BALTOJO NIEKO
DAINELĖ

Aš esu Niekas,
Baltas berniukas,
Ne, ne berniukas,
O kamuoliukas.

Aš esu Niekas,
Povo plunksnelė.
Ne, ne plunksnelė,
Beržo šakelė.

Aš esu Niekas,
Vėjų mergele!
Tu ne mergelė,
O balandėlė.

Kokia raudona
Tavo sermėgėlė!

Šermukšnio uogelių,
Smėlėtų kriauklelių
Pasiuvo motulė
Man sermėgėlę!

O aš virš saulelės,
Ties papartėliu,
Guliu ir stoviu,
Kalbu ir tyliu.

Neguliu ir nestoviu,
Nešneku, netyliu,
Nieko nemyliu,
Bet visus myliu.

Nieko nedarau,
Bet viską darau:
Žuvelių būrius
Į jūras varau.

Ne, nevarau.

Vaikelius aprengęs,
Paukščius suskaitau,
Žalią rūtos šaką
Siūbuojant matau.

O kartais regiu –
Vakarėlis ateina!
Bėgu degt žvaigždelių
Sidabro kalneliais!

Ten mano tėvelis,
Ten mano motulė,
Baltasai sakalėlis,
Jūrota gegulė.

Ne, pasakyti
Aš nieko negaliu,
Aš mažas Niekelis,
Aš jau tyliu.

Taip... Ne...
Taip... Ne...
Taip.

 

Geda, Sigitas. Baltoji varnelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1985.




NIEKAS AIŠKINA VAIKAMS,
KAS YRA DEGTUKAS

Degtukas yra toksai dėdė,
Kuris visiems reikalingas,
Tiktai ne mažiausiajam vaikui,
Tiktai ne mažam vaikeliui.

O kam reikalingas vaikelis?
O kam reikalingas degtukas?

Degtukas sykį pražys
Raudonais liepsnų žiedais,
Iš degtuko išeis ugnis.

Raudona galva,
Anglies uodega,
Saulėtos kojos,
Liežuvis žaibuoja.

O kas išeis iš vaikelio?

Žmogus, ak žmogus!
Balta skrybėlė,
O už jos – gėlė,
Ant delno žiogas,
Kadrilį bešokąs!

O ko jisai juokias,
O ko jisai juokias?
Kiauroj jo kišenėj
Gyvena degtukas.

 

Geda, Sigitas. Baltoji varnelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1985.




NIEKAS KALBA
ŽIOGO BALSU

Andai sutemo,
Ir buvo tamsu.
Tuomet Niekas tarė
Žiogo balsu:

Eime paklausyti –
Sutemos gieda,
Mažas žmogau,
Ar girdi bulvės žiedą?

Dar Niekas tarė:
Gandras yra
Dangaus baltumo,
Dangaus baltumo,
Žemės juodumo.

O kartais rausvas,
Lyg kažkada
Nuplaktas buvo
Žydinčia radasta.

Afrikon jis skrenda –
Viršum piramidės,
Gerai dar, kad grįžta
Nepasiklydęs..
.
Ak, radasta!
Skaisti radastėlė,
Po langeliu supas,
Visa rausvutėlė!

 

Geda, Sigitas. Baltoji varnelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1985.




PUPA KAIP MEDIS

Kas yra žvaigždė,
Aš negalėčiau pasakyti.
Rugpjūčio naktį –
Danguje matyti.

Kas yra krosnis –
Aš irgi nežinau.
Vaikeli, tokiam daiktui
Per trumpai gyvenau.

Užtat sidabro pupą
Aš pats auginau.

Ar ji auksinė,
Ar sidabrinė?
Kur jos šaknys,
O kur viršūnė?

Štiš! Mano pupą
Laužyti nori
Višta palaidūnė.

 

Geda, Sigitas. Baltoji varnelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1985.




