cepauskaite_nereikia_tikriausiai

 

 

 

***

Kai žiūrėsi į mano akis, tu ten nieko nerasi,

nei atsakymų, jokio aiškumo, nei ženklo tvėrėjo,

ten tiktai vienišiausia tauta ir liūdniausioji rasė,

nebyliųjų gentis ir aklųjų banda ten praėjo

 

ten tušti kambariai, labirintai ir menės belangės,

ten paliaubos be priešo ir prieangis be šeimininko,

negyvena ten netgi šikšnosparniai, pelės nei angys,

nesilankė ten vagys, net dulkės tenai nesirinko

 

ten jokių pranašysčių, o tai, ką matai – tiktai tūris,

jis neprimena nieko – nei miško, nei jūros, nei pievų,

ir jokios ten reikšmės, intelekto nei literatūros,

ir jokios ten poezijos nėr ir nebus, ačiū dievui

 

o tas juodas taškelis vidur tuštumos ir absurdo –

tai vadink jį kaip nori, jo gali iš viso nebūti,

gal tai ašaros sėkla? gyvenimas gal? jokio burto...

utėlė? ar vinies galvutė?...

 

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

***

Štai atsiriša saulė blausi ir be garso nusirita

už kalnų sąvartyno gimdyti ateinančios datos,

mes numojam ranka ir per naktį vartojame spiritą,

sparčiai degantį laiką ir visą kvailumą visatos

 

mes neturime nieko ir nėr kur žemiau nusižeminti,

mes neturime nieko, nei brolių, nei broliško kapo,

tik eiliuotą popiergalį tėviškės išvietėj šlamantį,

na ir ką padarysi, kad taip jau šį kartą sutapo

 

tai tokie mūsų popieriai, tokios tokelės ir duomenys,

mes numojam ranka, ir jau neskubam netgi į stotį,

nes pro mus pravažiuoja siaurukai plačiosios visuomenės,

mes numojam ranka, nes jau esam seniai suvartoti

 

atsiskaitę su moterim, publika, sąžine, erkėmis,

atsiskaitę su laisve, didžiuojamės – toks mūsų kelias,

mes numojam ranka ir taip godžiai, taip vaikiškai verkiame,

kad nebūtų taip pikta ant savo mažutės ląstelės

 

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

LOPŠINĖ MYLIMAJAM

 

Durneli, tu mano

durneli,

vienudu gyvi telikome,

visi seniai mirę,

nuprausti, nuskusti,

sušukuoti, nugrimuoti,

apraudoti, palaidoti,

tvarkingai išrikiuoti,

gėlėmis apkaišyti,

ilsisi ramybėje

be jokios rizikos.

Vienudu niekaip

negalime numirti,

krentame žemyn galva

vis į tą patį dangų,

vis iki kito karto.

Akių kampučiuose

budi dvi kanarėlės,

skirtingos kaip dvi

vieno žmogaus akys,

durneli, tu mano

durneli,

šiąnakt ir vėl niekaip

negalime numirti,

šiąnakt verkiu kanarėlėmis,

ir mano ašaros čiulba.

 

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

***

Nebūna ryto po nakties, sakau, nebūna,

gali ilgai žiūrėti prisimerkęs,

atsidalina nuo dangaus bespalvio kūno

tik šešios oro prisisiurbę erkės.

 

Tik šešios žvaigždės suropoja į žvaigždyną,

ir kas iš to, jei nieko tai nereiškia.

Kažkas gražiai tą spiečių pavadina

ir tik pagrindžia mintį aiškią –

 

nebūna ryto. Ir visi benamiai knarkia,

sapnuoja moters antakį laibutį.

Nebūna ryto niekada, juodasis sarge.

Tik švinta. Bet ir to negali būti.

 

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

NORIU PASAKYTI

 

Noriu pasakyti – myliu,

bet gėda,

dar apsijuoksiu,

todėl sakau – nekenčiu.

Noriu pasakyti – nekenčiu,

bet neturiu priešų,

todėl sakau – į sveikatą.

Noriu pasakyti – labas,

bet galiu pasakyti per garsiai,

todėl apsimetu nepastebėjęs.

Noriu pasakyti – sudie,

bet bijau, kad sugrįšiu,

todėl nieko nesakau.

Noriu nieko nesakyti,

bet bus per tylu,

todėl sakau – lyja.

Noriu pasakyti – šalta,

bet gali neišgirsti,

todėl šilčiau apsirengiu.

Noriu pasakyti – eisiu,

bet šalia nieko nėra,

todėl paprasčiausiai einu.

Noriu pasakyti – žvirblis,

bet gal ne taip supras,

todėl sakau – akmuo.

Noriu pasakyti – skauda,

bet jau sakiau,

todėl sukandu dantis.

Noriu pasakyti – smarvė,

bet negražu,

todėl nekvėpuoju.

