Valdas Daškevičius. Nuotr. autorius R. Tumasonis       Trečioji Valdo Daškevičiaus poezijos knyga „Netiesioginiai įrodymai“ yra brandi keliais atžvilgiais. Poetas rašo savitai, ne kažkam ar dėl kažko, bet spaudžiamas vidinės spyruoklės. Jam rūpi etinių vertybių likimas, dvasinė tapatybė.

       Nebijoma skaudaus atvirumo, kita vertus, konstruojama išradinga metafora, nevengiama drastiškesnio kalbėjimo būdo. Autorius derina tradicinę ir modernią stilistiką, tarp jų tiesdamas vidurio kelią.

       Rinkinio eilėraščiai rašyti ir perrašyti, ieškant tiksliausio žodžio, optimalaus grafinio vaizdo, siekiant kondensuotos raiškos. Taip atsiranda tam tikras kalbos asketiškumas žodingame dabartinės poetinės kūrybos kontekste. (Vilius Gužauskis)

 

 

      

       smilium ant delno

      

       neatsimenu kiek man metų

       tačiau geidulingasis

       pučia savąjį ragą

       neatsispiriu

       atsiduodu jo muzikai

 

       nuolat esu nėščia

       ne iš čionai

       gimdau žvelgdama į zodiaką

 

       bręstantis vaisiau

       ką burbuliuoji

       vandenų prisisiurbęs

       ką ten žymiesi smilium ant delno

 

       motin

       skaičiuoju laiką tarp sąrėmių

       užrašinėju

       tavo šauksmus dejones

       atodūsius

 

       poezija tai vadinasi

 

      

      

       avelės puota

      

       jau klonavo makaką

       rikiuojas į eilę

       šimpanzės orangutangai gorilos

 

       pats laikas mėgautis

       tapatybės teikiamais privalumais

       greitai ir mes

       būsime pakviesti

       į avelės puotą

 

       tačiau jei ateiviai iš kosmoso

       vardu elohim

       mus iš tikrųjų konstravo

       pagal savo pavyzdį

       turbūt

       negalėjo klysti

 

       jei klydo vadinas žinojo

       gimtoji klaida

       vienintelė tobulėjimo galimybė

 

       ar ne todėl ir verdame velnią

       mėgintuvėliuose

 

      

      

       kaktomuša

      

       žvilgteliu į sutemusį stiklą

       matytos akys

       ašaroto berniuko įniršusio vilko

       matytas

       drovus kiek ironiškas šypsulys

       matytas

       smakro griovelis

       įspaustas ryžtingų protėvių

 

       ak žinoma

       čia juk tas

       be kurio nežiūrėčiau

 

       surėmę žvilgsnius

       stovime

       nesitraukiame nė per plauką

       mylėdami bet pasiruošę

       griebti

       vienas kitam už giesmės

 

      

      

       infekcija

      

       šnervėje nosies

       iškilo pūliuojanti šunvotė

 

       chirurgas

       rėžė tiesiai

       esą

       kažkuris iš saviškių

       manęs nusprendė atsikratyti

 

       sveikąja šnerve kvėpdamas orą

       užuodžiau dvoką

       sklindantį iš antrosios

       šnervės

       tiksliau

       iš smegenų iš lyties iš pilvo

       iš viso kūno

 

       nepaisant to

       operacinėje

       vyliausi

       jog turiu giminaičių

       artimesnių už save

 

      

      

       ryšulys

 

       iš pradžių ji slėpė lėles

       pieštukus

       vaisius šokoladą

 

       kai suaugo

       slėpė mintis ir emocijas

       meilužius

       meilės korespondenciją

       brangenybes ir vyną

       kuriuo

       svaiginosi slapčiomis

 

       susenusi

       slėpdama negaliojančius vaistus

       pradingo

       tarp sunešiotų drapanų

       nebeužteko

       atminties ir jėgų atsirasti

 

       kada nors

       šlumštels iš kokio užkaborio

       nepakartojama

       paslaptingoji jos esatis

 

       aplinkiniai

       neatpažins kam priklausė

       pradvisęs pelių šlapimu

       ryšulys

       su tuščiomis dėžutėmis

      

      

      

       vis dėlto

      

       nusileidus vokams užplūdo

       ne avys

       besiganančios po žvaigždynais

       o piktų

       pagiežingų iki beprotybės

       esybių veidai

 

       būdami šešėlinės prigimties

       jie panėšėjo

       į žvėrių snukius

       su žmogiškos fizionomijos atributais

 

       nesuskaičiuojama jų gausa

       vaipėsi demonstravo

       įvairovę

       klaikiausių grimasų

       regis kylančių

       iš sielvarto ir kančios

 

       atsimerkus

       taip pat jie matėsi aiškiai

       šliaužiojo

       ant lubų sienų grindų ant daiktų

       ore

       naktis ir diena

       nedarė jiems poveikio

 

       dingojosi kad agresyvios esybės

       byloja man apie mirtį

       klydau

       bauginama sąmonė renkasi

       lengvesnius variantus

 

       vis dėlto

       siaubingiausia yra neišnykti

 

      

      

       mylimoji

      

       žvarbios mylimosios plaštakos

       šildžiau alsavimu

       apledėjau

 

       drumzlinos mylimosios akys

       neįžvelgsi soneto

 

       kalėjimo kamera mylimosios siela

       dviem

       nelaimingiems

       balandžiams

 

