NESKAITYK

Nebesako eilėraščiai nieko
tiems, kas mirė juodojoj dienoj.
Kaip erškėtis iš vasaros sniego
prisikėlęs buvai amžinoj
nekaltybėj pavasario vieno...
Kai lakštingalos galvą nukirs
purpurinėj ugnies mėnesienoj
juodas budelio žaibas – mirtis,
kai iš tavo akiduobių žvaigždės
virš visų pragarų sužėrės –
praregėsi: jų ašaros žeidžia,
kai – aukodami grobį žvėries,
iš liepsnojančių dūmų išėję
į pasaulį, kartos: amžinai
jūsų žodžiuose mirė šventieji...
kas prieš ašarų kalną kalnai,
spinduliuojantys meno paveiksluos,
nutapytuos gyvačių nuodais...
jūsų mūza pro viešnamius vaikšto.
Tu, beproti, nuo meilės žudais?
Atsigulki ant amžino tako –
žengia žvanga aklųjų minia...
ko eilėraščiai jiems nepasako –
jie kloakoj girdės. Nežinia,
ką poetas iš meilės nužudo? –
vien save – į žodžius nutekės
jo liepsnojantis kraujas. Už Judą
pasikarki – gal jis patikės,
kad už trisdešimt aukso kasyklų
nenupirksi tu žodžių, kuriais
jau pasaulio kančias išsakytum.
Žodžio mėlyną vyną dareis...
nebesako eilėraščiai, tyli –
tiems, kas gimė juodojoj nakty.
Žvaigždės, žvaigždės kaip ašaros gilios.
Nesapnuok... neužmiršk... neskaityk.

DABAR

Dabar, kai išmintis yra – sustoti
visatos kryžkelė; prie nykstančio erškėčio, –
kalbėk, mirtie, išniekink mano protą,
kad aš su savo siela suartėčiau, –
ne kartą baltu ji vadino juoda,
žydėjo su žvaigždėm, paskui – užmynus
gyvatę alkaną, – patyrė nuodą,
iš savo meilės – meilės paskutinės –
ji tvėrė stabą... viskas išsisklaido
su tavimi, o mirtingasis kūne, –
ištvėrei mano sielą tarsi žaizdą...
išsižadėsiu aš tavęs viršūnėj.
Dabar, kai išmintis tarytum skrieja, –
užburto rato erdvę sutvertieji
sapnai užpildo... tylinčio erškėčio
vaiski žydrynė žieduose ir žemės
gaivi rasa, o mano akys sausos.
Tylėk, mirtie, kai mano sieloj gema
benuodis įkvėptos pilnatvės skausmas.
Dabar, kai išmintis yra didžioji
minties ekstazė, sielai įsiūbavus
visas galias, – tu protą suvedžioji,
gyva mirtie... kiekvienas tau kaip savas.

SPIRITO LIEPSNĄ IŠVYDĘS

Į beždžionžmogio kaukolę slėpęs nektarą, – kadaise
filosofas jį uždegė, – spirito liepsną išvydęs,
antžmogio dvasią regėjo... Fatališkas žaismas,
gėrio ir blogio anapusiai, būtį prakeikę... būtybės:
Dievas yra su mumis! – ištarė, aidas kartojo.
O beprotybės tamsa, tuščios pamišėlių akys...
Juos pakerėjo mintis, pranašo lūpom tartoji?
Tu, Zaratustra, sakei: Liūtą prarijo gyvatė.
Antžmogiai... šviesūs plaukai, sudrumstos kaukolės – tarsi
degti nektarui?.. nakčia jį filosofui ragauti?
Grožio žiaurumas teisus, kančios nuskaidrins katarsį... –
žmogžudį kalbins nakčia dievas – mąstytojo griaučiai.
Meilė yra su mumis... – Frydrichas, knygą užvertęs –
tarsi nektarą paslėpęs, – tardavo: „Tylinti frazė.
Dievas? – jis mirė žmogum... neprisikėlė – neverkite!..
Su devynioliktu amžiumi baigiasi Žodžio ekstazė...“

***
poete
susirink savo dovanas
išsinešdinki iš pasaulio
to modernaus vienuolyno
beprotnamio namo
kur ant stogo gyvena
dvigalvių chimerų vaikai
ir karališki sfinksai
išsinerki greičiau
iš gėlėto besparnio drabužio
nusipinki vainiką iš dulkių
ir lakštingalos plunksna rašyk:
Aš mylėjau tave už visų realybių ribos
tarp sparnuotų žalčių tu žaidei
paskutinį nežemišką teismą
tu papūgos narvelyje šokai
žydėjai nuodais
pomirtinio nematomo grožio mergaite
mano mūza iš kraujo ir saulės
lelijų fone
tu buvai vienišesnė už lietų
kai rytietiškos karvės
rupšnojo senų foliantų lapus
aš nuplėšęs nuogųjų karalių
drugių sparnelius aš mylėjau
vienuolyno pavėsyje melstis
šikšnosparnių dievui
ir juodai savo siaubo madonai
tat buvo mirtis
ant slidaus pamaldaus ešafoto...
poete sakau susirinki
pabalusias plunksnas
ir šok į karališką saulės vežimą
te dangina tave
už visų realybių ribos
su vienuoliška meile

