laura sintija cerniauskaite       Po Lidijos Grabštaitės langais žaliavo didžiausios miesto kapinės. Ko ji ten nesutikdavo! O kartais ir iš namų nereikėdavo išeiti - sustingdavai virtuvės lange su arbatos puodeliu, ir koks toliaregis mirusysis, jau, žiūrėk, moja - girdi, sveikutė, kaip laikaisi, mėgaukis arbata, mėgaukis - kol gyva. Gavusi palaiminimą, ji drąsiai pradėdavo dieną, pasigardžiuodama sukirsdavo pietums kepsnį, nes tądien iš tiesų gardžiau apskrusdavo mėsa.

       Neseniai palaidojo jaunuolį. Naktimis, kai virš kapinių pakyla fosforinis kupolas, jų įprastinį šurmulį perskrodžia banguojantis pianino čiurlenimas. Jis tai prityla, tai pagarsėja. Lidija ne išsyk susigaudė, kad jis sklinda iš to jaunuolio. Jis dar nieko čia nepažįsta. Sėdi atokiau nuo visų, ant šviežiai supilto kapo. Susigūžęs, nepatogiai sulenkęs koją, su niekuo nesisveikina. O jie ir nelenda į akis, nes žino - iš pradžių taip būna visiems. Tik prisiartina prie jaunuolio per mandagų atstumą ir valandėlę pasiklauso iš jo sklindančios nuostabios muzikos. Prieš mirtį jis buvo pianistas, ir toji muzika atsekė paskui jį. (Kiekvienas ką nors atsineša iš gyvenimo, per kurį laiką tai nusilupa lyg sena oda ir susimaišo su žeme.) Tačiau šis pasakojimas ne apie jį.

       Lidija Grabštaitė neužsisagsto plono pavasarinio lietpalčio, bet persimeta per petį šilkinę skarelę. Vidurdienis, balandžio aštuoniolikta. Šalta akvamarininio šilko skiautelė švyti ant bekraujo Lidijos kaklo. Pavasariais atsinaujina astma, nors gydytojas sako, kad tai - įsikalbėjimas, juk astma nervinio pobūdžio. Ji lėtai žingsniuoja, ne žingsniuoja, o plevena kaip liepsnelė siauru kapinių takeliu. Dieną mirusieji miega. Tik vienas kitas išlenda pasišildyti saulutėje. Jie pasveikina Lidiją mieguistomis šypsenomis, kaip seną pažįstamą, prieš kurią ne sarmata pasirodyti susivėlus. Persimeta keliais žodžiais ir eina toliau. Neseniai ji palaidojo vyrą, šis išvažiavo dūlėti į kitą miestą. Paslaugūs pažįstami minėjo, kad jam ir ten nesiseka su moterimis. O brolis mirė pats. Kažkur Lenkijoje, viename iš tų autobusų. Bet ne tai kelia nerimą Lidijai. Jis nė karto neatėjo į jos sapnus, štai kas negerai. Ji kviečia, laukia. Netgi ieško jo, tačiau šitie mirusieji apie brolį nieko negirdėję, o su Lenkijos mirusiaisiais susisiekti esą sudėtinga.

       Taigi Lidijos skarelė svysčioja tarp antkapių su pageltusiomis mirusiųjų nuotraukomis (dabar jie atrodo kiek kitaip). Nors ši istorija - apie ją, kol kas palikime ją ten, kur jai taip gera. Palikime Lidiją lengvą, susimąsčiusią, gal net nusipelniusią to ypatingo, veidą nuskaidrinančio liūdesio, nuo kurio ir taip trapūs jos bruožai, atrodo, tuoj ištirps. Tik valandėlei, beveik vieną tarp antkapių, saulėtą balandžio aštuonioliktosios vidurdienį.

       Atrodo, aplinkui niekas neturi pianino. Apykurtis žydas viršuje per radiją klausosi tik operečių. Toji mergšė iš kairės turbūt net nežino, kas yra klasikinė muzika, jos draugeliai leidžia tik bumčikus. O šeimynėlė su vaiku - televizoriaus vergai. Ar apskritai yra girdėjęs iš jų buto sklindant muziką? Tik reklaminių klipų per televiziją. Tai iš kur ta banguojanti, tai pritylanti, tai vėl skausmingai pagarsėjanti pianino melodija? Ir dar pirmą valandą nakties.

