Ąžuolo kultūra

ypatingas drakono, slibino, žąsino, žalčio, žilvino, gulbės,
čigono, saulės lietaus, pono dzeuso, dze lao tzi, spermos
persimainymas dieviškoje alcheminėje retortoje:
galingas gail ingas, ping pongas, žen šenis, geng genis,
ging ganas, vyriškas motriškas, patriškas poteriškas,
žiežulingas žemėn žaibavo, pinea ėja, perėjimas,
om mani padme hum, o mano padas, svetimos kojos,
dangumi apsiklojo, kiš kiškis, tin tingas, sūn aitis,
stok holmas, šventas, sventjanskas,
švitrigaila, zviedru gailis,
žuvėdų patinėlis, gotas baltijėla,
pa ba die, om mani padmė um,
sa tor to ro oper rota
ara ratas šat rija tšenturija,
ketur rankė, ketur angė,
šaran angė varan angė po sta lu susir angė,
hindi pin tama
rūte tėlis tamsos javas
auksarankis dantis žambis
antis ankštis ana nita
šiandien čia rytoj pas kitą,
ta landas galantas,
pran zū zėlis savat kyna,
sūningas ingas pekingas,
petingas ing jangas,
kiškialūpis dan di dingas,
utėlas kristėla, išdėva išdega,
morta mortua martua martėla
arfa arafatas erelis
ratas arepo subata subinė sabina sublimatio,
subliuvusi sperma pro širmą,
šarmas varpota varminga,
oro matingas ir per kūniškas,
pirkta ir pers ta, utytė tėla ir tyta,
ant unti suvi ir ši pats,
juodbruvas dant paet ingos,
papongas, pa ruzija, russateisma
majorum rėks ruthenorum,
paskutinis pas kust va,
ka skirsta skend uolis
supamas danguje ant paklodės,
anglis yra degantis auksas,
prapuolę dieviškos šypsenos,
korba suava, morda nuova gorba ir si ova
atva siava inge Letuva p siu rėti
ar beiks gaudyt je Saulę rėty,
tinga ton tingas altingas pingas,
pinga ping pongas,
linkma ta liutėla,
įteksmės tintemos, galvos ir galavos,
galvos vaiduoklės suplemos unten os,
tintema tūtela tinkstas ir tūksmas,
untela puntela raganų dūksmas,
drima tirimba, drakula akula,
ringa dalingas Mao TSE tungas,
Guisin ir Ata, Hussa a inas,
Gorba buš landa, Kochma kund Bagda,
Bonas sabonas sakal ir ėlia,
Tungva vabungas, vilka el Vilka,
Dinga dung sigil
gedas jong tongas
tinka ir vinka, Vėl Kaca dėlė,
songa alonga ir tora tinto,
ato bong tola meli suprato
donda Vil ata ir Ata trinka
– – – – – – – – – – – – – –
Dindinėl Atbula inka,
Strazda don Akela Sūto,
Tintinėl ūmai pasiuto,
Branga aug ir Saula sėli,
Vagabund Amorko neli,
tintael ir tintaela,
valatek, valas ueza,
Vaza rėl ir vasa rėla,
vengra tun Zigmonte nelis,
druską nes čiurlia upena,
sigigėl toli skardena dena,
žemael tr žoliaela,
dinda dind guenliaskėla,
sukin bog al mamu tu,
Krista den kristamaluja,
opoel apulabala,
sukadėl krauju balzygi,
siegisag ir dindabunda,
sukadėl ir KraujaLula,
Velsibab papala Zunta,
vinipeg mogila kana, kuligul, kuliga sena,
siki bel lakštutė suo kia,
sindiben patama tėja,
sarto bula sart audėja,
žema rieda auksa siūla,
kuli bul ir bab babula,
mator bator sop mazepa
(keturios stichijos iš keturių skiemenų,
Indija, Kinija, Japonija ir Actekai)
