Veidrodis yra paslaptingas, magiškas ir mistiškas objektas, akumuliavęs daug istorinių ir kultūrinių prasmių. Šio motyvo analizė atskiro autoriaus kūryboje suteikia galimybių paryškinti poetinio pasaulio kontūrus, dažnai komplikuotus ir netikėtus, todėl veidrodžio ieškota visoje Juditos Vaičiūnaitės kūryboje. Peržiūrėtos rinktinės „Klajoklė saulė“ ir „Nemigos aitvaras“, eseistikos knyga „Vaikystės veidrody“, kuri ir lėmė straipsnio sumanymą. Galima pažymėti, kad veidrodžio motyvo nėra pirmojoje poetės knygoje, jis atsiranda vėliau, kai poetinis pasaulis tampa sudėtingesnis ir komplikuotesnis. Tada ši figūra pasidaro dažna ir įvairi: veidrodis – apvalus, ovalinis ar kvadrato formos; veidrodis įrėmintas „juodais lakuotais rėmais“ ar žydinčių Vilniaus vyšnių vainikais; veidrodis – padūmavęs, aprūkęs ar spindintis saule ar šviesa, trūkęs ar suskilęs… Veidrodį atstoja upių ir ežerų vanduo ar kiti atspindintys paviršiai. Visoje kūryboje ryškėja veidrodžio figūratyvinės sąsajos ir kontekstai, jie kuria savitą ir įdomų prasmių lauką. Svarbūs trys aspektai. Pirmasis jų susijęs su moters pasauliu; kiti du ryškina poetinio pasaulio vizualumą.

 

            Moteris prieš veidrodį: savasties paieškos

 

            J. Vaičiūnaitės kūryboje pajustas ypatingas veidrodžio ryšys su moters pasauliu, ir ši semantika nuosekliai ryškėja visoje jos kūryboje. Psichologinę veidrodžio interpretaciją yra pateikęs J. Lacanas, pavadinęs ją „veidrodine stadija“. Anot jo, vaikas, pirmąkart save išvydęs veidrodyje, ima suvokti save, pajunta savąją individualybę. Tolimesniame gyvenime veidrodis tampa jo savivokos instrumentu, veidrodinio vaizdo suvokimas keičiasi ir nuolat įsiterpia į aktyvėjančią veiklą1.

Lakaniškoji veidrodinė stadija reflektuojama prisiminimų knygoje „Vaikystės veidrody“:

 

            Sėdžiu sekmadienio rytą namie prieš veidrodį. Veidrodyje atsispindi skurdi pokario žiema, mano akys svajingos, jau mergėjančios, o antakiai, kuriuos ypač atidžiai apžiūriu, irgi jau tamsūs ir lakūs lyg kažkokio nežinomo paukščio sparnai (p. 11).

 

            Trumpas fragmentas iš etiudo „Ponia Tuskenienė“ atskleidžia daugelį svarbių reikšmių. Laisvas sekmadienio laikas, kai galima stebėti save, vaikystės namai, aplinka (pokaris, žiema). Jos fone savojo kūno pajauta („akys <…> jau mergėjančios“), vaikystės pabaigos ir savosios lemties nuojauta, kurią dramatizuoja panašumas į anksti mirusią krikštamotę. Nubrėžta itin svarbi akių ir veidrodžio paralelė, pasikartojanti daugelyje eilėraščių. Iš laiko perspektyvos reflektuojamoje ankstyvosios jaunystės patirtyje nusakoma situacija, kurią yra aptarusi Sabine Melchior-Bonnet „Veidrodžio istorijoje“ – jauna moteris „nubunda gyvenimui, kai pamato savo atvaizdą“2.

