Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis

 

 

                                       Morgo viršininkas, rytą atėjęs į darbą, su kolegomis pasisveikina:

                                       – Guten Morgen!

                                                                                              Iš liaudies žodinės kūrybos

 

 

       Gūtenmorgenas ir milicija

 

       Vieną ankstyvą rytą nuošalia Uždauguvės gatve ėjo jauna moteris, nešdama ant rankų mažą sūnelį. Beeidama pamatė šiltnamį, kuriame žydėjo raudonos tulpės, moteris įėjo, paguldė mažylį ant lysvės ir godžiai uostė raudonus gėlių žiedus. Staiga ji atsiminė pamiršusi išjungti lygintuvą ir, kad ten nekiltų gaisras, kiek kojos neša pasileido namo.

       Apytikriai po pusvalandžio atėjo šiltnamio savininkas apžiūrėti gėlių ir išvydo baisų vaizdą – beveik visos tulpės buvo išlaužytos. Lysvėmis energingai ropojo mažytis, maždaug metų vaikelis. Norėdamas išgelbėti, ką dar buvo galima išgelbėti, šeimininkas koja užkliudė laistytuvą, pargriuvo ir mirė. Po dešimties minučių atėjusi namų šeimininkė, gėlių prižiūrėtoja, palaistyti tulpių pamatė lysvėje sėdintį verkiantį berniuką ir ant žemės gulintį negyvą šeimininką. Greitai įvertinusi padėtį, ji iškvietė miliciją ir pranešė, kad įvyko apiplėšimas – nužudytas šeimininkas. Milicininkai operatyviai sulaikė mažąjį vandalą ir išvežė tardyti. Tardytojas griežtai pažvelgė į įtariamąjį ir suprato – prisipažinimo išgauti nepavyks. Kad atsikratytų neparankiu įtariamuoju, detektyvas įsakė milicininkams nuvežti berniuką į vaikų ligoninę ir paprašė, kad pas jį atgal nebevežtų. Gydytojas nuodugniai apžiūrėjo jaunąjį areštantą ir pranešė – vaikas esąs sveikas, tačiau jo negalima čia palikti, apskritai – patartina surasti tėvus.

       Abu milicininkai nuliūdo, ir vienas jų prasitarė, kad jau iš pradžių jautęs – išdykėlio byla taip lengvai iš vietos nepajudės. Kitas milicininkas pasišaipė: nė vienas protingas žmogus dabar neprisipažins esąs tokio vaiko tėvas ar motina. Sugrįžę į poskyrį, pareigūnai išsivirė arbatos ir svarstė, ką toliau daryti. Vienam milicininkui šovė į galvą mintis, kad vaiką būtų galima atiduoti čigonų baronui, nes jis jau turi didelį pulką palikuonių, jog vienu daugiau ar mažiau – baronui vis tiek pat. Kitas pridūrė, kad čigonų vado sąžinė nėra labai švari, todėl jis bus priverstas priimti vaiką, nes nenorės, jog milicija visą laiką liptų jam ant kulnų. Ir tada jie patraukė pas čigoną. Baronas, išvydęs vaiką, pasakė galįs priimti, tačiau nesą dokumentų, kaip jis imsiąs vaiką, kurio nė vardo niekas nežino. Milicininkai pasikasė pakaušius ir grįžo į poskyrį rašyti dokumentų.

       – Kaip tą bamblį pavadinti? – bejėgiškai skėsčiojo rankom vienas milicininkas.

       – Dar nežinau, – atsakė antras.

       Gerą valandėlę abu nuleidę galvas tylėjo, kol pirmasis nežvilgtelėjo į lubas ir neištarė:

       – Taip, užduotis ne iš lengviausių, tačiau tuojau turėtų ateiti Harmsonas, tegul jis pasako, juk viršininkas... taip, taip, jis pasakys!

       Netrukus įstreipuliavo poskyrio viršininkas milicijos majoras Harmsonas. Jis žvilgtelėjo į milicininkus ir tarė: „Guten Morgen! Apiat’ čai goniajete, bezdel’niki.“ Taip taręs jis nuėjo į savo kabinetą, atsigulė ant trijų pagrečiui sustatytų kėdžių ir iškart užmigo.

       – Na, gudruoli, ką gi jis pasakė? – ironiškai paklausė antras milicininkas.

