tekstai.lt

Rimantas Černiauskas. Tekstai iš knygos „SLIEKO PASAKA” (2007)

b_100_134_16777215_0___images_stories_reklama_cerniauskas_slieko.jpg            R. Černiausko pasakėlėms labai norėčiau taikyti ne pasakos, o pramano (rusiškai baika) terminą, kuris yra tarsi tarpinė sąvoka tarp atsitikimo ir anekdoto. Pramano, kaip ir atsitikimo, privaloma komunikacinė sąlyga yra momentinis reikšmingumas – viskas turi „išeiti iš šnekos“. Tačiau jam būtinas ir bet kurį vaizduojamą įvykį persmelkiantis paradoksalus komizmas, akivaizdžiai įrodantis itin lengvą tikrovės ir vaizduotės junglumą („o jeigu?“ ir „o kodėl gi ne?“). Beje, pramanas lietuviškai suvokiamas ir kaip „pasaka“, nesąmonė, apgaulė (literatūrologiškai – nonsensas). R.Černiauskas tą puikiai jaučia. Meski ir tu šią knygą, pažiūrėk pro langą, kaip gražiai šviečia saulė! - ar ne apie ką tik apgautą skaitytoją šelmiškai kalba „Slieko pasakos“ paskutinis sakinys? Bet intymi intonacija – meski ir tu – liudija adresantą ir adresatą jau esant ir išradingos pramogos bendrininkus. Ar gali tad linksmi suokalbininkai pyktis? (Sigita Kondratienė).


            DIREKTORIUS

 

            Kitą kartą vaikai buvo geri ir paklusnus, o mokytojai neklaužados ir tinginiai. Jei vaikai ir sliekai skubėdavo į pamokas, kad išmoktų skaityti, rašyti ir skaičiuoti mediniais pagaliukais, mokytojai pasislėpdavo direktoriaus kabinete ir tingėdavo juos mokyti.


            – Nusibodo, – skundėsi Kobra, taip vaikai ir sliekai vadindavo matematikos mokytoją, kuri nuo skaičiavimo tapo pikta, išdžiūvusi ir šnypšdavo nesustodama, – šimtą metų kalu jiems tą patį, vaikai užauga, ateina į valdžią ir nebemoka sudėti, tiktai atimti.


            – Ir nereikia, – pasakė direktorius, – sudėties gali nebemokyti.


            – O rašybos? – įsiterpė Priesaga, taip vaikai ir sliekai vadindavo lietuvių kalbos ir gramatikos mokytoją. – Mokai tuos bamblius, kur rašyti nosines, jie užauga, tampa ponuliais, o tada viską daro samdyti žmonės. Kam to reikia?


            – Nereikia, – sutiko direktorius, – nosinių rašybos gali nebemokyti.


            – Aš manau, kad iš viso vaikų neverta mokyti, – staiga pareiškė Profesorius. Taip vaikai ir sliekai vadindavo fizinio lavinimo mokytoją, kuris paprastai tik sėdėdavo ant sukamos kėdutės, stebėdavo žaidžiančius mokinius ir kažką pasižymėdavo juodoje užrašų knygelėje.


            – Kaip tai? – nustebo direktorius.


            – Be vaikų mokykloje ramiau ir švariau, niekas nebėgioja, nekelia dulkių ir nereikia vėdinti klasių.


            – Tikra tiesa, – sutiko direktorius, – geriausia mokykloje, kada nėra vaikų.


            – Tai ką darome? – paklausė Boružėlė. Taip vaikai ir sliekai vadindavo katekizmo mokytoją. – Mokiniai vis vien ateis į mokyklą.


            – Neleisime, – krustelėjo Profesorius, peržvelgė blausius mokytojų veidus ir kažką pasibraukė savo užrašų knygelėje.


            – Kaip?! – paklausė visi kartu.


            – Tam yra daug būdų, bet nebūtina visus panaudoti iš karto.


            – Ką turi galvoje? – pasiteiravo direktorius.


            – Galima vaikus paklaidinti miške, paspęsti jiems spąstus, užpjudyti šunimis, išgaudyti kilpomis, susargdyti gripu ar paskelbti mūsų mokyklą pavojaus zona.