       Konstantinas Betilingis prisidegė cigaretę ir susirangė ant palangės. Kitoje gatvės pusėje juodavo kapinės, tik jų dėka taip pigiai išsinuomavo butą - mat niekas nenorėjo kasdien žiūrėti į antkapius su kryžiais, o pro langus, be jų, daugiau nieko nesimatė. Šeimininkei teko gerokai nuleisti kainą, nors toks butas, perkeltas į malonesnę vietą, būtų vertas dvigubai daugiau! O Konstantinui Betilingiui kryžiai akių nebadė. Ar gali jie užtemdyti kūrybingo, visai neišrankaus (taip, beje, pats apie save manė) žmogaus kasdienybę? Kapinės buvo didelės, aplink jas kukliai glaudėsi visas kvartalas, nuo keturių įėjimų lyg kraujagyslės vyniojosi raudonu smėliuku pabarstyti takeliai. Kitoje pusėje, kurios per medžius ir kalvelę net nesimatė, stovėjo jauki nuosavų namų grandinė. Nejaugi pianino garsai sklinda iš ten? Paskutinė mergina, nuo kurios pabėgo, garbino Listą ir Šopeną. Koncertuose ji apsipildavo ašaromis, beje, svečiuose, klausydamasi įrašų, - irgi. Iš pradžių Konstantiną tai be galo glumino, paskui pradėjo siutinti. Jis niekuomet nesuprato, kas vyksta moters galvoje, kai, klausydama Šopeno, ji pratrūksta kūkčioti. Jam tai atrodė siaubinga, neįmenama mįslė. Juolab kad ašaromis mergina iš jo tarsi kažin ko reikalaudavo. Jis nesusigaudydavo, kodėl, užuot paprašius žodžiais, ji kreipiasi į jį tomis ūmiomis, neestetiškomis ašaromis. Aišku, tai nebuvo pagrindinė pabėgimo priežastis. Tačiau už merginos ašarų slypėjo kažkas, kas jį varžė. Ir jam tai nepatiko.

       Niekada nesilankė pas ją svečiuose - ji gyveno su tėvais. Po koncertų ar vakarėlių visuomet užbaigdavo vakarą pas Konstantiną. Todėl, klausydamasis iš kapinių pusės pirlenančio pianino, jis išsigando, beje, visai nepagrįstai - o gal toji mergina kaip tik ir gyvena namuose už kapinių? Gal, bėgdamas nuo jos, tik dar labiau priartėjo? Šis nuogąstavimas kiek apkartino jo viengungiškos nakties skonį. Taip, Konstantinas skonėjosi vienatvės naktimi. Juk už vienos moters pečių visuomet švysčioja kita. Ir šios galimybės jį svaigino. Šiltą pavasario naktį, nors gatvė buvo tuštutėlė, atrodė, kad jos tvyro ore, ranka pasiekiamos, tokios nuolankios ir tikroviškos…

       Gatvė buvo tuštutėlė, tačiau kapinėse, tuojau už tvoros, subolavo ilgas siluetas. Jis pleveno takeliu palei tvorą, o pasukęs patraukė tolyn, į kapinių gilumą. Nors Konstantinas netikėjo pasakomis apie vaiduoklius, suabejojo, kuo turėtų palaikyti tą besvorę, kiek virš žemės (bet ar tikrai?) plevenančią blyškią dėmę… Tokią panašią į žmogų, tačiau pernelyg lengvą, pernelyg skaidrią… Tuo pat metu išgirdo gatvėje švelnų, slopinamą moters juoką. Tačiau gatvė, kaip ir ką tik, buvo tuštutėlė!