       – Ar negirdėjai, jis pasakė, kad šį pyplį vadina Gūtenmorgenu, – išdidžiai atsakė pirmasis ir dokumentuose įrašė berniuko vardą.

       Milicininkai vėl nuvažiavo pas čigonų baroną, tačiau šis su visu taboru jau buvo kažkur išvykęs. Nieko nepešę, jie grįžo į poskyrį.

       Tuo metu motina, išvengusi namie gaisro, skubėjo į šiltnamį savo vaiko. Ten jo neradusi, nulėkė į miliciją. Pamačiusi vaikelį, besivartantį tarp dviejų milicininkų, motina sušuko: „Sūneli, sūneli!“ Pirmas milicininkas nelabai pasitikėjo moterimis, todėl paslaptingai paklausė:

       – Piliete, kuo vardu jūsų vaikas?

       – Gūtenmorgenas, – atkirto motina.

       – Teisingai, tai jūsų vaikas, – tarė antras milicininkas ir atidavė motinai vaiką. Laiminga mama, nešina Gūtenmorgenu, išskubėjo namo, o pirmas milicininkas įtartinai nužvelgė ją bandydamas suvokti, kas įvyko, bet tai jau buvo bergždžios pastangos.

 

 

       Gūtenmorgenas ir amnezija

 

       Kartą Gūtenmorgenas troleibusu važiavo į darbą. Šalia jo stovėjo dvi moterys ir plepėjo. Gūtenmorgenas norėjo būti mandagus, todėl stengėsi nesiklausyti jų pokalbio, tačiau viena moteris prakalbo taip garsiai, kad jis negalėjo negirdėti.

       „Beprotė! Aš juk to nėmaž neatsimenu! Man, ko gero, amnezija.“

       „Ligonė“, – pagalvojo Gūtenmorgenas ir norėjo atsitolinti nuo šios moters, bet kaip tik tą akimirką vairuotojas staiga stabdė troleibusą, ir Gūtenmorgenas užvirto ant atmintį praradusios moters. To tik trūko, ir jis abiem rankom mėšlungiškai įsikibo į moters liemenį.

       – Ką jūs darote? – išgąstingai paklausė apkabinta moteris.

       – Atleiskite! Aš nėmaž nesu toks, kaip jūs galvojate! Aš netyčia, troleibusą stabdė... atleiskite, – murmėjo paraudęs Gūtenmorgenas ir, per žmonių spūstį prasibrovęs iki durų, nekantriai mindžikavo laukdamas, kol troleibusas sustos. Išlipęs iš visuomeninio transporto, Gūtenmorgenas suprato, kad vieta jam nepažįstama. Tai nebuvo ta troleibuso stotelė, nuo kurios išmintas takas vedė į darbą. Reikėjo eiti į darbą, tai Gūtenmorgenas dar kaip per miglą prisiminė. „Matyt, būsiu užsikrėtęs amnezija“, – pagalvojo Gūtenmorgenas ir tą pačią akimirką pamiršo darbą. Po poros minučių jis pamiršo ir savo vardą, ir kelią namo. Tada jis, kaip ir dera normaliam žmogui, susirgusiam amnezija, pradėjo be tikslo klaidžioti gatvėmis tokia veido išraiška, kuri nedviprasmiškai klausė: „Ar jūs atsitiktinai nežinote, kas aš esu?“ Tačiau sustabdytas žmogus nieko neatsakė, tik nustebęs pažvelgė į klausėją, pasukiojo pirštą prie smilkinio ir nuskubėjo. Sutrikęs Gūtenmorgenas tęsė betikslį klaidžiojimą. Klausinėti praeivių apie savo tapatybę nebedrįso.

       Klaidžiodamas gatvėmis, skersgatviais, Gūtenmorgenas nuėjo į kažkokį parką, kurio pavadinimą irgi buvo pamiršęs. Parkas buvo apytuštis, pastebėjo tik vieną vyrą, kuris, išsidrėbęs ant suolelio, tuštino alaus butelį. Jis mojo ranka Gūtenmorgenui ir kvietė prieiti. Gūtenmorgenas apsidžiaugė, kad bent vienas žmogus jį prisimena, ir priėjo prie suolelio.

       – Sveikas! – staiga atsistojo vyras. – Gerai, kad sutikau tave! Ar negali iki rytdienos paskolinti dviejų latų?

