binkis


       O man, kur pažiūriu – visur pavasariai,
       Kiekvienoje kišenėje pavasarių šimtas.


       Iš tikrųjų reta rasti žmogų, taip labai įsimylėjusį pavasarį, kaip Kazys Binkis. Ši pavasarėta, audringa, vėjus pamilusi siela, sakytum, įkūnija savyje jaunąją mūsų poeziją, visą gaivališką atgimusios Lietuvos jaunatvę.

       Nesaugojo, netaupė Binkis tos savo jaunatvės, tų kišenėse pūpsančių pavasariškų šimtinių, o švaistėsi jomis į visas puses, išvilkęs iš skrandos, „leido savo sielą ant vėjo“, į visus keturius vėjus.

       Nesaugojo savo žodžių išrinktiesie'ms, nedangstė savo minčių nuo „kvailos minios“, nes jo sieloje buvo didelis tikėjimas ir dar didesnė meilė: meilė savo tautai ir tikėjimas jaunyste. Šios vaižgantiškos sielos mums nesuprasti be jo didelio ir gyvo tikėjimo – tikėjimo jaunyste, jaunimo idealistine ir pasiaukoti mokančia jėga.

       Išgirskit Binkį, šaukiantį „Jaunieji! Į gatvę! Į laisvę alėjų!“, pamatykit to pergreit sumiesčionėjusio gyvenimo taisyti atėjusį sodžiaus atžalyną, prisiminkit tuos Kauno vaikus, iš karto prisidėjusius prie sukilimo, kad atitaisytų amžiais daromas skriaudas, pavartykite laikraščių komplektus ir perskaitykit pirmą pasitaikiusią binkišką antraštę: „Kultūros fronte priešas traukiasi. – Išglebimo, biurokratinio sustingimo ir senatviškos apatijos pozicijos braška“, – visur tapati entuziastiška, kitaip sakant, binkiška nuotaika, tas pats geras tikėjimas jaunyste.

       Žmogų, apdovanotą tokiu temperamentu, turbūt pats Dievas siuntė į mūsų jauną, laisvės apstulbintą tėvynę. lr pačiais pirmaisiais metais jis iškyla kaip centrinė ir centralizuojanti figūra, kaip jaunųjų kultūrinio fronto vadas. Spontaniškai jis – Keturių Vėjų dvasios tėvas, jis – paldieninkų (1) maestro, vardas, kurį jaunieji, dabar jau žilstą poetai, šventai jam išsaugos. Bet Binkis čia nesustoja. Ne literatūrinę mokyklą sukurti jam rūpi, ne eksperimentus poezijoje daryti, jis kovoja už tautinę kultūrą ir už kultūringą tautą. Neatsitiktinai Binkis, o ne kuris kitas, supina literatūriškos poezijos „Vainikus“ (2), neatsitiktinai matome jį dažnai prie vieno staliuko su Kossu-Aleksandravičium ir Miškiniu, kuriems jis ir vėl vadas ir mokytojas. Binkis ėjo savo tiesiu keliu, kurį jam parodė jo žmogaus – lietuvio likimo supratimas.

       „Šių dienų poeto kelias tiesus ir aiškus“, – sako pats Binkis.– „Ne saloninė gražbylystė jam rūpi, ne poniutės eilinio romano išgyvenimai, ne „sielos begaliniai kentėjimai dėl nenusisekusio bučkio“, bet didžioji per visus amžius švietusi poetui lietuviui idėja, aisčių tautos išlikimo idėja“. Binkis jaučia likimo kumštį, kuriuo šisai grūmoja jo tautai, karalių tautai, kaip jis mėgdavo sakyti. Nes kaipgi kitaip vadinti tautą, kuri davė neišmatuojamiems plotams tiek kunigaikščių, kurioj kas trečias žmogus – jau kunigaikštis. Ir šią karalių tautą, tiek amžių išvergavusią, vėlei prikelti, išsaugoti ir paruošti naujam, dvasiniam karaliavimui – štai ta didžioji Binkio idėja. Šia prasme Binkis – integralus tautininkas, o jo valančiškai vaižgantiška pasaulėžiūra, kviečianti įjungti Binkį į šią tautinio atgimimo kovotojų grandinę, yra vienintelis galimas išeities taškas jo visapusiškai veiklai išaiškinti.

