Aš jau siuntu,

       nes nepajėgiu išlieti iš savo širdies pamazgų, kurios susikaupė per dešimtį metų...

       Pabuskite, mintys mano!

       Užliepsnokite, jausmai, ir išskėsk savo sparnus, fantazija!

       Kodėl aš nesu laisvas debesėlis?

       Kodėl nesu paukštis, kuris lekia ten, kur nori, ir suka lizdą, kur jam patinka?

       Nejaugi tie, kurie mane apipynė voratinkliais, yra galingesni už mane, ir aš jokiu būdu negaliu sutraukyti tų voratinklių?

       Aš daug galėčiau jums papasakoti apie liūdną savo šalies miškų ošimą, apie užtemimą saulės ir apie tai, kaip sprogsta be oro širdys —

       Bet —

       Paklausykite: aš geriau jums papasakosiu mažytę istoriją.

       Kartą aš parėjau namo, mastydamas apie laimę, ir nelaimes.

       Ant stalo gulėjo laiškas.

       Atplėšiau, perskaičiau ir sudraskiau.

       Sudraskiau į tokius mažyčius gabalėlius, kad nė geriausias specialistas nepajėgtų jo sulipdyti.

       Norite žinoti, kas jame buvo parašyta?

       Gerai žinau jūsų norus, bet aš jų nepatenkinsiu: nesakysiu.

       Mintis, išreikšta tame laiške, kankino mane, ir aš net naktimis negalėjau užmigti.

       Aš buvau bailys, o dabar turėjau tapti drąsiu žmogum, kuris nesibijo net mirties. Tuo būdu aš turėjau perreformuoti save iš pat pagrindų.

       Nuo ko pradėti save refomuoti?

       Kitiems aš galiu duoti patarimų, kokiais jie turi būti, bet nieko, tur būt, nėra sunkiau, kaip išpildyti tai, ko reikalauji, kad kiti pildytų.

       Reformuoti save...

       Gal nusipirkti naują skrybėlę, pakreipti ją ant šalies ir iškelta galva lakstyti gatvėmis?

       Gal įsitaisyti naujus drabužius, išmokti gražiai šokti fokstrotus ir paskui šokti šokti...

       O gal pagerinti savo pietus: vietoj vienos sriubos valgyti dvi, vietoje dviejų katlietų—keturis?

       Visa tai mane taip vilioja, daug smagumo žada, bet —

       Ar gi tame žmogaus laimė?

       Jeigu visi žmonės pavirstų vaikščiojančiais katlietais, tai žemė būtų panaši į didelę riebios karvės šlaunį... O aš v i e n  m ė s a  nenoriu būti!

       Reformuoti save...

       Prakeiktas laiškas! Jis sukrėtė mane, kaip perkūnas žemę, ir pareikalavo, kad aš iš mėšlo padaryčiau plieną, o iš plieno—gėles.

       Argi man tai padaryti?

       Man, kuris keliasi dėl to, kad pavalgytų ir valgo, dėl to, kad geriau miegotūsi?

       Man, kuris bijosi savo šešėlio ir bėga, pamatęs liktarną?

       Man, kuris myli save labiau už viską ir ryja tik saldžius pyragaičius?

       O, aš nepajėgsiu to padaryti!

       Aš važiuoju traukiniu.

       Garvežio dūmai, kaip baltos gulbės, skrenda pro traukinio langus ir primena man tėvo garnius.

       Mano širdyje raujasi du vanagai: laiškas ir raudonos lūpos.

       Aš turiu išpildyti tai, ko reikalauja laiškas, bet —

       Raudonos lūpos...

       Išpildyti laiško reikalavimą tą pat reiškia ką netekti lūpų, o bučiuoti lūpas—neišpildyti reikalavimo.

       Tai du vanagai, kurie daužosi mano krūtinėje...

       Kas daryti?

       Kurion pusėn pakreipti savo gyvenimo vairas?

       Gyvenimas reikalauja laisvo pasiaukojimo, o lūpos — pasivergimo. Kas geriau: ar perverti save peiliu, kurį pakiš gyvenimas, ar užsiklojus lūpų patalais užmigti visam amžiui?

       Ir tai gera ir tai nebloga, bet tikras vyras greičiau pervers save peiliu, negu užmigs po patalais.

       Vyras — vyras!

       Ir daugiau nieko apie jį negalima pasakyti.

       Aš važiuoju į maskaradą, kur bus ir ji.

       Jeigu ne tas laiškas, aš gėrėčiausi vien ja ir būčiau visai ramus, bet —

       Tas laiškas...

       Jis mane išjudino, ir aš gal visiškai turėsiu atsisveikinti su šviesiomis jos kaktos liktarnomis.

       Jau girdžiu muzikos garsus ir iš ūžesio sklindantį juoką...

       Tai ji...

       Maskaradas!

       Juokitės, juokdariai, kol nepamišote, o aš jau baigiu netekti proto!

       Ji sukasi salėje, kaip pūkų stulpas, ir nieko nežino, kad mano širdis plyšta pusiau.

       Kaip man ją pagauti, jeigu ji — kulka, ir kaip man ją apkabinti, jeigu ji — šviesa.

       Ko taip bėgioji, mergele mano? Kam žaidi miražais? Ateik, atsiremk ant mano pieties, ir tu pajusi tvirtą po savo kojomis pagrindą...

       Ko taip juokiesi?

       Žinau: mirtos, kurios kvepia ant tavo krūtinės, ne dėl manęs užaugo. Rankos, kurios apkabino kitą, ne dėl manęs apsinuogino...

       Garsiau garsiau, džasbande!

       Kunkuliuojančioj širdyj raujasi du vanagai: laiškas ir raudonos lūpos. Laiškas reikalauja laisvo pasiaukojimo, o lūpos — pasivergimo.

       Kas man daryti?

       Kurion pusėn pakreipti savo gyvenimo vairą? — — — — — — — — — — — — — —

       _________________
       Kalba autentiška
       Raketa. Vienkartinis meno leidinys. Redaktorius Vytautas Montvila. – Kaunas, 1929.