       Bandydamas išsiaiškinti, iš kur atsklido juokas, Konstantinas nė nepastebėjo, kada nutilo pianino melodija. Tiesiog dabar virš gatvės ir kapinių tvyrojo slegianti tyla. Ne, trakštelėjo šakelė… Ir kitą akimirką pro kapinių vartelius gatvėn įžengė aukšta laiba moteris. Jos šviesus prasagstytas lietpaltis šlavė žemę, ak ne, taip atrodė todėl, kad jis buvo nusmukęs nuo vieno peties… Štai ji pasitaisė, įbruko į kišenę kaklaskarę ir vos šypsodamasi nukaukšėjo gatve. Kam ji šypsojosi? Konstantinas laukė pasirodant vyriškio - juk nuo peties nuslydęs lietpaltis prašėsi paaiškinimo. Atrodo, šis paaiškinimas buvo per daug banalus ir neteisingas, mat moteriai iš paskos niekas nepasirodė. Konstantinas neabejojo, kad juokėsi ji. Bet kodėl? Gal kapinėse ją prajuokinęs vyriškis (juk poros mylisi kapinėse, kai jau visai neturi kur, ir pats yra išbandęs porą antkapių - tai romantiška, bet nepatogu) išėjo pro kitus vartelius, kitoje kapinių pusėje? Juk Konstantinas matė kapinių gilumoje išnykstančią dėmę! Antra vertus, moteris atrodė gana inteligentiška ir ne pirmos jaunystės. Žibintų apšviestoje gatvėje būtų jai davęs per trisdešimt (nieko jis neišmanė apie moters amžių!). Atrodo, kad tokiai moteriai susitikinėti su meilužiu kapinėse lyg ir nepritinka. Bet todėl ji tik dar labiau suaudrino Konstantino vaizduotę.

       Kodėl Lidija juokėsi kapinėse pirmą valandą nakties? Kadangi istorija apie ją, turėtume atskleisti šią tik iš dalies paslaptingą smulkmeną. Visų pirma naktis buvo šilta ir kaip niekad melodinga, tad kapinėse knibždėte knibždėjo puikiai nusiteikę mirusieji. Tą ji pamatė per virtuvės langą, kai, atidėjusi į šalį knygą, atėjo įsipilti vandens. Be to, dar skaitant (beje, visai neblogą šiuolaikinio rašytojo romaną) jos klausą vis sugildydavo atkaklus pianino gaudimas. Taip, šiąnakt jaunuolis tiesiog gaudė. Iš pradžių garsas pasirodė įkyrus. Šiuolaikinio rašytojo romanas reikalavo viso dėmesio, - tokio jau seniai neskaitė, - todėl džiaugėsi galinti pailsėti su visą dėmesį užvaldančia knyga. Dėl to net skubėjo po darbo namo. O pianino gausmas atakavo toliau, virto jau kone riaumojimu. Lidija atkakliai neįsileido jo į sąmonės lauką, vis nustumdavo susitelkusį kažkur prie ausies būgnelio vienu judesiu, perversdama knygos puslapį. Kurį laiką jautė kylantį troškulį, kai šis tapo akivaizdus, atidėjo į šalį knygą ir, vis dar gyvendama jos erdvėje, pasuko į virtuvę. Šviesos nedegė. Senu papratimu dirstelėjo kapinių pusėn, ir nuostabus mirusiųjų švytėjimas ją tiesiog pažadino. Tuo pat metu išgirdo pritilusį pianino bangavimą, tokį šventišką, jaudinantį, kad pajuto, jog jaunuolis bus susitaikęs su mirtimi ir, ko gero, nusprendė išleisti iš savęs paskutines muzikos atsargas. Tai iš tiesų skambėjo kaip atsisveikinimas. Lidija išgėrė pusę stiklinės šalto vandens, užsimetė lietpaltį, pakėlė iš rankovės išslydusią kaklaskarę ir nusileido gatvėn.

       Balandžio naktis! Net mirusieji neskuba užmiršti šio šilto, virpančio gaivumo, o ką jau kalbėti apie gyvuosius. Apimta šventinės nuotaikos, Lidija šmurkštelėjo į nušvitusias kapines ir beveik iš karto išvydo netoli įėjimo stovintį jaunuolį. Aplinkui būriavosi, šnekučiavo ir tyliai juokėsi kiti, o jis stoviniavo vienas prie samanoto fontanėlio ir leido iš savęs kaip niekad nuoširdžią melodiją.

