Jei nebijai skraidyti
Ir lėktuvas, ir vanagas skraido,
Brolių juodvarnių pulkas darnus...
Pasakyk, ar skraidyt nebijai tu? –
Ir eilėraštis turi sparnus.
O! Jis gali tave nuskraidinti
Ir į Užvakar, ir į Poryt,
Nes eilėraštis greitas kaip mintys
Ir kaip aitvaras mėgsta skraidyt.
Naudininkė širdis – jo variklis,
Kilmininkė fantazija – kuras.
Tad pirmyn! Atsiminkite tik,
Kad eilėraštis stabdžių neturi.
Kur matyta, kad stabdžiai skraidytų!
Apsieisim puikiausiai be jų.
Tu atverk viršelius, lipk į vidų,
Įsitverk už sparnų abiejų.
Nebijok! Jei eilėraštis žalias,
Jeigu gimęs jisai auštant rytui
Iš spalvotų sapnų – viską gali!
Tik negali jisai neskraidyti.
Erlickas, Juozas. Žalias pareiškimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
Mintys
Kaip pilių griuvėsiai – tokios
Būna mintys sunkios.
Būna lengvos tartum šokis
Aisedoros Dunkan.
Būna greitos kaip šviesa
Niekur nenuskridus.
Būna kreivos kaip tiesa
Minioje paklydus.
Geros kaip motulės akys,
Gilios tartum girios.
Tamsios kaip per girią takas –
Kryžkelės įkyrios.
Būna baikščios tartum žuvys –
Šūktels – dingsta jos.
Būna drąsios kaip lietuvis
Žalgirio laukuos.
Tartum draugo laiškas – šviesios,
Kaip rugpjūtis – šiltos...
Būna mintys baisiai tiesios –
Tik ant kaklo – kilpa...
Erlickas, Juozas. Žalias pareiškimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
Gyvenimas kaip žemė
Ak dienos kaip pokyliai purvinos,
Kaip sniegas, pavirtęs į nieką...
Išeisiu į lauką, įlįsiu į urvą,
Pasišnekėsiu su Slieku.
Klajosiu takais jo painiais
Po žemėm, kur niekas nemato.
Įpūsiu ugnelę tenais,
Išgersime dviese arbatos.
Neklauskit, ką Sliekas galvoja,
Kai sniegas pavasarį tirpsta –
Jis dirba. Jis žemės artojas
Ir pats jis žeme pavirsta...
Erlickas, Juozas. Žalias pareiškimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
Žalias kirminėlis
Iš puvėsių pasikėlęs,
Mažas žalias kirminėlis,
Nuropojęs nuo Šiukšlyno,
Kur toliau ropot, nežino.
Mirkčioja žaliom akelėm,
Dairosi į didį kelią –
Žalios pievos, baltos ievos,
Saulė danguje – kaip Dievas!
– Tai kodėl lig šiol mes buvom
Ten, kur dvokia, rūgsta, pūva?..
Tėvas šaukia nuo Šiukšlyno:
– Grįžk, sūnau, čia mūs Tėvynė!
Erlickas, Juozas. Žalias pareiškimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
***
Ak, koksai aš bučiau nusiminęs,
Tartum saulė užu girių vakar vakaruos,
Jei Soliteris kilometrinis
Būčiau, vaike, ir gyvenčiau tavo
viduriuos.
Maistą virškint gal tau ir padėčiau,
Gal tave draugu vadinčiau, bet vis tiek
baisu,–
Nieko nematyčiau, negirdėčiau,
Ir tikriausiai nežinočiau, kurgi aš esu...
Po lietaus gegužio žemė pradeda garuot,
Byra į laukus, kaip kriaušės, murzini
vaikeliai... –
Kurgi aš išeisiu, kai tu imsi viduriuot,
Pasakyk, ar nepamesiu kelio dėl takelio?..
Apie nieką negalvoju, nieko neprisimenu,
Nematau, kaip teka saulė nei kaip teka
Nemunas,
Nepriregistruotas pas tave aš gyvenu,
Bet, vaikeli, pasakyk man, argi tai
gyvenimas?..
Erlickas, Juozas. Žalias pareiškimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
Vabalėlis
Vabalėlis – koks? –
Anei toks, nei šioks.
Kažin kur kažkaip gyveno,
Begyvendamas paseno.
O kuomet jisai paseno,
Tai jau ir nebegyveno –
Tyliai tartum musmirė
Žolėje pasimirė.
Ant apžėlusio kapelio
Nieks neatnešė gėlelių –
Neprisiminė nieks tokio
Anei šiokio – jokio.
Erlickas, Juozas. Žalias pareiškimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
Ugnelė
Yra tokių mergaičių – tikit?
(Kadais aš pats buvau sutikęs),
Kurios akytėm taikliai šaudo,
Tačiau visai visai neskauda.
