Tai graži kompanija, kuri daug ką galėtų padaryti, jeigu jai tikrai rūpėtų mūs literatūros augimas. Vyrai jauni, gabūs ir energingi.

       Ko daugiau reikia?

       Ar neužtenka, kad jie galėtų pajudinti mūs literatūros apsamanojusius dirvonus?

       Deja!

       Jie įsimylėjo žodį.

       Žodis jiems — viskas. Žodis — forma, žodis — turinys, žodis — idėja, žodis tikslas.

       Viskas tai, vyručiai, labai gražu, beti visa tai—tuščia. Vyrai!—tuščia.

       Vyniokite žodį kaip silkę, minkykite, kaip molį, tašykyte, obliuokite, stumdykite, karkite, bet visuomet turėkite galvoje —

       Ž o d i s  n ė r a  t i k s l a s, o   t i k  p r i e m o n ė.

       Žodis — kirvis.

       Todėl jeigu namų nestatysi, o tik dailinsi kirvį, bergždžias darbas. Žaidimas žodžiais gal bus naudingas, kai sustos kultūros augimas, o dabar, kada gyvenimas reikalauja stumiamas, ne laikas pilke žaisti.

       O minėtoji kompanija ieško tik originališkų, juokingų, nors dažnai tuščių ir paviršutiniškų, išsireiškimų.

       Tuo būdu, vyrai, literatūros nesukrusite!

       Literatūros augimas bus įmanomas tik tada, kada žodžiai bus kupini gyvenimo, kuris mus apsupa. Maža to. Žodyje, kaip medaus koryje, turi kauptis būsimojo gyvenimo perspektyvos.

       Kas yra žodžiai?

       Žodžiai — įvairių daiktų simboliai. Tų simbolių junginys yra kalba, o jų organizavimas ir įdavimas jiems tam tikro tempo — kūryba.

       Poetas, kuris užsiima tik žodžių organizavimu, yra panašus į žmogų, sugebantį gražiai, simetriškai sustatyti šachmatų figūras, bet nemokantį jomis lošti. Kaip žinome, šachmatų figūros įgauna prasmę tik tada, kada jos pradeda judėti ir siekti savo tikslo — pagauti karalių.

       Poetas — šachmatistas, žodžiai — šachmatų figūros. Todėl kiekvienas poetas privalo gaudyti karalių, t. y. turi turėti konkretiška tikslą. Jo žodžiai yra, palyginti, kulkos, skrendančios į tam tikrą taikinį.

       Studentai literatai jeigu jie nori, kad jų žodžiai vėjais nenueitų, turi žodžius (simbolius) ne tik organizuoti ir šlifuoti, bet priversti juos j u d ė t i. Tada jų kūryba bus ne tuščios statinės barškėjimas, o judesys, turintis savo kryptį ir uždavinius.

       Kt.      

       _________________
       Kalba autentiška
       Raketa. Vienkartinis meno leidinys. Redaktorius Vytautas Montvila. – Kaunas, 1929.