            Lakaniškoji „veidrodinė stadija“ išlieka visą laiką, liudydama nuolatinį savęs reflektavimą, savistabą, patvirtindama kūrybos autobiografiškumą nuo ankstyvosios jaunystės pajautimo iki depresinių būsenų vėlyvuosiuose rinkiniuose. Pastebima sąmoninga pastanga suvokti save, buvimą sau skirtoje erdvėje ir laike. Identiškumo paieškos yra nuolatinės: „tas kambarys <…>. / Aš alsavau jame / ir sienoj palikau prisilietimą blankų, / ir veidrody paveikslą – / dvidešimt septynerius metus ir šypseną. / Tos valandos įsižiebė nakty / lyg mažos apgyventos salos…“ (eil. „Išvažiuojant“, rink. „Vėtrungės“, p. 71). Arba: „Dar vaikiškas veidas – viešbučių veidrodžiuos, / ant siauro ir karšto riešo – sesers apyrankė“ (eil. „Naktinės šviesos“, ten pat, p. 26). J. Vaičiūnaitės lyrikoje veidrodis skatina egzistencijos pojūtį, leidžia save išvysti praeityje ir dabartyje su ateities nuojauta. Veidrodžio suteikta savivoka paprastai būna harmoninga, be susidvejinimo, norint suvokti save kaip save, o ne kaip kitą. Autoportretas veidrodyje: „Pro ledinį langą pažvelgsi į vidų, / kur veidrodžiuos kartojas / baltas veidas, juodas džemperis, / ilgi plaukai…“ (eil. „Gėlės“, ten pat, p. 22). Savęs regėjimas yra sudvigubintas – langas, veidrodis.

 

            Užvakar temo po arka ar vakar?

            Vėl aš regiu tokią gražią ir griežtą,

            juoda skara iš skersgatvio grįžtančią

            ir prie Cvetajevos geriančią kavą…

 

            Ūkanų pūgos dūminiam veidrody,

            neužpustykit juodų mano antakių,

            pilko megztuko grubumo…

                        Antkapiu,

            nišų skulptūros, nebūkit…

                        Nuskaidrinti

 

            vakaro veidrodį noriu, kad akys

            būtų vėl spindinčios ir žemažiūrės,

            iš medaliono į naktį žiūrinčios,

            ieškančios gatvių šviesoj atsakymo…

 

            („…Užvakar temo po arka ar vakar?“, rink. „Neužmirštuolių mėnesį“, p. 27)

 

            Šiame eilėraštyje pajusta, kad veidrodis yra tikrai „ypatingas ir pažeidžiamas moteriškumo dalykas“3; šiuo atveju jis liudija retą nuskaidrėjimo ir pilnatvės akimirką. Dažniausiai būna kitaip – veidrodis siejasi su vienatve, su depresija, sunkiais nakties išgyvenimais: „Ir mano juodas veidrodis, įrėmintas lange, / nuo slapto riksmo dūžta…“ (eil. „Juodas veidrodis“, rink. „Pakartojimai“, p. 52). Suskilęs ar sudužęs veidrodis gali reikšti asmenybės sutrikimą4. Lango stiklas minėtame eilėraštyje tampa veidrodžiu, svarbus jo „įrėminimas“, atimantis išeities, kitos erdvės galimybę. Veidrodis gan dažnai būna susijęs su negatyviąja patirtimi, jo šviesa trikdo: „į veidrodžio bedugnę, / jo švieson / nugrimzdus jausi, / kaip dvasia sutriks“ (eil. „Austrijos strofos. Zalcburgas“, rink. „Žemynos vainikai“, p. 55), ir todėl siekiama išlikti savame pasaulyje, nepasiduodant veidrodžio iliuzijai ir tariamybei.

            Vėlyvojoje – paskutinio kūrybos dešimtmečio – J. Vaičiūnaitės lyrikoje veidrodis itin dažnai tampa depresinių būsenų liudytoju: „o dulsvame veidrodėly nuo pudrinės / veidas išblyškęs ir iškamuotas (rink. „Smuikas“, p. 18); jas stoiškai bandoma įveikti: „dar pro ašaras šypsotis / prieš apvalų dulsvą veidrodį“ (ten pat, p. 33).Veidrodžio šviesa žeidžia: „ir iš veidrodžio plūsta šviesa, / tu ją ryji apspangus / su pavasario ašarom / šiurpųjį sniegvartos vakarą“ (ten pat, p. 11). Interjerai uždari ir slogūs, o veidrodyje atsispindi rūškanas pasaulis: „Veidrodis, piktas per plikledį, / žiemišku atšvaitu bliksteli, / rūškaną dangų atspindi“ (ten pat, p. 87). Žodžiu, veidrodis atveria rimtas asmeniškumo problemas, didina egzistencinę gėlą, bet neskatina slėpti jausmų ar užsidėti kaukę.