Bombi bey ir bobma belus,
mala kius ir babi lonas,
lapin ping ir pinga jūta,
tingi ting, miekog mažuta!
          sigi gil ir gili sigil,
          kum el bun ir padme hūtnus,
          humil on ir Jahv vė Mossing,
          tut chamon ir ra – mamrytė
Kassi mandor Plat Akvino,
Proiding prūd ir Ale oto,
otto hegel kant kazirėn,
Kozirovits Kabel zungi,
krūmageldi grūmazlotai
vover momer vieverpindi
– – – – – – – – – – – – – –
Sprindi mungi gundi pirdi
undenpišti gilgamežti,
žirgagali gala suki,
Oku moku, Atgalsuki,
asar rudens žiemkusniegi
snaj ir Znaj winipoegi,
balt Sermėgi unda bela,
undayta rūtasina jotamota,
motin Ėl avota sota,
grašelgriun Tičantra pintra
atbuel ir Priekinšvinta,
Sutabul, žemelpalūta,
Tsinti nel, cin cin, komsūta,
šutaėdra dondra joka
koa eil Efūma Guiga,
nelga sėl mantara pata
savozyz žažula antra
anda dul Jaoka lekma
Fra a gul itu va zeza
žeža an andula meša
žuža el atbul obersa
sunka sav Avunka besa,
zyzael Ūlaba Notra,
Hega Fy Enul dadida,
Cėba El Amon Žalūpa
Aržuol an Gagen Amozo,
sa vūzy atbudo noso,
nel sukam šamua dao,
žabanėl žabulo noza,
rapael palen san vorma
– – – – – – – – – – – – – –
Vorsmi Sutra sar Sokolo,
maskaskan gailyto vėlo,
ūsanosta pirran dėto,
novitrynė susuprata
vica kano siun siamo,
jungojin en an Tib eto,
oto tibe beto žio
rožė san akvamarillo,
hogioto, džio ir canto
akslebanto brilijanto,
ta ir rė ir moto koto,
Sve ir Svan (čigono) note
ūko ūto žydro balto
marmur anto ir aknyto,
kaltu akmeny iškalto
– – – – – – – – – – – – – –
belaikėj ugny viskas patamsėja, tirštėja, apsivelia, kaip akmuo šviesos vandenyje, nieko baisaus čia nėra, čigono kultūros atstatymas, buliaus jėga, akmens sapnas ant kalno, balsas danguj, tantristinis raidžių seansas baigiasi tuo, kad pradedu sapnuot senovinį sukilimą Lietuvoje, pirmieji šoka į karietas dideli variniai čigonai, reljefingi arkliai ir revolveriai, baltakreidžiai veidai, per kuriuos žliaugia siaubas ir prakaitas, žybčioja dantys ir akys, girgžda varstomos durys, veriasi angos (nepraleist nieko pakeliui į Leipalingį nuo manos mokslavietės), vieškely, plaukia rugiai ir žydi, noksta avietės, pamėlsta žalia ir raudona ugnis, prisitraukusi trenksmo, tuk, tuk tuk kala maži šautuvėliai, vieversys yra pats didžiausias kariautojas, meleta rengia grabą, kiti jau supančioti, jau į smilkinį įremti parabeliai, tikrina visus mano draugas Char-čevskij, moteris nukreipdamas į šalikelę, pratūtuoja dvi karo draugužės melsvomis mašinėlėm su ūsais, išbarstytas parakas kvepia kaip medikamentai, apgaulingi galingi visų judesiai, dreba gėlė drebulė gugagėla, ugnela, elgetos ir armijom nabagėliai iš Trakų, kiti užsidaro kiemuos, pabūklai mamūklai – pat entai,
pabūk, pabūk, dar pabūk, pamalentaj, kas ten taip dunda, taip dinda ir trata? ukrainų giesmė, šautuvai vienažindžiai, čigonų insignijos gulbės, ar pažinsi, čionai, čigonėli! Kur tavo Tata?