       - Jūsų muzika nuostabiai gyva, - maloniai tarstelėjo Lidija.

       - Kiek suprantu, jos gyvumas tik kliudo, - atsakė jaunuolis neatsigręždamas.

       - Visa laimė, kad imate atsigauti.

       - Iš kur jūs žinot, atsigaunu ar ne?

       Jis atsigręžė, tačiau neatrodė suirzęs, kaip galėjai spręsti iš balso. Jo balsas, beje, nebuvo toks melodingas ir sklandus kaip muzika. Nuo ko jis mirė? - dingtelėjo Lidijai, ir ši mintis jai visiškai nepatiko. Čia jie laikėsi nerašyto įstatymo neklausinėti naujokų, nuo ko mirė. Ypač tokių beviltiškai jaunų, paskubėjusių ar paskubintų.

       - Aš jus įsidėmėjau, - ramiai paaiškino Lidija.

       - Matėte laidotuves?

       - Ne, jus laidojo berods dieną. Dieną aš dirbu.

       - Nieko nepraradote. O man reikėjo į visa tai žiūrėti! Kokia beskonybė, koks spektaklis! Jeigu būčiau žinojęs, kad turėsiu į visa tai žiūrėti!

       - Na ir kas? Tai paskutinė pamoka, ir tiek. Namaloni. Kontrolinis darbas. Atrodo, jūs jį padarėte?

       - Ne iš pirmo karto. Po to tris dienas blaškiausi po kapines, niekaip negalėjau jiems atleisti.

       - Ak, užmirškite visa tai. Palikite tai jiems, - kone pavydžiai tarstelėjo Lidija.

       - O jūs? Ką jūs čia veikiate? Tokia gyva, gana jauna moteris?

       - Dėkoju. Bet aš taip pavydžiu jums jūsų padėties, kad sutikčiau apsikeisti vietomis.

       - Keičiamės?.. - jaunuolis beveik užsidegė.

       - Neturime teisės, - jai pagailo, kad neapgalvotai leptelėjus suteikė jam vilties. - Jūsų muzika, kad ir kokia gyva būtų, jums nepriklauso. Jūs miręs, berniuk. Jūs miręs. Tai tokia užsitarnauta būsena. Apsipraskite su tuo.

       Atrodo, kad jaunuolis išgirdo tai, kuo pats beviltiškai bando patikėti. Pajutusi, kad per daug šneka, Lidija skubiai nužingsniavo tolyn. Ją sustabdė vandens čiurlenimas už nugaros - nejaugi samanotasis fontanėlis bus pratrūkęs? Ji atsigręžė. Jaunuolis šlapinosi, nukreipęs čiurkšlę į sueižėjusį fontano baseinėlį. Šelmiška šypsena išreipė jo amžinai nusivylusią burną.

       - Matot, prieš mirdamas nenusišlapinau kaip reikiant! - šūktelėjo Lidijai. - Bet pažadu, kad tai paskutinis kartas!

       Lidija nusijuokė - taip skambiai, lengvai, nes jai iš tiesų kažin kodėl palengvėjo. Gyvieji nuo mirusiųjų tuo ir skiriasi, kad jiems amžinai vieniems iš kitų ko nors reikia. Čia ji galėjo priartėti ir nutolti, prašnekti ar nutilti, kada panorėjusi. Net neįtarė, kad balandžio vėjelis nuskraidino jos juoką į kitą kapinių pusę, kur dunksojo penkiaukščiai ir kur dabar ją nešė pralinksmėjusios kojos. Viename tų namų, antro aukšto lange, juodavo dar nemirusio jaunuolio šešėlis su oranžiniu cigaretės taškeliu.