            Šio motyvo nėra paskutinėje J. Vaičiūnaitės knygoje „Debesų arka“ – joje išgrynėjusi būties refleksija su stipria mirties nuojauta; efemeriški buvimo pavidalai veidrodyje nebekoncentruojami.

            Seserystės motyvas J. Vaičiūnaitės kūryboje taip pat susijęs su veidrodžiu. Jame užfiksuota praeitis, jis padeda susigrąžinti ir iš naujo išgyventi prarastą laiką: „O saulė spindi / tarsi bronzinis etruskų veidrodis – / į tokį žvelgė kitados / jau mirusi sesuo… / Tik atmintis / lyg užmiršta kalba etruskų uoste, / lyg akmeninis inkaras dugne – / <…> / gal veidus tuos, kurių jau nebėra / dienos šviesoj, / grąžins gelmė“ (eil. „Etruskų veidrodis“, rink. „Kai skleidžiasi papirusas“, p. 22). Veidrodžio galia sugrąžinti praeitį itin akcentuota rinkinyje „Žemynos vainikai“, kuriame sukurta gedėjimo situacija: „nyki ši vasara / su kapinių kvapu, / kai mirusios sesers auksinis veidrodėlis / dar saugo lyg dvynės / įspaustą veido atspindį“ (p. 38); „kur veidrodžio gelmėj dar pakalnučių / skurdi puokštelė vysta po koncerto“ (ten pat, p. 14).

            J. Vaičiūnaitės kūryboje nuolat juntamas ypatingas veidrodžio ryšys su moters patirtimi, jos būtimi ir buitimi; jis turi galią iki begalybės atverti kasdienybės pasaulį: „Pavargus kirpėja šeštadienio vakarą / niūniuoja kažką rytietiška, / ieško / savęs begalybėje / veidrodžių“ (rink. „Gatvės laivas“, p. 48). Eilėraštis „Veidrodis“ yra skirtas dėdienės aktorės Teofilijos Vaičiūnienės atminimui.

 

            Erdvės ir laiko transformacijos

 

            Erdvės ir laiko transformacijos, susietos su veidrodžiu, dažniausiai ryškina poetinio pasaulio vizualumą. Veidrodis modeliuoja poetinę erdvę.

            Veidrodis – itin dažna kambario interjero detalė. Tai moters kambarys, dažniausiai jaukus ir intymus, kur santykis su daiktais labai asmeniškas, tiesiog būtiškas; daiktai kuria ir saugo kasdieniškąjį subjekto buvimą, palaiko jo vertingumą, sieja su praeitimi. Tai ypač juntama eilėraščiuose Kauno tema, sakykim, rinkinyje „Smuikas“, kuriame praeities išgyvenimas itin sutelktas, dominuoja vaikystės ir namų motyvai. Eilėraštyje „Medinis namas“ vardijami namų daiktai, ryškūs nykimo ženklai – „ir tušti flakonai / prie dulsvo veidrodžio“ („Smuikas“, p. 60). Epitetas „dulsvas“ dažnas, kai rašoma apie praeitį. Veidrodis yra daiktas tarp daiktų, bet santykis su juo yra ypatingas. Veidrodis teikia dvi galimybes: transformuoja paties kambario erdvę arba atveria platesnį pasaulį, kitas erdves.