            – Neblogai, – sutiko direktorius, – tu mąstai geriau negu Kobra.


            – Kaip smagu! – suplojo rankomis Boružėlė. – Mokykloje bus tylu, vaikai nelakstys koridoriais ir nereikės vėdinti klasių.


            – Pamatysim, – sušnypštė Kobra, bet niekas jos nesiklausė. Sustoję rateliu mokytojai jau šoko džiaugsmo šokį apie mokyklos direktorių, kurį vaikai, sliekai ir net mokytojai kitaip nedrįso vadinti. O jis buvo Pašiotas, mokėjo šimtą kalbų, sudėti, atimti ir net parašė aritmetikos vadovėlį, iš kurio sliekas Zigmutis mokėsi ir iškalė daugybos lentelę iš vieneto.

 

            Černiauskas, Rimantas. Slieko pasaka. – Vilnius: Versus aureus, 2007.

 

 

 

            MIŠKO MOKYKLA

 

            Buvo graži diena. Švietė saulutė, skraidė voratinkliai, dangus buvo pilnas baltų debesėlių, kurie stumdėsi, žaidė, ritinėjosi dangumi kaip kiškiai po geltoną šalpusnių pievą. Bet vaikams linksmybės nerūpėjo. Jie traukė sau būreliu į senąją mokyklą. Berniukai ėjo su naujai išlygintom kelnėm, mergaitės įsipynusios kaspinus į kaseles, kai pamatė senelį. Tasai stovėjo ant tako vidurio ir gudriai šypsojosi.


            – Kur keliaujat, vaikučiai? – paklausė senelis, kurio vardas, tiesą sakant, buvo Monas iš Pašilės.


            – Į mokyklą, – labai rimtai atsakė Veronika.


            – Tuo taku nenueisite, – paaiškino senelis, – tas takas padarytas vaikams ir sliekams klaidinti.


            – Visą laiką nueidavome, – nustebo berniukas, vardu Kaziukas.


            – O dabar nenueisite, – šypsojosi senelis, Monas iš Pašilės, – mokyklos ten nebėra. – O kur? – nusigando vaikai.


            – Aš jums parodysiu, – mirktelėjo senelis, – tam čia ir stoviu, kad nuvesčiau jus į mokyklą.


            – O jeigu tamsta mus paklaidinsi? – suabejojo Jurgutis.


            – Ką tu sakai! – įsižeidė senelis, – nugyvenau šimtą metų ir žinau visus miško takus.


            – Gėdykis, Jurguti, – subarė draugą Veronika, – senelis tam čia ir stovi, kad nuvestų mus į mokyklą.


            – Tikra tiesa, – pritarė senelis, – kaip du kart du septyni.


            – Kiek? – nustebo Jurgutis, bet senelis jam neatsakė. Jis pamojo ranka ir visi vaikai patraukė jam iš paskos.


            Jie praėjo pro mėlynąją eglę, storą ąžuolą, kur gyveno mokytas Poška, apgriuvusią laumės trobelę, didelį skruzdėlyną, kelmą, ant kurio susirangiusi snaudė gyvatė, vėl tą pačią mėlyną eglę, Poškos ąžuolą, laumės trobelę, skruzdėlyną ir kelmą, ant kurio snaudė gyvatė.


            – Mes paklydom, – pasakė Jurgutis, – du kart du keturi.


            – Septyni, – susiraukė senelis, – mano mokykloje moko daugiau.


            – Kokioje? – nustebo vaikai.


            – Mano miško mokykloje.


            Mokiniai net sustojo iš netikėtumo ir išpūtę akis, žvelgė vieni į kitus.


            – Nejaugi, seneli, jūs mus paklaidinote? – tyliai paklausė mergaitė Veronika.


            – Tikra tiesa, – atsakė Monas iš Pašilės ir patenkintas papešiojo sau ūsus.


            – Bet, seneli, – nuliūdo Veronika, – kodėl jūs taip padarėt?


            – Aš ir pats nežinau, – šypsojosi senelis, – vos pamatau vaikus ir užeina noras juos paklaidinti.


            – Kaip negerai, – atsiduso liūdnoji mergaitė Ievutė, – mes galvojom, kad jūs mūsų draugas!


