Kai manęs kas nors paklausia, kokius autorius ir kokias knygas dabar dažniausiai skaitau, pusiau juokais atsakau – nekrologus. Tame pasakyme yra šiokios tokios tiesos. Anksčiau, o ypač jaunystėje, panašių tekstų laikraščiuose su nuotraukomis ir juodais rėmeliais, užuojautų artimiesiems lyg ir nepastebėdavau, juos praversdamas ieškodavau savo kolegų eilėraščių, apsakymų, recenzijų, straipsnių, tik ne tų blogų žinių apie vyresnius, jau klasikus, kuriuos pažinojau tik iš vadovėlių, jų raštų.

       Tačiau pastaraisiais metais nekrologų teko perskaityti kaip niekad daug. Tikriausiai ne mažiau jų būdavo ir anksčiau, bet štai vienas po kito krenta gerai pažįstami, labai artimi literatūros ir meno žmonės, lyg būtum pradėtas apšaudyti iš visų pusių, o minos sproginėtų arčiau ir arčiau.

       Vis atrodo, kad neteisingai ir per anksti iškertamos dar neseniai buvusios pirmosios literatūros, meno ir kultūros kūrėjų gretos, ir nežinia, kada jau ir į tave pataikys. Bet taip nėra – žmonės visada būdavo šienaujami neatsižvelgiant nei į amžių, nei į artimųjų gailestį, nei į draugus, nei į nuopelnus, nei į jauną amžių, nes vienas gretas tuoj pat keisdavo kitos. Kokie jauni anksti mirusių praėjusių amžių poetų veidai žvelgia į mus iš jų raštų ir chrestomatijų!

       Jeigu kas paskaičiuotų, būtų labai įdomu sužinoti, koks rašytojų amžiaus vidurkis buvo anksčiau ir dabar. Vis dėlto dabar rašytojai gyvena ilgiau, nors anksti mirusių literatų, be abejonės, yra daugiau nei kurioje kitoje gyventojų grupėje: nusižudo, anksti pakerta bohemiškas gyvenimo būdas, įvairūs daugiausia menininkams būdingi negalavimai ir pan.

       Taigi, kad ir ką darytum, tačiau niekam neleista gyvenime per ilgai užsisėdėti prie rašomojo stalo, su smuiku ar teptuku rankoje. Visa tai supranti, tačiau vis tiek neapleidžia nerimas, netikrumas, matant, kaip aplink tave tuštėja, retėja labai artimų žmonių aplinka, nebelieka tų, su kuriais bendravai, ginčijais, kartu siekei nepasiekiamų tikslų, o sykiu stiprėja noras dar kiečiau įsikirsti į ką nors patvarų, tikrą: į žodį, akmenį, metalą. Juk nekrologai visų pirma rašomi gyviesiems, jie negrįžtamų praradimų akivaizdoje įpareigoja perimti ir tęsti išėjusiųjų palikimą. Taip žemdirbiai palikdavo savo žemes tiems, kurie jomis rūpinsis toliau, neapleis ir nepaliks dirvonuoti. Nekrologai turi ir tam tikrų testamentinių įpareigojimų bei įsipareigojimų.

       Šiųmetiniame Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime buvo perskaitytas bene ilgiausias iš gyvenimo išėjusiųjų sąrašas. Žinoma, šitaip vyksta ir amžinoji kartų kaita, kuri nepriklauso nei nuo talentų dydžio, nei nuo politikos, sukurtų kūrinių svarbos, santvarkų, religijų, iškilių asmenybių. Pastebėjau, jog vis dažniau esu prašomas parašyti nekrologą, prie kapo pasakyti atsisveikinimo žodį, sukurti apie kokį nors jubiliatą pagarbų straipsnelį, kuris kartais toks panašus į pirmuosius būsimo nekrologo apmatus. Taip neakivaizdžiai esi įtraukiamas į tą ypatingą sąrašą, apie kurį niekas viešai nekalba.

       Šia tema kilo noras parašyti kaip tiktai spalio „Metų“ numeriui, nes čia pat Vėlinės ir Visų šventųjų diena, kada prisimenami ir iš gyvenimo išėjusieji rašytojai. O juk ne paslaptis, kad labai daug jų su mirtimi išeina ir iš literatūros, nors ir būna palydimi gražiausiais žodžiais. Paskui pagerbiami tik tam tikromis progomis, nors po metų kitų niekas jų jau neprisimena, dingsta iš skaitytojų akiračio kadaise kritikos išgirti, daugelio skaityti kūriniai. Išeinama į archyvus, nors pavardė ir kūrinių pavadinimai kai kada šmėsteli vienam kitam akademiniame veikale ar straipsnyje.

