Zaratustra kvatoja Nyčei į veidą

krištolo taurėn pasimerksi
magnolijos virpantį žiedą
žodis po liežuviu sutirps
– toks trapus ir šviežias sausainis
lange mėnulio zuikutis
atspindės tavo rožinį sapną
ir nieko neatsitiks
nepabusi – pabusi kortas
dėlios tavo Dievas kurį
paėmei įkaitu žemėje
ir neperspės tavęs filosofas:
– ne šitaip reikia užmigt

Išsivaduoti

Štai mano žiūrėjimas
išvogtas
trys naktys
o dienos netalpios
naujausių žinių sąvartyne
o ašaros
tokios ir taip
lyg nusišlapintų
Europoje trys kanadiečiai
Akys žiūrėdamos anka
saulėlydį komentuoja
jūrų laivyno vadas
dar vakar
išėjęs į atsargą
Kam nebėra horizonto
kai čiabuviai
kantriai ieško
dar nesupuvusių užrašų
kai vėliavos
iškeltos aukštai
ir galvos aukštai pamautos

Dialektika

dieną nenoriu dangaus
visur buvojantis dievas
yra tik daiktas
greta manęs
po manim
už manęs
aš galiu daiktą išmesti
ir jis nebeteks manęs
bet naktį daiktai
apleidžia mane
be jų aš tik
dievas
nukryžiuotas
erdvės baimės
be jų man niekas
nenukala kryžiaus

Sugrįžimas

sudūlės
medinė gelda
žvelgs negyvos
žirgo akys
mįslę mink
neatsakyk
tau įpilsiu
vandenėlio
juo parėjęs
prisiglausi
prie betono
...ne akmens – – – –

Prisiminimai apie Tėvynę

laimėtojai
ir laimintojai
prekiauja žvirblių liežuviais
sugužėję į niekieno turgų
išgirsta kad nėra
kelio
atgal

Vakaro sutikimas

trys peiliai
į sopulingąją širdį
tylus inkliuzas
glitus
aukso obuolys
žemės angelo delnuos
narciziškai
dailina savo švytėjimą
ak mėnesėli
(trumpas atsidūsėjimas)
gedėjimas ar gašlėjimas
durims užsivėrus
į rytą

***
to nebuvo iš viso –
nes laikas yra turtingųjų
o gralio taurė atitenka
iš luomo į luomą
net paauksuotos švytuoklės
paliečiamos piršto briauna
pradeda laiką
naujagimiui antikvarui
– džiaugsmo ašara
atsidavusi vėjui klausa
ir akis švelniai slystanti
laiko kontūrais
visa iš nebuvimo to

Drungytė, Erika. Tiksli žiema: Eilėraščiai. – Kaunas, Nemunas, 1998.