1991.V.8

Studentas išmušta akimi

Šito miesto renesansinė architektūra yra mūsų atsikeltis, švento Jono balta pažinyčia, portalai, apavaizdos akis, kryžiai, medžiai, medeliai prie Jurgio, jau susprogę balandžiuose, miesto dugnas, ugnis po žeme, ligi jos vidurių, upė, kalnai šalimais, pilis, versi-tetas, Aušravarčiai ir Baziljonai, Kazimieras, pranciškonai, dominišunes ir benedictus, šuo, lakantis vandenį, žmogus vienakis palei seną opferos teatrą, kapinių smarvė, vėl kryžių audimas, tarsi dievo voreliai būtų čia viską išaudę – šventai dvasiai apnarplioti, priguldyti šitą pamirštą vasaros vakarą, lapas žmogus, atgimęs per dvasią ir atgimdęs kitus, sykiu akies mirksnį suvokęs sau kryžių, paskui vėl vienas, vėl vienas ir bendras, triskart tris nukryžiuotas, ariantis žydas, kriokiant tankams, vemiant lėktuvams, daužant kevalus, tuopos kelia gelsvus savo sąnarius, raugiamus auskarus vienai ausiai ir akiai.

1991.V.6 – 8

O iš tikro tai nieko nėra

– vienas mano draugelis mėgo eit pasivaikščiot skustuvo ašmenimis, bet aš priėjau tikrą kardų giraitę –

pačios didžiausios šiam pasaulyje širdgėlos Jėzaus Kristaus nėra buvę, išgalvojo jį atšalėliai, buvo, tiesa, bet toksai mažutėlis akcentas, o visa kita Už jo ir Prieš jį, akcentas visad buvo, kiek siekia mūs atmintis, už – didžioji erdvė, purpurinis rūbas ir aureolė, atėjimas, kūno gavimas, įsikūnijimas, dieviškas ženklas, gyvenimas, keleivystė, kančia, mirtis ir prisikėlimas, kitų gydymas ir prikėlimas, viskas buvo ir atgimė per apaštalus, kaip projekcija, sankaupa, santaura, bet vis vien jisai liko tik mažytis taškelis, susitraukėlis šioj visatoj, o aš taip trokštu, kad žėrėtų viršum mano galvos kaip didžiulė purpuruotoji tūkstantšakė, o čia augalai, marios, žmonės, pasauliai, Dievas Tėvas ir Motina Jo Švenčiausia Dvasia, auksas, druskos ir vandenys, rožės ir deimanto žvaigždės, o kryžiukas pačioj viršūnėlėj, lyg nubrėžtas kraujuotu nagu, o aš trokštu, kad didelis būtų, kad toks neaprėpiamas, kad galėčiau suklupdamas nešti, toks ataustas žėrekliais rubinais, aštriabriaunėm, Šventom jo žvaigždytėm kaip sagos, kaip vėžio žnybliukės, toks atitrauktas ir artimas, kad net nejausdamas nieko kentėtum, kentėtum, kentėtum, dirbt nėr kada, mylėt nėr kada, grumtis nėr kada, nukirsti nelaisvės grandinę, rekonstruoti pasaulį, pradėti iš naujo...

1991.V.6

ŠEKSPYRO STUDIJOS

Degtuko baimė

Mečiau rūkyt, bijodamas, kad
spragtels: sprgi! Begalė
mažų jonvabalių, ugnies
demonas, kuriam jokio
rėmo, liežuvis, ne visuomet
juk spėji pakišt delnų
burnytę!
            – Bijau degtuko, vieno!
            Ką čia kalbėti apie moteris!

Baisiau nei kalėjime

Tragedijos modeliai:
gaidys valgo žemčiūgą,
raudonas, būdamas tikras,
jog tai yra sliekas,
ir nieks nieko jam neįrodys!

Vaikas degina rublį,
šuo laka pieną, –
kur pabėgt nuo šitos nekrofilijos!

Užtenka pramerkti akis,
kad sustūgtum!
Ką čia kalbėt apie dangų.