Ateina žalias metų laikas
Ir būna taip: jeigu pataiko
Berniukui tiesiai į širdelę,
Tenai įsižiebia ugnelė.
Jei vėjas palankus pakyla –
Iš tos ugnelės gaisras kyla,
Liepsnos sparnuotos neišvys
Net ir pirmasis bučinys.
Paskui tą gaisrą užgesina
Graži penkių vaikų šeimyna, –
Bet akyse vaikelių spindi
To gaisro kibirkštys auksinės.
O jei ugnelę ryto rasos
Ar vėjai vakaro užpūs –
Vis tiek, vis tiek po daugel vasarų
Ją prisiminus šilta bus...
Erlickas, Juozas. Žalias pareiškimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
Žalias pareiškimas
Vasara – vėl vasara atėjo,
Vasara – kaip nuotykių romanas
Žaidžia su žolynais
Debesim ir vėjais, –
Šypsosi prabėgdama ir man ji.
Kviečia miškas: – Pas mane ateiki!
Upė šaukia: – Būki su manim!..
Moja Devintoji
Vasara Mažeikiuos,
Kvepia geležinkeliu ir kmynais.
Lenktyniauju su taku pilkuoju,
Vartaliojuos pūko debesynuos,
Mano dienos žalios –
Žalias Vasarojus
Mano dienos – melsvas žiedas lino.
Stoviu ant paties žaliausio kranto:
– Būkit sveikos, pienės, pieno ponios!
Numetu į šalį
Kapitoną Grantą
– Sese, šiandien pats aš – kapitonas!
Virš galvos giliausias vandenynas,
Kokį nori laivą išsirinkt gali
Ir nėra nė vieno
Laivo paskutinio –
Tai dėl to, kad Žemė apvali.
Išsirinksiu aš rimčiausią vieną
Laivą baltą baltą, greitą kaip žuvis
Pavadinsiu savo
Laivą „Labą dieną“ –
„Labas Vakaras“ nepasivys.
Sese, o kada ateis Ruduo
Kaip Žolė, kaip Krūmai kausiuosi ir aš
Iki paskutinio
Žalio kraujo lašo,
O žali mes jam – nepasiduosim!
Erlickas, Juozas. Žalias pareiškimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
Automobilio kelionė
Vieną ne dieną, tyliai ne tyliai
Vasaros rytą gražų negražų
Senas pavargęs Automobilis
Tarė: – Pabėgsiu aš iš garažo.
Ak, nusibodo plentai didieji!
Ak, nusibodo man tos komandos!
Šiandien, kur noriu, – ten aš ir skrieju
Laisvas – kaip kregždės, greitas – kaip
gandas.
Juk niekados nesimaudžiau aš upėj,
Nesivoliojau po rytmečio pievas,
Ir niekados negiedojau nutūpęs
Viršūnėje žydinčios ievos...
Bėga per pievas Vieškelis pilkas,
Automobilio senas bičiulis.
Tyliai siūbuoja seserys Smilgos,
Kelia žibintą žilas Mėnulis.
Galvą iškišęs stebisi Sliekas –
Automobilis šauniai važiuoja!
Sėdi kabinoje Niekas –
Automobilį vairuoja.
Erlickas, Juozas. Žalias pareiškimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
Pradžia apie Mūriką
Pro langelį žiuri – kas?
Kuo vardu jis – Mūrikas!
Mūrikas niekelis
Ant vienos kojelės.
Eit jei neturi pas ką,
Tai žygiuok pas Mūriką.
Eik aplinkui, eik ratu –
Nepaklysi tu.
Mūrikas gražiai priims,
Mėnesiena pavaišins,
Niekur atsisėsi
Ir pasišnekėsi.
– Kaip, sakyk, tu gyveni?
– Taip, kaip Kitą Kartą.
– Ką po saule augini?
– Tik šešėlį margą.
– Kas bičiulis tavo, kas?
– Ak! Nei Šis Nei Tas.
– Kur geriausia tau gyvent?
– Ak, Nei Šen Nei Ten.
– Kas iš to išeina, kas?
– Eina. Šis Bei Tas.
– Ar gyvent taip linksma, ką?
– Niekad Visada.
Erlickas, Juozas. Žalias pareiškimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
Pasiryžimas
Ramygalos miestelyje ramiam
Šunelį sutikau. Jo vardas Am.
Paklausiau: – Kaip, mielasis, gyveni?
– Tarytum žadintuvas vandeny –
Tiek kilometrų juodvarnių tamsos
Ligi dangaus mažyčių žiburėlių.
Vos pabandau aš skrist, startuoju vos –
Kaip sumuštinis nudrimbu ant smėlio,
Tačiau tai yra žūtbūtinė
Kova prieš sunkią grandinę.
Broliai ir sesės! Vis viena
Nutrauksiu aš ją vieną dieną.
– Kodėl tu nori taip aukštai, bičiuli?