       – Dviejų latų? – sutrikęs pagalvojo Gūtenmorgenas. Staiga atsitokėjo ir tarė: – Aha, tu nori dviejų latų! Klausyk, Kalnini, tu man jau du mėnesiai negali atiduoti penkių, o ir vėl prašai. Taip juk negalima...

       – Gūtenmorgenai, tu viską taip gerai prisimeni, – kandžiai pasakė Kalninis ir vėl klestelėjo ant suolelio.

       O Gūtenmorgenas apsidžiaugė išsiaiškinęs, kad jis – Gūtenmorgenas.

 

 

       Gūtenmorgenas ir limonadas

 

       Vieną kartą Gūtenmorgenas nusprendė pavaišinti Kalninį limonadu „Buratinas“. Juokais. Jis žinojo, kad Kalninis nenorės gerti limonado, todėl jį supylė į alaus butelį ir rūpestingai užspaudė kamštį; niekas net nepagalvotų, jog butely – ne alus. Gūtenmorgenas pastatė butelį šaldytuve šalia kitų – tikrų – alaus butelių. Kai į svečius atėjo Kalninis, Gūtenmorgenas paklausė:

       – Kalnini, ar nenorėtum su manim išgert alučio? Šaldytuve turiu.

       – Žinoma, neatsisakysiu, – tarė Kalninis.

       Gūtenmorgenas šypsodamasis ištraukė iš šaldytuvo du butelius. Kol ieškojo kamščiatraukio, įtarusis Kalninis saugumo sumetimais sukeitė butelius vietomis. Sugrįžęs Gūtenmorgenas atkimšo butelius. Ir abu draugai tuojau juos užsivertė. Gūtenmorgenas gurkštelėjo ir išsiviepė. „Matyt, būsiu netyčia juos sumaišęs“, – pagalvojo jis. Kalninis pastebėjo, kad Gūtenmorgenas raukosi, ir tarė:

       – Atrodai taip, tarsi vaikiško limonado „Buratinas“ būtumei išgėręs.

       – Taip ir yra, – prisipažino Gūtenmorgenas.

       – Tave parduotuvėje apstatė, – užjaučiamai tarė Kalninis, nors pats viduje kikeno.

       – Ne, aš pats limonado čia įpyliau, – dar kartą sąžiningai prisipažino Gūtenmorgenas.

       – Kodėl? – nesuprato Kalninis, viduje dar linksmiau kikeno.

       – Norėjau tave ramiai pavaišinti limonadu ir išvysti, kaip reaguosi, bet, matai, neišdegė, – trečiąkart sąžiningai prisipažino Gūtenmorgenas.

       – Cha, cha, šauniai! – nusijuokė Kalninis. – Norėjai pasišaipyti? Manęs taip lengvai apie pirštą neapvyniosi.

       – Na taip, neapsuksi... man paprasčiausiai nepasisekė, – liūdnai atsakė Gūtenmorgenas.        – Ne, ne, aš vos įėjęs pastebėjau, kad tu kažką esi sumanęs. Man pasirodė, kad viename butelyje yra ne alus, o limonadas „Buratinas“. Todėl, kai tu išėjai, aš sukeičiau butelius, – prisipažino Kalninis.

       – Ak taip! Vadinasi, tu mane apgavai, – pasipiktino Gūtenmorgenas. – Aš tave, mielą svečią, čia vaišinu, supranti... Oi, Kalnini, negražu... – Gūtenmorgenas jautėsi nusivylęs draugu ir įsižeidęs.

       – Pala, pala, – Gūtenmorgeną pertraukė Kalninis. – Juk tu pats norėjai pakišti limonadą.        – Taip, norėjau, bet nepakišau. Tačiau tu mane apgavai, be to, mano paties namuose. Beje, kaip tu supratai, kad kaip tik šiame butelyje yra „Buratinas“? – paklausė Gūtenmorgenas.

       Kalninis sutriko. Galbūt todėl, kad vaikystėje...

       – Ar atsimeni? Mes „Buratiną“ gerdavome vaikystėje, – tarė Kalninis.

       – Taip, atsimenu. Tai buvo tie laikai... – Gūtenmorgenas prisiminė vaikystę. – Todėl aš ir norėjau pavaišinti tave tuo limonadu, kad tu atsimintum vaikystę. Antraip juk nebūtumei gėręs. Rimtai pasakysiu: ne, limonado nenoriu. Bet dabar galime į senus laikus sugrįžti, ar ne? Ar tai negražu? – Gūtenmorgenas padavė Kalniniui „Buratino“ butelį.

