***
Pilvotą būdvardį,
mėlyną statinę pilną drožlių –
šiandien viską galima išsiuvinėti.

Šuliniai gilūs palei vidines sienas,
kaip skaidrūs kurmių kūneliai lietuje –
vaivorykštė virš beprotnamio.

Kaip durys visuomet atviros,
Loros baltos begonijos –
ant palangės.

Rodyklių pusiausvyra atsibosta –
pilkas švino rutulys
ant laikrodininko svarstyklių lėkštelės.

Kaip neužleisti statybos aikštelių
rajonų pakraščiuos
rudeniu persivilkusiam driežui.

Nendrynan
pūkšteli grumstas –
sudie, ramybe.

Matuojasi batus
rainas šaligatvis
maunasi praeivių žingsnius.

Žinia pilkšva kaip laikraštis,
misteriškasis tūze,
bet koks išties stambus šriftas.

Beržai svyruoja –
lingu suole
lingu juodam.

Renuariškas vaiko žaislas –
vata iš po palangės kyšo.
Pusiaudienio lyrika.

Skalbėjų rankos –
vienintelės eilės.
Miltelių putos – žodžiai.

Tu ir pati nesuprasi,
ko aš tavin prileisiu –
kokias dėmėtas lydekas.

 

Dambrauskas, Raimondas. Pasauliui visas vaizdas žinomas: Eilėraščiai. - Vilnius, 1998.




O...

Šiuolaikinė duonkepė
įtraukia ir išleidžia produkciją –
taip juda namo svečiai

benosiai kankiniai
beakiai asmodėjai
sklaidaveidės sielos

o laikas
šunsnukis ir aferistas
varva be paliovos

o peilis auksaburnis:
rūkyk ramiai savo šešėlį
o juodą medį
o atvertą stalčių
o oranžinįžalią
virš grumsto
ant veido
po saule
peleną

o netrūksta tik dangaus ir žodžių
tai tiek pastelės: balkšvutėlės nurudę
erškėtrožės adatos – druskos stulpus
paplauna nutekamieji Heraklito vandenys
jokios nuošalės ant papilkavusio asfalto

ieškau žalios šviesos
dialogo pradžioje
niekada netrūksta tik
dangaus ir žodžių

viršum beprotnamio
vakarą oranžinį
suoliukai medžių

o viršum jų
šaknys durpinės
rudsvos ir drėgnos
skverbias apgraibom
pro mintis

o ruduo nėra skurdžius
nors varnėnai tupi
ant nuogų kraigų

o rytmety gyvenimu džiaugiasi
sniego besmegeniai
šlavėjas jiems panosėj atpusto
sausą šaligatvį
atpusto su šluota
lūžių karklo vytelių

o pravira žvėries burna –
šešėliai
tarp žolės
ir asfalto
lūkuriuoja rūko

šnabždamės trumposiomis bangomis
vasarą sekmadienį
nuslopus radijui

o erdvinį dangaus kiemą
su stovėjimo aikštelėmis
ir smėlio dėžėmis
driekiasi ir atspindi
plunksninis dievo pamušalas –
sniegas

o šeštadienį
vos apšviestas besmegenis
tyli sau į vidų

o aštrus kampas
ne vientisa laužtinė
tik aibė priešiškų strėlių

o audinys kraujo
prakaito alkoholio
meilės žuvų ant molo
raibsta srovėm

o lipnią
idiotizmo siūlę
sunkią plaštaką
leidžiu pasroviui –
laivelį iš vatmano

o žaliam lietuje
dygsta ant šaligatvio
basos kentaurų kanopos

o durys apaugę grybeliu ir mirėsiais
vogčia stebis
kaip metai nekeičia krypties

o glėbį enciklopedijų
pavasaris ištirpdė
juoko kąsniuos

o regėjimas užpildo
tarsi skrynią kausto tylą
o metafora kremzlėta
su vienu sparnu pakyla
o iš nugaros taupyklė
pameta kvailai centus

o viskas išklota
organinėm medžiagom
sukalta tepaluotom vinim
prijungta prie srovės –
negali būti kontakto

o pro viduržiemio pusnį
pro apsiblaususį troleibuso langą
užmigę erdvės
be jokių klaustukų