1991.V.9

PERKŪNO ATVIJOS

burtas

Regis: rašiau jau apie triedžiantį vilką, kuris užsikišo
sėdynę vilkdančiais savo, bet nulipdyt vis vien
nieko jam neišėjo, o Lionginas Beregis rytinėje
Aukštaitijoje viską vienas padarė: davė kuolu sau
per galvą, paskui, broliui mirus, nusileido po
žemėmis, vėl aukštyn kėlės, per molį, bėgo į girią
kirst, džiovint medžio ir – išlindo visa Evangelija,
ilga, iki Indijos, žvynuota visa, su apsauginėm
plunksnytėm ant širdies, rankų, visur, kur tik reikia
pridengti. Taip, tai buvo man brolis: sakydavo, taip,
tai čia paukščiai, šakelė, tau mirštantis
Skristusas –
Haleluja, haleluja, šventa evangelijuža išėjo iš
žemių, daug gražiau negu musulmoniškoj Indijoj,
kol mūsų nužmogėliai neišpizdečijo visko, o jį visą
nuvežė į Šeštokus, beprotynan įgrūdę, liepė pjaut
malkas, bobas pieloti, į kurias jis žiūrėt negalėjo,
todėl juodus akuliorius sau įsitaisė per Kudabą, kad
tikrą Dievą matytų, o ne pasaulį šitų – sušiktų
ši-šitų...
Buvo Lietuvoj daug šunyčių, sūnų kaukolėlius
mėgdavo kišenėj nešiotis, sakydavo: toks poterėlis,
toks mūsų žodis, vis su vilkdančiais, iltiniais
iš obsidiano, veidus skuto, kūšius lupo, visai
pablūdo, kai kolchozai užėjo, tai Prostitūtan nuėjo,
bernardinus išplėšė, viską sau nešė, ir mano Dievą
Snaigyno ežero Gražiapaukštį už pusę litro nulupo,
Antakalnio rūselnyčioje regėjau savo paukštį
klūpant, katinas besarmatis – akis jam išlupo...
Supūdė man paukštužėlį! Už tai bobą gavo: viršutinė
žiauna kiaurai žmogų papjauna, perrėžia kaip peiliu
bybuką visų šalių, nukanda ir išmeta – į šiukšlių
dėžę su išmatom... Štai tau, gyvate, kam pavogei
Audropaukštį!
Palauk dar tu man, žinau, kas po aštuntuoju
skrituliu gyvena, dar užsiundysiu, moku aš skaldyti
geležį, tu, susmirdęs bepauti, lygintis tau prie
Visregio?! Tu, katine beuodegi, atiduok mano
paukštį!
Kaplanas viską matė, strazdelis žodžius sustatė,
vieną prie kito sudėjo, melodijon palydėjo, plaukė
melodijos grynos, dyvinos ir užburtos, visos Lietuvos
turtas.
Mūrijo paukštis bažnyčią, Šitiems šunims kozalnycią,
niekas jo nesuprato, lipo visi ant sprando, Palšis
esi tu, Gojau, kurs po bažnyčias lekioji, atmena
sienos ir kertys, kaip išdalint tavo paltis; išmirs
jūsų mergos, lervos, ir, lopetom užtvoję, kaip tas
lapas, kur loja, laidosit dar pastirę mūsų laikų
didvyrį.
Užges čia ir mano akys, eisiu kaip tas beregis,
raudos mano išplūdo, gaila, dėl tokio... sūdo!
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Parašysiu tam raudės berniukui į Estiją, kaip išeit
iš labirinto, iš kūlgrindos, reikia atgal atvyniot
žaibo lūžtvę, verkti, raudoti, akim žaibuoti, kol pradės
viskas suktis atgal. Ar pas jus jau tik Žliumbiai
beliko? Nėr nė vieno atvyniojančio Žaibą?
Iš kur, kaip per mano akis iš galvos kaulų ėmė eiti
obsidianas, bitino geluonis? Reikia melstis, bet
pirmiausia atkeršyti.
Kius, kius, ks, Ksss (smarkiai lojantis vilkas)! –
Ksss, po egle, triedžiantis vilke!

1991.V.22

SIGITAS GEDA
GEDUŽIS GEDUŽĖLIS:
ORKESTRAS

Preliudas

Skaičius trys yra svarbiausia:
Dievas Tėvas ir Dvasia,
prakilniausia ir tauriausia,
kur plevena mumyse,
skaičius trys arba triada,
tūlas sako: triada,
tūlas troicė... Taip, iš bado
viską bado, kai kada,
trys – skaičius yra garbingas,
europiška dvasia,
jį parėmus, spindulingai
atsimušo mumyse,
ak triada, triadėle,
tarantela, tu antela,
unti unti untela!
ak, triada vienasmene
su mūs Tėvu, Sūnumi,
vienaesme, vienažinde
su manim ir tavimi,
su paukšteliais, pilypukais,
tuliponais, peonijom,
su žemčiūginėm lelijom,
kiškio piškio skeltalūpio
nepamainomaisiais triukais...
Triada! Nebūk padūkusi

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.