NIEKAS RAŠO
LAIŠKĄ SENOLEI

Kartą senolė
Daržą ravėjo,
Saulė skaistuolė
Iš dangaus žiūrėjo.

Niekas nusidrožė
Suodiną pagaikštį
Ir senolei laišką
Nutarė pabaigti.

Ką jisai rašė
Šitam laiške?
Mėlynos uogelės
Noksta miškuose.

O vaikai gano
Sidabro avis,
Ežere gyvena
Peleka žuvis.

Paupiu einant,
Man buvo baisu:
Kažkas ten kalbėjo
Paukščio balsu...

Senolėle mano,
O šitą laiškelį
Prašysiu nunešti
Vėjo paukštelį...

 

Geda, Sigitas. Baltoji varnelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1985.




NIEKAS SUTINKA
JŪRŲ ASILĖLĮ

Vieną rytelį
Anksti atsikėlęs,
Niekas žiūri –
eina Jūrų asilėlis.

Jūrų asilėlis
Būna labai baltas,
Ausys kaip lelijos
Ir šiek tiek įskeltos.

Asile, asile,
Ko tu čia atėjai?
Ko tu čia vaikštai
Ir vilkų nebijai?

Ko po smėlį braidai,
Ko tu čia šėlioji?
Galvą užvertęs,
Kam ją vartalioji?

Čia šaltieji kraštai,
Ne tavo tėvynė,
Čia saulelė teka
Balta sidabrinė.

Po dideliu kalnu
Sinavadas siūbuoja,
Ant milžino delno
Vanduo mėlynuoja...

Asilas atsakė:
Nieke, Niekeli,
Naktį išlipau aš
Iš tavo knygelės.

Iš tavo knygelės,
Baltos pasakėlės,
Tegu gena atgal
Vaikas atsikėlęs.

Žinia, esu kaltas,
Išdykęs, nerimtas,
O mano nameliai –
Puslapis dešimtas.

 

Geda, Sigitas. Baltoji varnelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1985.




ŽMONĖS ATRANDA
BALTOJO NIEKO AVINĖLĮ

Nieko broliai arė
Rudenio žemelę
Ir atrado avinėlį
Užriestais rageliais.

Avinėli mažas,
Baltas sidabrini,
Ką tu mums kalbėsi,
Stačias stovėdamas?

Čia yra dangus,
Čia yra žemė,
Čia yra žuvis –
Vandeny gyvena.

Čia yra vyšnia –
Ji uogas nokina,
Čia yra motina –
Ji vaikus augina.

Čia yra jautis –
Jis vaikšto po pievą.
Jūs esate žmonės,
Kur užmiršo Nieką.

Kai namo pareisit,
Kai laukus suarsit,
Gal kokį gurbelį
Jūs ir man sukalsit.

Vasarą po žemę
Klaidžiojau truputį,
O dabar norėčiau
Arčiau vaikų būti.

 

Geda, Sigitas. Baltoji varnelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1985.




PAUKŠČIŲ IR GYVULIŲ
VIEŠNAGĖ PAS NIEKĄ

Niekas sukalė stalelį,
Bus kur valgį pasidėt.
Bėkit, bėkite, vaikeliai,
Nieko stalo pažiūrėt.

Stalo kojos iš kriauklyčių,
O galvelė iš plunksnyčių,
Stalo akys iš jurginų,
Stalo ausys – pinavijų.

Tai gražus stalelis,
Tai smagus bernelis!

Sėdi Niekas prie stalelio,
Ką jis veikia?
Ką jis daro?

Niekas tyli,
Nedainuoja
Niekas svetelius skaičiuoja.

Jau atėjo asilėlis,
Balto Nieko
Avinėlis.

Jau gaidelis atplasnojo,
Jūrų gervė mėlynoji.
Reikia pastatyt ąsotį,
Nes šita viešnia besotė.

Atplazdeno vyturys –
Neįlenda pro duris.