            – Negali būti, – sumirksėjo senelis, – jus taip galvojote? Kad aš galiu būti vaikų draugas? Kad aš surūgčiau. Koks aš bjaurus, koks negeras, koks nedoras senelis, – ėmė verkti Monas iš Pašilės.


            – Liaukitės, – paglostė jo galvą Ievutė, – mes ką nors sugalvosime. Ir vaikai susimąstė. Raukė kaktas, kramtė lūpas, griaužė nagus, krutino ausis, bet nieko doro nesugalvojo. Tuo laiku pro šalį ėjo mokytas Poška su pilnu krepšeliu rudų ąžuolo gilių. Jis vaikams ir paaiškino, kaip išeiti iš miško.


            – Viskas paprasta, – dėstė jiems Poška, – kaip atėjot į mišką, taip ir išeikite, tiktai atbulai: nuo kelmo su gyvate, prie skruzdėlyno, laumės trobelės, mano ąžuolo, mėlynosios eglės, vėl kelmo su gyvate, skruzdėlyno, laumės trobelės, mano ąžuolo, mėlynosios eglės, kol prieisite taką su seneliu, Monu iš Pašilės.


            Taip vaikai ir padarė. Ėjo atbulomis, kliūdami už šakų, atsitrenkdami į medžius, kol priėjo taką, ant kurio turėjo stovėti senelis – Monas iš Pašilės. Tačiau jo neberado.


            – Gaila Mono, – atsiduso Ievutė, – visą gyvenimą klaidina vaikus, o lieka vienas kaip nykštys.

 

            Černiauskas, Rimantas. Slieko pasaka. – Vilnius: Versus aureus, 2007.

 

 

 

            SENELIS NORI MOKYTIS

 

            Vaikai ir sliekai nebuvo kvaili. Jie sugalvojo planą, kaip be nuotykių pasiekti mokyklą. Sliekas Zigmutis ritosi priekyje ir žiūrėjo, kad nebūtų duobių. Vanagų vanagas skrido vaikams virš galvų ir žiūrėjo, kad nebūtų kilpų. Liūdnoji mergaitė Ievutė glostė plikę seneliui Monui iš Pašilės ir prašė, kad jis eitų kartu su vaikais, o nesėdėtų miške vienas kaip apuokas.


            – O ką aš ten veiksiu? – paklausė senelis.


            – Kaip visada, – šnabždėjo Ievutė, – eisim žaisti slėpynių.


            – Ten nėra medžių? – suabejojo Monas iš Pašilės. – Lygioj vietoj nepasislėpsi ir nieko nepaklaidinsi.


            – Ten dar geriau, – mirktelėjo Ievutė, – ten yra daugybė skaičių, priesagų, nosinių ir kablelių, tarp kurių paklysta net gražioji mergaitė Veronika.


            – O Jurgutis? – prisiminė senelis. – Jis vaizduoja didelį išminčių.


            – Jurgutis paklysta pats pirmasis, labiausiai tarp nosinių ir kablelių. Ten ir aš dažnai pametu taką.


            – Matai, – nustebo senelis, – koks klaidus jūsų miškas.


            – Tikra tiesa, – linktelėjo mergaitė, – kartais jis klaidina net mokytoją Boružėlę, o Profesorius tarp kablelių iš karto pameta kelią.


            – Negali būti, – kraipė ūsą senelis, – kas eina, tas ir paklysta?


            – Taip, taip, – linktelėjo Ievutė, – net Kobra, net pavaduotoja, net mokyklos direktorius.


            – Tik jau ne aš, – pasiglostė sau plikę senelis, Monas iš Pašilės, – dar niekas gyvenime manęs nepaklaidino.


            – Nuostabu! – apsidžiaugė liūdnoji mergaitė Ievutė. – Jūs būsite geriausias klasės mokinys!


            – Tavo draugas? – paklausė senelis.


            – Tikra tiesa, – linktelėjo Ievutė.

 

            Černiauskas, Rimantas. Slieko pasaka. – Vilnius: Versus aureus, 2007.

 

 

 

            TERORISTAI MOKYKLOJE

 

            Vaikai greitai priėjo mokyklą ir sustojo prie durų, ant kurių kabojo lentelė: Eiti draudžiama! Mokykla užminuota!