       Nuo tos nakties pianino melodija daugiau neaidėjo virš kapinių. Atrodo, kad moters juokas jį sugėdino ir nutildė. Konstantinas Betilingis kažkodėl siejo tuos du garsus, nors pats gerai nesuprato, kodėl. Keletą dienų vis prisimindavo iš kapinių išplasnojusią moters figūrėlę, ir kuo daugiau apie ją galvojo, tuo daugiau rasdavo su ja susijusių smulkmenų, o gal tiesiog, pats nejausdamas, sukūrė ir priskyrė jas juoko šeimininkei. Nebuvo toks naivus, kad nesuprastų, jog tos moters žavesį greičiausiai sukūrė aplinkybės - naktis, kapinės, juoko priežastis, kurios Konstantinas nežinojo ir dėl to vis labiau kankinosi. Sutikęs tą moterį dieną, gatvėje, gal troleibuso stotelėje, būtų arba jos nepažinęs, arba nusivylęs. Jai priklausė naktis, būtent toji naktis. Tačiau ji praėjo, o tai reiškia, kad jis niekada nebesutiks tos moters tokios, kokia ji buvo tą naktį. Šioje vietoje galėtume ir baigti, palikti Konstantiną kentėti jo jaunatviškų kančių, kurias sukelia laki vaizduotė ir jauni hormonai. Jeigu ne balandžio aštuonioliktosios saulėtas vidurdienis, išginęs Konstantiną iš paskutinės nuobodžios paskaitos ir atvedęs į … kapines.

       Staigus atšilimas pakvipo vasara, auditorijoje pro atvirus langus zvimbė musės. Kursiokai tingiai gulinėjo ant stalų, buvo šnibždama apie šaltą alų. Staigiai apnuogintos merginų rankos ir suvelti plaukai (beveik visos per galvą nusitraukė megztukus ir palaidines) priartino vasaros kvaitulį. Konstantiną tai dirgino, žadino kankinantį nerimą, o nerimą jis pastaruoju metu įprato sieti su ta moterimi iš kapinių.

       Tad nieko keista, kad nenuėjo į paskutinę paskaitą. Tokių tądien buvo ir daugiau. Tačiau kodėl, užuot žingsniavęs prie upės ieškoti pažįstamų studentėlių, jaunasis Konstantinas Betilingis saulėtą pavasario dieną, kai norisi vien kvėpuoti ir džiaugtis gyvenimu, patraukė kapinių pusėn? Tiesa, jis galėjo apgauti save ir kitus, neva turįs grįžti namo. Tačiau mes žinome - ėjo į kapines. Kodėl? Nejaugi vienąkart matyta (ir tai neryškiai) moteris šitaip sudrumstė Konstantinui ramybę? Na, matė ją dar sykį. Tiesa, sapne. Tačiau ji iškilo prieš išplėstas Konstantino akis visu ryškumu, kiek pakreipusi šviesplaukę, aristokratišką galvą, kad jis matytų jos ploną nosį su kuprele, kaip jūrų paukščio, ir netgi raukšleles aplink akis ir lūpas. Ji parodė jam savo raukšleles! Tai turėjo ką nors reikšti! Tos raukšlelės nepaprastai sujaudino Konstantiną (nors buvo jaunas, jį traukė patirtis). Tokia ji atrodė tikroviška, geriau suprantama, artimesnė. Taigi ji paklausė:

       - Kodėl mane sekiojate?

       Jos balsas buvo ramus, ji niekuo nekaltino Konstantino, atrodo, kad iš tiesų nė nesusidomėjo juo. Tačiau užkalbino. Sapno erdvei prasiplėtus, Konstantinas išvydo, kad jiedu stovi ant raudonu smėliuku pabarstyto kapinių takelio.

       - Aš tikrai jus sekioju.

       - Matau.

       Konstantinas atsiminė kiekvieną žodį, kiekvieną intonaciją, tarsi viskas vyktų tikrovėje. Tuo šis sapnas buvo neįprastas ir pretendavo tapti atsiminimu tarp daugybės realiai įvykusių faktų.

       - Turbūt ko nors iš jūsų noriu, - sulemeno Konstantinas.

       - Ko iš manęs norite?

       - Dar nežinau.

       Ji atsiduso, tarsi dažnai būtų girdėjusi tokius miglotus atsakymus. Jos veide atsirado nekantrumo grimasa. Nusigręžė nuo Konstantino, ketindama žingsniuoti tolyn.

       - Palaukit, - paskubėjo šis. - Noriu tiesiog pasišnekėti.

       - Apie ką? - atsigręžė moteris.

       - Apie… apie… gyvenimą.

