Tęsinys. Skaityti pradžią


MERGAITĖ

Kas esi, susisupusi vėlei,
Į pavasario skaidrų šydą?
O savęs nepažįstanti gėle,
Kaip tu žydi

Besikeičiančioj upėj ir vėjy,
Ir stikluos murzinų mašinų!
Ką, mergaite, tau dangūs kuždėjo,
Žemė žino...

Tegu gimsta, kas gims, tegu žūva – – –
Karolius iš mirksnio kiekvieno
Fantastiškos veria tau žuvys
Mėnesienoj.

Ar jauti, kokie gyliai klaidūs
Nerašyto laiško raidėm
Tavo šypsnį veiduos keleivių
Baugščiai skleidžia?

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



ARFA GROJANTIS ANGELAS

Niekingas mūsų baltumas,
Kai noksta skaistumo pjūtis.
Sušvytės akys pro dūmus
Ir harmoniją suardys.

Pamiršę žemę,
Derlingą, trąšią,
Į spindinčius bokštus
Kraują įrašėm,
Ir tamsūs šaltiniai,
Gaivinę šaknis,
Užduso skausmingai
Po grindimis.

Prieš Abelį pasiuntėm Kainą,
Šviesulius – mūsų brėžtais keliais...
Kas atleis ugnies rato baimę,
Netikėjimą mums kas atleis?

Kaip aidas, kaip amen,
Kaip aleliuja
Sielų baltųjų
Ir nekaltųjų
Po tuščią erdvę
Per amžius skraidys
Ne kibirkštis –
Mažytė mirtis.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



DRUSKOS STULPAI

Kur jūs, rankomis susikabinę, nuėję
Pajūriu? Žemė jums guolį paklojo
Ir laukė: medžiai, kvapą užgniaužę, palinko
Virš jūsų, ir paukščiai jų šakose
Čiulbėti paliovė. O įsimylėjėliai, ašaros
Plūdo iš jūsų akių, kai išsigandę,
Liepsnos apgaubti jūsų gražūs
Ištekinti kūnai drebėjo ir svaigo,
Suradę viens kitą. Jūs neregėjot,
Kaip tyliai per linkstančią žolę
Meilės dievas atėjo ir, pravėręs duris,
Rodė ir kvietė, ir ragino eiti.
– Štai mes! – atsiliepė kūnai. – Iš čia
Mes nesitrauksime, nors kažin kas atsitiktų...
O prakeikimas! Jau gęsta liepsna,
Gi jūs nepamatėte nieko, vien grimztat
Giliau vis į žemę. Reikia eiti toliau, –
Kas užtruko, sustingo ir virto druskos
Stulpais: antai jie boluoja pakrantės
Migloj. Greičiau, o greičiau! Nes kelias
Pajūry ir vilnys, ir žvaigždės,
Sūkuriuojančios vėjy,
Jau nerimsta ir gręžias nuo jūsų.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



***

Aš nežinau, kur tu eini, kas tu,
Bet pėdas atrandu – tu nuėjai per sodą.
Už snaudžiančio žvėries, už garso, už daiktų
Aš nuolatos jaučiu tave alsuojant.

Tu mano kraujo laikinam name –
Ugnis besikūrenanti, druska ir lempa.
Tu – rankų neištiesdamas – laikai mane,
Tau akmenys ir skaidulos tau skamba.

Tu mano juodą valandą širdies,
Kai dūžta viltys, viskas tuštumoj pasklinda,
Chaoso nuolaužas man iškentėt padėk,
Padėk sugydyt man žaizdotą mintį.

Tu abejingas, kupinas savęs,
O trauki tu kometą švytinčią ar paukštį.
Tu saugoki mane, nevesdamas tu vesk,
Mana širdim tu pats save išaukštink.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



***

Padangė liejasi per jus ir neužkliūva,
Jūs graikų vazos, kryžmintos su karavelėm, –
Vieningai ratas sukasi be to, kas bus, kas buvo,
Ir perlūžta anapus abejonių strėlės.

Štai su banga sutapote ir kylate, ir krentat,
Štai bėgate smėliu, sparnais jauniklį šildot,
O štai erdve jau lekia jūsų bumerangai
Ir akimis lig dugno skrodžia vilnį.

O jūs, žuvėdros, kuriose erdvė, vanduo ir žemė
Be plyšių į pulsuojantį ir gyvą mazgą jungias,
Kai audros mūsų laivą horizontais gena,
Dar girdi tamsią jūsų sakmę neprityrę jungos.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



***

Neklausia upė, ar tekėt prasminga, –
Ji teka, savyje pamilusi vienodai
Ir atspindį dangaus, ir sūkurius, ir vingius,
Ir tylą akmenų, ir šokį augalų šakotų.