Niekas sukalė stalelį –
Yr kur valgį pasidėt,
O svečius priimt, vaikeliai,
Mes turėsime padėt.

Taigi eik prie vieversių,
Jonai, tu prie didesnių,
O Magdelė ir Marikė
Lai abi kaip gervės krykia.

Tai gražus stalelis,
Tai smagi viešnagė!

 

Geda, Sigitas. Baltoji varnelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1985.




NIEKAS IŠVYSTA
VĖJŲ PAPARTĮ

Saulei patekėjus,
Niekas ėjo arti,
Ir išvydo Niekas
Vėjuotą papartį.

Vėjuotą papartį,
Vėjo papartėlį.

Vėjo lapai,
Vėjo ir žiedai,
Vėjo šaknys,
Vėjo ir stiebai.

Vėjyje siūbuoja
Vėjo papartys!

Paparčio neskynęs,
Paparčio nelietęs,
Iš visų miestelių
Vaikus susikvietęs,

Ragino žiūrėt,
Ragino žiūrėt.

Ak, kaip jis siūbuoja,
Ak, kaip jis žydruoja,
Ak, kaip jis baltuoja!
Skamba
Skambaluoja
Vėjų papartėlis,
Vėjo papartys!

O po tais paparčiais
Tėviškėlė miega,
Tėviškėlė mano
Baltesnė už sniegą.

Eikime ratelio,
Vaikai, aplink Nieką,
Aplink baltą žalią
Papartėlio sniegą.

Paparčio sniegelį,
Sniegą papar-či-o!

 

Geda, Sigitas. Baltoji varnelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1985.




NIEKAS GANO
SAVUOSIUS ŽIRGELIUS

Turi Niekas kumelaičių,
Baltųjų žirgelių,
Turi Niekas visą bandą
Bėrųjų, šyvųjų.

Ten, po jūras mėlynas,
Jas Niekelis gano,
Jūrelių dugnu
Namo parsivaro.

Kumelaitės, kumelaitės,
Sparnuolėlės mano,
Tegul Niekas po mūs langu
Šiandien jus pagano.

Į mus miestą, į miestelį
Tegul atsivaro,
Tegul bėrosios žirgelės
Pinavijas ėda.

Baltos baltos kumelaitės,
Baltesni sparneliai,
Pinavijomis išklotas
Jūrelių dugnelis.

Nieko vaike, Nieko vaike,
Mažas piemenėli,
Tu paklok bėroms žirgelėms
Minkštą patalėlį.

 

Geda, Sigitas. Baltoji varnelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1985.




ŽIRGELIO PRAŠYMAS

Žirgeli, žirgeli,
Ėsk jūros žolelę,
Žirgeli, žirgeli,
Pažadink saulelę.

Pažadink saulelę
Iš vasaros jūrų,
Žiūrėk, kaip ten žalia,
Už lango, už durų,

Kur žvaigždės sužibę,
Kur jūros žirgai
Iš marių žolelę
Skabnoja ilgai.

Žydraisiais žiedeliais
Tos žolės žydės,
Ilgumas šiaudelio,
Didumas žvaigždės!

Baltosios žvaigždelės
Širdis atsiskleis...
Keliauja žirgelis
Sau jūrų keliais.

Keliauja žirgelis
Ir skabo žvaigždes...
Žilumas žirgelio!
Jis augs ir didės.

O šiaude, šiaudeli,
O žiede žvaigždės!

 

Geda, Sigitas. Baltoji varnelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1985.




STEBUKLAS,
KURĮ PATYRĖ NIEKAS,
PASIGAVĘS ŽIRGELĮ

Rūgšteliavo Niekelis,
Žemuogiavo Niekelis
Ir pamatė, kaip bėga
Baltas vėjo žirgelis.

Pasigavęs žirgelį,
Pasidėjo ant delno,
Ėmė prunkšti žirgelis.

Lelijėlė ant kalno
Greit sukrovė žiedelį
Ir siūbuoja, siūbuoja...