– Man reikia, – jis pareiškė, – į
Mėnulį.
Ten pasodinsiu aš maišelį kaulų,
O rudeniop išdygs darželis kiaulių.
Kiaules pardavęs, prakaitu aplaistęs,
Nupirksiu aš visiems šuneliams laisvę!
Štai mano tikslas – didelis ir šventas!
Tik ta grandinė trukdo man gyventi.
Tačiau tai yra žūtbūtinė
Kova prieš sunkią grandinę.
Broliai ir sesės! Vis viena
Nutrauksiu aš ją vieną dieną.
Apsilankiau miestelyje ramiam
Po metų aš. Bet kur šunelis Am?
Prie tvarto raitos pamesta grandinė...
Paklausiau vištų: – Kurgi Am? Gal
žinot?
Papasakojo vištos: – Jam pavyko
Nutraukt grandinę sunkią vieną sykį.
Vištas vaikytis puolė, graužti tvorą,
O paryčiui ant beržo pasikorė.
Prieš tai pabučiavo suklupęs grandinę,
Ir buvo jo žodžiai tokie paskutiniai
„Broliai ir sesės! Vis viena
Nutraukiau aš ją vieną dieną“.
Erlickas, Juozas. Žalias pareiškimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
Svetimam sapne
Aš pro Vasaros puse ėjau, keliavau
Ketvirtadienį, girtas nuo vyšnių lietaus
Ir į sapną netyčia visai pakliuvau
Nepažįstamo liūdno žmogaus.
O sapnavo jis vieškelius baltus,
Pievoj žydinčius vėjo malūnus,
Žalią ežerą, mėlynus kalnus,
Ir pavasarį, kokio nebūna.
Kaip drugelių būrys – margą rytą,
Pūko debesis – žole po kojom,
Ir mergaitę, vardu Margaritą,
Kokią pats susapnuoti svajojau.
Margaritą – kaip vaikišką juoką
Ant uolos, po vaivorykščių tiltu...
Aš laimingas su elniais ten šokau –
Net apsivertė ežeras šiltas.
Ir vyniojos romanas nebūtas,
Bet buvo ten mano dangus...
Tik ėmė staiga ir pabudo
Nepažįstamas, liūdnas žmogus.
Ir išskrido malūnai, sugriuvo kalnai,
Apsupo lietus tartum tinklas...
Ak, kur tas žmogus? Kaip sugrįžt man
tenai,
Kur šokau kaip elnias laimingas...
Erlickas, Juozas. Žalias pareiškimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
Laikas
Laikas niekados nelaukia,
Keistas jis kaip sniegas –
Buvo, rodos, jo per daug –
Nebeliko nieko.
Laikas gydo kaip garstyčios,
Žeidžia tartum peilis
Ir, atrodo, kartais tyčia
Elgias atbulai jis.
Štai guli tu susiraitęs –
Gruodis, Gripo metas –
Šliaužia Laikas tartum sraigė,
Kojeles pametus.
Kai stotin vėluoji tu –
Traukinukas žiūri –
Laikas lekia tartum du
Tūkstančiai kengūrų.
Atsitinka, pasitaiko –
Laikrodžiai sustoja –
Nesustoja niekad laikas –
Bėga, nors be kojų.
Kur – nežino šito niekas,
Nieks jo nesulaiko...
Laikas niekados nemiega –
Jis neturi laiko.
Erlickas, Juozas. Žalias pareiškimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
Eilėraštis kraugerys
Ak, sakykit, brangieji, ar žinot,
Kaip kūrybinės kančios kankina?!
Kol eilėraštį šitą sutvėriau
Kiek man kraujo jis – chamas! –
išgėrė.
Kiek dienų ir naktų jis kankino!
Kiek man nervus ir skrandį gadino!
Mat poetas, – gal būt jūs ir žinot –
Nevalgo, kada įkvėpimas.
Aš Alyvų sodely kentėjau,
Ant parketo aš kryžium gulėjau...
O turėjau vis tiek parašyti
Eilėraštį. Ir būtent šitą.
Aš rašiau jį prie gęstančios žvakės –
Kaip pelėdai išsiplėtė akys.
Tarp vaiduoklių rašiau jį palėpėje –
Sąvartynan išvežti man liepė Jį.
Aš bandžiau jį rašyt rytui švintant –
Krito raidės kaip mūšyje krintama.
Aš bandžiau jį rašyti ant stogo –
Šešios raidės ir Daugtaškis sprogo.
Aš bandžiau jį rašyt šalia kapinių,
Pasigavęs nakčia juodą katiną –
Mėnesienoj raides juodas grūdau
Ir vis tiek teišėjo man... (?)
Tad sakau jums, jaunieji poetai,
Kad rašyti verčiau nepradėtumėt,
Užuot siuntę eiles į „Aitvarą“ –
Paleiskite gyvą aitvarą.
Erlickas, Juozas. Žalias pareiškimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.