       – Tebūnie, – sutriko Kalninis ir išgėrė gerą gurkšnį gazuoto gėrimo. Pasivaišinęs pridūrė: – O jeigu limonadą atskiestume kuo nors stipresniu? Tuomet atsiminimai būtų ryškesni.        – Tavo tiesa, – pritarė draugui Gūtenmorgenas ir išėmė iš spintelės butelį skysčio, kuriuo galima atskiesti limonadą.

       Nuo to karto jie sukūrė jaukią tradiciją – retkarčiais organizuodavo vaikystės atsiminimų vakarus, sėdėdavo ir gerdavo atskiestą limonadą „Buratinas“.

 

 

       Gūtenmorgenas ir grožis

 

       Kartą Gūtenmorgenas panoro būti gražus ir jaunas, todėl užsuko į grožio saloną.

       – Man, prašau, visą programą! Kad pajausčiau... na tą, na grožį! Ir jaunystę... – įėjęs į salono vestibiulį, pasakė Gūtenmorgenas.

       Pirmiausia jį nuvedė į poliarizuotos šviesos terapijos kabinetą išvalyti organizmą, stimuliuoti organizmo savisaugos mechanizmą, suaktyvinti organizmo regeneracijos procesus, sumažinti raukšleles, sustabdyti priešlaikinį odos senėjimą ir išgydyti celiulitą. Gūtenmorgenas nesirgo celiulitu, bet jo gydymas buvo įskaičiuotas į bendrą kainą, kodėl gi ne... Terapeutė, baigusi procedūrą, žavingai šypsodamasi tarė, kad nėmaž nemeluojant Gūtenmorgenas dabar atrodąs penkiolika metų jaunesnis, ir jį išsiuntė į masažo skyrių. Ten jam padarė holistinį vibracinį masažą, kad būtų suaktyvinta kraujotaka, limfos cirkuliacija, hormonų sistema, pajaunintas stuburas, sąnariai, pagerintos vidaus organų funkcijos, padidintas metabolizmas ir toksinų pašalinimas iš organizmo, sumažinta emocinė Gūtenmorgeno įtampa, panaikintas energetinių laukų ir streso poveikis. Kaip ir buvo žadėta, po procedūros Gūtenmorgenas pajuto komforto ir pasitikėjimo jausmą. Masažo specialistė šypsojosi ir čiauškėjo:

       – Dabar jūs atrodote bemaž dešimčia metų jaunesnis. O dar laukia Jumeiho masažas.

       Jumeiho masažas numaldė kūno sunkumo baimę, atkūrė prarastą simetriją, normalią nervų impulsų slinktį į kūno organus ir vienodą energijos srautą.

       Gūtenmorgenas taip pat patyrė Body Star elektros impulsus, kvėpavo Jono Care jonizuota šviesa. Kai Gūtenmorgenui atliko visas procedūras, masažistas, žinoma, nusišypsojo ir pasakė, jog dešimties metų tarsi nebūta, ir paklausė, ar jis nenorėtų išbandyti paskutinės naujovės – karštų akmenų masažo. Gūtenmorgenas atsakė, kad, ko gero, jam pakaks, o masažistas pridūrė:

       „Na, gaila, gaila. Pas mus dabar nuolaidos...“ Bet Gūtenmorgenas nepasidavė ir patraukė toliau.

       Virpančiomis kojomis lipdamas laiptais į kitą kabinetą, Gūtenmorgenas suskaičiavo, kad nugyventų metų jam nedaug beliko.

       Purvo vonios, be kita ko, pašalina odos spuogus ir pabrinkimą nuo nesaikingo alkoholio vartojimo, pagerina medžiagų apykaitą, sulėtina ląstelių senėjimą ir stimuliuoja jų atsinaujinimą. Gūtenmorgenas išėjo iš purvo vonių dar dešimčia metų jaunesnis. Tai patvirtino specialistai. Gūtenmorgenas padarė išvadą, kad jau gyvena minus keleri metai nuo gimimo.