Toj lelijoj – jūrelė
Mėlynai mėlynuoja
Per jūrelę mergelė
Atplaukia, atpūškuoja...

Niekas kelia rankelę –
Lelijėlė nulinksta.
Jos žiedelis nuvysta,
Ima verkti mergelė.

Niekas regi – atbėga
Lygiom pievom zuikelis.

Nieke, sako, vaikeli,
Kam tu gaudai žirgelį?

Jeigu skriausi žirgelį,
Tai prikelsi brolelį,
Kurs po gubomis miega,
Baltėlesnis už sniegą.

Baltėlesnis už sniegą,
Didėlesnis už Nieką...

 

Geda, Sigitas. Baltoji varnelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1985.




NIEKAS GRUMIASI
SU TOLIMOSIOS ŽVAIGŽDĖS
GRAIBŠTUKAIS

„Kas čia beldžia į langelį –
Gal kokia svarbi žinia? –
Klausia Niekas – Ei, vaikeliai,
Kam jūs žadinat mane?“

Niekas žiūri – žemė dega!
Kiemo vartai atkelti.
Daug raibų gaidelių lekia,
Gurbe rėkauja kiti.

Tai graibštukai, palaidūnai,
Atsibastė nuo žvaigždės
Ir paplūdo po miestelį –
Va, jau lenda iš pirties.

Keturi su obuoliais,
Keturi su grambuoliais,
Šeštas ritina patranką,
O ant kalno dūmais trenkia!

Kas tik gyvas, išlekiojo,
Gyvulėliai paslėpti.
Po jūrelėm, po plačiojom
Žąsinų sparnai balti...

Niekas, dilgėlę pagriebęs,
Greit sutrynė su siera,
Dar cinamono pridėjo...
Gaila, druskos nebėra!

Vis arčiau, arčiau siaubūnai...
Niekas butelį giros
Susipylė sau ant kūno
Ir užlipo ant tvoros.

Grambuoliai nuo dilgėlių
Ėmė lėkt prie obuolių,
O graibštukai prie tvoros
Greit išgriuvo nuo giros.

Du gaidžiai galų gale
Juos pribaigia plunksnele,
Žąsinėlis pranašus
Sunešė trobon visus.

Ant suolelio susodino
Ir roželėm padabino...

 

Geda, Sigitas. Baltoji varnelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1985.




NIEKAS KARIAUJA
DĖL AVINĖLIO IR JŪRŲ ŽOLĖS

Kai tamsi dienelė
Būna –
Nei žvėrelio,
Nei žmogaus.

Niekas, rūbais geležiniais
Apsirengęs, eis kariaut!

Aukso diržą pasijuosęs,
Su žvaigždžių kalaviju
Niekas eina...

O bedugnės
Iš liepsnojančių gijų!

Jūrų skraistėm apsisupęs,
Dauželiojas vandeny
Penkiaburnis
Šešialūpis,
O liežuviai –
Devyni...

Niekas kirs kalaviju –
Pasipils siera iš jų.
Niekas išvaduos saulelę,
Jūrų žydinčių roželę,
Papartėlį,
Avinėlį,
Sesėms – tylų vakarėlį.
Spindinčiąsias žvaigždeles,
Gydomąsias žoleles.

Paskui atsisės ant smėlių
Ir kardelį nusijuos,
Šaltas jūrų vandenėlis
Nuo jo balso mėlynuos.

 

Geda, Sigitas. Baltoji varnelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1985.




PENKIABURNIO
ŠEŠIALŪPIO MIRTIS

Penkiaburnis Šešialūpis
Ėjo rytą gert prie upės
Ir pamatė Nieką.

Ak, iš Nieko
Neliks nieko!

Mažą mūsų Nieką
Žaibuodamas pliekia.

Kanda kanda – neįkanda.
Muša muša – neužmuša.

