Yra Kaune būrelis jaunų žmonių, kurie kas antri metai, kai išsipagirioja, tai pamato, kad mūsų gyvenimas yra labai liūdnas ir, kas blogiausia, nuobodus. Tada jie kurį laiką bruzda, bėgioja reikšmingais veidais, posėdžiauja ir nutaria padaryti viešą skandalą. Kadangi jie iš prigimties yra žmonės gabūs, o iš praktikos įgiję plačių mostų, tai skandalas pavyksta pusėtinai. Tuomet, atšventę savo pasisekimą, jie vėl dvejiems metams skęsta į nirvaną, ir niekas nieko apie juos nebegirdi. Tai yra užrašyta ir jų chronologijoj: 1922 m. „Keturių vėjų pranašas“; 1924 m. „Keturi vėjai“ Nr. 1; 1926 m. „Keturi vėjai“ Nr. 2. Be to, šis 2 nr. yra žymiai už pirmąjį mažesnis, bet užtat praktiškesnis: žymią jo dalį paglemžia biznieriški skelbimai. Didžiausią tačiau atlyginimą „brolija“ bene bus gavusi iš Kauno radijo stoties, nes abudu prašmatniausi Broliai – Kazys Binkis įžangoj ir J. Petrėnas-Tarulis pabaigoj gieda radijo himnus. Kitaip, tas susižavėjimas mums atrodytų per daug jau naivus, nežiūrint J. Petrėno išvedžiojimų apie šių dienų epochą ir charakteringus dabarčiai bruožus. Ir kokia yra ta naujoji mūsų keturvėjininkų estetika poezijoj, mums lig šiol neaišku. O p. Petrėno pasakymą, kad jie „mene pakartoja tai, kas yra pačiame gyvenime“, mes laikome vien nesusipratimu. Kad jie „stengias naujus žodžius, lig šiol nepoetiškus, įvesti į poetinę apyvartą“, tai dar ne toks didelis žygis.

       Tiek to su teorija! Praktikoje Petrėnas-Tarulis „Trejose devyneriose“ ir kitur ne taip jau labai nutolsta nuo „buržuazinės“ estetikos, lygiai kaip ir Kazys Binkis, ką pripažįsta net ir pats A. Jakštas dideliam turbūt „Keturių vėjų“ brolių susisielojimui. Kitiems geriau sekas vykdyti „Keturių vėjų“ estetinę programą. Antai A. Rimydžio poezija ne vien naujais žodžiais, bet ir visa esme yra priartėjus prie „paties gyvenimo“ – ir... buržuazinės prozos. Negausi, visokeriopos rūšies „Keturių vėjų“ medžiaga turbūt vis dėlto neįstengė padengti visų žurnalo lapų, dėl to sumanūs redaktoriai surašė kažkokią 99 punktų maišalienę, kurios jokia, nė „demokratiškiausia“, estetika nesuvoksi. Bet kur čia visa ką supaisysi! Greta naujoviškiausios pažangos poetui Putinui daromas „paklausimas“, cituojant prieš 10 metų jo parašytas eiles.

       Ne be to, kad „Keturiuose vėjuose“ nebūtų šio to ir gera.

       Didelės tiesos parašyta apie mūsų knygynus. Teisingai nurodyti ir kai kurie „netinkamai sprendžiami klausimai“.

       Būtų klaidinga manyti, kad mes esame pasiryžę žūt būt neigti visas „Keturių vėjų“ pastangas.

       Mes pritariame, pvz., jų nusistatymui dėl utilitarinio arba didaktinio poezijos vardo panaudojimo partijų bei srovių reikalams, mes taip pat jaučiame literatūros atnaujinimo reikalą, nors esame įsitikinę, kad esminio poezijos nuo prozos skirtingumo paneigimas ir poetinės tragicijos atmetimas yra klaidingas žingsnis. Dėl to mes nesutinkame su „Keturių vėjų“ kritikos išvadomis, pvz., dėl Balio Sruogos kūrybos. Mes matome pagaliau „Keturių vėjų“ grupėj daug gerų norų ir net jų estetikos (jei tik ji būtų) paradoksus suprastume kaip būtiną protesto paaštrinimą. Bet mes negalime pritarti ciniškam kai kurių jų palaidumui ir stačiokiškumui, nes nuo gero tono ir išauklėjimo pareigų (atleiskit, Gerbiamieji!) neatpalaiduoja jokios estetikos programos nei meno kryptys. Mes norėtume, kad „Keturių vėjų“ grupė, kartkarčiais rodanti susirūpinimo Lietuvos meno reikalais, rimtai pažiūrėtų ir į savo meninius uždavinius, – ir jeigu jie moka gyventi „kaip dievo paukščiai“, tai tegu būna tikri poetai-literatai.

       1926

       „Literatūros vertybių ieškant“, Vaga, 1984 m.