***

O čia žmonių gyventa. Krūsnys
Akmenų, alyvų krūmas, rūsio
Laipteliai, užžėlęs kiečiais takas
Ligi šulinio prie kriaušės. Ir klajoja
Sodybvietėj ne tik prisiminimai,
Kuriuos lengvai išpusto vėjas.
Tie apleisti rakandai, vaismedžiai ir gėlės
Dar ligi šiol keistais radarais
Čia ieško buvusių žmonių, kurie
Praeidavo, juos palytėdami žvilgsniu
Ar rankomis, ir jų artumas
Jiems panašiai kaip saulė spinduliavo,
Ir jie jaukioj pusiausvyroj pleveno,
Kai juos maitino tas šaltinis.
Bet vieną kartą jie pajuto,
Kaip silpsta jis, kaip senka ir išdžiūsta,
Kaip išlekia korpuskulės iš jų
Lėtai į orą ir pasklinda,
Sodybvietę jautriu virpėjimu apgaubę;
Tai protui nesuvokiamoj erdvėj
Ne mūsų laikas dega
Tarytumei žaltvykslės girių glūdumoj
Ar kapinyno ugnys,
Kurios dažnai išgąsdina keleivį,
Kai jas išvysta atsigręžęs:
Sustoja jis – ir jos sustoja,
Jis ima bėgt – jos vejasi ilgai dar iš paskos.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



TERRA INCOGNITA

... kai traukinys praeidavo,
Langų stiklai virpėdavo, indaujoj plonyčiais
Balsais prabildavo, palietę vienas kitą,
Porceliano indai. Iš mėlynų puodukų
Čia gerdavo arbatą, o prie krosnies,
Ištiesęs baltas letenas, guldydavo apatiškai
Didžiulę galvą aklas šuo. Pavasarį
Darže žaliuodavo tabakas, rudenį prie klėties
Prikisdavo raudonų klevo lapų. Šiurkščiais drabužiais
Žmonės praverdavo, užverdavo duris. Vienąsyk
Už ąžuolinės spintos ėjimą slaptą pastebėjo sukarščiavęs
Vaikas, bet iš lėto sveiko, jį žaislai susigrąžino. Viskas
Liko kaip anksčiau – š a l i a... Kvepėjo
Anyžium, karbitu, neišsipildymu. Savy nugrimzdus
Nuo sienos žvelgė moteris apytuštėj svetainėj,
Į jos auksinę širdį smigo kalavijai,
Piešti skubotai...

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



***

Už geležinkelio rugiai. Naktis. Gelmė.
Ir pabėgius užuodžia oloje barsukas.
Nuo sapno atitrūkęs laikas sukas
Virš slėnio rombo. Šnabždesiai namie

Ir šaukštai indaujoj, pakerėje vėžys,
Šikšnosparnis, naktižiedė suklusus
Ir dalgis ant šakos, ir erdvės dulsvos,
Ir mano pojūčiai, kuriuos vėl atpažins

Tamsa lyg įsčios, kai vanduo šlamens,
Į vieną aukštą liepsną liesis.
Ir nenusakomų spalvų beribės šviesos
Tekės per širdį miegančio akmens.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



MERGAITEI, RAVINČIAI PIKTŽOLES

Kokios piktžolių šaknys išsikeroję,
       tamsažaliai lapai,
            sultys vešliam stiebe!
Sakyk, ar savo sveiku gajumu
       jos neprilygsta
            rožių grožiui trapiam?
Ar rankose tau kapoklė
       nė sykio nesudrebėjo
            nei logika geležinė,
kai šitaip dirva pasišventus:
       nespėji išrauti,
            ji vėlei jas išaugina?

