Aš esu šeimos galva, o jisai – narkomanas ir valkata. Aš – davėjas, o jis – prašytojas. Aš dirbu, o jis vartoja. Visu kuo pranašesnis aš, galėčiau viena ranka jį sutvarkyti. Na, ne viena. Dviem. Bet galėčiau. O jis nieko negali. Tiktais prašyti. Jis visados ateina ir prašo priimti. Aš galiu priimti. Ir priimu. Galiu ir nepriimti. Ir nepriimu. Netgi galiu nustatyti sąlygas, kada, sakykime, priimsiu, o kada – ne. Štai neseniai iškėliau sąlygą, kad nuo šiol priimsiu tik nevartojusį. Nepatogu, bet su sąlygomis reikia skaitytis.Atsivilko ir ėmė praustis, džiautis batus, kojines. Paskui, apsimesdamas, kad nevartojęs, – žaisti su vaikais, galiausiai vis tiek atsisėdęs nukabino savo purviną nosį ir ėmė knapsėti. Truputį juokingos man pastangos neužmigti, kad tik neišvaryčiau, pamanęs, kad vartojo. Nes aš viską matau iš karto. O jam užmigus pasakiau, kad išvarysiu – išsyk nubudo ir nebeužsnūdo, kol aš miegoti nuėjau. Jis valkata. Jo oda raupsuota, jis purvinas, galintis užkrėsti pusės pasaulio ligomis.
Mes pažiūrėjome televizorių. Labai susinepatoginau, kai jis vienu metu juokėsi. Nes visai buvo nejuokinga, o ketinau juoktis sykiu. Tada ėmiau pasakoti, kad negalėčiau pasielgti taip, kaip elgiasi televizijos laidos herojai. Jisai pasakė, kad irgi negalėtų.
Galiausiai aš prisigėriau ir nuėjau miegoti.
Visada žinojau, kad nuo narkomanų reikia saugoti VISKĄ. Vaikus, daiktus, nes jie NEŠA, visada neša. Sunki liga, kai visuomet ir be sąžinės neša. Ir apie brolį šitai puikiai žinojau. Tačiau praplovė man smegenis jo nešvara, ligotumas ir bendrai narkomano buvimas mano namuose. Kita vertus, vaikai visai džiaugėsi juo, tas truputį mane apakino.
Vakarais iš automobilio visuomet išsiimdavau automagnetolą, nes buvo labai vertinga ir kad narkomanai, išmušę automobilio langą, nepavogtų. Jis rado namuose – prieškambaryje. Paprašė cigaretės ir sako: „Einu, parūkysiu“.
Po dešimties minučių aš neberadau magnetolos. Iš pradžių pamaniau, kad taip ir galvojau, paskui įsivaizdavau, kaip pavijęs jį spardau kerziniais batais, dar paskui supratau, kaip man stipriai gaila mano magnetolos; per sekundę man pro akis prabėgo visos akimirkos, kaip aš gražiai elgdavausi su savo magnetola: kaip švelniai spaudinėdavau jos klavišus, kaip garsiai garsiai klausydavaus jos muzikos, kaip atsargiai išimdavau ją iš automobilio, kaip dailiai melsvai ji man švietė.
Aš negaliu vairuoti be muzikos. Kiti negali vairuoti be akinių, be batų, o aš – be muzikos. Iš pradžių galėjau, bet vėliau, įsigijęs automagnetolą, jau nebegalėjau.
Jisai nusinešė į turgų ir pardavė penkis kartus pigiau, negu verta mano magnetola.
Ne dėl to man apmaudu.
Apmaudu, kad nėjau kartu parūkyti.
Kad priėmiau pavartojusį, nors žadėjau nepriimti.
Kad narkomanai nesustodami miršta, o jis prieš vogdamas nenumirė.
Kad jis batus per naktį džiovino ant mano radiatoriaus, norėdamas sausas nešti mano automagnetolą.
Kad su magnetola netekau dalelės savo širdies. Dalies, sakyčiau. Taip. Dalies netekau.
Aš pranešiau policijai, o paskui važiavau į Taborą, nors policininkas patarė nevažiuoti, nes ten gali užpulti narkomanai arba čigonai. Ir aš pats supratau, kad nedera ten važiuoti – visi ten bėga. Narkomanai, iššokę iš mikroautobuso, autobuso ar taksi, lenda į mišką, už traukinių, juos vaikosi policija, tuoj paleisdama, moterys, susileidusios, nors dar su kailiniais, šliaužia palei geležinkelį, čigonai rūsčiai nužvelginėja, vaikai bėga leistis, vyrai bėga leistis ir moterys bėga leistis, o po to eina atgal. Nebeskuba: velkasi gatve ir miega. Eina ir miega. Ir visas rajonas žino, kas čia ir kur eina, ir kodėl miega, ir kad atsibus žino, ir policininkai žino, ir aš žinau. O atsibudę jie eis kitų magnetolų vogti. Galbūt vėl kieno nors širdį išplėšiantys. Tabore aš jo neradau. Nes tuo metu jis buvo turguje, kur nelabai pelningai pardavė mano magnetolą.
Radau kitą dieną jį savo namuose. Buvo susiruošęs išvykti ir baisiai nekantravo – jį magnetolos šaukte šaukė. O aš jo neišleidau. Sėdi ir dreba iš nekantrumo, o aš burnoju. Suprantu, kad sąžinės neprabudinsiu, aš tik širdgėlą lieju. O ir širdgėla mano jam nereikalinga, dėl to aš labai širstu. Galiausiai iškviečiau policiją. Tėvai niekaip negalėjo patikėti, bet policija atvažiavo.
Tada mane prakeikė.
Policija jį išsivežė.
Ir aš irgi nuvažiavau su jais. Pasakė, kad neturi nei mašinos, nei benzino mano magnetolos paieškai. Labai nusiminęs nuvykau į kitą komisariatą, pasiėmiau pareigūną, grįžęs pasiėmiau antrankiais surakintą brolį ir parvežiau. Magnetolos aš negavau. Ir žinojau, kad niekada nebegausiu. Ir nežinojau, dėl ko aš čia jį tampau. Iš širdgėlos tikriausiai tampau. Pagrasiau, kad jei nepasakys, kur magnetola, pareiškimo neatsiimsiu. O jis sakė, jog jam ir nereikia, kad atsiimčiau. Nusiminiau. Ar kovoju prieš ką aš. Magnetolos tik trokštu.
Kitą dieną mane šaukė tardytoja, kad atvežčiau valgyti. Pirkau dešros, bandelių, sūrelių ir šokolado. O paskui skubiai įvyko teismas.
Turėjau atsivežti tėvus. Bevežant jie sakė, jog tik aš taip moku ir mano giminė, kad esu prakeiktas ir kad manęs atsisako amžiams, o teisme buvau nukentėjusysis.
Pradžioje liepė sakyti priesaikas, o po to sakė, kad jos negalioja, o paskui barė, kad dėl magnetolos visa tai.
Prokurorė prašė penkių mėnesių, o aš su advokate prašėme kiek mažiau, o davė penkis.
Pamąstys. Gal kitaip ims žvelgti į savo ir kitų gyvenimus. Ar ką. Nepamąstys. Ir neims kitaip žvelgti į savo ir į kitų gyvenimus. Ir magnetolos aš nebeturėsiu. Pikta ir visur visur tuščia.
Literatūra ir menas, 2005-03-04 nr. 3038