       Baisiai pavargęs, jis įpėdino į kitą kabinetą atlikti limfų drenažo ir odos valymo procedūrų. Manikiūro, pedikiūro ir depiliacijos atsisakė, nors specialistai jį rimtai įtikinėjo, kad, neatlikus šių procedūrų, atjaunėjimo ir grožio efektas nebūsiąs visavertis. Gūtenmorgenas mielai sutiko prarasti dar dešimt metų dezinkrustacijos ir veido kontūrų liftingo procedūrose, bet tai jau buvo viskas!

       Baigęs kelionę į grožį ir jaunystę, Gūtenmorgenas paklojo pluoštą pinigų salono vadybininkui ir patraukė į kavinę. Gūtenmorgenas sutriko beskaičiuodamas ir nebežinojo, koks dabar jo amžius. Minus 10, o gal minus 20 metų?

       Priėjęs prie baro, Gūtenmorgenas už prekystalio stovinčios merginos paklausė:

       – Sakykite, kiek man metų?

       – Kokie minus dvidešimt, galbūt net dvidešimt penkeri. Man taip atrodo. Bet tiksliai galite sužinoti prie informacijos stalelio. Šiaip ar taip, jūs esate dideliame minuse.

       – Ačiū, – patenkintas tarė Gūtenmorgenas ir išėjo į gatvę.

       Tuojau įlipo į tramvajų. Laisvų sėdimų vietų nebuvo, tačiau dėl to Gūtenmorgenas nesijaudino.

       – Dėde, prašau atsisėsti, – netikėtai ištarė viena moksleivė.

       Gūtenmorgenas nusivylęs pažvelgė į mergaitę.

 

 

       Gūtenmorgenas ir metai

 

       Kartą Gūtenmorgenas prie kanalo netikėtai sutiko seniai matytą klasės draugę. Nuo vaikystės apdovanota takto jausmu, ji džiaugsmingai pranešė tai, ko Gūtenmorgenas mažų mažiausiai norėjo girdėti:

       – Oi, mielasis Gūtenmorgenai, kaip tu pasenai! Turėjai tokius tankius plaukus, o dabar jie visiškai skysti. O, kaip lekia laikas...

       – Nė vienas jaunyn neina, – liūdnai burbtelėjo Gūtenmorgenas ir pakvietė seną pažįstamą į kavinę – iš mandagumo paplepėti apie prabėgusius metus.        „Blondinė nelaimingoji“, – tyliai širdo Gūtenmorgenas ir iš pykčio nusprendė visiems jaunystės kulto gerbėjams atrodyti dar senesnis, negu iš tikrųjų yra.

       Po kurio laiko, kai kažkas Gūtenmorgeno paklausė, kiek jam metų, jis atsakė:

       – Man jau penkiasdešimt.

       – Iš tiesų? Atrodai kaip keturiasdešimt penkerių.

       Gūtenmorgenui tuomet buvo tik keturiasdešimt, todėl jis suirzo. Nusprendė dar labiau padidinti metų skaičių ir pažiūrėti, kas nutiks. Todėl vėl paklaustas apie amžių, jis tarė:

       – Po mėnesio man sueis šešiasdešimt vieni.

       – Ką jūs sakote! Negali būti! Jūs turbūt pasidarėte kosmetinę operaciją?

       – Ne, jokios operacijos, – atsakė Gūtenmorgenas.

       – O kokia jūsų jaunatvės paslaptis? – paklausė viena pasijauninusi moteris.

       – Tai tiesiog paslaptis, – koketavo jis, – tačiau jums kada nors aš ją atskleisiu.

       – O, būčiau dėkinga! – tarė dama ir užrašė Gūtenmorgenui savo telefono numerį. – Aš lauksiu... Man patinka subrendę ir įdomūs vyrai!

       Kitą dieną po viešėjimo pas damą, kurią iš tiesų domino tik jaunystės išlaikymo paslaptis, o ne intymūs santykiai su šešiasdešimtmečiu dėdule, Gūtenmorgenas nusprendė dar aukščiau pakelti kartelę. Kavinėje prisėdęs prie pirmo kurso studentės jis pradėjo lengvą, laisvą pokalbį apie gyvenimą:

       – Kaip jūs manote, kiek man metų?

       – Aš nežinau... man sunku spręsti... Manau, jūs pagal savo metus atrodote labai gerai, – mergina gėdijosi pasakyti tiesą. – Žinoma, jūs esate patyręs, tiek daug žinote...