Jie susiliečia, pereina viens kitą,
Bet nepažeidžia savo ritmo, savo būdo,
Jie auga, beria sėklas, noksta, vysta, juda –
Žmogus ir sraigė, ir žvaigždė nematomoj orbitoj.

Ir tai, kas jungiasi ar į vienatvę linkęs,
Kas krinta, veržiasi erdvėn ar grimzta gylin –
Tai visados greta. Tai judesys vieningas
To, kas jokios neturi formos, nejuda ir tyli.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



SONETAI
 

Žinia

Sapnuos – namai ir žmonės, – tu jų neregėjai,
Atplaukia iš toli keisti laivai.
O dieną lanko spindulingi vėjai
Ir praveria duris, kur niekad nebuvai:

Tai jau žinia – skirta tau odisėja,
Kurią gyvybė nulėmė visa,
Tu daiktus, meilėj perlietus, išsėji:
Vien virpesiai, vien ritmas ir šviesa.

Sujungęs būtį gaivalų dvilypių,
Nutrinsi esamo ir būto ribą
Ir realybės kylančios chimeriškus kampus.

Tai drąsiai minkyki save kaip molį,
Kurį paliko pamiršti senoliai,
Tu patikėk – likimas tavo nuostabus.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.
 
 

Moteris prie jūros

Žinodama, kaip ji patikti turi,
Kur dumbliai, žuvys plaukia iš giliai,
Įdegusi, vienplaukė moteris į jūrą
Iš lėto brenda. Bėga ribuliai

Per kojas jai stiprias. O kaip ji tiki
Akimirksnio jėga ir linijų šokiu!
Ir tuo tikėjimu dabar ji lygi
Beformei gelmei. Ar gali sykiu

Tu jas apgaubti lyg birželio skliautas?
Esi mylėjęs jas? Esi jas jautęs
Kaip seseris, kaip šviesą su tamsa?

Kur eižėja laike uolynai grubūs,
Viena kitoj jos begalybę supa
Ir juokiasi, ir žaidžia tavo akyse.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.

 

Pro langą

Tai veriasi blakstienos... Pradžiai –
Tiktai akligatvis. Pro kontraforsą kreivą
Artėja arka, du vienuoliai – medžiai,
Paskui – lietaus tinkle praeiviai.

Vyzdžiai (o priešprieša godi!) mirksnio kuorą
Pavydžiai kelia iš palaido žvyro,
Bet štai vokai apsunksta... Statinys besvoris
Į kūno baugią pragarmę panyra.

Pražulnios plokštumos, punktyrai, tiesės –
Kaip jos virpėjo! Kaip gyventi tiesės!
It grunto padermės sluoksniuosis ir gulės.

Galbūt iškils kada... Galbūt vėl išsidėstys
Praeiviai, parapetas ir prabudęs miestas,
Tačiau ilgai jiems lemta laukt eilės.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



***

Į ežerą nurimusį žiūrėjau –
Saulėleidin plasnojo antys su jaunikliais,
Jų atspindžiai lyg deimanto rėžtuvas stiklą
Be garso rėžė. Tolimi yrėjai,

Miškų terasos švietė atvirkščiai,
Maudyklių tentai, debesynų kopos,
Vaikų drabužiai ryškūs, prie trobų kviečiai...
Tas ežeras tarytumei akis kiklopo:

Ji kupina savęs, gili, didinga,
Su savo dėsniais ir tikslais, ir matmenim,
Ji visiškai nesidomi manim.

Bet vieno mažmožio vis tiek jai stinga:
Prie jos pagauto vaizdo prisilies mana akis –
Jis – prasmę radęs – atsivers, minty atgis.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



Dvyniai

Tu, kurs iš skardin suneštų dienų
Viršūnių triumfui baltą nupini vainiką, –
Aš gelmėje, kur spalvos ir aidai išnykę,
Tave lyg trapų stiebą meile maitinu.

Ar lyros nelietė žvaigždė suduždama?
Ar slūgstant potvyniui gali dainuoti?
Ar tu svečius gali pakviest į puotą
Kaip senas graikas kažkada?

Žiedadulkių ištirpęs debesy
Tu mano baltas atvaizdas esi
Viršum šaknų besaulio tankumyno,

Kurį atskyrė tekantis vanduo...
Tu rankos man – juodam – neduok,
Bet mus vis tiek į vieną pynę pina.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.

 

Vakaro sonetas

Aš tavęs nepažįstu, neatspėta
Vedi tu mane miglotais peizažais.
Aš dvejoju, delsiu... Atsigręžęs
Į tave esu vėl puse ne ta.