nepamiršk sapno šulinio –
šnabžda lūpos
lyg brėžtų naktį

o kūnams sutilpus
į didžiulę šeimyną
gorgonės galvą
gelsvą beržo lapelį
gumulas gerklėj lyg būtų
parašyta svetima kalba

o laimė neturi šešėlio
neturi neturi
o jeigu ir turi kažką panašaus
tai į kuprotą iš matymo nuodėmę

o geltoniems asteroidams krintant
raudonai ir baltai vynui liejantis
mėlynas šalmas švyti

o krosnys pakurtos iššauna
skaidrią žliugę – taip dangus
melsganas už delno laikos

vėda neišjungia
kondicionierių muzikos

popieriniai pilki gniužulai debesų –
stiklinės pilnos mėlyno alkoholio

vyksta žiemos byla tirpstančiais žodžiais
ir kam apsvaigo galva –
teišlipa pirmas

o tam ir laikau iškėlęs sakinį tylos
virš įskelto šaligatvio raižinio

sėdžiu ant sofos
kaip laikrodžio vidury
o už lango sukas pasaulis

kambarys prikaltas prie rozetės
veidu į saulę
kojomis – rūsiuos

kas žaidžia parke badmintoną
kas kasa naglį

kaip saulės krosnis
mėnulio sapnas
lietaus spenelis
sniego lopas
žemės drėgmė
gruodo skausmai
širdies cimbolai
vyzdžių anglys

o tokia tamsa tokia tamsa
ir nežinau net kaip tai pavadinti
kad rodos iš ausies kriauklės gertų
kažkas kažką pirmykščio nuodėmingo

o telefono ragelis vos atpažįstamas
kaip aukso veršis saulėj galvijas
ar paukštis mėlynsparnis saujoj

o rusvi saulėlydy šešėliai
(sukruvintos prieškambario rankenos
suodžių išbalinti lapai)

o grįžulas o kosmosas artojas
o piligrimo ratai šviečia
kaimietis pagėręs
kišenėse po alyvinį obuolį laiko

o cigaretės filtras
ant gaidžio kalnelio
didžiulis
lyg pro lupą įžiūrėtas

o kiemas išgrįstas
juodu silikatu
ponai laikrodininkai
sukas
ratu

o apibintuotas bėga palei sidabrines egles
prie kelio prišašęs kruvinas voras
sniegas tirpsta su vienąkart matyta moterim
(vardo dabar neatsiminsiu)
strampui iš vandens šypsant

o žiema irsta
per liaunus sudrėkusius
liepų klubus

o išvargintos smegenys
rieda grindinio akmeniu
apvaliu

o kaip vabalas kojom – šaknelėm
taip ir beržo pliauskos
pelenai nuorūkos

taip šaltukas laiptinėje
kvepiančioje muskato riešutu

o be balų folianto
be kreidos kauluose
susitrauksiu ligi dulkių debesies

o atsiraitojęs rankovę ligi tatuiruotės
kaire sugaunu lydį –
bet gal tik žolės taip susimąsčiusios

o kažkas į mane šnairuoja
kaip pakelės akmuo –
paspiriu ežį

o atsivėrusią žalią žaizdą
maitina raidės
protingom akytėm

tvoros pilko nuskalauto medžio
kraujo ratas išcentriškos galios –
reik susikaupti

o virš galvų
groja elektra dangų –
tilindžiuoja gaisrininkų kartys

o pilkas ledas ežeras
persirengimo būdelių veidai –
kvailas visos dienos maršrutas

o varveklis balkonas susigūžęs
o šaltis plaktukas
fajetonas surūdijusiom lingėm

o ryžtingi ir slidūs
žingsniai per slenkstį bažnyčios:
„ing ščieslivystės“

o lošimas
fantasmagoriniais koziriais
verčia pasiduot šalną ant bijūnų

o zoologijos sodo topolis
atšipusios žirklės
parduotuvėj nėra elektros

ant lietvamzdžio pasikabina švarką
krūpčiodamas nepatikliu žvilgsniu
geria savo alų pijokėlis

akmenys sugniaužę kumščius
o rodos kviečia prisėsti

o ateities giljotina
po švytrine arka

o ant garažo metalinio stogo katės
graužia rudenį – dar liko juodsvas
pelenuotas beržas

o grįžtančiojo akiniai
sublyksi mėnesėti palei upę
o prieblandos sidabras dilgsi laukdamas
kad oras ir kaulas persilydytų

