tekstai.lt

Juozas Erlickas. Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai iš knygos „KODĖL?“ (1979) (2)

Helen Blinkevičienės rankraščių fragmentai

(Vadinamasis Viekšnių-Mytyščių periodas)

Vasara

(Pagal L. I. graviūrą „Kaip gražu miške“)

Man vasarą miške patinka –
Tiek daug visokių kirmėlių!
Ilgų gyvačių čia nestinga,
Anei gražuolių siurbėlių.

Štai lūšies viduriai išvirtę,
Ten raitosi riebus žaltys,
Ir klaidžioja tarytum girtas
Medžioklio sužeistas lokys.

Jei jam pakliūsi, drauge mielas,
Tave jis dailiai sudraskys,
Ir pagiedos už tavo sielą
Lakštingala Galvažudys.

 

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979




Margi drugeliai

Margi drugeliai sukas tarp gėlių –
Ir aš norėčiau būti drugeliu!
O tolumon pro šalį einant vasarai
Aš mėlynais žiedais papuoščiau kasą jai.

Bet numinti keliai į šilo tolumas,
Ir debesėliai šilkasparniai tolinas,
Svajonės gražios nuplaukė pavėjui –
Kur ta šalis, kurion patekt norėjau?..

Ir kaip saulėlydžiai užgęsta vakaruos,
Taip mūsų žygiai gęsta visados...
Norėčiau būt bite verčiau žiedelyje,
Arba akmenėliu šaltam upelyje, –

Bet jau upeliai baltus žiedus neša,
Riedės per žiedus šaltos šaltos rasos,
Ir mus gyvenimas nuneš kaip juos,
Ir mums kaip rasos – ašaros veiduos...

 

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979




Dedikacija Petrui Garnevičiui

Mano dienos jaunosios
Debesėliais suposi,
Nežinojo skausmo jos,
Žaidė šypsnis lūpose.

Kai per dangų plaukdavo
Debesys kaip gulbės,
Aš kažin ko laukdavau,
Vaikiškai apstulbus.

O dabar jau viskas,
Nieko nebelaukiu,
Sutrypti narcizai
Vysta po pat langu.

O širdy tik nerimas,
O širdy tik sielvartas,
Kurgi mano mylimas,
Kurgi mano Petras?

O čigonės būrė man,
Kad išnyks tas nerimas,
Kad išplauks jis burėmis
Vasarą į Nemuną.

Bet negrįžo Petras,
Tik praėjo vasara...
O per širdį – sielvartas,
O per veidą – ašaros...

 

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979




       Kaip aš mečiau rūkyti

       Atsitiko tai užpernai, gruodžio keturioliktą dieną, anksti iš ryto. Aš ėjau į parduotuvę ir gatvėj sutikau savo draugą Joną.
       – Labas rytas, – pasisveikinau.
       – Labas, – atsakė jis.
       – Kur tu, Jonai, eini? – paklausiau.
       – Į parduotuvę. O tu kur?
       – Ir aš į parduotuvę, – atsakiau. – Einam kartu.
       Mes užėjom į parduotuvę. Aš nusipirkau dažų. Jonas – sviesto ir laikrodį Kai išėjom paklausiau:
       – Kur tu dėsi, Jonai, sviestą ir laikrodį, kad nusipirkai?
       – Sviestą valgysiu, – atsakė Jonas. – O laikrodis šiaip reikalingas ūkyje. O tu kur dėsi dažus?
       – Duris dažysiu, – pasakiau.
       – Aha... – tarė Jonas, – vadinasi, taip... chm... Ką gi... O kur tu dabar eisi?
       – Namo. O tu?
       Ir aš namo, tarė Jonas. – Lik sveikas.
       Viso gero, atsakiau ir nuėjau. Lynojo.
       Štai ir viskas. Po to įvykio aš ir mečiau rūkyti. Tiesiog ranka nebekyla.

 

       Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979




       Į kūrybos kelią. Prano Blinkevičiaus lyrika

       Prano Blinkevičiaus kūrybą geriausia yra apžvelgti nuo aukšto Šaltūnų šlaito tyliaisiais vasaros šventadienių vakarais. Tada gražiausiai atsiveria akiai šios kūrybos kalneliai ir ypač lomelės, kurių yra iš tikro gausu ir kurios bendroje mūsų lyrikos panoramoje išsiskiria savo, pasakyčiau, antikiniu grožiu... Čia gali išvysti ir paprastą lietuvį artoją, besėdintį prie savo namų slenksčio ir geriantį skaistų natūralų vyną iš briaunuotų taurelių, ir jauną literatą, besisukantį Šaltūnų miesto aukštojoje visuomenėje, ir dar daugybę kitų, ne mažiau įdomių ir reikalingų dalykų, tame tarpe ir patį autorių, svajingai rymantį Centriniame pašte ir laukiantį perlaidos iš Redakcijos. Bet svarbiausia tai, kad į šio poeto vyriškai santūrų ir jaukų lyrinį pasaulį įeini kaip į kažką seniai pažįstama ir sava, kur, perfrazuojant paties Prano Blinkevičiaus žodžius, ,,dienos tokios keistos ir neramins“... Bet, kaip sakė vienas, – ,,imkit mane ir skaitykit...“