            J. Vaičiūnaitės poezijoje išnaudojama galimybė modeliuoti erdvę – skaldyti tikrovę, įveikti jos tolygumą. Galimos įvairios opozicijos, kurias nurodė J. Levinas (tikrovė vs iliuzija, svetimas vs savas, išorinis vidinis)5. Veidrodžio teikiamomis galimybėmis naudojamasi nuolat: „Dvi vazos su geltonom rožėm kambario kampuos, / už jų padėtas veidrodis dabar atspindi saulę, / ir nervais nuteka energija“ („Žemynos vainikai“, p. 64).

            Veidrodis regimas ir kitose poetės mėgstamose erdvėse – kavinėje, bare, viešbutyje. Svarbu tas būtiškas ryšys su daiktais, kurie primena buvusius žmones ir įvykius: „Aš glostau daiktus, / prie kurių tu esi prisilietęs: / Durų rankeną, seną staltiesę – jie man atrodo gražūs / <…> žalsvai violetiniuos dūmuos / Sutirpsta šachmatinės grindys ir veidrodžio stiklas aprūkęs“ (rink. „Kaip žalias vynas“, p. 37). Eilėraštyje „Baras. Veidrodis“ uždarai kavinės erdvei priešinama plati iliuzijų, troškimų ir galimybių erdvė: „(į veidrodinį dangų nerdavai, / kad vėl išplauktum lietui, kliedesiui, / aikščių ir amfiteatrų erdvei, / kad suliepsnotum nykiai tolumai / tais Ticiano tonais)“ (rink. „Po šiaurės herbais“, p. 73). J. Vaičiūnaitės kūryboje „veidrodis atveria žaidimo erdvę tarp matomo ir nematomo, tarp svajonės ir tikrovės“6.

            Veidrodis nukreipia nuo realaus pasaulio ir leidžia jį pamatyti netikėtais rakursais, įveikti erdvės uždarumą ir svetimumą, teikia galimybę pereiti nuo juslinio pasaulio prie neregimybės. Dažniausiai atsiveriama gamtos ar kosmoso pasauliui:

 

            O veidrody:

                        raudonas kamuolys –

                        pernykščiai susiviję spinduliai,

            o veidrody:

                        sniegynų sidabrinė prieblanda

                                    („Žiema I“, rink. „Žiemos lietus“, p. 25)

 

            Analogiška situacija yra aptarta „Veidrodžio istorijoje“: „Teleskopiškas veidrodis, atspindėdamas saulės spindulių nužertus tolius, yra perėjimo iš juslinio pasaulio į poetinį metafora <…>; siūlo kosminį paveikslą, kuriame įtvirtinta žmogaus ir gamtos sąjunga“7.

            Eilėraštyje „Kriaušė žydi“ atsiskleidžia šviesioji gyvenimo patirtis: „Kai medis veidrodyje graudžiai laibas, / nerealus nuo nėrinių…“ Žydinti kriaušė atsispindi veidrodyje, ir išnyksta ribos tarp kambario ir miesto erdvės. Veidrodis atspindi ir kartu deformuoja vaizdą, sujungdamas jį su emocine būsena.

            Kartais J. Vaičiūnaitės eilėraštis primena novelę – lyrinio siužeto punktyrai atkuria „ji“ ir „jis“ situaciją, byloja apie susitikimą, išsiskyrimą, netektį. Tokių eilėraščių buvo gausu aštunto devinto dešimtmečio poetės kūryboje. Veidrodis juose gan dažnas. Iš įdomesnių eilėraščių minėtinas „Mažas epilogas“:

 

            Kaip greit voratinkliai aptraukė mūsų kambarį –

            tą stalą su tamsaus sidabro cukrine,

            tą veidrodį su mūsų profiliais (jį rėmino

            laukinių Vilniaus vyšnių žydintys vainikai),

            kaip greit išgirdome varpus iš tolo suskambant,

            kai naktį išardžiau viduramžišką suknią,

            kai apšvietė iš rūko patekėjęs mėnuo

            jau tuščią tavo krėslą taip karštai ir tvankiai…

 

                                                            („Nemigos aitvaras“, p. 97)

 

            Jo struktūrinį pagrindą kuria pakartojimas „kaip greit…“, įtvirtinantis praradimo temą. Gedėjimo ženklų esama ir daugiau – varpai, vainikai, voratinkliai, ir juos sutelkia garsaraščio panašumas. Veidrodis dominuoja šioje praradimo paradigmoje, bet, įrėmintas žydinčių Vilniaus vyšnių vainiku, turi galią praeitį išsaugoti, sujungti nykimą ir žydėjimą, pradžią ir pabaigą, atverti tvankią uždarą erdvę.