       - Šnekėti apie gyvenimą su gyvaisiais - neįdomu.

       - O gal aš turiu ką pasakyti apie gyvenimą?

       - Tam turėtumėte numirti. O jūs… - moteris metė į Konstantiną užuojautos kupiną žvilgsnį, - per daug gyvas. Ir ilgam.

       - Bet aš galiu numirti! Jeigu tuomet turėsime apie ką pasišnekėti! Kaip manote? Man tai nieko nekainuos!

       Moteris nusijuokė švelniai, atlaidžiai ir nutolo raudonu kapinių takeliu.

       Tada Konstantinas prisivertė numirti (žinote, kaip staigiai tai įvyksta sapne), atsigulė po sunkiu antkapiu (oho, kaip sunku kvėpuoti) ir įsistebeilijo į medžių vainikus virš galvos. Moteris spėjo nueiti vos kelis šimtus metrų. Netrukus ji kažkodėl grįžo (tai juk sapnas) tuo pačiu keliu, tačiau net nestabtelėjo prie Konstantino kapo.

       - Ei! Laba diena! Tai aš! Dabar turime apie ką pašnekėti.

       Moteris iš karto suprato, iš kur sklinda tas silpnas balsas.

       - Ne, - atsakė ji.

       - Bet kodėl? Juk aš - miręs. Aš numiriau dėl jūsų. Aš noriu su jumis pašnekėti.

       - Jūs mirėte per anksti, jaunuoli. Jūs nuobodus net miręs, - atsakė moteris taip pat švelniai ir atlaidžiai. Ir nutolo kapinių takeliu.

       Tai buvo siaubinga! Konstantinas gulėjo po sunkiu antkapiu ir negalėjo pajudėti, negalėjo bėgti jai iš paskos, negalėjo net apsiversti ant pilvo! Nuostabusis sapnas virto košmaru. Jis galavosi šitaip visą naktį. Tiesiog gulėjo po dusinančiu akmeniu ir manė, kad tai truks amžinai. Paryčiais staiga suprato, kad tai - sapnas. Kad reikia tik nubusti. Nubusti! Pakirdo staigiai, dar neatsimerkęs pajuto savo kambario matmenis - jis buvo erdvesnis ir šiltesnis už kapą. Ant krūtinės snaudė katė. Supykęs nubraukė ją nuo savęs ir pasirąžė. Toks tad buvo antrasis susitikimas su kapinių moterimi.

       Balandžio aštuonioliktosios vidurdienį jaunasis Konstantinas įžengė į saulės nutviekstas kapines tarsi daugel parų per dykumą keliavęs piligrimas. Jis įžengė pro kitus vartelius, ne iš namų pusės, o iš kotedžų rajono. Šioje kapinių dalyje lankėsi pirmą kartą. Ji atrodė žalesnė, kvepėjo sausa žeme ir nektaru, kuris garavo iš pirmųjų gėlių. Antkapiai gulėjo žolėje lyg veidrodžiai. Viename jų Konstantinas išvydo moters profilį su jūros paukščio nosimi. Ji žiūrėjo į Konstantiną lyg pro langą, pusiaumirka, atlaidžiai ir vos nuslėpė šypseną. Jis apsidairė, ieškodamas kur nors netoliese stovinčios atspindžio šeimininkės.

       Tačiau ji pasirodė toliau, daug toliau, negu galėjo siekti ką tik ją atspindėjęs antkapis. Pleveno pačiame takelio gale. Ne žiedas, tik jo nektaras. Iš jos kūno aromato skleidėsi ir tirštėjo veidas. Po juo - erzinanti akvamarininė gairelė. Pavasario vėjas šiaušė ją po moters smakru, uždengdamas tai lūpas, tai skruostikaulį su akimi. Tarsi norėtų ištrinti ir taip nenoriai tirštėjančius bruožus. Veidas! Tačiau visa kita tirpo akyse, supstėsi saulėta migla. Toks aštrus buvo jos aromatas. Ji artėjo. Ji ėjo pas Konstantiną. Ir tada jis išsigando, kad sapnas pildosi.

 

       Literatūra ir menas, 2003-04-25