Su pagarba – Helen Blinkevičienė.       

 

       Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979




Iš Prano Blinkevičiaus sąsiuvinių

Mano rytmečiai I

Ką tik nulijo lietutis šiltas,
Einu aš gatve, lietpalčiu apsivilkęs,
Žmonės aplinkui, šypsodamies jaukiai,
Įstaigon, įmonėn, fabrikan traukia.

Man irgi noris su jais taip žingsniuoti,
Dainą užtraukti, kumštelt, kvatoti:
Šit aš praeiviui numušu skrybėlę,
Jis įkandin man kažką linksmai rikteli.

Suima ūpas toks geras, jog tuoj aš
Vienam trinkt per galvą, kitam gi –
                                            kyšt koją,
Senutė džiugiai sau ant grindinio šlepteli,
Net apelsinai pabyra iš krepšio.

Ak! Gera just šį jaunatvišką įkarštį!
Rods, taip ir stotum prie staklių žvalus!
Arba, sakysim, kabinoj vikšrinio
Spaudytum rankenas bei pedalus!

 

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979




Mano rytmečiai II

Susidūriau, kaip ne kartą,
Su Petru prie cecho vartų –
Ir galvojom, ką daryti,
Kad nereiktų krauti plytų.

Dviese nieko nenutarę,
Susimušę, susibarę,
Nenusprendę, ką daryti,
Išsitraukėme „Kastytį“.

Tik staiga ateina trečias
Ir pasako: ,,Vyrai, ką čia,
Sėdit, tylite abu,
Gal jau imsimės darbų?“

Po tokių kalbų prasmingų
Mes supratome, ko stinga:
Metėm vyrai visi trys –
Stojos pilnas butelys.

– – –
Vėl vartoju linksmas aš
C2H5OH.

 

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979




Eilėraštis šeštą valandą

 

                    Vedėjui P. Garnevičiui

Lygiai šeštą, arba prieš šešias,
Susimąstę, išdidūs ir orūs
Mes išeinam į pilkas gatves
Lyg iš glėbio brangios – iš kontorų.

Mes išeinam, kaip eina poetai
Vakarais iš kavinių, o gal –
Kaip nugriaudėja rūsčiai klozetai,
Kai virvutę patrauki atgal.

Ir iškyla trumpam atminimuos
Vėl vedėjo sugriaudžiantis bosas,
Stalas, antspaudas ir rašalinė,
Sekretorės pikantiška poza...

Ir panūstam grįžt, ryto nelaukę,
Sėst už stalo – ir kibti į popierius,
Taip kaip tūlas išgėręs į plaukus
Kad įkimba savajai moteriai...

 

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979




Eiliuoti priedai prie ciklo
„Nikotinas ir alkoholis ypač kenksmingi jaunam organizmui“

I. Dienų tas keistas neramumas

Tos dienos tokios keistos ir neramios,
Kada esi padaręs šimtą gramų,
O jei dar antrą šimtą padarai –
Nutrūkę grįžta vėl vaikystės aitvarai...

Ak, būna žemėj kartais švelniai keista –
Štai Petras duoda rublį ir nukaista,
Štai Bronka rita bonką naujo skysčio,
Ir nebeaišku – kur Viekšniai, o kur –
                                              Mytyščiai.

Bet ką čia slėpti – darom kartais gramą,
Štai atsisėdame teatro bufete prieš dramą,
Padarom gramą kitą – butelys,
Žiū, jau ant stalo tuščias begulįs.

Jis guli, kaip greta užsnūdęs draugas,
Mes kurį laiką sėdime nejaukūs,
Paskui kai kas lėtai nuo stalo kelias,
O kai kas pabando ir nuvirsta...

 

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979




II. Pamokymai brolio, važiuojant vežėčiomis vėlų 1962 metų vakarą pro Šaltūnus

Tykios dienos rudeninės,
Krinta kriaušės paskutinės...
– Pasakyki, mielas broli,
Kas yra tas alkoholis?