            Apskritai manipuliacijos laiku yra ryškesnės negu erdvės. Veidrodis fiksuoja ir išsaugo praėjusį laiką, leidžia jį iš naujo patirti. Prustiškoji prarasto laiko tema J. Vaičiūnaitės poezijoje yra susijusi su veidrodžiu. Mėgstami epitetai – „padūmavęs“, „aprūkęs“, „dūminis“ – patvirtina veidrodžio ryšį su atmintimi ir praeitimi. „Vaikystės veidrodžio“ metafora – viena ir pačių svarbiausių, sujungianti prisiminimų knygą ir poeziją: „iš saulės, tykiai atsispindinčios vaikystės veidrody“ („Nemigos aitvaras“, p. 33). Svarbus yra veidrodžio spindėjimas, iš jo sklindančios saulė ar šviesa, jo subtilūs, neapčiuopiami atspindžiai. Spindėjimas dažniausiai reiškia pasipriešinimą tamsai ir laiko tėkmei. Vaizdas veidrodyje, be substancijos ir netvarus, atveria praeities pasaulį, kuris yra tokių pat netvarių kontūrų, teikia skaidrumo viltį, kuri sklaido praėjusio laiko ūkanas.

            Ypatingas yra veidrodžio ryšys su naktimi, tamsa ar prieblanda, kurios leidžia i šryškėti jo švytėjimui: „ir veidrodis naktį atspindi / sublizgusį pianiną“ („Nemigos aitvaras“, p. 25); „Naktis – iš veidrodžių“ („Pakartojimai“, p. 70); „Kokioj tamsoj bebūtum – / veidrodžių gelmėj atrasiu“ (ten pat, p. 118); „Nors naktį nuo veidrodžio / kris mums šviesa ovali“ („Smuikas“, p. 77); „kai rožės nakties padūmavusiam veidrody“ („Nemigos aitvaras“, p. 103). Pajustas veidrodžio ryšys su mėnuliu: „Aprūkusią pilnatį / nušluostau lyg apskritą veidrodį“ („Pakartojimai“, p. 77). J. Vaičiūnaitės poezijoje sukurta atspindžių sistema – ima švytėti daiktai:

 

            Spindi veidrodis vėl,

                        nuo tamsos ir nuo dulkių šveistas,

            vėl nušvinta dugne

                        mano apskritas lėliškas veidas.

                        <…>

            Šitaip švyti vidurnakčiais

            apskritos veidrodžio gelmės.

 

                                                („Nemiga“, rink. „Klajoklė saulė“, p. 68)

 

            Tai, kuo ypač traukia veidrodis – jo gelmė, dugnas ar begalybė, – turi ir erdvės, ir laiko matmenis. Veidrodis gali atkurti praeitį, suteikdamas jai erdvinį išgyvenimą.

            Veidrodžio ir nakties ryšys J. Vaičiūnaitės kūryboje yra pastovus, bet kartais jo norima atsižadėti. Daiktų ir dienos aiškumo ilgesys priešinamas veidrodžiui ir vidurnakčiui: „Aš tolstu nuo daiktų, nuo jų šešėlių… Man / truputį keista, / bet veidrodis toks apskritas kaip tolimas mėnulio cirkas, / ir nemigoje padidėję akys pranašauja lietų“ („Per saulėtą gaublį“, p. 49). Veidrodis pasirodo, kai meninis vaizdas nerealus, primenantis sapną ar viziją: „o grakščios puokštės / sapno veidrodžiuos“ („Nemigos aitvaras“, p. 131). Nujaučiama yra veidrodžio ir vaizduotės, veidrodžio ir sapno jungtis. J. Vaičiūnaitės poezijoje yra pasaulis „anapus veidrodžio“ – iliuziškas, susijęs su ypatingom būsenom, su nemiga – „lyg žiūrėčiau anapus to veidrodžio“ („Pilkas šiaurės namas“, p. 93). Veidrodis kartais patenka į itin subjektyvių regėjimų lauką:

 

            O laukinė nuoga obelis

                        atlydy tarsi veidrody

            išryškėja iš tolo

                        sniegynų bekraštėj erdvėj.

 

                                    („Laukinė obelis atlydy“, rink. „Žiemos lietus“, p. 143)

 

            Veidrodis leidžia fiksuoti laikų kaitą, praeinamybę, kuria vaizdo nerealumą:

 

            Vėl kirpyklos kvadratiniam veidrody keiskitės, metų laikai.

            <…>

            tie praeiviai, tos gatvės, tie miestai –

            jau prieblandos veidrodžio vizijos.

 

                                                („Anapestai“, rink. „Nemigos aitvaras“, p.106)

 

            Istorinės ar kultūrinės tematikos eilėraščiuose veidrodis yra praeities vaizdinių saugykla, o istoriniai personažai gali jame išvysti savo lemtį: „Bet salių veidrodžiuos aš vieniša – kaip iš pradžių“ (Karalienė Bona) („Nemigos aitvaras“, p. 260), „vis kiti vaikai tau veidrodžiuose rodos“ (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė) (ten pat, p. 376).

            Ypatingas yra veidrodžio ir akių ryšys – juos suartina galia atspindėti ir modeliuoti vaizdą: „nupūsta dulkių skraistė nuo veidrodžio rėmų nuslysta – / tavo akys sužiūra tamsoj į mane tarsi siela“ („Žiemos lietus“, p. 72); „Iš trūkusio veidrodžio / neištrins jo akių“ („Neužmirštuolių mėnesį“, p. 86); „Iš veidrodžio / juodais lakuotais rėmais / jos akis išimčiau, / kad tamsoje šypsotųs“ (ten pat, p. 88). Veidrodžio charakteristikos – „trūkęs“, „juodais lakuotais rėmais“ – stiprina mirties ir praradimų nuojautą.

 

            Vanduo kaip veidrodis

 

            Upių, ežerų ir jūrų vanduo taip pat yra veidrodis. Juo gali tapti ledas. Tokie veidrodžiai atveria gamtinę J. Vaičiūnaitės kūrybos erdvę: „Ir ežeras blizga kaip veidrodis“ („Pakartojimai“, p. 27); „ir tik raudona saulė dega / šaltam upelio veidrody“ (rink. „Šešėlių laikrodis“, p. 85); „žaroj pasiklydus / mažytė žvejė / į upės veidrodį žiūri“ (rink. „Šaligatvio pienės“, p. 105). Vanduo kaip veidrodis ypač provokuoja viršaus ir apačios opoziciją8, atspindėdamas erdvę ar dangaus skliautą. Gamtiškasis veidrodis pakartoja kelias jau ankstesniame tekste aptartas reikšmes, iš naujo susiedamas gamtos ir kultūros pasaulį. Jis dažnai patenka į istorinės ar mitologinės tematikos eilėraščius. Peizažas nuolat atsiveria kaip istorijos ir kultūros erdvė, kuriame aktualizuotas vandens veidrodžio ir akių ryšys:

 

            buvo iškastas tvenkinys – gili

            atmintis lyg gelmė likime. <…>

            Tvenkinys nykiam išgrįstam kieme,

            po tiek šimtmečių neužakęs –

            lyg veidrody liko jo vaiskume

            pasmaugto Kęstučio akys.

