Ne kiekvieno autoriaus debiutinė knyga sugeba pilnai atskleisti jo vidinį pasaulį, jo regimus daiktus ir jo įsitikinimus. Dažnai kūrybinis kelias neina tiesiai į užsibrėžtą tikslą, bet vingiuoja kartais eidamas pirmyn, kartais nuvedamas į akligatvius. Toksai yra ir Liūnės Sutemos rinkinys Tebūnie tarytum pasakoj (Liūnė Sutema, Tebūnie tarytum pasakoj, Chicago: Terra, 1955). Jisai nėra vientisas ir jo eilėraščiai nėra vieno lygmens. Vieni jų yra tobuliau įforminti, kiti menkiau. Kartais mažiau estetiški eilėraščiai yra šiltesni ir artimesni. Vaizdai ir palyginimai kartais yra originalūs ir įdomūs, kartais perdėtai įmantrūs ir dirbtini. Vietomis autorė yra sava ir nuoširdi, vietomis gi jaučiasi, jog ji gyvena iš poezijos pasaulio, bet ne iš savo pačios gyvenimo pasisemtais vaizdais ir nuotaikomis. Tuo būdu poetė mums neatskleidžia vientiso, originalaus ir savito kūrybinio peizažo. Galimas daiktas, kad ji nėra gerai atrinkusi dėtinus eilėraščius.

       Vyraujantis rinkinio motyvas yra liūdnas, dažnai pesimistiškas, vietomis desperatiškas. Autorė aprašo pasaulyje prasmės nesuradusio žmogaus neviltį, apatiją, nusivylimą gyvenimo rutina, iš kurios, rodos, nėra jokio išsigelbėjimo, sunkumą gyventi neturint atramos, skundą, kad nėra žmogų suprantančios širdies. Vietomis mintis lieka ir nevisai aiški dėl nepakankamo įforminimo. Kartais poetė eilėraštin įveda abstrakčias sąvokas ar svetimai skambančius terminus, kai skaitytojas ten pageidautų poetiško vaizdo ar nuotaikos. Skausmas, neapykanta, išdavimas, tuštuma, alkanumas ir panašus terminai daug kur atrodo perforsuoti. Estetiniai ir nuotaikiniai vaizdai, iš kitos pusės, yra saviti, įdomūs ir artimi. Prozaišku ir nedaug tepasakančiu filosofavimu skamba:

Aš noriu kovot.
Visados ir visur taip
prie atdarų durų stovėt –
tie patys daiktai čia ir kitur,
ir tas pats, tas pats
Ilgesys.
Ištroškęs ir alkanas,
nepagirdomas, nepasotinamas
nei čia, nei kitur.

„Užkulisiuos“

Tuo tarpu nepalyginamai spalvingesni yra jos poetiški vaizdai:

Langai per siauri. Dangaus pakraštys gruoduotas.
Ištysę rausvi kaminai, tartum
kojos gandrų
įšalo jame.

„Saulėleidis“

arba:

Skraistė pilna rudens,
raudonas vėjas plaukuose
pučiąs nuo šermukšnių...

„Liga“

       Iš šių palyginimų matyt, kaip rizikinga yra įvesti abstrakčią sąvoką į eilėraštį, bandant tiksliai perduoti mintį, nesužadinant poetinės emocijos.

       Poetė vietomis yra įvedusi tam tikrą pesimizmo manierą, kuri, atrodo, nekyla iš jos individualaus gyvenimo, bet iš įvairių poetinių įtakų. Tai neabejotinai mažina rinkinio, o kartais ir paties eilėraščio vientisumą. Taip rinkiniui vardą davęs eilėraštis „Tebūnie tarytum pasakoj“ yra kartu idealistinis, moteriškas, žadantis atramą ir prieglobstį pasauliu nusivylusiam žmogui, bet kartu jis ir baugina mus tais perdėtai juodais gyvenimo aspektais, nuo kurių poetė bando mus išvaduoti.

       Vienas iš paprasčiausių, bet kartu ir nuoširdžiausių eilėraščių yra „Laimė“, kur mergaitės su lėle išsiskyrimas nuaidi liūdnai ir poetiškai:

Maža suplyšusi lėlė, aš nieko neturiu,
kažkur pasimetė ir paskutinė mėlyna saga –
tavo skaidri akis. Mano ranka
išaugo, ir daugiau jau niekad
jinai tavęs nebepalies, –
o mylima akla lėlė.


       Poetė čia semiasi medžiagos iš savo vaikystės, bet ne iš literatūros, ir skamba savitai. Panašia rezignacija ir švelniu liūdesiu dvelkia ir „Lopšinė“, „Paskutinė vasaros naktis“, „Niekieno žemė“ (pirma dalis), „Vienuma“, „Žiemos prieblandoje“ ir „Nuotaka“. Tie eilėraščiai gal geriausiai ir atstovauja autorės pasaulėjautai.

       Vytauto Igno meninis knygos apipavidalinimas yra švarus ir saikingas. Jo šriftas yra gal kiek nuobodokas, bet vinjetės yra įdomios ir patrauklios savo nesudėtingumu ir ekspresingu paprastumu.

       [1957]

       Kaupas, Julius. Raštai. – Chicago, Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1997.