Noriu pasakyti – velniop,

bet ir taip aišku,

todėl sakau – sriubos nori?

Noriu pasakyti – kodėl,

bet į kvailus klausimus

niekas neatsakinėja,

todėl sakau – nieko, nieko.

Noriu pasakyti – gražu,

bet dėl skonio nesiginčijama,

todėl sakau – vakar.

Noriu pasakyti, bet nesakau,

nes negaliu, o kai galiu – nenoriu.

Noriu pasakyti – noriu,

bet norai ne visada pildosi,

todėl sakau – karamelė

arba šiaip kvailystė.

Noriu pasakyti – taigi,

bet tokiais atvejais nieko nesakoma,

todėl sakau – geras oras.

Noriu pasakyti – be reikalo,

bet be reikalo, šiaip sau

juk nešnekėsi.

 

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

***

Vėl užkasime dieną kaip vaiką, užgimusį veltui,

taip nelauktą nenorimą dieną, tik duotą gyvent,

ir styrosim po vieną lyg vėjo išlaužyti meldai,

viskas lieka tamsoj, po dangum, ir nė atspindžio ant.

 

Uždangstysime langus pagalviais ir saules nuleisim,

nes pagalvių daugiau, nei sugulusių miegui galvų,

ir sapnuosim žvaigždes su numirėliais tom pačiom teisėm,

o nubudę šalia apgraibom vis ieškosim gyvų.

 

Ir suradę bent vieną netarsim nei mielas, nei labas,

tik tylėsim ilgai, kol prisnigs į akis bei rankas.

Girgžda lapkritis sunkiai lyg didelis drėkstantis grabas,

Ir telaukiam tik tiek, kad ištartų kas nors – na ir kas.

 

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

KAIP GYVENI?

 

– Gerai, sakau, gerai.

Išsimiegojau.

Nieko nesapnavau.

Atsikėliau savo noru.

Pažiūrėjau į veidrodį.

Nepamačiau nieko neįprasto.

Prisiminiau vieną kitą žmogų.

Vieno kito neprisiminiau.

Nuvaliau trupinius nuo stalo.

Radau raziną.

Atidariau langą.

Kartą jaučiausi laiminga.

Du kartus nelaiminga.

Tris kartus niekaip nesijaučiau.

Kartą pagalvojau apie gyvenimo prasmę.

Du kartus apie beprasmybę.

Tris kartus nieko negalvojau.

Kosėjau.

Nieko neskaudėjo.

Nieko netrūko.

Niekam nerūpėjau.

Žiūrėjau žinias.

Perkirpo juostelę.

Davė interviu.

Bombardavo.

Nuskendo du vaikai ir automobilis

(atskirai).

Apie automobilį pasakojo ilgiau

nei apie vaikus.

Dirstelėjau į kiemą.

Dirstelėjau į piniginę.

Žvilgtelėjau į praeitį.

Sudėliojau praradimus.

Pasidžiaugiau atradimais.

Apžvelgiau įvykius.

Apmąsčiau kontekstą.

Įvertinau objektą.

Suradau sąsajas.

Išsiaiškinau priežastis.

Pagerbiau tylos minute mirusius.

Atsidusau dėl mylimo.

Pagalvojau apie motiną.

Persirengiau.

Gerai, sakau, gerai.

 

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

„TOŠMAŠŲ RELIGIJOS APMATAI.

GINTARAS BERESNEVIČIUS“

 

Langra – tošmašų dievas,

apie kurį žinoma tik tiek,

kad jis vienintelis iš dievų

nėra dievas

(šia aplinkybe stebisi

net patys tošmašai).

Yra daug dalykų,

kurie esti nežinia kodėl,

ir jei gerai pagalvosime,

pastebėsim, kad nežinia kodėl

yra kazlėkai.

Pasimelskime grybų dievui,

kuris nuolatos yra miręs,

kaip nuolatos yra mirę grybai.

Žinome dvi maldas,

tačiau jas reikia slėpti,

bet dar liko daug maldų,

kurių nežinome,

ir jų nereikia slėpti.

Susėskime ratu ir gerkime

sunkų juodą alų,

po šešiolikto kaušo mums pasirodys

Armahaukas – svarbiausias dievas,

toks didis ir galingas,

kad net nežinia, ar jis yra.

Nieko nėra.

Dangus pasiekiamas karpantis nagus.

Dangus pasiekiamas nesikarpant nagų.

Dangus ir nagai neturi nieko bendra.

Dangaus nėra.

Nagų nėra.

Didžiausias tas dievas,

kuriuo abejoji.

Ir gražiausia malda jam –

Armahaukai,

juk tavęs nėra,

mūsų sielos liūdi.

 

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

RAGANA

 

Tavo mylimoji yra ragana.

Ji sėdi po raudona musmire

ir žiūri į vieną tašką.