 

                                                („Tvenkinys“, rink. „Šešėlių laikrodis“, p. 21)

 

            Ta pati asociacija (vanduo – veidrodis – akys) aptinkama eilėraštyje „Sniego naktį“: „Bet skersgatvių lediniai veidrodžiai atspindi / Tik Judo tykančias akis. Tik tuščią grindinį“ („Šešėlių laikrodis“, p. 74). Abiem atvejais ji įtvirtina mirties semantiką.

            Vandens veidrodis taip pat yra praeities sergėtojas, subjektui primenąs būtą džiaugsmą („Pernykščius drabužius verčiu iš spintų / ir ieškau veidrodžiuose pilkšvo jūrų spindulio“ – „Pakartojimai“, p. 23) ar bendresnę patirtį („Lėtas ir tamsžalis upės vanduo / bus šios vasaros veidrodis“ („Žiemos lietus“, p. 45), sugrąžinantis tai, kas prarasta: „Žiemos lediniai veidrodžiai / grąžins tau tavo kūną“ („Nemigos aitvaras“, p. 289).

            Aktualizuotas vandens veidrodiškumas, t. y. jo galia atspindėti. Svarbus yra spindesys, įvairūs sukurti atspindžiai, mėgstamas epitetas „veidrodinis“: „Vėdrynų rasa / vandens veidrodynai“ („Žiemos lietus“, p. 118); „Ims mirgėti, ims raibti / akys nuo fiordo skaidraus / veidrodinio vandens“ („Žemynos vainikai“, p. 107); „Veidrodinį ežerų vėsumą <…> ant odos tu sugebi išsaugot“ („Vėtrungės“, p. 66). Metalų ir mineralų pasaulyje veidrodis taip pat susijęs su vandeniu: „Sidabro senas žiedas / tartum nugramzdintas vandeny, / obsidiano apskrita akis – / pirmykštis juodas veidrodis, / koks veidas – kaukė jo dugne išnirs“ („Seno paveikslo šviesa“, p. 28). Veidrodyje–vandenyje leidžiama iš naujo regėti praeitį. Narcizo mito parafrazėje vandeninis veidrodis atveria pasąmonės gelmes: „laiba gėle, / auganti ilgesio gėle / be veidrodinio vandens / ir be atspindžio, / tik atgarsis balso, ore tebeesančio, / atveria skaidrią pasąmonės gelmę“ („Žemynos vainikai“, p. 23). Vandens veidrodis patenka į muzikinių asociacijų seką: „žiemos ežerų užpustyti senoviniai veidrodžiai <…> / ir pusnynus atspindi veidrodžiai“ („Nemigos aitvaras“, p. 20).

            Vandens ir veidrodžio ryšys dar papildomas mėnulio vaizdiniu: „Ant kranto – sutrupėjusių meldų stiebai ir baltos kriauklės, / ir į mašinos veidrodėlį pilasi vanduo ir pilnatis“ („Vėtrungės“, p. 58).

            Apžvelgus asociatyvinius kontekstus, galima apibendrinti, kad veidrodis patenka į itin svarbius prasminius centrus ir juos kuria. Tapęs praeities vaizdinių saugykla, jis niuansuoja itin svarbią prarasto laiko temą, savo galia atspindėti leidžia modeliuoti erdvę. Patekęs į moters pasaulį, padeda jai ieškoti savojo identiteto.

 

 

 

            _____________

1 Lacan J. Ecrits. – Seuil, 1966.

2 Melchior-Bonnet S. Veidrodžio istorija. – Vilnius: Baltos lankos, 2005. – P. 9.

3 Ten pat.

4 Столович Л. Зеркало как семиотическая, гносеологическая и аксиологическая модель // Зеркало. Семиотика зеркальности. Труды по знаковым системам, ХХ. – Вып. 831, Тарту. – С 47

5 Левин Ю. Зеркало как потенциальный семиотический объект // Зеркало. Семио+ тика зеркальности. Труды по знаковым системам, ХХ. – Вып. 831, Тарту. – С. 10.

6 Melchior-Bonnet S. Veidrodžio istorija. – P. 188.

7 Ten pat. – P. 241.

8 Левин Ю. Зеркало как потенциальный семиотический объект. – C. 10.