Reikalas rimtas, L. Gira. Tu pasiėmei supažindinti visuomenę su jaunąja poezijos karta. Tu tai padarei pirmuose puslapiuose tokios keistos knygos, kaip „Pirmas dešimtmetis“. Tu išrikiavai jaunąją kartą pagal amžių, kaip kareivius rikiuotėje pagal ūgį, suglostei visų plaukus, padarei malonų žestą visuomenės pusėn ir pradėjai saldžiausiais žodžiais, kaip tikrose piršlybose, piršti jauniklius, o įspūdžiui rimtesniam sudaryti, pastatei jų pryšakyje vyrą metuose P. Vaičiūną

       Rodos jaunoji karta, o gi ir aš, vienas atsisakiusiųjų toje rikiuotėje dalyvauti, galėtume tik širdingos padėkos žodžius Tau pasakyti, jei pro Tavo saldžius žodžius, būtų neišlindus gyvatė, kuri įgylė jaunajai kartai tiesiog į širdį. Visa laimė, kad jaunimas gajus ir šita žaizda užgis greičiau, negu atrodo. Ir nekaltinčiau viešai Tavęs, L. Gira, senosios kartos poetą, kad Tu, širdingai rekomenduodamas jaunąją kartą, biauriai ją apjuodinai, nes visada senieji jaunųjų nesupranta, bet Tu, L. Gira, vainikuotas senosios kartos ir kaip poetas ir kaip kritikas, negali gi išeiti iš didelio rašto iš krašto, negaliu ir aš būti toks akiplėša, kad galėčiau tvirtinti, jog darei, ko nežinai, rašei, ko nesupratai.

       Kadaise „Keturi Vėjai“ isteriškam priepuoly surinko visokias šiūkšles mūsų literatūroje ir pasismagindami tėškė Binkio-Alijošiaus lengva ranka tą visą mėšlą į jaunimo veidą, o Tu, L. Gira, saldžiai kalbėdamas padarei iš jaunosios kartos mėšlą, sumaišei jaunosios kartos poetus su visokiu literatūrišku mėšlu, sulyginai ir sarkastiškai šypsodamasis atrekomendavai visuomenei. O, L. Gira! Aš bijau, jeigu Tu toks jautrus kaip eilėraščiuose, kad ne kartą Tau teks negardžiai atsirūgti del Tavo paties padaryto jovalo.

       Tu kalbi, L. Gira, apie jaunosios kartos dvasią, tačiau ta visa kalba jei ištikrųjų Tu nuoširdus ir atviras, kaip pridera tikram poetui, pats pripažinsi, kad visa ta Tavo kalba, tai tik maišymas perlų su dumblu ir lyginimas nelygaus paviršiaus. Gal perdaug ryškus palyginimas, bet metai kiti tai dar labiau išryškins, todėl aš čia menką nuodėmę papildau darydamas tokį palyginimą. Be to, metėsi man į akis Tavo keistam maišyme dar keistesnė tendencija visur į priešakį iškišti visai svetimą jaunajai kartai ir nedidesnės vertės eilėraštininką, kaip L. Vitkauskas ar P. Biržys (kodėl jie Tavo užmiršti L. Gira? Juk jie nė kiek neblogesni „poetai“ kaip desėtkai Būdavų, Laucių, Kubilevičių ir t.t.), būtent, vyrą metuose: P. Vaičiūną.

       Ar ne del to ir visas daržas tvertas, kad šitą stulpą būtų kur pastatyti ir juo visas daržas pažymėti. Be reikalo, L. Gira. Toks daržas nei stulpui, nei Tau garbės nedaro, nes aišku ko vardu tai visa daryta.

       Jaunoji karta jau ne toki molio motiejai, kad juos reikėtų statinėti kaip kas nori Jaunoji karta vyriška, ji atkakliai pasiryžus padaryti literatūrą ir tai literatūrai duris pralaužti į visuomenę. Tai argi gražu, L. Gira, tokiom aptvarom ir taip nelengvą darbą apsunkinti. Argi gražu daryti iš jos kūrybiško pasireiškimo jovalą, spekuliuoti josios dvasia, profanuoti ją visuomenės akyse.

       Tai gali padaryti jaunosios kartos ir, bendrai, lietuviškos dvasios kūrybos priešai. Tikri draugai kitap daro. Vieton aptvaras tverti, reikėtų pasirūpinti sulaužyti tuos rėmus, kurie kūrybos dvasią varžo, kad nebūtų mūsų kūryba raiša ir kuprota.


       K. B-ta.      

       _________________
       Kalba autentiška
       Raketa. Vienkartinis meno leidinys. Redaktorius Vytautas Montvila. – Kaunas, 1929.