Tu – kraujo smūgis, dosnumo rauda,
Tavo uolos ir įlankos svaigios
Mano skylantį atvaizdą laiko
Ten, kur kriauklės ir kranto kreida.

Tu, mėnulio skląsčiu užsklęsta,
Man meti savo žvilgsnį atlaidų.
O bangų lelija! Paslapties žaizda!

Tavyje šaknys ir šakos praranda skaičių, –
Ir rėmuos nakties gelmė juoda
Tavo kūnu baltai prasiskleidžia.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.

 

Anapus žodžių

Esi pagautas. Šitaip tinklą voras
Nutiesia, pasikliovęs nuovoka tikslia,
Bet perplėšia staiga jį meteoras –
Vabzdys. Ir voras susipainioja tinkle.

Taip tu iš nuostabos išaudi tinklą:
Ten takas, medis, palytėjimai pirmi,
Ten gyviai, ten stebėjimasis savimi
Ir žmonės šviesulių šviesoj didingoj.

Bet pamatai – tu viduje, o ne šalia
Regėjimo: jis plaukia lyg miražas,
Tu jo valdyt nebegali – tave jis nešas,

Esi pagautas jo, kaip voras tas tinkle.

Jau tavo žodžiai nebereiškia nieko...
Vien erdvės ir tyla... Vien skrydis lieka...

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



***

Aš atpažįstu salę ir kupidonus.
Už kokio spindulio auksuota dulkė laikos?
Ir tiesiasi į savo atspindį ten vaikas,
Ir liūdną grožį tiria moters žvilgsnis įdėmus.

Kaip tu ištikimai, o veidrodi, kartoji viską –
Ir žvilga rūbų klostės, žybteli taurė,
Ir sukas margas pokylis – įgyt, valdyt, turėt, –
Visom briaunom sužėri perlai, ametistai.

Aš perspektyvoje užlūžtančioj matau dar jus, –
Siūbuojat, susipynę su šešėliais, vos tiktai
Panyra prieblandon sietynas tarsi burė.

Bet nyksta veidrodyje spalvos ir daiktai...
Ir nieko neatmindamas, jis šaltas, atsainus,
Tuščiom akiduobėm į tamsą žiūri.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.
 
 

Temstant

Migla jau slenka pamario kraštu.
Sutemsta uolos. Drumsčiasi šaltiniai.
Į Tavo delną, Viešpatie, dedu
Aš savo sielą – kregždę sidabrinę.

Ant lūpų nebylių, ant vėstančios kaktos
Vis liejas prieblandų juoda narkozė, –
Ir guli kūnas ant drobulės ištiestos,
Ir plaukia nebūtin, chaosui ošiant.

Jis šitiek priešgyniavęs, puolęs, klydęs...
Svyruoja gelmėje svarstyklės,
Ar jį plukdyt atgal – kažin, kažin?

Jei tarsi, kad šios kojos dulkes minti
Privalo dar, o Tėve, aušrai švintant
Man sidabrinę kregždę sugrąžink.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



***

Ji neaugo jokio kaimyno sode,
Ir kaime jos nežinojo,
Nebent žvitriaakis berniūkštis,
Kuris, grįždamas iš mokyklos,
Kartą patraukė be tako
Per pievas, per krūmus
Ir pamatė ant skardžio
Žemaūgę pasvirusią obelį –
Buvo pavasaris, ir, apsiklėtus žiedais,
Ji ūžė lyg avilys.
Atklydęs ten rudenį
Berniukas spoksojo, kaip obuolys,
Nuo šakos atitrūkęs,
Pasišokėdamas rieda žemyn,
Kol apačioj
Jį pagauna ir nusineša
Srauni, ledinė upė.
Namuose jo laukė uždaviniai:
„Iš taško A į tašką B išplaukė laivas...“
Jis ilgai skaitydavo sąlygą,
Prisimindavo obelį,
Pajusdavo žiedų kvapą
Ant stataus nepasiekiamo skardžio
Ir spręsdavo,
Kur plaukia prinokę raudoni obuoliai,
Kur plaukia upe obuoliai,
Kurių niekas turbūt neragavo.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



VARDUVOJ ŽYDI LELIJOS

kur klintys ir molžemis dumba
kur leistis mintis prisibijo
po dugno drumzlynus po dumblą
šakojasi šaknys lelijų

o vandenys bėga ir bėga
lankstus nepailstantis stiebas
siūbuoja sraute pasislėpęs
ir blaškos ir perveria tėkmę

suvienijęs gruntą ir dangų
pusiausvyroj šviesiai atgijęs
lyg aukuro liepsnos iš lengvo
įsidega žiedas lelijos

lyg staigiai į centrą pataikius
erdvių ir vandens karalijos
užminga ant žiedlapių laikas
ir Varduvoj žydi lelijos

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



SAULĖS PALYDOS

Užmiršę savo tolimą tėvynę –
O išvedei tu mus iš vandenų –
Bedieviai – lydime tave, ugnine,
Į jūrą lydim papročiu senu.

