Nuotaka iš sniego

Kai numetė dangus kripštolinį sniegą,
O meile vakaras šnekėjo, -
Padariau nuotaką iš baltojo sniego
Ir savo širdį jai įdėjau.

Kraujo po lašą: - ir raudonos lūpos.
Nuotaka juoktis pradės!
Nuotakai sniego snieginės ir krūtys,
Jąsias bučiuojant nieks negirdės...

Taip toli, taip toli saulėleidis gęso...
Sniege aš įbrėžiau meilės žodžius.
Dabar pasijuoki ledinėmis lūpoms, -
Meilė ir viskas tau bus!

Iškilmingos mišios

Baltosios varnos, kurių nebaidė niekas,
Nulenkė baltojo beržo šakas.
Už pievų sviro kadugys žalias, -
Kas jo supimąsi tąjį supras?

Verbos nulūžo, - suposi vienas,
Dainuodamas savo jaunas dienas...
Girioje mišios. Mišios per dieną,
Tenai giedojo choras pušų.

Tiktai tos kamžos baltos iš vieno,
Ledo liktoriai ant jų šakų...
Taigi tos varnos, kadugys žalias, -
Viskas lyg būtų žodžiai giesmės...

Viskas lyg oštų sapnų ošimą
Ir nesuprastų buities prasmės...
Gal taip ir reikia, baltosios varnos,
Kad nesuprastų buities prasmės!

Paleisiu aš strėlą!

Paleisiu aš strėlą in savąją širdį,
Lai niekas jos plakant negirdi!
Juk laikrodžiai kartais sustoja pailsę
Ir nemuša bokštuos liūdnų valandų...

Kam tu, širdie mano, niekad nevėluoji
Ir praeitin viską teisingai žymi?!
Nėr ko mums skubėti kur niekas nelaukia, -
Dar mano pavasario pirma valanda!

Aš noriu atsukti rodyklę in laimę,
Kad laikrodžiai muštų tą pat visada...
Nutilki, širdie, vidurdienį laimės, -
Dar mano jaunatvės pirma valanda!

Apie motinos ratelį

Motin, o motin, kodėl taip ilgu,
Kai tu pradedi dūzgint ratelį?..
Siūlas lyg amžinas bėga ir bėga
Tarp tavo pirštų baisiai plonų.

Motina tyli. Lūpose žodžiai...
Ką pasakyti gali ji man?
Už lango kriokia eglė sudžiūvus, -
Motina metų su jąja vienų.

Bėga tas siūlas toks amžinas, ilgas
Ir pirkioj be galo tada man ilgu.
Motinos tils kada nors tas ratelis
Ir siūlas nutrūks amžinai...

Tai tęski, tai dūzginki savo ratelį
Daugiau man nebus čia pas tave ilgu!
Kad elgė nešauktų, motina, tavęs, -
Aš jąją pakirsčiau ryt rytą anksti...

Mano krikštas

Ne taip, kaip Jėzus, krikštijo pagonis,
Nuplovęs vandeniu Jordano.
Ne tokį vardą ji man davė, -
Jo nebetur nė viens krikščionis!

Pirmiausiai, pirmą delčios naktį,
Jai pasakiau, kad myliu Dievą...
Ji ugnies lūpomis pasakė: -
Nuo šiandien - Mylimas, šiandieną!..

O tai ne vandenys Jordano,
Nupuolė vėsuma ant veido, -
Tik ji, tik mylimoji mano,
Mylimo vardą nešioti leido.

Lai gyvuoja miestas!

Už mano lango geležinės dienos.
Už tūkstančio mylių suodinas dangus!
Dabar viską gali geležinės rankos.
Tuoj saulėn praties expresų bėgius.

Už mano lango procesija gieda,
Procesija rytą juodų kaminų.
Per žemę atšniokščia lakštingalos plieno,
Dainuodamos dainą plieninių dantų!

Lai gyvuoja miestas dūmuose girtas -
Į mašinų gerklę! - kam gyvent aitru.
Dabar viską gali geležinės rankos,
Tuoj saulėn praties expresų bėgius!

Buitis

Kas kartą saulė nubrenda per dangų
Ir obelys nusninga žiedais ant takų.
Praeina ta buitis, kaip sapnas vienas
Ir nesugrąžint anų dienų.

Ta buitis, kaip ilgos kasos,
Kurių nepabaigė dar nieks supint,
O čia pabiro greit šaltos rasos
Ir nieks negali jų surinkt.

Todėl, jei pinsit tuosius plaukus, -
Indėkite tikrų gėlių.
Sutirpsta viskas, kaip saulėj sniegas
Ir nesugrąžint jaunų dienų.

Baltos avys

Nutilusi buini giria.
Ant plataus skynimo, ten vidury,
Išginiau savo baltas avis.

Aplinkui meldžiasi pušys...
Kas mane laisvą čia sulaikys?!
Išimu ploną, išdailintą karklą
Ir lūpomis sugystu užmerkęs akis.

Išslydo mėnuo per dangaus dūmus,
Du šimtai uosių pradėjo ūžt...
Avys paklydo laisvėje girių, -
Kas jas baltąsias čia suvaikys?!

Tai bėkit mano baltos avelės!
Baltosios dienos mano dabar...
Išimsiu ploną karklo švilpynę
Ir lūpoms sugysiu užmerkęs akis...

Ražančius

Išeinant į žmones man motina davė
Juodą ir ilgą ražančių...
Taip vargdamas vargą kasdieną žinojau.
Kad Dievą aš nešu už ančio.

Motin, sopulių daug iškentėjau,
Daug nunešiau kryžių sunkių, -
Ražančius pats nieko niekad nekalbėjo
Tik žalčiu kabojo po mano kaklu.

Ei, motin, o dabar nežinau kur ražančius,
Nežinau kur Dievas ir kur Marija,
Žinau tik, kad galo nėra mano kančiai,
Motina, motin, obelėle balta!..

Vis vien aš dainius!