       – Man jau šimtas dvidešimt aštuoneri!

       – Tiek ilgai niekas negyvena. Mums mokykloje sakė, kad Latvijoje retai kuri moteris šimtą metų išgyvena, o apie vyrus nė kalbos nėra, – tarė studentė, – bet retos išimtys pasitaiko.

       – Cha, cha, – nusijuokė Gūtenmorgenas. – Ir jūs patikėjote? Man iš tikrųjų yra tik keturiasdešimt.

       – Hm, koks skirtumas. Tokiame amžiuje metai šen ar ten... – mergina mostelėjo ranka. – Bet pasakykite, ar jums pensiją laiku moka?

       – Dar nemoka! Dar nemoka, todėl būkite tokia gera, atsiskaitykite, prašau, ir už mano kavą, – tarė Gūtenmorgenas ir pakilo eiti. Jis visiškai nusivylė jaunimu.

       Gūtenmorgenas žingsniavo namo ir galvojo, kad žmogaus amžius yra labai kintantis dydis. Parėjęs namo, žmonos paklausė, kiek metų jam duotų ji.

       – Kartais man atrodo, kad tau dar nėra nė penkerių, – tarė žmona. – Bet kartais atrodai toks bejėgis, tarsi tau būtų ne mažiau septyniasdešimt penkerių.

       Gūtenmorgenas atsiduso, sudėjo septyniasdešimt penkerius ir penkerius, padalijo pusiau ir suprato turįs tuos pačius keturiasdešimt.

 

 

       Gūtenmorgenas ir šampanas

 

       Buvo sausio pirmosios vakaras, ir po Naujųjų metų sutiktuvių Gūtenmorgenas jautėsi pavargęs. Jis sėdėjo virtuvėje prie stalo, gurkšnojo nusivadėjusį šampaną ir stengėsi prisiminti praėjusių metų įvykius. Negalėtų pasakyti, kad praėjusiais metais apskritai nebuvo gyventa, tačiau ir nieko ypatinga neatsiminė. Nuo tokių minčių Gūtenmorgenui pasidarė nuobodu ir jį suėmė miegas. Jis nuėjo miegoti.

       Rytą suspindo aštri sausio saulė, bet Gūtenmorgenas vis neatsibudo. Bėgo mėnesiai, saulutė daugiau šildė, už lango sulapojo liepa, ant šakų sučiulbo paukščiai, o Gūtenmorgenas ramiai tebemiegojo. Atėjo vasara. Po to ruduo. Vėjas gainiojo geltonus lapus, krapnojo lietus, žmonės brido per balas, tačiau Gūtenmorgenas miegojo ir miegojo. Lapkričio darganas pakeitė pūgos, šios virto gruodžio lietumi, ir atėjo Naujieji metai. Žmonės iššaudė raketas, šampaną, nuoširdžiai vieni kitus sveikino sulaukus Naujųjų, pavargo ir atsigulė ilsėtis.

       Išaušo sausio antrosios rytas, sučirškė žadintuvas, ir Gūtenmorgenas pabudo.

       – Jaučiuosi taip, tarsi visus metus būčiau pramiegojęs, – tarė žmonai.

       – Taip ir nutiko, – atsakė ji.

       – Išties? Kodėl manęs nepažadinai? – paklausė Gūtenmorgenas.

       – Nežinau... Pagalvojau, jeigu miegi, tai ir miegok... – tarė žmona.

       – Ar viskas ramu? – jis pasidomėjo apie praėjusį laiką.

       – Taip, ramu... nieko ypatinga neįvyko.

       – Keista, kad aš tiek ilgai nepabudau, – stebėjosi Gūtenmorgenas.

       – Kodėl nepabudai? Pats nusistatei žadintuvą visiems metams į priekį.

       – Ak taip?! Ar iš tiesų aš būčiau taip neapsižiūrėjęs... Tai man atsitiko nuo šampano. Juk žinojau, kad geriu nusivadėjusį, bet kaip tu gerą daiktą lauk išpilsi...

       Gūtenmorgenas padėjo galvą ant pagalvės. Valandėlę tylėdamas žiūrėjo į lubas ir tada pasakė:

       – Vis dėlto gerai, kad nieko svarbaus neįvyko... Gal aš dar kelias minutes pasnausiu.

 

 

 

Versta iš: „Karogs“, 2006, Nr. 6