       įkapės mylimosios kalba

       esu

       jai prisiekęs miruolis

 

      

      

       karalienė ir prezervatyvai

      

       atskrido banknotas

       su jaunos karalienės atvaizdu

       išvykdama į kurortą

       porelė

       paliko pinigą

       prezervatyvų dėžutėje

 

       sugrįžę

       jie purtė žodynus

       rovė kambario augalus

       plėšė parketą

       ardė lovą

       draskydami sau nuo lūpų

       šašus bučinių

 

       tuo metu banknotas

       išskrido nepastebėtas

       į savartyną

       valkatos

       pasantykiaus

       karališkai

       prie nemirtingos stipenos

 

 

      

       fu

      

       mylimoji ėmė

       kvėpintis saldžiais kvepalais

       vaikštinėti

       kaip operos primadona

       svilinti košę

       erotiškai lyžčioti dubenį

       riaugėti

       siusioti neužsidariusi tualeto

       kasytis tarpukojį

       sportuoti skrajoti negrįžti

 

       sudėvėtas girtas klarnetas

       žilstančiai paauglei

       plerpė

       kreivas natas

       apie nerūdijančio plieno

       spyną

 

      

      

       sąlyčio taškas

      

       moteris užsimerkia ekstazėje

       vyras

       vyzdžių ašmenimis

       įsiskverbia

       ne į abstrakcijos rūką

       bet į metaforą

 

       ir abu jie regi

       tą patį

       Idėjos Autorių

       norintį kad gyvūnai

       nusivilkę kailius

       išmoktų

       mylėtis misionieriškai

 

      

      

       dvivardis

      

       iš olos išsiritęs penktadienio pilnatį 

       tykštant vandeniui

       ant momenėlio

       spygliuotą vielą ištempiau

       tarp artimųjų

       jų širdyse prisėjau

       nelabųjų svidrių

       prakeiksmų degutu ištepliojau burnas

 

       vardas šventojo kilo prieš vardą valdovo

       iš meilės man

       grūmės pulkai kareivių

       riedėjau

       žalias niekieno obuolys

       per ugnį ir kraują per purvą ir speigą

       tolydžio saldėdamas

 

       vardai susipynė

       suaugo kaip šaknys

       bet užmaskuotos duobės

       tykoja žingsnių

       klaidžiuose rūsiuose bevardės pilies

       aklas vynas

       rūgsta tebekovoja

       nesuvokdamas

       nei kada nei su kuo nei kodėl

 

      

      

       matrona

      

       dailiausia diskotekos panelė

       prie jos

       net spuoguotoj vaizduotėj

       drovėjausi prisiliesti

       jau matrona

       suapvalėjusiom formom

 

       po metų vaininkais

       ji man atsiduoda

       geisdama

       susigrąžinti

       ankstokai prarastą nekaltybę

 

       tą mirksnį

       kai prasilenkiame gatvėje

       vienas kito

       tarsi nepastebėdami

 

      

      

       kartojimas

      

       plaukiu lengvesnis už orą

       pro tvenkinį

       kupiną atspindžių

 

       man jau nepriklauso

       veidas vanduo pakrantė

       ant siūlo

       suvertos

       išvyniotos ritės

 

       virgulė atveda

       prie pamatų

       apžėlusių varnalėšom

       plaikstau

       išplyšusius puslapius

       neįskaitydamas savo rašto

 

       statytojui

       paduodu šamoto plytą

       dažnėja

       menamo kraujo tvinksniai

 

      

      

       be penkiolikos penkios

      

       paukštukas įsijungia

       be penkiolikos penkios

 

       kofeinas

       pulsuoja smilkiniuose

       sušlamšti

       kukurūzų dribsniai

       baigėsi cigaretės

       primėtyta

       juodraščių gniužulų

 

       mielai nušautum

       neužsičiaupiantį

       romantizmo klasiką

 

       eilėraštis

       sustojęs kaip skrandis

       nebeįsiūlysi

       šviežiausio saulėtekio

 

 

      

       aštuoneto formos riestainis

      

       prieblanda

       bet nei rytas nei vakaras

       veikiau

       nesamasis laikas

       nešiausi

       portfelį ir užuolaidas

       kuriomis

       norėjau nudžiuginti langus

 

       kažko dar trūko

       pravėriau

       duris į kvapnią cukrainę

 

       šnekas praeiviai

       nevisprotis

       klūpi baloj tepaluotoj

       taškosi

       pasipuošęs

       kostiumu ir kaklaryšiu

       graužia

       aštuoneto formos riestainį

       trupinius

       rinkdamas saujon

 

 

 

       už spintos

      

       dėl savo žūties kaltinu ra

       jis parašė

       nervingu braižu

       popieriaus skiautėje

       ir užmetė ją už knygų spintos

 

       saulėtą rytą kaimynas

       išvedęs į lauką šunį

       rado lavoną

       nukritusį

       ant žydinčio erškėtrožės krūmo

 

       policija nesidomėjo mitais

       juolab kad žudikiškas veidas

       spinduliavo

       idealia nekaltybe

 

       koks trumpas vardas

       nustebo naujieji buto gyventojai

       išnešdami

       išardytą ankstesniojo spintą

 

       didžiulėje vejoje

       nesustodama ūžė žoliapjovė

 

       Valdas Daškevičius. NETIESIOGINIAI ĮRODYMAI: eilėraščiai. – V. : Homo liber, 2009.

 

       netiesioginiai_irodymai