Daug aš apie jį girdėjau,
Straipsnį laikrašty regėjau,
Rašo – jis žlugdąs moralę
Ir žmogaus kūrybos galią..
.

Susimąstė brolis mano,
Vėjas plaukus jam kedena,
Ir pro vakarinę tylą
Žodžiais šitokiais prabilo:

– Kas tas alkoholis, vaike,
Tau geriau žinot nereikia –
Tai yra toks piktas skystis,
Prie kurio verčiau nelįsti.

– Tai kodėl tą skystį varo,
Jei jisai tiek blogio daro,
Ir kodėl jį geria žmonės,
Jeigu jis toks nemalonus?

Brolis cigaretę rūko:
– Čia, vaikeli, toks jau triukas
Kol tu jo nesi vartojęs,
Aš paaiškint nevalioju.

O kai kartą pavartosi –
Apie tai kalbėt nustosi.

 

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979




Sutemų sodai

Tyliai girgžda kaimo svirtys,
Tolumoj tik šunys loja,
Aš einu, žvalus ir tvirtas –
Mano širdį Ji vilioja.

Sutemoj paskendę sodai
Obuoliais nubarsto taką,
Ūžia vėjas; ir atrodo,
Kad Jinai kažką man sako

Ar sakys dar – apkabinus –
Apie savo meilę gražią, –
Ir įkris žvaigždė Aušrinė
Į pavasario miražą...

 

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979




Mėlynųjų rugiagėlių laukas

 

              Helen Blinkevičienei

Lyja lietūs ant lauko ražienų,
Sudraskyti voratinkliai trapūs.
Ko tu raudi taip gailiai, Helen,
Vėjui plėšiant pageltusį lapą?..

Nesakai... Užmiegi ir sapnuoji
Mėlynųjų rugiagėlių lauką,
Krinta šaltosios rasos ant kojų,
O pabudus – nėra ką pašaukti...

O aš vėlei tyliu, nes dabar jau
Nieko žodžiai padėti negali...
Vėl einu... Nežinau, ar tolyn, ar
Gal artyn, bet kažin kur – pro šalį.

Vėl žiūriu į ražienas išmirkusias,
Tartum pro aprasojusį stiklą...
Aš mačiau tave vieną akimirksnį
Ir žinau, jog daugiau nesutiksiu.

Užrakinti jau vartai į praeitį,
Surūdijusios spynos begirgžda...
Ir nežinome, kur benueiti
Per išbalusį rudenio žvirgždą...

 

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979




Serenada

Nuo medžių lapai šiandien krito,
Lietus praėjo trotuarais.
Kodėl, žavioji sinjorita,
Man pasakei „au revoir“?

Dabar tu tolimam Sorente,
Kur jis – to mūsuos nieks nežino...
Aš sėdžiu vienas tarp serbentų
Ir ilgesys mane kankina...

O lapai šnara nukritę –
Ji myli kitą...

 

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979




Rudens motyvas

Jau žydi po langais jurginai,
O ant žiedų – rytais šalna...
Ir vėsūs vėjai rudeniniai
Išlydi vieškelin mane.

Tylus, gelsvėjantis peizažas.
Ir mano profilis – ramus.
Ak, argi į jausmų garažą
Kas nors šiais bėgiais ves ir mus?

Tai kas, kad verkia man širdis,
Noktiurną graudų prisiminus?
Dar dunda žalias traukinys
Toli toli atsiminimuos.

Tačiau lange nuplauna veidą
Pavargęs rudenio lietus...
Kur tu eini, rudens keleivi,
Pro savo mėlynus namus?..

 

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979




Suprask

Aš stoviu jau pasviręs vienas,
Kaip gale lauko apynys.
Kur buvo meilės pilnos dienos –
Dabar juoda, baisi naktis.

Kodėl tu kitą pamylėjai
Ir jam linksma sakai ,,je t'aime“...
O tavo pėdsakai alėjoj
Apaugo verkiančiom žolėm.

Žinau, kad aš nemoku šokti,
Ir gal nesu toksai gražus,
Tačiau, brangi, ne vien tik šokis
Gyvenime yra svarbus.

Gyvenime svarbiau kas kita:
Teisybė, Meilė ir Dora.
Jei tu suprasi tiesą šitą,
Galbūt surasi dar mane.

O gal ir ne...

 

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979




Praradimai

Vakarą vėlų vėjas pravirko,
Aš išeinu kaip klounas iš cirko.
Gatvė tokia tuščia ir nyki,
Leisk man paklausti – kur tu eini?