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



AMŽINAI SKUBANT

Buvo praeito amžiaus
Antroji pusė.
Lyg perkrauta barža
Girgždėjo vasara.
Ant stalo, lėkštėje,
Tobula forma švytėjo
Žemės vaisiai.
Žmogus gėrė Europos prieblandą,
Uždarė langą,
Pažiūrėjo į laikrodį
Ir dieną kaip kaukę nuėmęs
Padėjo į lentyną.
Buvo nejauku matyti
Nuogą veidą –
Į minčių voratinklį
Įskrisdavo paukščiai,
Įbėgdavo klegėdami vaikai,
Įžengdavo tylios,
Su žėrinčia meilės diadema moterys, –
O neįpratęs galvoti
Veidas virpėjo ir trūkčiojo,
Kaip sušiauštoj upėj
Mėnulio atspindys.
Lėtai ir sunkiai,
Lyg užvytas žvėris
Su elektriškai spragančiu kailiu,
Didelis, nesuvokiamas
Šliaužė į žmogų likimas.
Nuo šnervių kvapo
Šalo smilkiniai,
Bėgo per nugarą skruzdėlės –
Žmogus blaškėsi ir dejavo,
Ir siekė duris atdaryti,
Ir siekė kažko virš galvos įsitverti,
Ir sukniubo kėdėje nusiminęs,
Kad įvyko tai tik dabar,
Kad galbūt per vėlai tai įvyko.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



PRIE MĖLYNO EŽERO

Mėlynas vasaros veidas
Iš ežero.

Laikrodis bokšte raudonam
Žirklėm aštriom
Likimą karpo –

Savo žvilgsniu
Susiūki
Perkirptą dangų,
Prie šakų – lapus,
Prie ežero – vėją prisiūk.

Tegu nesusitepa
Balta dienos suknelė.

Žiūrėk,
Žiūrėk,

Kaip grimzta į vasarą
Medžiai ir debesys.

Savo žvilgsniu
Virš bangų mane laikyk,
Plaukus šviesius susirišus
Mėlyna laiko skiaute.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



IŠDŽIŪVUSIOJ UPĖS VAGOJ

Kai pasirodau gatvėje,
Miestelis bėgioja po kambarius,
Rausiasi dulkėse,
Atminties dėžėse,
Suranda išblukusią fotografiją,
Žiūri žemažiūrėm akim.

Aš niekad
Tos fotografijos
Nemačiau.

Kai pasirodau gatvėje –
Lyg blogo ženklo pranašas
Išdžiūvusios upės vagoj, –
Medžiai išsirikiuoja –
Taip stovi paminklai.
Vyrai nutyla,
Žiūri į medžius
Per didelėm akim.

Aš niekad
Tokių akių
Nemačiau.

Kai pasirodau gatvėje,
Moterys rankom rodo mane
Nuo vidurdienio slenksčių.
Manęs nepažįsta vaikai ir akmenys.
Virpa senos, raukšlėtos miestelio lūpos.
Jo žodžiai subyra pusiaukelėj,
Nepasiekę manęs.

Manęs,
Vienintelio gyvo,
Ateinančio iš praeities,
Kurios neturiu.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



LIUDININKAS

Per jūrą nutįso
Nailono mėnesienos šleifas.
Moterys aiktelėjo,
Keistom akim sužiuro
Į taures, į partnerius, į jūreivius.

Saksofonas lankstė stuburus.
Džiugesio bangos
Nešė ant nugarų
Restoraną kaip laivą.
Krantas? Kam krantas?
Pirmyn į jūrą!

Mano gerklę
Gniaužė adatų kamuolys.
Užsiverčiau taurę –
Ten buvo vanduo,
Nors aš užsakiau vyno.

Sėdėjau ir rūkiau.
Ir staiga supratau:
Taip bus visada.
Aš blaivus akimirksnio liudininkas.

Jie pasiners į juoko
Suplaktą putą,
Man saugot lyg drabužius numetę
Ilgesį.

Aš žiūrėsiu
Ir viską atminsiu,
Nors patys jie viską užmirš.

Ir gersiu
Į vandenį paverstą vyną.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



DAINA TOLIMAM MIESTUI

Neskaitomi rašmenys miršta
Kaip vynuogės ant akmenų.
O tolimas, prarastas mieste,
Kodėl aš tave vis menu?
Ir dykumų smėlis išsenka...
Kuri gi nūnai valanda?
Srovena per aikštę šaltinis
Iš niekur į niekada.