       Tuo galima nesunkiai įsitikinti pervertus kelių dešimtmečių Lietuvos rašytojų sąjungos narių sąrašus. Kiek jų liko mūsų literatūroje, ypač iš sovietmečio, palydėtų iškilmingais odioziniais nekrologais, juose išskaičiuojant jų nuopelnus, ordinus, premijas, ideologinius standartus atitinkančią kilmę, pabrėžiant „nenuilstamą tarnavimą liaudžiai“, „atsidavimą jai“? Kur dingo V. Montvila, V. Valsiūnienė, A. Gudaitis-Guzevičius, gal net nepelnytai, sakykime, T. Tilvytis, ypač turint mintyse jo tarpukario kūrybą? Mokyklose jie buvo „programiniai“ autoriai, vienaip ar kitaip pagerbti išskirtiniais tekstais.

       Tai buvo ypatingas propagandinis martirologijos žanras, ištrinantis beveik visus asmenybinius požymius ir pateikiantis tam tikrą oficialią „optimistinę“ rašytojo gyvenimo ir kūrybos schemą. Bet kartu mirtis buvo lyg ir nelegalus, sistemos ideologinių parametrų neatitinkantis įvykis. Todėl buvo įvestas „amžinai gyvo“ vado vaizdinys, savotiška mitologema, kartojama ir režimui nusipelniusiųjų meno kūrėjų bei veikėjų nekrologuose. Kas iš to „amžinumo“ liko, šiandien gerai žinome. Žmogaus mirtis kažkaip kirtosi su oficialiomis režimo doktrinomis, todėl reikėjo išgalvoti tam tikras ideologines formuluotes.

       Tiek mirtys, tiek nekrologai būdavo savaip rūšiuojami: teksto apimtis, pirmas ar tolimesnis laikraščio puslapis, šriftas (pajuodintas, paprastas, smulkus ar stambus), fotografijos dydis, dar geriau, jei toje nuotraukoje minimas asmuo „paminkliškai“ žvelgia į mus su visais medaliais ir ordinais. Nežinau, ar tiesa, bet buvo kalbama, jog pačiame CK būdavo aptariama ir nurodoma, kam kokios apimties nekrologas priklauso, net iš anksto parašomas ir griežtai saugomas seife, gal net paties asmens redaguotas. Taip buvo kalbama apie A. Sniečkų. Mirtis buvo valstybės nusavinta, kitaip sakant, nacionalizuota, negalėjai mirti kitaip, kaip iš anksto tau įvairių tarnybų numatyta, aptarta ar net apie ją jau parašyta!

       Visa tai, atrodo, priklauso absurdo sričiai. Bet taip nėra. Visa tai yra susiję su pomirtiniu žmonių rūšiavimu, oficialiu požiūriu į juos, vienus iškeliant, suteikiant „amžinai gyvo“ statusą, kitus nutrenkiant į aklą užmarštį.

       Šis režimas per nekrologus, martirologinius veiksmus buvo užsimojęs valdyti pomirtinį gyvenimą, tas pareigas atėmęs iš paties Dievo ir jo angelų. Rodos, net pats CK galėdavo suteikti amžino gyvenimo ar nemirtingumo iliuziją pagal „amžinai gyvo“ inkarnaciją visuose darbuose, raštuose, vadovėliuose, paveiksluose, net ir gamtoje. Taigi reikėjo visą gyvenimą stengtis, kad nesugadintum savo pomirtinės reputacijos ir kad enciklopedijose bei įvairiuose žinynuose būtum įrašytas į kruopščiai atrinktų palaimintųjų ar net šventųjų sąrašą. Apie tai pranešdavo nekrologų apimtis, forma, vieta spaudos puslapiuose, fotografijos dydis, tekstą pasirašiusiųjų pavardės ir pareigos.

       Dar viena šio žanro atmaina – pranešimų apie žmogaus mirtį perrašymai, vadinamoji amnestija, kuri buvo taikoma ne vien gyviesiems. Tiesą sakant, apie represuotų, įkalintų, ištremtų, valdžios nemalonėn patekusiųjų mirtį viešai nebūdavo pranešama, net ir artimieji apie tai metų metus galėjo nieko nežinoti. Nuostabus, tiesiog orveliškas režimo išradimas: su mirtimi bausmė neišnykdavo, sakykime, nepasibaigdavo mirusiųjų tremtis – ji būdavo neterminuota.

       Vadinamoji amnestija priklausė taip pat nuo įvairių politinių konjunktūrų, vadų kaitos, ideologinio klimato. Staiga pasirodydavo pavėluoti pranešimai apie žymių literatūros ir meno žmonių, kultūros veikėjų mirties datą, jų nuopelnus, biografijų duomenis, neretai ir apie neteisėtą bausmę. Manipuliuojant mirties datomis, gyvenimo faktais, buvo bandoma „pataisyti“ ar išvalyti žmonių istorinę sąmonę, ją pritaikyti prie naujos valdančios klikos pasirodymo.