ILIUZIJA

tarsi pragaro dulkė
pažeminto vergo širdis
ir lipnus mėnesienoje šilkas
voratinkliu leiskis žemyn
ligi saulės šaknų
atsiverki sustingusiam dangui
ir gili kaip žvaigždė
atsisveikink
su proto žaislais
išardytais vidurnaktį
smingant į pelenus žolei
tavo alkanas skausmas
it kraujas padvelks geležim
ir ledinių griuvėsių tyloj
iš voratinklio siūtas drabužis
gal atskirs tavo kvailą nuogybę
nuo dulkių miglos
bet sudaužantis laikrodį
žengia per tavo sapnus
ir nuplėšęs sparnus
atsispindi grubioj mėnesienoj
kur lelijų šalnos nutvieksta
tu sustoji sustoji tarytum
niekada nebuvai ir nebūsi
pažeminto vergo širdis

PILKOJI VALANDA

Kai baltas kaip žvaigždė, iš sapno išvarytas,
prieš juodąjį sustos regėjime, kurs mainos, –
jų dvikova niauri, bekraujė – o tarytum
du stingdantys pradai į branduolį sueina.
Baltasis kirs žodžiu, juodasis kalaviją
sugniauždamas tylės ir – šviesoje apgirtęs, –
į baltąjį nukreips: Tau sudrumstą leliją
ant kapo sodinu, – išgerk už savo mirtį – –
Kas dvikovą regės tarytum žaismo kaukę,
bus pasmerktas, deja, – abu jie, nugalėję
viens kitą mintyse, – nemirtingumo laukia,
sustingsta judesy tarytum suledėję.
Baltasis nuolankus, juodasis nusivylęs, –
jie amžini nūnai, – ir veiksmas jų – bevaisis,
nes amžinybė – tai, ką žmogiškai jie myli –
ir žaidžia kaip dievai ne savo sodo vaisiais.
Baltasis amžinai prieš juodąjį – juodasis,
o juodojo mintis: aš amžinybėj tyras,
aš nieko negaliu prieš to vaiduoklio dvasią, –
jis barstosi žvaigždėm, sau būdamas vampyras.
Aš nieko negaliu! – baltasis tesumoja.
Kaip sapną pamatau jų dvikovą bežadę...
Kiek balto manyje – kiek juodo? – pagalvoju –
ir auštant pavirstu į pilkalapį medį.

BUDA IR VEIDRODIS

Į stiklo kalną – veidrodį pažvelgęs,
aš praregėjau: žydras vėjo dalgis
tarp gaivalų, o mano sielą kerta
grubi jėga, pasaulių dulkės krenta
į mano pėdsakus, žvaigždynai blaškos, –
aviliuose raudonas tampa vaškas,
o bitės šoka tarsi aklos paukštės...
daiktų pradai, jų sudrumstasis aukštis
į veidrodį kaip narvą štai patenka,
o aš jaučiu visatos pulsą rankoj
savoj, kai veidrodžio stikliniuos kloduos
palikdamos žvaigždėtą savo odą,
lemties gyvatės žvalgosi virš visko –
jų prakeikti nuodai lediniai tviska,
o aš klausausi, kaip daiktų griuvėsiuos
kankinasi tylos dvasia... mylėsiu
kiekvieną žemės kūdikį... į stiklo
beprotiškai meluojančią skaistyklą
patenka jie – į nykų sapno rojų,
praranda išmintį – minčių tikrovę,
patampa atspindžiais, kai iš visatos
kitus pasaulius mano akys mato.
Į stiklo kalną – veidrodį – ant jūros
geltono kranto aš žvelgiu... tarytum
iš paukščių kraujo ateitį išbūrus,
tylėk, į sarkofagą uždaryta
mirties dvasia... aš nebijau už stiklo
žydrų, belangių, spindulinių sienų
regėti ateitį – ir jos skaistykloj
su pranašų minia tylėti vienas.
Erdvi tyla, kuri ištarti moko:
pasaulis amžinas, kol saulė žėri...
mylėk savy sparnuotą nieką – žmogų,
kuris daiktų viršūnėj atsivėrė.

Cieškaitė, Gražina. Auka žvaigždžių vainikui: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.