Dar židinio ugnį užuodžiu...
Bet šliaužia angis po stalu.
Be judesio akys ir lūpos.
Ir jau nei anksti, nei vėlu.
Prie gomurio limpa liežuvis...
Geltona, geltona kaitra.
Aš raktą iš dulkių pakėliau,
O vartų jau nebėra.

Užmingančius kūdikius dengia
Tirštėjanti kalno lava.
O tolimas, mylimas mieste,
Kas gali išgelbėt tave?
Kodėl, jei įeiti neliko
Nei žodžių jau, nei takų,
Kodėl, tarsi kaltę pajutęs,
Aplinkui nykiai suku?

Ko pašaukei, jei išgaruoji
Kaip lašas ant karšto akmens?
Žibintai ir varstomos durys,
Ir maldos many negyvens.
Iškilsi ir vėl kaip skenduolis...
Manęsp tavo gatvės ištįs...
Net mirksniui tave atgaivinti
Bejėgė mūs atmintis.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



BALADĖS FRAGMENTAS

Jūs plojate: spektaklis baigėsi. Tačiau
Nesibaigė vaidmuo, laikų grandinė Danijoj
Nutrūko... Ir kas, jei priešinies, kai siekia groti
Tavimi lyg fleita, o būt špaga vaiduoklio rankoj
Sutinki! Tiesos ieškotojau, lavonų meistre,
Deja, deja, ne tą berods tu lydai grandį.
Pakelk akis – štai kaukolės! Lyg biliardo kamuoliai
Jos rūmų laiptais ritasi į dilgėlyną. Ir žinai –
Jos šypsosi: dienų žiojėjančios kiaurymės
Jomis tu neužpildysi jau, prince...

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



RŪKO BALADĖ

Aš pabudau – aš nežinau, kiek aš miegojau, –
Aš pabudau. Namai tušti.
Tėvas išėjęs. Mama išėjus.
Durys paliktos atdaros.
Rūkas lange,
Rūkas kambary,
Rūkas ant mano stalo.

Išėjau į sodą, atkėliau vartelius.
Ir vos tiktai atkėliau vartelius,
Namai pradingo, lyg prasmego skradžiai žemę.
Aplinkui rūkas. Aš – saloj.
Rūkas tartum burės plaukia su manim drauge,
Sala po mano kojom skrenda – nenubėgt nuo jos.
Aš medį suradau – jis buvo vienišas.
Drėgnam lizde miegojo drėgnas paukštis –
Jis buvo vienišas.
Aš namą suradau –
Jis buvo vienišas.
Su savo moterim miegojo vyras –
Jie buvo vieniši.

Aš sugrįžau. Namai namais jau nebebuvo.
Aš pabudau. Kažin kas buvo namuose.
Tėvas, bet ne mano. Motina – taip pat ne mano.
Durys buvo atdaros.

Rūkas lange,
Rūkas kambary,
Rūkas ant mano stalo.
Rūkas baltas kaip sprogimų dūmai
Ir drėgnas tartum skausmas, ir kaip žaizda sūrus.
Rūke mačiau saulėtekio paveikslą –
Pro mišką rankų negyvų
Raudona saulė kilo iš raudonos jūros.
Uždariau duris. Sustojo laikrodis.
Per pat saulėtekį saldžiausias būna miegas.

Aš pabudau – aš nežinau, kiek aš miegojau, –
Už sienos vaikšto žmonės, ūžia krosnyje ugnis.
Už sienos muša laikrodis.
Aš pabudau. Atidariau duris ir savo veidą –
Tolimą ir nepažįstamą –
Išvydau ryto veidrody.
Po miego, ilgo ir gilaus, –
Stogai šilti, eina traukinys.
Per baltą rūką eina traukinys
Ir perpjauna pusiau peizažą –
Pusiau – langą,
Pusiau – kambarį,
Pusiau – mano stalą.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



MALŪNO BALADĖ

Arkliai kelią žinojo patys.
Gulėjau ant pilnų maišų –
Į šnerves trenkė
Šuto, kemsynų
Ir debesų kvapas.
O, aš gerai žinojau,
Iš ko malami miltai!