o viršum knarkiančių vorų
žlibas žvaigždes pakabinu
ir Dievas paslėptas
mūkia

kvepia žemė gruodo kepalu
jau brėkštant saulėtekio traukiniui

o fatališkas metalinis spėjimas
žvaigždė lyg psoriazė šviečia

o Numirėlis užmuša Dievą
dėl formos

šaukiuosi dvasios
kur ištirpdo kūną
tartum juodą
protektorių gumą

o vijoklis aplink lietvamzdį
purslas po perkūnijos
negaliu pamiršti
ką veikia akys
vienišos virš pagalvės

per kopūstus
palei pelkę
kaip koks tikrasis eilėraštis
vyras odiniam balne
viršum nuklaipytų dievo ragų

o padangei pilkuojant
žemaūgės eglės – bobelės
ieško voveruškų po skujom

susideginkim po langais
vienoj bendroj kilpoj
kiekvieną rudenį

blizga skydai burnų
o nykščiai atbuli
po vieną sugrįžta

o veiduose išanglintos burnos
iš debesų ir šachtų
pasirodo retkarčiais

šviesą pamečiau žolėj parudavusioj –
smilga prie smilkinio ašaroja
alsuoja suskaldyta žaibo

o sopulinga
vienišoji raide
mano kumščiai gysloti sėja
slėgią šalną

laikaus už traukinio stogo
žuvėdros plauko
sergančių rožių

o kirvis rąstai varnos
stelbia bruzdesį skelbia
lengvą pilką pamišimą
nuo tvoros ant tvoros

o kojos patvino lig ausų
(taip saldžiai nutirpo) –
skambantis šaukštelis
oro prietemoje

o karštas sidabras
švyti ant pirštų
dangaus vidurių
Zodiako išgraviruotų

o nuotrupos vienos eina
neužsikabina už rutulio
tulpė nosis kulnas

sieninis laikrodis malė žmogieną
kaip nepabusti į kažką kitą panašus

 

Dambrauskas, Raimondas. Pasauliui visas vaizdas žinomas: Eilėraščiai. – Vilnius, 1998.




Kada sutemos traukiasi

aš myliu tave sniego karuselėj
per atatupstą laiką ir viešpaties nosį
vienmarškinę tėvynę vardu:
vienintelė patelė

 

Dambrauskas, Raimondas. Pasauliui visas vaizdas žinomas: Eilėraščiai. – Vilnius, 1998.




Žolės

žolės prisipažinimas
neturi nei mikroschemos
nei rūsio užpilto žemėm –
gležna žaliuoja

atvertas juodas stalčius oro

koks yra skaičius užsimušusio
statybininko saulių

 

Dambrauskas, Raimondas. Pasauliui visas vaizdas žinomas: Eilėraščiai. – Vilnius, 1998.




Religinis

žmogų nešuosi kasdien
neišspinduliavusį širdies

vis artinuos prie išriestos
kaklo linjos
o grandinėle skambinu

ne ruduo dar o jau
beržo puslapėliai auksina
mūs skruostus

už pušų – garvežys ar jūra?
ne linkčiojam
ne

 

Dambrauskas, Raimondas. Pasauliui visas vaizdas žinomas: Eilėraščiai. – Vilnius, 1998.




Kartas

reikia ieškoti
palikto neatsiliepiančio
tiesioginio žodžio
lietuviško molio

reikia panorusią likti nežinoma
musę aukštielninką
degtinės šlakelin
skaisčiai nuleisti

reikia regėti
visą amžino karto
panoramą

 

Dambrauskas, Raimondas. Pasauliui visas vaizdas žinomas: Eilėraščiai. – Vilnius, 1998.




Girtų raštų parafrazė

ant peties knapsi varnėnas
purto tuščią tarą
kepenys jam rėkia per strėnas:
„o grąžą dievą o grąžą“

 

Dambrauskas, Raimondas. Pasauliui visas vaizdas žinomas: Eilėraščiai. – Vilnius, 1998.




Velniavėlė

dulsvi tapetai raudona sofa
ir sukas kambarys
apie
stalą ir rozetę

senamadiška
nuo žodžių ginties
nuo alkano šalčio sąnariuos
nuo išcentrinės saulės
žalio gailesčio

Dambrauskas, Raimondas. Pasauliui visas vaizdas žinomas: Eilėraščiai. – Vilnius, 1998.