Visi visi, ką regintį sukūrei,
Kas plauko, skraido arba kaip žmogus
Takus pramynė žemėj – žiūri štai į jūrą...
Net smėlio kopų augalas nykus -

Į ten, į ten, kur tu, erdvių valdove,
Nudažius veidą kruvina spalva,
Ant horizonto ašmenų sekundę stovi
Ir judesiu didingu palengva

Imi lyg rūmų laiptais leistis. Rūbai
Sužvilga skaudžiai. Ir tavęs – nėra.
Tik medžiai stingsta lyg žyniai suklupę,
Tik plazda sutemos – raudotojų skara.

O visgi, kai raudonas tavo ratas,
Nepaliestas t e n a i, prasmenga č i a vilny,
Ką nori, šviesuly, tu mumyse pažadint,
Ką nori mums aukos misterija primint?

Gal reikia taip ir mums, kaip tau – liepsnotai –
Į vandenis – į savo valandą įeit
Be smulkmeniškos maišaties, tikslų prisigalvotų
Ir degt danguj, ir grimzti jūroje giliai.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



LAPŲ SKRAIDYMAS

geltoni raudoni rudi
nuo savo šakų atitrūkę
jie sukas ir kyla aukštyn
virš vartų stogų ir ūko

jie sklendžia jie vartosi vėl
jie žemės tvarkos nepaiso
tai jų pomirtinė erdvė
tai jų pomirtinė laisvė

akmuo apšerkšnija griovy
sustingsta apnuogintos šakos
jie skrieja beveik kaip gyvi
kaip kregždės arba plaštakės

bet krenta lietaus užplakti
ir velias praeiviams po kojom
beformiai pažliugę juodi
jie medžių šaknis apkloja

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



ATSAKYMAS

Be abejo, aš žinau,
Kaip buvo statomos piramidės,
Bet žinau ir kodėl
Jos tuščios dabar.

Man liko efemeriški
Akimirkų statiniai
Iš vijoklio metūgių ant sienos,
Naktų geluonies
Ir pojūčio,
Kurį į taktą žvaigždėm spinduliuoja
Raudonas kraujo medis.

Statau
Trumpalaikes užtvankas
Plaukiančioj akistatų valandoj, –
Ir tik šitaip
Galiu neatsigręždamas eiti
Ir laimėti
Savo žingsnius.

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.



***

Tu – ne kriauklė išmesta, kur potvynio meldžia grąžinti
Į gelmę. Jinai – nevaisinga, vien smiltys
Dūzgia jos viduje. Tik atgal ir atgal
Veda ją prisiminimas. Tu – sėkla! Strėlė – tu!
Iš įtempto lanko išskridęs, delsimo
Ir apraudojimo nepažįstantis, į taikinį,
Leki be atsisveikinimų. Iš bedugnės
Tamsos kamieną liepsnų lyg pleištą
Į erdvę varai. Ir tau pasiduoda erdvė.
O amžinai mylimas ir nenutrūkstantis
Šitas degimas! Nenustygstantis jo keitimasis
Pastovumą stiebo išlaiko, todėl
Skleidžiasi šakos. „O paklusk, o paklusk“, –
Puola tave chaoso bangos, tačiau
Tu, šaknyse pasislėpęs, jėgą kaupi, kamieno
Keliauji arterijom, kad agresyviu ir aistringu
Pasirodytum pumpuru. Aš gyvenu tavimi.
Tave maitinu ir globoju, ir tolyn
Siunčiu, kad atsivertumei žiedu
Savo nirvanoj ir vėl pasislėptum
Vaisių saldžiam apvalume.
Tu – mano tėvas, mano sūnus, patikimiausias
Pasiuntinys. Pasauliai pasvyra prie mūsų.
Ak, jie žino tikriausiai, kur tavo
Žiedlapiai krinta. O tu, vėjų numylėtini,
Mirksnio rūstaus kapitone, akių
Nenuleisk, kai plaukia į mus ir glaudžias
Prie mūsų nepažįstamų tolių figūros.
Žiūrėk, kaip į jų prasivėrusias burnas
Lekia tavo ugninės sėklos...

Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. – V.: Vaga, 1997.