            – Čia tai bent! – švilpterėjo Jurgutis. – Kertu lažybų, kad čia teroristų darbas.


            – Rado kuo džiaugtis, – supyko Veronika, – už penkerių minučių turi prasidėti pamokos.


            – O kur mokytojai? – paklausė sliekas Zigmutis.


            Vaikai ir sliekai net nuščiuvo ir sunerimę ėmė žvalgytis aplinkui.


            – Man atrodo, – išsigandęs pasakė Jurgutis, – juos pagrobė teroristai.


            – Nesąmonė, – atsiduso senoji rupūžė ir dėl viso pikto pasislėpė po varnalėšos lapu.


            – Ko mes laukiam, – supyko Veronika, – reikia kviesti policiją ir išgaudyti teroristus!


            Senelis Monas tuo tarpu tūpinėjo palei duris ir kažką atidžiai apžiūrinėjo.


            – Ko jūs ieškote? – pasiteiravo Ievutė.


            – Pažiūrėkite, – parodė senelis taką priešais duris, – visos pėdos eina į mokyklą, o nė viena neišeina. Jie mokykloje!


            – Kas? – nustebo vaikai.


            – Tie oristai ir mokytojai, – paaiškino senelis, – jie mokykloje žaidžia slėpynių.


            – Baik, seneli, – šyptelėjo Jurgutis, – mokykla užminuota. Čia net vaikščioti draudžiama.


            – Na ir kas, – atkirto senelis, – aš taip pat mėgstu žaisti slėpynes! Jis ryžtingai pastūmė duris ir nukrypavo mokyklos koridoriumi.


            – Ne! – suriko vaikai ir kartu su sliekais mikliai kritę ant žemės užsidengė rankom akis, užsispaudė ausis ir laukė sprogimo.


            Praėjo minutė, dvi, beveik valanda, kai staiga plačiai atsivėrė mokyklos durys ir ant slenksčio pasirodė senelis Monas iš Pašilės, tempdamas už rankovės mokyklos direktorių. Senelis atrodė tarsi musmirių apsirijęs, persikreipęs, sutaršytais plaukais, išplėstom iš baimės akim.


            – Tie oristai labai bjaurūs žmonės, – drebančiu balsu išlemeno senelis, – piktesni už vilkus, klastingesnį už lapes.


            – Pilieti, – pasimuistė direktorius, – jūs nieko nesupratote.


            – Tylėk! – riktelėjo Monas. – Ten radau visą spintą negyvų varlyčių, paukščių iškamšų, driežų skeletų, net negyvo žmogaus griaučius.


            – Pilieti, – vėl sukruto direktorius, – tai muliažas.


            – Tylėk! – treptelėjo koja senelis. – Net pikčiausi vilkai taip nesityčioja iš pagauto ėriuko.


            Bet vaikai ir sliekai jau kvatojosi garsiu kaip perkūnas juoku, o sliekas Zigmutis iš to linksmumo net nusirito į dilgėles.


            – Bet juk tai, – žiopčiojo Jurgutis, – juk tai...


            – Kas tai? – supyko senelis.


            – Bet juk tai mūsų biologijos kabinetas.


            – Na ir kas, – nesuprato senelis, – niekas niekam neleidžia žudyti paukštelių ir pjaustyti žmonių.


            – Jie negyvi, seneli, – įsiterpė Ievutė, – jie nulipdyti iš gipso.


            – Žinoma, – pritarė direktorius.


            Sumišęs senelis paleido jo rankovę ir skėstelėjo rankomis. Pamiršę visus pavojus, vaikai taip pat sugužėjo į vidų.

 

            Černiauskas, Rimantas. Slieko pasaka. – Vilnius: Versus aureus, 2007.

 

 

 

            KAM REIKIA MOKYTOJŲ

 

            O Ievutė tuo tarpu sėdėjo pas mokytą Pošką ir siurbčiojo gilių kavą iš tošinio puodelio.


            – Kodėl tu ne mokykloje? – paklausė mokytas Poška.


            – Todėl, – atsiduso mergaitė, – kad pagrobė mūsų mokytojus.


            – Bet mokyklos nepagrobė? – nusijuokė Poška.


            – Kokia mokykla, jeigu nėra mokytojų?