Leisk man paklausti, žavi sinjorita,
Ko gi tie lapai nuo medžių nukrito,
Ko taip ieškojo širdis ir nerado –
O, mano meile, šaly Eldorado!..

Tenai, kaip rausvas žiedas azalijos,
Žydi mergelė vardu Rozalijos,
Aukso lenciūgais meilė manoji
Ten it skaisti žvaigždė spinduliuoja.

Tačiau, kaip liūdnas paukštis po tyrus
Blaškosi širdis, skausmą patyrus,
Ir tik naktim pro sutemų ruožus
Aš dar sapnuoju mylimus bruožus.

Ak, dar sapnuoju, ranką dar spaudžiu,
Bet sielvartingais aidais atgriaudžia
Žinia baisioji, bangom atplūsta, –
Ir aš sutrikęs slepiuos tarp kopūstų...

 

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979




Aš sapnavau

Aš sapnavau, kad skaisčios mirė viltys,
Ir išsigandęs tykiai nubudau –
Ir pas tave svajonių tiltais
Kartu su vėju nuskridau.

Bet vėjas tąsyk baisiai menkas pūtė
(Maždaug kokie du metrai per sekundę),
Ir kai aš atvykau į tavo butą,
Čia išgirdau tik liūdną tavo skundą.

Gulėjo viltys, dailiai pašarvotos,
Ir išvaškuoti buvo jų kūneliai,
O tu stovėjai veidu nupudruotu
Ir skambinai koridoriuj varpeliais.

Paskui kažkas mosavo smilkytuvais,
Ir muzikantai triūbijo pavargę,
O du sparnus nuleidę albatrosai – aš ir
                                             tu – mes
Prie juodo karsto tyliai tyliai verkėm...

 

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979




Atsisveikinimas

Krinta ant kryžių lietus įkyrus, monotoniškas,
Paukščių balsai tolimi, tolimi ir lakoniški.
Žengia per žemę ruduo, aukso šarvais
                                                  šarvuotas,
Ten, kur kadaise mes plaukėm ant vasaros
                                                           luoto.

Ten mano meilę nusivežė senas tramvajus,
Tu dar žiūrėjai, prie stiklo priglaudusi veidą.
Vėjas nešiojo alyvų lapus trotuarais
Saulei gražiai, lyg senoj Palangoj, nusileidus.

Mano meilei smuikavo pražilęs ir verkiantis
                                                     elgeta,
Per įkyrų ir šaltą rudens nesibaigiantį lietų
Aš nusivedžiau jį su savim vėlų vakarą,
                                                    paliktą
Seną smuiką užklojęs apvytusiu lotoso žiedu.

Mano meilę lydėjo tik tolimas gervių
                                            girksėjimas
Per išbalusį dangų į pietus – į pietus –
                                            į pietus – –
Pasakyk, nepažįstamas, liūdnas ir senas
                                             rugsėjį, man,
Kad pavasarį grįžta visi, kas rudens išlydėti...

Bet vietoj atsako skamba skaudus ir negyvas
Šito rudens banaliai abejingas motyvas.

 

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979




       Kaip aš kuriu

       O kuriu aš labai paprastai. Visų pirma su pilietine aistra išplėšiu iš aplinkos gabalą gyvenimiškos tikrovės ir ištirpinu ją nedideliame aliteracijos kiekyje. Gautą tirpalą sumaišau su metaforom ir simboliais, pagal skonį pridedu alegorijos, rečiau onomatopėjos. Vis ką supilu į savo pasaulėžiūros prizmę, užpilu liaudies šnekamąja kalba, suplaku ir pastatau ant kūrybinės ugnies. Dėl viso pikto įmetu vieną kitą paradoksą. Kai užverda – nukeliu ir ataušinu. Ataušusią kūrybą apibarstau sinonimais ir epitetais, kartais net palyginimais, po to supjaustau eilutėmis ir tvarkingai sudėlioju į siužetinius rėmus. Tada pasikinkau Pegasą ir nuvežu į kokią nors redakciją. Ten viską paima ir pasako: „Užsuk po savaitės“. Aš užsuku. Tada man viską grąžina ir sako: „Jei gali nekurti – nekurk“. Aš padėkoju, parvažiuoju ir vėl kuriu. Nes negaliu nekurti. Kai prikuriu labai daug – išnešu į kiemą, sukraunu į rietuvę, pasislėpęs už tvoros atrenku krūvą aštresnių satyrinių vaizdų ir pradedu skaudžiai pliekti praeivius. Nesvarbu – pažįstami ar nepažįstami, vis tiek man malonu.

       Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979