Ji įsipjovė pirštą,

kad tau skaudėtų,

apsibintavo galvą,

norėdama nubausti tave,

ji nėra fotogeniška,

kad nuotraukose tu

atrodytum gražiau,

ji tyli ir neatsako į klausimus,

nes yra labai užsiėmusi –

ji myli,

ji renka viską, ką randa gatvėje,

nes galvoja, kad tai tu pametei,

ir nuolatos ką nors pameta,

kad tu surastum,

ji skolinasi viską iš visų,

nes nori gražinti tau,

ji viską pamiršta,

nes nori, kad tu primintum,

ji painioja tavo vardą su kitų,

nes nori, kad dar kartą

pakartotum savąjį,

ji numezgė tau megztinį

su šešiom rankovėm,

kad stipriau apkabintum,

naktimis ji miega,

kad į ją žiūrėtum,

ji yra arti,

nes yra trumparegė,

o kai išeina į tolį,

visada pasiklysta,

tada atsisėda po raudona

musmire ir laukia, kol surasi,

taip ryškiai ir kantriai laukia,

o skruzdėlė keliauja

nuo pado iki smilkinio

ir atgal jau kokį šeštą

kartą.

 

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

***

Prasidėjus pirmam griaustiniui,

pasibaigus pirmoms šalnoms,

prisuksime pirmą gegutę,

užspausim paskutinį žodį,

sulaužysim pirmą taisyklę,

pasitiesim paskutinę nugarą,

pirmo gyvenimo paskutinę akimirką,

paskutinio gyvenimo pirmą sekundę

pradėsime tėvą, motiną, juoką,

pažinimo vyšnios kauliuką,

pradėsim vaikus

ir nebaigsim

 

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

***

Kai vakaras, kai banaliau nebūna,

kada lietus – vanduo vertikalus –

tik pakeliui per žemę lyg per kūną,

taip kaip per inkstą prateka alus,

 

taip, kaip per mus srovelė šilto laiko,

kaip mes per jį, akimirką šilti,

lyg palikuonys seno aklo graiko,

užgimę motinoj vienoj – vilty,

 

vilty, kad jeigu jau esi sutvertas,

išduos ir kam, nejaugi vien mylės,

bet sumeluoja netgi trečias kartas,

ir padaugėja sieloje skylės,

 

ir lyja tiesiai ir stačiai, į gylį,

ir nėr kur dėtis, net jei banalu,

pieši ant lapo varną ir dagilį,

ir pjauni juos popieriniu stiklu,

 

pasirašai, žiūri, kaip raidės miršta,

meldies į dievą – nuo lietaus pridenk,

o jis nutaiko tau į kaktą pirštą –

gyvenk, jei nori, jeigu ne – gyvenk.

 

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

***

Jau laikas gultis,

tik palauk, aš apsirengsiu

visus rūbus, kuriuos turiu,

visus lig vieno,

suknias ir marškinius,

ir kailinius storiausius.

Manęs bus daug,

aš būsiu didelė,

sunki aš būsiu,

galvosi – tai bent moteris,

tiek darbo

turėsi ligi ryto,

kol išlukštensi

spenelį, rusvą, mažą

tarsi kregždės

šūdeliukas.

 

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

TEN, KUR MŪSŲ NĖRA

 

Tikriausiai ten pliuškenas dailios antys

ir kasosi kaklus į lieptą seną,

gelsvai balti riebaus jazmino dantys

kramsnoja dangų ir žvaigždes lukštena.

 

Tikriausiai ten nei atliekų, nei mūsų,

nei dulkių, nei dėmių, ir nei balasto,

nei nevaisingų, nei bergždžių, nei blusų,

nei vieno blogo, ir nei vieno prasto.

 

Tikriausiai ten gerai, gerai be gėdos,

nuogi elniukai po atolą ganos,

mergaitė ant minkštos šlaunies prisėdus

išverda puodą dieviškosios manos.

 

Ten patį Dievą ima už parankės

du angeliukai švelniai neįgalūs,

ten visos mintys turiningai brangios,

ten susitiksim greit ir vertikalūs.

 

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

 

 

 

POEZIJA

 

Esu karvė, vardu Poezija,

duodu šiek tiek pieno,

paprastai 2,5% riebumo,

kartais pavyksta

išspausti ir iki trijų,

didžiuojuos, kad jis apdirbamas

pažangiausia technologija

ir popieriniuose tetrapakuose

pasiekia nereiklius vartotojus,

sergu visomis ligomis,

kurios nesvetimos gyvai būtybei

ir kruopščiai aprašytos

veterinarijos vadovėliuose,

ganausi geroje bandoje

(kolektyvas draugiškas,

kalbos barjerų nėra),

bijau sparvų ir zootechniko,

galiu būti ir kitaip naudinga –

užėjus šalnoms, kai nusilengvinsiu,

įlipk į mano krūvą basas,

pamatysi – tokia šiluma,

nuo padų pakils

iki pat pakaušio.

 

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.