       Tik šitoks jo pragmatiškai tautiškas ideologijos supratimas leidžia mums ir „100 pavasarių“ audringame poete, ir alijošiškų dainuškų (3) meistre, ir Papilio pieninės steigėjuje atrasti vieną ir tą patį Binkį – lietuviškos kultūros kėlėją ir kūrėją.

       Atūžė ir praūžė Keturi Vėjai, o vis dėlto po jų ir šviesiau, ir švariau pasidarė lietuviškoj padangėj; pareikalavo mat Binkis: „pasislinkit į pakraščius, debesys, kad matyčiau sugrįžtančią saulę“,– ir debesys paklausė. Vėjai nutilo. Liko saulė ir Binkis. O tie, kurie ėjo po Binkio, jau matė grįžtančią saulę.

       Binkis virsta Alijošiumi ir rašo kaimui dainuškas. Kaimas skaito ir plėšosi dėl laikraščių, o mūsų profesoriai linguoja galvas ir nuoširdžiai gailisi žūstančio talento. Ir tik po kelių metų, kai tas pats kaimas pradės jau skaityti ir Sruogą, ir Kossu, ir Miškinį, ateis metas revanšui, ir Binkis galės pasakyti: „Visko galima išmokyti lietuvišką sodžių, net ir gerus eilėraščius skaityti“.

       Dar kartą nukrypsta Binkis nuo „grynojo meno“. Vaikus žavi didvyriški kiškiai, o ypač jų vadas – Žvairiukas, – tas, mieste apsišvietęs, sugrįžta į mišką ir suburia visus žvėris į kovą prieš savo engėjus (4). Jaunimas neatsitiktinai neatsižiūri „Atžalyno“ – ten triumfuoja tiesa, per anksti suponėjusią, darbą niekinančią inteligentiją pakeisti kyla žmogų ir darbą mylinti jaunoji karta. Iš Valančiaus ir Smetonos biografijų (5) žvelgia į mus paprasti, savo paprastumu dideli žmonės, išėję iš tautos gelmių ir su ja sutapę. Tegu tai ir didaktika, bet patraukli, grakšti, gyvenimiška, kaip baisiai mums dar trūksta tokios didaktikos! Ir kiekviename žanre, kurį tik užkliudo Binkis, jaučiame talentingos rankos prisilietimą, siūlosi pavyzdys, kad štai šitaip, o ne kitaip, ir reikia tokius dalykus pradėti rodyti.

       Neatsitiktinai Binkis surado Valančių, ne dykai metais piršte piršo liaudies universitetus ir šlovino didįjį daną....

       Ir kritikanai, kurie puolė Binkio nusileidimą iš poezijos aukštybių, kurie šypsojosi dėl jo atsisakymo nuo opozicionieriškos pozos, nesuprato jo, neįvertino jo siūlomo kultūrinio ginklo reikšmės kovoje už tautos išlikimą, nenujautė, kad Binkis buvo žmogus, kuris kūrė, o kaip kūrėjas – teigė.

       Tai vaižgantiškas, pavasariais besižarstąs, tai valančiškas uolus tautos kultūrintojas, šis karalių tautos sūnus iškyla prieš mus kaip gyvas tų dvidešimties metų nepriklausomo gyvenimo – įsikūnijimas.


       Kalba, pasakyta 1942 m. Šiaulių teatre surengtame viešame K. Binkio mirties paminėjime – akademijoje. Publikuota: Varpai. – Šiaulių meno ir mokslo centras, 1943.– P. 302–303; Literatūra ir menas.– 1988.– Rugs. 27.

   

       ____________
       1 „Broliai paldieninkai“ – 1920–1923 m. K Binkio bute besirenkanti apie dvidešimties įvairių sričių menininkų ir rašytojų grupė..
       2 „Vainikai“ (1921) – pomaironinio periodo poezijos antologija.
       3 Turimi galvoje liaudiški feljetonai, pasirašyti Alijošiaus vardu „Tamošius Bekepuris“ (1927).
       4 Vaikams skirta poemėlė „Kiškių sukilimas“ (1937).
       5 Binkis K. Motiejus Valančius 1875–1935. – K., 1935; Binkis K. Antanas Smetona. – K., 1934.

       „Iš arti ir iš toli“, Vaga, 1991 m.