Vandenin įkišo,
Manė, gal nuskęs.

Niekas juokias.

Vaike, vaike,
Klausia slibinas,
Tu – kas toksai esi?

Aš mažas Niekelis,
Žemuogių bernelis.

Žemė, kur yra,
Saulė, kur nėra,
Vanduo, kuris buvo,
Dangus, kur pražuvo...

Šešialūpis išsigando.
Pūkšt papūkšt
Nuo marių kranto.

Pats nusiskandino,
Pats nusigramzdino!

Vieversėli žalias,
Štai koksai jo galas,
Kam vaikelius gąsdino,
Už langelio brazdino!

Šokim ir dainuokim,
Ir delnais paplokim,
Mažąjį Niekelį
Šluotomis vėdrynų
Gražiai vainikuokim...

 

Geda, Sigitas. Baltoji varnelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1985.




STEBUKLAI,
KURIUOS NIEKAS ISVYDO
JŪRŲ SMĖLY

Sėdi Niekas prie jūros,
O nendrelė siūbuoja.

Ir išeina iš jūros
Dešimt marių žuvelių –
Paklausyti dainelių,
Paridenti žiedelių,
Susipinti kaselių.

Ak, gražumas žuvelių!

Devyni darželėliai
Palei jūras užtverta,
Jūrų smėlyje žydi
Sidabrinė rūtelė.

Sidabrinė rūtelė
Tai gražiai išlapojo,
Jau pavasario vardas,
Grįžo broliai iš girių.

Broliai grįžo iš girių.
Nubalnoti žirgeliai,
Nubalnoti žirgeliai
Ėda marių roželę.

Tai gražiai pražydėjo
Marių baltosios rožės,
Prisiskynę roželių,
Sesės šluoja kiemelį.

Sesės šluoja kiemelį.
Šveičia baltąjį skobnį.
Už to skobnio susėdę,
Skaito broliai knygelę.

Baltą mėnesio knygą,
Žemės knygą auksinę,
Kur jūrelė ir smėlis
Raudonai užrašyta.

 

Geda, Sigitas. Baltoji varnelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1985.




KĄ PADARĖ GELEŽONAS

Ten, kur stūkso aukštas miestas,
Stovi fabrikas geltonas.
Tiltais devyniais apriestas,
Plauko upėj Geležonas.

Geležonas gan smagus –
Eina žaisti pas vaikus.

Žaidė, žaidė, kol pavargo,
Kol įsigeidė ledų.
Gavo pusrublį iš sargo
Geležonas dovanų.

Prisikirs dabar ledų!
 

Valgė, valgė, kol susirgo,
Kol akelėse sumirgo.
Negerai, ak, negerai,
Nepagydo daktarai!

Skruzdėlytė sužinojo
Apie gresiantį pavojų,
Lenda iš po akmenų,
Neša vaistų, dovanų.

Gal širdažolių švelniausių,
Lauko mėlynų žiedų –
Neša gėrimo skaniausio
Geležonui dovanų.

Skruzdėlytė ta mažytė
Balto Nieko pasiųsta,
Jo jauniausioji dukrytė,
Čia raudona, čia ruda.

Žonas skruzdėlę pamatė,
Ėmė šaukt:
Oi, oi, gyvatė!
Griebė ją ir greit įbruko
Į dėžutę tarp degtukų.

Skruzdėlytė sudejavo
Ir išpylė vaistus savo.
Ak dėžutė, ak žydra,
Kuo alsuoti nebėra!

Ir pajuto mūsų Niekas,
Kad dukrelės jam nelieka,
Ir suskaudo Niekui širdį,
Ir pradėjo Niekas mirti.

Mirė Niekas, o kartu
Pynės mėlynos žiedų,
Mirė upė ir dangus,
Lauką ariantis žmogus.