            – Bet yra vadovėlių, – mediniu šaukšteliu maišė arbatą Poška, – o gal jūs nemokate skaityti?


            – Nesišaipykite, – įsižeidė mergaitė.


            – Tai kam jums reikia mokytojų?


            – Kad mus mokytų, – nustebo mergaitė, – mokykloje turi būti mokytojų.


            – O gal jų nereikia, – ėmė gudrauti mokytas Poška. – Pakanka vadovėlių...


            – Vadovėliai tokie nuobodūs, su jais nepasišnekėsi, nepasiklausi, jei ko nežinai...


            – Bet vadovėliai nesibara ir nerašo blogų pažymių. Nori mokaisi, nori – ne.


            Poška išgėrė savo kavą ir gudriai šypsojosi pro ūsus.


            – Tada būtų labai blogai, – nusigando Ievutė, – nes vaikai neišmoktų nei skaityti, nei rašyti, tik sėdėtų namuose ir žaistų kompiuteriu.


            – O dabar? – surimtėjo mokytas Poška.


            – O dabar mes turime mokytis, – iškilmingai pabėrė mergaitė ir net nušvito iš laimės, pamačiusi danguje baltą ir linksmą debesėlį. Tiktai Poška sėdėjo rimtas ir susimąstęs, nes jo dar laukė daug nebaigtu darbų. Pavyzdžiui, sugalvoti pasaką, kuri patiktų ne tik vaikams, bet ir visiems sliekams, vanagams ir net rupūžėms.

 

            Černiauskas, Rimantas. Slieko pasaka. – Vilnius: Versus aureus, 2007.

 

 

 

            PASLAPČIŲ PASLAPTIS

 

            Kitą dieną direktoriaus Pašioto paslaptį žinojo visas miestelis, bet nesakė, tylėjo. Juk tas, kas išplepės paslaptį, bus išdavikas. Sliekas Zigmutis nenorėjo pasidaryti išdavikas, todėl tylėjo. Jurgutis taip pat nenorėjo pasirodyti išdavikas, irgi tylėjo. Tylėjo graži mergaitė Veronika, berniukas Kaziukas ir Vanagų vanagas. Visi viską žinojo, bet tylėjo. Net profesorius, Boružėlė ir matematikos mokytoja Kobra tylėjo tarsi žinotų, ko nereikėjo žinoti. Tik Pašiotas, kuris galimas daiktas buvo Mašiotas, vaikščiojo po mokyklą ir davinėjo nurodymus kaip niekur nieko.


            Tarsi gyventų be jokios paslapties. Tarsi nežinotų, kad paslaptį reikia saugoti.


            Jis pasisveikino su Boružėle, paspaudė ranką profesoriui ir pamojavo gražiai mergaitei Veronikai. Jis šypsojosi. Visai pamiršo, kad reikia saugoti paslaptį.


            Sliekas Zigmutis net sukaito nuo rūpesčio. Gal direktorius jiems melavo? Gal jo paslaptis nėra paslaptis? Gal nereikia jos slėpti? O gal kiekvienas, kas kruta, kvėpuoja ir kalba, nešiojasi baisią paslaptį?


            – Tu teisus, – nuramino jį didžiai mokytas Poška, – paslapčių paslaptis žinoma visiems. Gal todėl jos niekas negirdi ir nenori matyti.


            – Ko nenori matyti? – sukrutėjo sliekas Zigmutis.


            – Ogi to, kad tu esi sliekas, o ne vanagas ar berniukas Kaziukas. Kad gimei mūsų miestelyje, gyveni, kvėpuoji ir klausinėji tokių dalykų.


            – Argi aš esu paslaptis? – nustebo sliekas Zigmutis.


            – Žinoma. Juk tavęs galėjo nebūti, kaip nėra direktoriaus brolio.


            – Tai jau ne, – įsižeidė sliekas, – aš esu pats tikriausias sliekas pasaulyje.


            – Žinoma... – atsiduso mokytas Poška. – Tai ir yra didžioji paslaptis.

 

            Černiauskas, Rimantas. Slieko pasaka. – Vilnius: Versus aureus, 2007.

