais norisi laužyti tą išorinę laisvę ir plėstis kitaip. Jeigu tu dvasiškai laisvas, tai ir išoriškai laisvas, o ne sienos tau suteikia nelaisvę. Jei mokėsi, tai išeisi.

      ROMUALDA. Pro langą.

      DAINIUS. Taip, net jeigu jo ir nebūtų.

      ROMUALDA. Tavo poezijoje pasaulis atrodo dvigubas. Aš skaitau to paties žmogaus eilėraščius, ir vieni yra kaip japonų utos, o kiti – vos ne kaip Š. Bodlero. Tik įdomu, kada atsiranda viena, o kada – kita. Ar tai ateina iš Tavęs paties, ar Tu tiesiog šitaip matai tą pasaulį?

      DAINIUS. Aš esu žemės vaikas. Kiek aš matau žemiškus daiktus, jie yra man žavūs. Šiaip gyvenimas labai gražus, dėl to aš jį taip myliu. Aistringai. Bet kaip čia prasiskverbia drastiškumas?.. Atrodo, many nėra jo tiek. Gal poezijoje tai yra sielos nesvarumo būsena, pusiausvyros nebuvimo, kai ima pjautis du tavyje gyvenantys žmonės, išraiška. Kruvina įtampa, asimetriški pojūčiai, didelis nepasitenkinimas savimi kaip netobulu (pasaulis yra tobulas, tik mes jį kitokiu pavertėm), kartu tam tikras protestas prieš save ir pasidavimas netobulumui virsta drastiškais posmais.

      ROMUALDA. O ko Tu žmonėse ieškai?

      DAINIUS. Grožio ieškau. Pirmiausia grožio. Tai baisi sąvoka – nepaprastai. Man beveik viskas juo matuojama. Tai nebūtinai gali būti gėris. Blogis irgi būna gražus, uždegantis toks. Ne kenkiantis, ardantis, daužantis, bet uždegantis, kažkokias aistras ar energiją sukeliantis. Toks geras blogis, natūralus. Kaip gražus mišinys, mozaika.

      ROMUALDA. O kas yra grožis?

      DAINIUS. Tai yra natūralumas. Natūralus santykis tiek su pasauliu, tiek apskritai... Nemelavimas, paprastumas.

      Dar žmoguje ieškau galbūt mokėjimo apmąstyti pasaulį. Man patinka, kai žmogus yra platus, jis daug kur ir daug ką gali suvokti. Tai tik gilina jo pasaulį ir nekenkia. Svarbu, kad jis kažką kuria.

      ROMUALDA. Ar Tave stebina dar kas nors? Ir ar dar iš viso įmanoma nustebti?

      DAINIUS. Taip, yra nustebinančių dalykų. Kad tikrai nustebčiau – retokas atvejis. Mano vienas draugas sako, kad jo niekuo nenustebinsi – čia yra jo tragedija. Nors aš jaučiu, kad jis savim netiki. Vis tiek dėl ko nors nustembi: ar skaitydamas (susižavėjimas – irgi nustebimas), ar dar ką nors darydamas...

      ROMUALDA. Susižavėjimas ir kyla iš nuostabos.

      DAINIUS. Taip. Su nustebimu yra panašiai kaip ir su meile. Turiu omenyje apmąstymus apie juos: jei sugalvotum, kas tave gali nustebinti, tai jau nebus joks nustebimas. Tokie dalykai ateina visiškai netikėtai. Meilė taip pat.

      ROMUALDA. Gal grįžkim šiek tiek atgal, prie Tavo dualizmo: būti tarp žmonių ir būti vienam. Kiek aš Tave pažįstu, susidarė įspūdis, kad kai Tu esi vienas, yra negerai.

      DAINIUS. Negerai, bet čia ne tik man negerai. Kiekvienas žmogus turbūt vienatvės labiausiai bijo.

      ROMUALDA. O Tau vienatvė nesisieja su laisve?

      DAINIUS. Taip... tai yra laisvė apgaulės forma. Laisvės sulaužymas, man atrodo, yra tikroji laisvė.

      ROMUALDA. Bet man skiriasi vienišumas ir vienatvė. Vienišumas yra tuščias ir iš bejėgiškumo. Bejėgiškumas susijęs su gailesčiu, o gailestis yra šlykščiausias jausmas. Ypač blogai tam, kurio gailimasi.

      DAINIUS. Man gailestis yra kaip meilės antipodas.

      ROMUALDA. Taip, tai kažkokia bejėgystė. Su vienišumu irgi tas pats.

      DAINIUS. Gyvenimas sau. Gyveni sau ir savy. Ir negyveni kitam, nes turi nedaug ir iš tavęs niekas neprasiveržia. Vienas kažką darai.

      ROMUALDA. Toksai „захварал душой“. O vienatvė – visai kas kita. Jei vienišumas yra iš neturėjimo, tai vienatvė gal – iš didelio turėjimo: manyje visko yra daug ir iš tų, kas aplinkui, man jau nieko nereikia.

      DAINIUS. Tai kuo daugiau žinai, tuo vienišesnis?