       Štai po kiek metų ar net dešimtmečių, tik atgavę nepriklausomybę, perskaitėme pirmąsias nekrologines žinutes apie partizanų žūties aplinkybes, žymių kultūros, meno bei politikos veikėjų mirtis, nukankinimus! Kiek metų reikėjo laukti, kad visuomenė šį tą sužinotų, sakykime, apie poetą ir partizaną B. Krivicką! Turėjo būti ištrinta bet kokia žinia apie režimui netinkamus išeivijos rašytojus, meno žmones. Jų mirtis, kaip viešas aktas, buvo griežčiausiai uždrausta. Beje, vienas iš labiausiai cenzūruojamų dalykų būdavo žmogaus mirtis, skrupulingai sekant, kad kas nors į viešumą neprasmuktų su nekrologais.

       Ir štai pagaliau mirtis tapo išlaisvinta, kaip ir politinė veikla, nuosavybė, verslas, pinigai, kultūrinė ir meninė raiška. Ji dabar žmogiškesnė ar net demokratiškesnė. Esam atleisti nuo prievolės net savo mirtimi „tarnauti“ valstybei, kokiai nors ideologijai, pataikauti nekrologais, pomirtiniais atvaizdais, politinėmis inkarnacijomis.

       Bet kokia mirtis šiandien yra arba gali būti žinoma, nepaisant jokių aplinkybių, įkalčių, savižudybių, smurto aktų. Gal net viskas pakrypo į kitą pusę, ypač spaudoje išgarsinant smurtines mirtis, dramatiškus atsitikimus, kartais nepaisant paprasčiausios pagarbos asmeniui. Tokia pusiau bulvarinė sensacija tapo neaiški G. Beresnevičiaus mirtis, po spaudą ir teismus vis valkiojama V. Pociūno pavardė, nes lyg dar nėra tikro nekrologo, kurį dabar turėtų patikslinti komisijos ar teisinės instancijos.

       Tačiau, šiaip ar taip, mirtis iš politikos, ideologijos sferos pereina kultūros, religijos žinion, kurios turi daugybę priemonių sureikšminti iš gyvenimo pasitraukiantį asmenį, išryškinti jo individualų įspaudą mene, visuomenės gyvenime, šeimoje, nuslopinti išnykimo siaubą. Įvairios apeigos, papročiai, taip pat nekrologai mirtį individualizuoja, dažnai neslepia tokių anksčiau cenzūruojamų dalykų, kaip, sakykime, mirties aplinkybės, ligos, prieš asmenį panaudotas smurtas, savižudybė, kokie nors buvę gyvenimo klystkeliai ir pan.

       Smarkiai pasikeitė tokių rašinių turinys, jų tonas, intencijos, stilius, jie tampa jau ne propagandos, o literatūros, publicistikos žanru, vis retesni oficialūs nekrologai apie žinomus valstybės veikėjus bei politikus. Jie įgyja labai daug asmeniškumo, nes paprastai rašo gerai tą asmenį pažinojusieji, koks nors bičiulis, kolega, artimas žmogus. Tai mažos esė apie asmenį, jo portretai, prisiminimų nuotrupos, neretai turinčios literatūrinės įtaigos.

       Nežinau, ar yra parašyta kokia nors studija apie šį ypatingą martirologinį žanrą, jo kaitą, priklausymą nuo įvairių kultūrinių, religinių bei politinių kontekstų. Atrodo, tai yra kažkaip prasprūdę pro tyrinėtojų akis, tie tekstai retai kada cituojami ar net prisimenami. O juk į nekrologą galima žiūrėti kaip į svarbų kurio nors vieno laikotarpio dokumentą, parodantį, kaip buvo suvokiama žmogaus asmenybė, jo ryšys su visuomene, aplinka, kokios biografinės žinios laikomos ypač reikšmingomis, kaip vertinama individualybė ir apskritai – kaip žiūrima į mirtį.

       Dabar, kai pasirodė laisvai rašomi tokio pobūdžio rašiniai, jie daug ką pasako ir apie jų autorius: bandoma kaip nors prisigretinti prie mirusio žymaus asmens, iškelti savo draugystę, parodyti jautrumą, ko galbūt trūko velioniui esant gyvam, o kartais ir labai užslėptas džiūgavimas, kad pasitraukė pavojingas konkurentas.

       Krenta į akis neretai perdėtas pagarbos rodymas mirusiajam, kai ta pagarba baigiasi su šermenimis. Ne visai gerai, kai žymaus asmens laidotuvės tampa parodomuoju aktu. Ar velioniui reikia tiek vainikų, ar tinka lenktyniauti tais gėlių glėbiais? Viską užmiršęs, netyčia pradedi skaičiuoti, kiek tų vainikų, kiek jiems išleista pinigų? Ar ne geriau būtų tuos pinigus paaukoti velionio artimiesiems, jo kūrinių pomirtiniam leidimui? Juk tas „aukas“ neretai neša ir įvairios valdiškos institucijos, kurios turėtų pasirūpinti velionio palikimu.

       Kiek jau esame užmiršę iš gyvenimo išėjusių savo kolegų, į paskutinę kelionę palydėtų gražiais nekrologų žodžiais! Tad Vėlinių vakarą uždekime bent žvakelę ant užmirštų, niekieno nelankomų kapų.