 

 

 

            SLIEKO PASAKA

 

            – Kitą kartą mergaitės pabudo be plaukų, – pradėjo sliekas Zigmutis. – Ir tada jos nustebo, kai išvydo, kokios baltos ir apvalios kaip pupos jų galvos.


            – Kaip smagu, – suplojo rankomis Ievutė, – mes atrodom kaip tikros sesės.


            – Tai baisu, – susiraukė Veronika, – mes negalime susipinti kasų, pasidaryti šukuosenų ar įsirišti spalvoto kaspino.


            – Bet mes galime pasidaryti peruką, – toliau šypsojosi Ievutė, – iš kokių norim plaukų.


            – O antakiai? Be antakių mes kaip paršiukai.


            – O antakius galima nusipiešti.


            – Bet mes neturime net blakstienų.


            – Galime prisiklijuoti, – džiaugėsi Ievutė. – Kokio norim ilgio.


            – Ir kas tada bus? – susiraukė Veronika.


            – Tada mes būsime gražios. Kokios tik panorėsime. Viena su juodais, kita su geltonais, raudonais ar žaliais plaukais.


            – Mes jau nebebūtume mes, – nutraukė ją Veronika, – tada mes būtume lėlės Barbės.


            – Kodėl? – nustebo Ievutė.


            – Todėl, kad mes nieko neturėtume savo. Viskas tik nupaišyta ar prilipdyta.


            – Iš tikrųjų, – atsiduso Ievutė ir liūdnai skėstelėjo rankomis, – visai apie tai nepagalvojau.


            O sliekas Zigmutis, kuris sugalvojo tos pasakos pradžią ir nekantraudamas laukė pagyrimų ir gražios pabaigos, labai susigėdo, paraudo kaip pomidoras ir kuo skubiau pasislėpė po mokykliniu suolu.

 

            Černiauskas, Rimantas. Slieko pasaka. – Vilnius: Versus aureus, 2007.

 

 

 

            KALĖDŲ ATOSTOGOS

 

            Juo labiau artėjo Kalėdos, tuo keisčiau elgėsi Varnėnų mokyklos mokytojai. Direktorius atėjo į mokyklą raudonom kaip triušio akim, ilgai plepėjo telefonu ir paskambino į pamoką penkiolika minučių vėliau, nes ilgai nerado mokyklinio varpelio. Vaikai ir sliekai jau seniai sėdėjo suoluose ir laukė mokytojo. Atėjęs Profesorius pastatė ožį salės viduryje ir liepė šokinėti visiems iš eilės – berniukams, mergaitėms, vanagams ir sliekams. Pats tuo tarpu išėjo ieškoti senelio Mono iš Pašilės ir negrįžo. Užtai grįžo senelis Monas ir pareiškė, kad per ožį šokinėti nemandagu, nes ožys toks pats žmogus kaip visi. Be to rudas ir senas, o senus reikia gerbti. Boružėlė per pamoką visą laiką kikeno ir klausinėjo vaikų keisčiausių dalykų: iš kur ir kaip jie atsirado? Ar juos atnešė gandras, ar jie užaugo kopūstuose? Priesaga, užuot diktavusi diktantą, lankstė popierinius lėktuvėlius ir laidė juos po klasę, skaičiuodama, kuris gražiau skris ir toliau nulėks, o Kobra pasidėjo ant stalo kortų kaladę, sumaišė ir paklausė vaikų, gal kas norėtų su ja pažaisti?


            – Bus blogai, – išsigando Veronika, – mūsų mokytojams važiuoja stogas.


            – Jie pakvaišo, – sumurmėjo Jurgutis.


            – Jie pavargo, – palingavo galvą sliekas Zigmutis.


            – Jie jau nori atostogų, – pritarė liūdna mergaitė Ievutė.


            – Žinoma, – sumosavo sparnais vanagų vanagas, – net ir mokytojams reikia atostogų.


            – Valio! – suriko Boružėlė su Kobra ir iš džiaugsmo ėmė trinti rankas, o direktorius taip galingai šoko per ožį, kad net kelnės plyšo per siūlę. Ir visiems tada prasidėjo atostogos.


            Meski ir tu šitą knygą, pažiūrėk pro langą, kaip gražiai šviečia saulutė!

 

            Černiauskas, Rimantas. Slieko pasaka. – Vilnius: Versus aureus, 2007.