      ROMUALDA. Kai vienuolis vieną kartą supranta, kad jau viskas, jis ima ir išeina į kalnus. Tada yra vienatvė. O jeigu į ten kas ištremtų ir jis ten numirtų nuo žmonių nebuvimo – tada vienišumas.

      DAINIUS. Man atrodo, kad kažką darau, bet jaučiu, kad nieko nepadarau. Bet aš nepasiduodu. Don Kichotas esu.

      ROMUALDA. O dar yra ko siekti?

      DAINIUS. Tobulybės kažkokios. Bent jau savęs tobulinimo. Šiaip esu reliatyvistas. Gerai, kai žmogus racionalaus proto. Jam geriau. Kaip save jaučiančiam.

      ROMUALDA. Tai tik tiek?

      DAINIUS. Kai many kažkas bus tobuliau, aš tikrai galėsiu dalytis su kitais. Visas mano gyvenimas yra stebuklo laukimas. Tas stebuklas gali būti toks paprastas, bet toks žavingas. Tai yra mitas, bet man tai patinka.

      ROMUALDA. Kiek Tau yra svarbi „Kalvė“? Kaip Tu ten jautiesi?

      DAINIUS. Tu esi jaunas, dar niekam nežinomas kūrėjas ir kuri ne į stalčių, o bendrauji su pasauliu. Kūrinys vis tiktai – vienijimo priemonė. Norėdamas bendrauti su pasauliu ir plėsti save, eini į žmones per tai, kad priklausai tam, kas jau yra žinoma. Kartais ten yra nagrinėjami tekstai su M. Martinaičiu. To, ko mums ir dabar trūksta – tiesioginio santykio su tekstu, – ten yra. Šiaip yra poetai, kartu kažką darantys.

      ROMUALDA. Ar reikalingas bendrumo jausmas?

      DAINIUS. Reikalingas, turbūt. Bendrumas tik tiek, kad yra kalbama panašia kalba. Kiekvieno pasaulis skirtingas, o bendra tai, kad žodis yra kaip priemonė išsakyti save. Pirmiausia tai profesionalus požiūris į žodį. Bet daug įdomesnių pasaulių galima sutikti ir ne tarp „Kalvės“ poetų.

      ROMUALDA. Ir nėra gilesnių ryšių?

      DAINIUS. Galbūt tokie „Svetimi“... Gal juos sieja kažkas, ir jie jaučiasi visi svetimi. Ir pajautimas, kad tu esi svetimas šiame pasaulyje, yra gana vienijantis. Daug gilesnėj plotmėj jų gijos pinasi. „Kalvė“ egzistuoja formaliai, bent aš taip jaučiu. O „Svetimi“ iš dalies yra svetimi dėl to, kad pasaulis žiūrėtų į juos kaip į svetimus. Jie patys atsisuko prieš save, kad taptų svetimi. Tai yra tik viena iš prasmių to pavadinimo, o jis yra natūralus dalykas, ne šiaip sugalvotas. Yra gražus toks kelias – vienišo žmogaus kelias. Jauti, kad ateina kalnas. Jokių ten sąjūdžių per daug...

      ROMUALDA. Ar mūsų karta ateis kaip atskira ir ką ji pasakys? Karta prieš mus atėjo neigdama.

      DAINIUS. Bet neigimas negali tęstis.

      ROMUALDA. Ar mes turėsime ką pasakyti?

      DAINIUS. Jeigu mes neigsim, tai bus mūsų tragedija. Dabar mes neturim ką pasakyti, bet turėsim.

      ROMUALDA. Bet mes galim tylėti.

      DAINIUS. Gal nebūsim skeptikais...

      ROMUALDA. Tylėti ta prasme, kad jau nebesugebėsim nieko naujo atrasti. Gyvename postmodernizmo laikais, kai viskas pasakyta, o dabar tik sukeičiama vietomis, perdėliojama.

      DAINIUS. Aišku, kad nieko naujo mes nepadarysim, bet keisdamas ir vieną figūrą toje konfigūracijoje, tu jau kažką pakeiti. Esmė liks ta pati galbūt, nes, kaip sakė Rytų poetas Okumas Kotomitis:

 

      Šimtametis senis.

      Iš jaunų žmonių nugirdęs,

      Kad pasaulyje kažkas

      Vėtei atsitiko,

      Tik juoku atsako. 

      Naujo nieko čia neišrasi, bet pajausti tuos subtilius dalykus yra labai gerai. Pasaulio dėsniai tie patys, tačiau žmogus juos supranta ir prie jų derinasi vis kitaip. Mūsų sąmonė keičiasi, tik nežinau, kiek joje randasi pasaulio įžvalgos, o kiek tuštybės.

      ROMUALDA. Gal prie klasikos grįšim?

      DAINIUS. Yra labai gražu, kai jungiama klasika su moderniais dalykais. Aš esu, matyt, antikos atstovas, nes teigiu tiek kūną, tiek sielą. Už šitą sintezę nieko nėra gražiau.

      ROMUALDA. Dabar juk turim tik formą, kūną.

      DAINIUS. Bet svarbiausia, kad ir ta forma, kūnas nėra gražiai pateikiami.

      ROMUALDA. Gal ir grįšim prie klasikos.

      DAINIUS. Taip, mes grįšim. Bet per sintezę.

 

      1994 01 15

 

      Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.