Gal jau saulės užtemimas,
Gal juodos žvaigždės lėkimas?
Nieko žemėj nebėra,
Vien tik siautėja audra.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _


Ūžė audros kaip pasiutę
Ir lakštingalą mažutę
Jos pažadino tuomet
Seno sodo tankmėje.

Lakštingėlė užgiedojo,
Ir baisi audra apstojo.
Antrą sykį užgiedojo –
Baltas Niekas atsistojo.
Trečią sykį užgiedos,
Ir nebus jokios bėdos.

Skruzdėlytė atsikels,
Geležonas gailiai verks.
Ak, pažvelk! Galų gale
Gydo Žoną skruzdėlė!

Jau visi laukai žaliuoja,
Niekas girion išvažiuoja,
Ir žaliai rankas iškėlęs
Žydi marių žilvitėlis.

 

Geda, Sigitas. Baltoji varnelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1985.




NIEKAS MOKOSI
GANYTI GYVULIUS

Išleido močiutė
Niekelį ganyt.
Eik, eik, mažuolėli,
Gyvulius išvaryk!

Jau išginė Niekas
Galvijėlių šimtus,
Mauroja bauboja
Jie po žemės kraštus.

Išsilakstė. Nė vieno
Neliko bandoj.
Kas bus dabar, Nieke,
Vaikeli, oi oi!

Pradėjo Niekelis
Jautelių ieškot:
Čia lapė, čia zuikelis,
Čia dar žvėris kažkoks.

Pririnko į būrį
Jis girios ožkų
Ir briedžių didžiulių,
Liūtelių ir meškų.

Į kaimą juos gena,
Suplukęs visai,
Skardena, dudena
Negirdėti jų balsai.

Išbėgo močiutė
Ir krito negyva,
Ir kas tiktai gyvas,
Tam sukasi galva.

Ir niekas nenori
Gyvulių tų paimt...
Oi, oi, tau, Niekeli,
Ganyti reiks peržiem!

 

Geda, Sigitas. Baltoji varnelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1985.




NIEKAS UOGAUJA

Rinko Niekas uogeles,
Mėlynąsias uogeles,
Niekas – varganas vaikelis –
Miškely uogavo.

Vai tai gražios uogelės,
Mažos žemės mergelės,
Kas šakelė – balandėlė,
Kas uogelė – saulelė.

Balandėlė burkuoja,
O mergelė dainuoja,
Mėlynumas uogelių
Nuo mergelių balselių.

Bėgo zuikis pro šalį
Ir išgirdo daineles,
Beklausydamas dainelių,
Išlaužiojo uogeles.

To zuikelio verkimai,
Sraujų upių bėgimai,
Leliūmai, ar žinai, –
Šiandien verksim amžinai.

 

Geda, Sigitas. Baltoji varnelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1985.




NIEKAS GANO KIAULELES

Ganė Niekas kiauleles,
O kiaulelės jo neklauso,
Tai nubėgo jis į girią
Paieškot žabelio sauso.

Tos kiaulelės nemiegojo,
Po karklynus išlekiojo,
Ką dabar daryt,
Ką dabar daryt?

Kas, vyreliai, jam padės
Kiauleles suvarinėt,
Kas atneštų jam rykštelę,
Tam mažam, smalsiam berneliui?

Kaip namo jisai pareis
Pas tėvelį Mėnesėlį,
Pas močiutę Saulužėlę,
Pas šviesiąsias seseles,
Žydrakases žvaigždeles?
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Bėkim, bėkim, paskubėkim,
Kiauleles ganyt padėkim
Baltajam Niekeliui,
Riešuto žiedeliui.

Riešutėliai išnoks,
Tik Niekelis nežinos,
Kur bus pabaigėlė,
Dainelės viršūnėlė.

Čia bus pabaigėlė,
Dainelės viršūnėlė!

Čia žydi medelis
Devyniais žiedeliais.

Jei kas medį nulauš,
Tą pelytė apgrauš!

Geda, Sigitas. Baltoji varnelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1985.