Ratai dardėjo, supos,
Tyliai niūniavau,
Rinkau stambius grūdus
Dangaus rugienoj.

Kai pasiekiau malūną,
Malūnininkas pagiriom sirgo,
Perleidęs per gyvačiukę grūdus,
Grąžino žvaigždes ir pasakė:
– Dirsės! Išmesk į upę žuvims...

Ak, naivuolis aš – patikėjau,
Ir nuo tada
Upių dugne – žiburiai,
Upių dugne – nuskendęs miestas,
Skersgatviais vaikšto
Ilgesingas mano šešėlis.

Vasaros paryčiais
Berniūkščiai užmeta meškeres,
Ant kabliuko suspurda žvaigždė
Ar nutįsta pilka
Mano šešėlio atraiža.

Kai upės užšąla,
Žvaigždės blaškos ir dūsta,
Skundžias, maldauja,
Daužo ledą pelekais.

Kas kitas, jeigu ne aš,
Slampinėjantis apie malūną,
Padaras be aiškaus užsiėmimo,
Išgirs, ūžiant girnoms, žvaigždžių sumaištį
Ir kirs joms eketes,
Kai užšąla upės?

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



***

Akyse paskęsti trokšta lauko žolės,
Akmenys, pakriūtės vieniša pušis:
Lieka užsislėpę, jums taku nutolus,
Virsta atminimais – nieks jų neišims.

Nieks jų neišims – tuo tikite ir nešat
Lyg skruzdė kiekvienas gabalą dangaus,
Nešat brangią dalį iš graudaus peizažo,
Kur kažkas, atrodo, visą laiką lauks.

Švelniai jus apgobia kalvos ir pagojai,
Glaudžiasi prie jūsų – žvaigždės, ežerai.
Tarsi medžiai auga, virš namų šakojas
Atvaizdai, kuriuos jūs pereinat kiaurai.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



PELENŲ SLĖNIO PASAKA

Prie rožių kero gieda paukštis ir šaltinis.
Neatsisveikink: tiesos didžiosios – nežymios.

Žiūrėk, aukščiau miestai – skruzdėlynai smulkūs,
Iš ošiančių fontanų byra karštos dulkės.

Už vartų pravertų vėl vartai užrakinti;
Įveikęs labirintą, į bedugnę krinta.

Ir vaisiuje pradėtame mirtis jau miega,
Ir vieškeliai ištiesinti – pirmyn, į niekur.

…Keleivis tolsta, nutviekstas aušros ir ryžto.
Jis vakarop vėlai – jei leis dievai – sugrįš dar.

– Ak, štai: girdžiu, girdžiu! – tars ant lazdos parimęs, –
Prie rožių kero gieda paukštis ir šaltinis.

– Na, pagaliau! – šypsosis apsiašarojęs,
Bet rankos bus per sunkios, bus per sunkios kojos.

Su miego indais kvepiančiais naktis jau vaikščios,
Ir slėnį pelenais barstys nupuolę žvaigždės.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



SUTEMŲ DVELKIMAS

Nuo vasaros, nuo vakaro taip žalia,
Kad sukas marių paukščiai dideli.
Buvau seniai: žolė iš lūpų želia,
Esu dabar: mane paliest gali.

Kas lauką, sėklom spindintį, apėjo?
Tau ant pečių ranka kieno?
Pro ūką smilko švyturiai aukštieji,
Ir griuvo bangos tolumoj...

Pradžia prie pabaigos prijunka,
Kur ugnys – ūš, gelmė – nedžius,
O šviesiai nugulant į dugną,
Pamirši tu žmonių žodžius.

Čia didelis prieš mažą lenkias,
Čia vienas su kitu draugaus – – –
Žvėrių vyzdžiuos žvaigždėti liūdi dangūs,
Ir žemė žiedus krauna virš dangaus.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.

Skaityti toliau